Fragments (LT)

PAMIRŠTA KULTŪRA

Pernai “Lietuvos aide” Nr. 218, 292 buvo spausdinami straipsniai apie senovinę lietuviškąją raštiją ir lietuvių ištakas. Skaitytojai turėjo galimybę pažvelgti į tolimą lietuvių praeitį ir įvertinti esmę ir svarbą pateiktų atradimų. Žinoma, kad per pastaruosius du šimtmečius pavyko “iššifruoti” tik keletą senovinių raštų, pvz. egiptiečių, graikų (linijininį B raštą), babiloniečių, asirų, persų bei hetitų. Visame pasaulyje plačiai žinomi Fransua Šampoljona ir Maiklo Ventriso vardai, kurie padarė didelį įnašą į mūsų civilizacijos kultūrą, iššifruojant senovinius raštus. Pagaliau ir Lietuvos visuomenėje pradėjo skilinėti ledai: daug žmonių suvokė, kad lietuvių tauta nebuvo beraštė ir jos kultūros ištakos siekė labai senus laikus. Apie tai pateiksiu dar keletą užuominų.

Maža praeities šaknelė

Apie 2124 m. pr. Kristų dalis trakų genčių persikėlė iš pietryčių Pabaltijo ne tik į Balkanus, bet ir į Pirėnų pusiasalį. Ant vieno, rasto Ispanijoje akmens išraižyti ženklai, panašūs į rūnas (nuotr. 1). Užrašą, kuriame beveik 33 šimtmečiai, galima perskaityti taip: ŽE I B AS R EI GI S R A B EI A EI GE INA S EI N A SK I /R S JŪR SK EI R EI A VIS B EI J R UO N EI / PUI KU SK KUN EL EI J IŠ M IN EI J I EI INAS /R AI G Š LIAU ŽO R EI Ž S I G NAS EI J KU R EI A S. Dabartine kalba tai reiškia: “Žaibas matosi, dunda griaustinis, ei, kaip geinija! Senas kiras, jūros kerėtojas. Avys bei ruoniai – puikūs jų kūneliai – iš Minėjos (šalis už jūros, tikėtina, kad tai buvo Balkanų pusiasalio dalis) eina. Sraigės šliaužoja. Pjovėjas – Ignasijus, kūrėjas”. Šio užrašo ženklai turi bendra ne tik su trakų hieroglifais ir raidėmis (G, I, N, R, S), bet primena ir viduramžių rūnas. Trakai Iberijoje sudaro aiškią mažumą, užtai, praradus paramą iš graikų užkariautos minijų (trakų gentis) imperijos, jie jau apie XIII a. pr. Kr. vid. buvo galutinai asimiliuoti vietinių genčių. Žinoma, kad į Pirėnų pusiasalį 509 m.e.m. atkeliavo giminingi lietuviams alanai, o dar po penkių metų gotai, kurių kalboje buvo šiek tiek lietuviškų žodžių. Šiu metu Ispanijoje apie tuos laikus primena tik keli kaimų pavadinimai: Balta, Burbia, Calvos (kalvos), Calvaria, Gedre, Geras, Muge, Nerija, Paradas, Sena, Sost, Soure (šiaurė), Tiesa, Tarna, Varis, Venta, Elx (Elk-Lenkijos miestas), Villena, Fraga, El Fraga, Las Fraguas (fraga – tai trakų pavadinimo skambesys). Ispanijoje iki šiol paplitusi pavardė Galinda-tai senovės Galindos, plytėjusioje Prūsijoje atitikmuo. Tai dar viena šaknelė iš lietuvių praeities šaknų.

Užrašai atskleidžia paslaptis

I-II tukst. pr.Kr. Apeninų pusiasalio šiaurėje apsigyveno aibė tautų, tarp kurių buvo senieji prolietuviai, keletas trakų genčių, galai, germanai bei slavai. Apie 1207 m. pr. Kr. čia iš Vidurio Azijos šiaurės persikėlė tirėnai ir etruskai (pastorųjų žemės buvo į pietus

nuo Tingizo ežero) ir tuskai iš pietvakarių Sibiro. O dar po šimtmečio – gausi italų tauta. Laikui bėgant, Apeninų pusiasalio šiaurėje susiformavo savotiška abėcėlė iš 32 raidžių, iš kurių 20 atitinka lotynų bei graikų raidėms. Stebėtina, kad per pastaruosius amžius nė vienas mokslininkas negalėjo teisingai perskaityti tukstančius senovinių Italijos užrašų. Ir kokių tik hipotezių nebuvo: vieni teigė, kad etruskai kalbėjo beveik kiniškai, kiti sakė kitaip, bet nė vienas nieko nesuprato kas buvo parašyta ant tų akmenų. O gi tik ir reikėjo prie 20 plačiai žinomų raidžių pridėti skambesį 12 nežinomų ir tiesiog skaityti senovinius tekstus! Bet čia vėl reikėtų pabrėžti, kad Italijoje tuo metu gyveno daug įvairiakalbių genčių, taip, kaip šiandien, pavyzdžiui, Londone. Tai buvo ir yra visiškai normalus reiškinys.

Ant dviejų auksinių lentelių iš Pirgų miesto (nuotr. 2, Burianas J. “Paslaptingieji etruskai”, Vilnius, 1983, p.96) skaitome: “Lejfida, Bepizan/ Puma, Ozan,Udi/ Danace, Aje, Jup/ Dyi, Ilna, Haiam/ Bepalec, Sainus (vardai) / Palaimink Ahaia (gedulo deivės Demetros vardas)/ Puma, laj žlij/e žmužuge (lai žlugs žmogžudė)/ Faiun ra/jže (raiže)/ Irsi/ Aide Osiriso (mirusiųjų karalystė Aidas ir jos dievas, kurio vardas perskaitytas monogramoje)/ TAI bajsu (baisų)/ R3B an (data: 162 metai pirmas mėnuo 30-taja diena nuo pirmos Olimpiados, tai 615 m. pr. Kr. rugpjūčio 6-taja)”, “Egipth, Petra (miestas dabartinėje Jordanijoje), Bi/tthenia (senovinė valstybė Mažojoje Azijoje), Edesa (Makedonijos miestas). O/ anoj Ojbeo (Ouboja) sala, ji/ Abeo (vardas), ča Kios, Samas (čia Kios ir Samos – salos)/ aju (graikų gėntis ajolejai) Azyana (vakarinė Mažosios Azijos dalis), Knied (sala Knid)/ Kinara (sala), po Ethiopus/ Kagio (vardas) Sais (senovinis miestas Egipte), Ham (Nojaus sunūs, kurio palikuoniai gyveno į vakarus nuo Tigro upės). Jus/ejo (vardas) Adna (dabar Adenas), pri (prie) Edemo (Edenas – rojus) R/ijad (Riadas), o pan (visi) fraqeni (trakai)/ žemaičei, daki (dakų tauta, gyveno dabartinėje Rumunijoje) už a/ehai (graikų gentis). Azya, Ejran (Iranas), Ela/da (Graikia), ju Hrenadia (pietinis Ispanijos dalis), Pan/ezano (vardas) Andia (andų genties žemė aplink Anžė miesto dabartinėje Prancūzijoje) Tignzo (vardas)/ Madeh. Minači (vardas) zoj/lu (pelėnais) tapai, gedija (gedėjo), ej/si (eisi) pas JI. Rajž (raižė) Mu/ha (vardas) ROB s. a. (172 m. 6. 1, tai 605 m. pr. Kr. gruodžio 5-taja)”. Kaip matome, čia viena iš lietuviškų tarmių, kurią galima suprasti. Nuostabiausia, kad šiame tekste minimi žemaičiai. Tikėtina, kad tai pirmas ir seniausias iš žinomų jų paminėjimų.

Ant apie 525 m. pr. Kr. pagaminto dubenėlio, rasto Kapitolijaus papėdėje (nuotr.3, ten pat p.96), parašyta: “Atlada dainavam” – atlaidas dainavom. Paprasta ir kiekvienas gali laisvai perskaityti.

Įdomiausias bei svarbiausias užrašas yra ant “Juodo akmens”, kurį rado Romos Forume (nuotr.4,”Vsemirnaja istorija” II t., Maskva, 1956, p.116): “Pemeja/ če orvas n… (Pemejo čia urvas; ejlutes apverstos.)/ Zydi [gilės piešinys] Šumier/a (žydi Šumiero ąžuolas, Šumieras – senovinė valstybė Efrato žemupy) tuo darau aš (tai darau aš). Kitoj briaunoj skaitome: Jova B (tai reiškia 2000) išej J-vė (2000 m. išėjo Jovė) G/yorhea (vardas) 3470 (parašyta graikų raidėmis, antras variantas) ihea (3470 m. iki Kristaus eros ) / 400/ tay/ b Dievs, Jaorej L(tai buvo Dievas; Jaorej L.- vardas)/ Moiz glago/le godne (senąja slavų kalba – Mozė kalbėjo tinkamai; eilutės apverstos)”. Po gan nesunkių loginių išvadų bei aritmetinių apskaičiavimų turime keletą datų, tarp kurių: 3470 m. pr. Kr. buvo į kurtas Šumeras, 1670 m. pr. Kr. žydai atėjo į Egiptą, po 400 metų jie iš ten išėjo, o praėjus dar 40 metų pasiekė pažadėtąją žemę. Aiškiai nurodomi Kristaus laikai. Ir svarbiausia: Dievo vardas yra Jovė, o Šventam Rašte sakoma:”Kiekvienas, kuris pašauks Viešpaties vardą, išsigelbės”. Senajame Testamente Dievo vardas užrašomas tik keturiais priebalsiais – JHVH ir ištarti jį buvo gan sudėtinga. Plačiai žinomi pasiūlytos III bei VII m. e. amžiais žydų biblijistais “Jahveh” bei “Jehovah” Dievo vardo ištarimo versijos. Deja, niekas negalėjo ir iki šiol negali tiksliai jų patvirtinti.

Geležinės liudininkas
Netoli Kovelio miesto Ukrainoje rastas geležinės ietės angalis (nuotr.5, Strinngolm A., “Pohody vikingov” Maskva, 2002) ant kurio matosi užrašas: “Soiaf (vardas, pranc. soi jaf –maistas pačiam) lit (lietuvis)/ DZ (gali būti dzūkas)”. Kitoj pusėj: “385/ 3.10 (graiku raidimys data: 392 m. pr. Kr. spalio 16-taja) VUY (tikėtina, kad tai pranc.žodis vue – vaizdas) / ženklas (keltų “saulė”) Br/en (Brenas – keltų karvedys) ženklas (pulko) 6 (dalinio numeris). Žinoma, kad po dviejų metų Breno kariuomenė viešpatavo Romoje.Tai kol kas pirmasis lietuvių paminėjimas. Toks pat lietuvių pavadinimas “lit” buvo pavartotas pirmam Prancūzijos teisių kodekse “Salijos tiesa” karaliaus Hlodvigo (466-511 m.), kuriam apibūdinti frankų (prancūzų) bei litų teisės. Ankstesniuose straipsniuose trumpai aprašyti lietuvių keliai į Europą. Jie kartu su salijais (prancūzų gentis) ir keltais iki 509 m. pr. Kr. gyveno toli į rytus, Sibire. Graikų istorikas Plutarhas (apie 46-126 m.) savo “Išrinktuosiuose gyvenimo aprašymuose” rašė: “Galai, keltų genties tauta, paliko, kaip sako, dėl savo gausumo savo šalį, kuri negalėjo visų jų išmaitinti, ir iškeliavo ieškoti kitų žemių… Vieni iš jų perkopė Ripėjų kalnus (Uralo kalnai), pasuko link Šiaurės jūros krantų (taip buvo vadinama dabartinė Baltijos bei Šiaurės jūros) ir užėmė Europos šiaurę, kiti apsigyveno tarp Pirėnų ir Alpių…” Istorikas Evmenijus (gyv. III-IV a. sandoroje) pastebėjo: “Frankai išėjo iš pačių tolimiausių Barbarijos (barbarų žemė) kraštų, kur romėnai niekuomet nekelia savo ginklų.” Ir Amianas Marcelinas (330-378 m.) savo “Istorijoje” tiesiai sulygina frankus su salijais: “Julianus pirma pajudėjo prieš frankus, kuriuos priimta vadinti salijais.” Kinų metraštininkai irgi tvirtina, kad dar prieš Cinų dinastijos (221-207 m. pr. Kr.) už imperijos šiaurės kaimynų gyveno tauta, kuri iškeliavo. Pavadinimų kaitalynė buvo ir iki šiol yra: pramintas rusas kartais yra totorius arba latvis ir atvirkščiai, ir tai ne tik atsitiktinumas. Taigi aišku, kad keltai bei salijai persikėlė į Europą iš labai tolimų kraštų iš už Uralo kalnų. O tiksliau, kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, pirmieji iš Amgos ir Majos tarpupio persikėlė į dabartinę šiaurės rytų Vengriją, o vėliau į vakarus. Pastarieji – iš Tolimųjų rytų į Pirėnų ir Alpių tarpukalnį. Pagaliau, lietuviai (aukštaičiai) – iš Vitimo, Lenos bei Aldano, dzūkai – iš Učiuro, Majos bei Aldano tarpupių kartu su keletą kitų lietuviškų genčių persikėlė į dabartinę šiaurės vakarų Ukrainą. Metams bėgant, jie pasitraukė į šiaurę. Tai įrodo ne tik pavadinimų, šimtų senovinės kultūros požymių sutapimas (indų formos bei piešiniai ant jų, laidojimo būdas ir kt.), bet pagaliau ir geležinis liudininkas! Įdomu tai, kad persikėlus į Europą lietuviai dar ilgai statė jurtas.

Gotai

Gotai – tai tauta, kurią sudarė keletas genčių. Vieni jų kilę iš pietų Švedijos (tervingai, amalai bei baltai), kiti – iš Gotlando salos (ostrogotai), greitungų gentis – iš dabartinės šiaurės-rytų Lenkijos pakrantės o patys gotai arba vėzėgotai – iš Vakarų Europos. Būtent apie tai byloja archeologiniai radiniai ir tuometiniai istorikai. Apie I a. vidurį pr. Kr., kaip rašo geografas Dakinėjus, gotų žemės buvo į rytus nuo Reino žemupio. Tiksliau, tarp Vėzėrio vidurupio ir Harzo kalnų. Romos istorikas Tacitas (apie 55-120 m.) irgi tai tvirtina, pasak jo germanų gotonų gentis (galūnė –onkeltų kilmės) vėliau persikėlė į rytus. Gotų istorikas Iordanas teigė, kad baltai kilę iš pietų Skandinavijos. Kaip žinoma, Lietuvoje gotai nepaliko kokių nors pastebimų pėdsakų. Tačiau, Hėrmanarichui (350-375 m.) valdant, apie 20 metų šis kraštas buvo gotų valdžioje: čia randamos jų pasienių užkardų liekanos. Taigi, iškilusi XIX a. hipotezė apie baltus ir baltų tautas yra šiek tiek perdėta.

Gotų kalbą – įdomus reiškinys. Išlikęs IV a. vyskupo Ulfilo “Sidabrinis kodeksas” (lot. Codex Argenteus) gali paliudyti, kad gotai kalbėjo pakankamai savotiškai. Jų kalboje daugiausia germanų kilmės žodžių, bet yra ir lietuviškų bei rusiškų. Viename puslapyje (nuotr.6) skaitome: “akanäi jeada if ni manna mah /kas asgin fisha lei fa näsjnh arä /js gilgan nidaow lyk fis fana /sgin fan hadina if. šaje fana /ha kajsä is gilgai: amen vifa /jzg is fatei al lataaow letaä afataow ka /gay kjetes ynym manneš a jenai /teinossga managossga sgega /šamieršanä. affans leigaša /mekei faje man geijeana. nejea /daifow kalet lig. lks kylajst /lyg eina iz osov kagay rjetais. yn /teve fyna je many njeklin ša /najead lif: šaje uemyn fan /lifei js šajed kofk šys js. .aje /ytas tanä anä onajn sanäiäe /äy näyimma jeli tanä onajn a./ šaje setyn dijna mana hei. ve /fyn fanä y jmma sai lifei fei /na šajed kofk šys feinai. šaje”. Išverčiant pažodžiui tai reiškia: “…alkanieji būtų sotūs, kad kiekvienas manų turėtų, /sūrio, prašomos žuvies. Lai daugiau visiškai nebadauja /jis ilgai. Lauk tada Tavo baime /velniop Tavo visokie šliužai. Nes Tavo /aukšta karalystė ilgam: amen, lai gyvuoja! /Jz G (Jėzus iš Galilėjos) yra Tėvas visų latų, lėtų (latvių), afatų (skitų gentis, kuri gyveno į šiaurę nuo Juodosios jūros) val/dovas kitų – kitokių tautų, o kiti: /teinosgai, managosgai, sgiegai, /šumerai. Giminingi lagašams (Lagašas – senovinis miestas, Tigro žemupyje) /gaus ugninę Geheną (pragarą). Tada priartės / Dievo teismas. Bus laikas, /kada ateis iš osių (gentis, gyvenusi pasak Tacito šiaurės Karpatų prieškalninėje srityje, o pagal II a. geografo Ptolemėjo – dabartinės Lietuvos pajūryje) rytinis valdovas. /Finų (suomių) tėvynėje, o taip pat daugelio nepaminėtų už /jūros gyvenančiųjų: nes tai Tavo ženklas. /Gyvenimui jis parodys, kad tai – jis. Nes /šis tenai bus kita saulė [jų] akims. /Vardu Jeli ten bus A (pradžia)./Nes iš aukštybės pastatytas tarnauti žmonėms. Iki /Tavo pabaigos. Ir visu savo gyvenimu [jis] ge/rai parodys, kad tai puiku. Nes …” Tai nuostabi pranašystė. Gotai, kaip ir kiekviena tauta turėjo savo kalboje daug skolintų žodžių. Iš šito teksto galime matyti, kad apie 1/5 gotiškų žodžių turi lietuvišką, tiksliau, trakų kilmę.

Runos

Tikėtina, kad pirmuosius runas sukūrė keltų žyniai druidai. Dauguma runų ženklų sutampa su trakų bei šiaurės Italijos abėcėlių raidėmis. O keturios iš jų turi lietuviškus pavadinimus: Raido, Jera, Sowulo ir Teiwas – tai raidė, gera, saulė bei tėvas. Įdomūs ir druidų užkeikimai: alu – alus, laukaR – laukas, lapu – lapas, aadagasulaasauwija – uodega siūlą sau veja, saeus – suėjus. Ankstyvuosiuose viduramžiuose tokie užkeikimai buvo labai populiarūs. Iš daugelio tūkstančio senų užrašų runomis pavyko rasti vieną (nuotr. 7, “Bolšaja školnaja enciklopedija”, II t., Maskva, 2000, p. 256) Gotlando saloje, kurį skamba: “789 Js…R (789 Jėzaus metai – perskaityta iš monogramos) SšvaT juli tresi (sekmadienis švento apaštalo Tomo liepos 3-ioji, triese) Einiot iž (iš) Braprsnie, eaš (žemė) Brio, Šurae iš Tižsobigre, Jenit Višelg Ign(as)… en. Į Eaš Šeš (dabartinis Taškentas) bei Reio (miestas Irane) eaš Ediš (gal Edesa – miestas Stavropolio apskrityje) Reio, eaš Etel (hazarų sostinė Volgos žiotyse) Burnoe (rus. “Audringa”- Kaspijos jūra) paupe iž če per eaš (paupį iš čia per žemę) Bičui geniba ju (Bičui – miestas Bičiuga Ivanovo apskrityje, geniba – fortas) Nerl (upė), če inai prieš pierveda į Neviž (čia jinai prieš srovę plaukiant perveda į Nevėžį). Indiai / per vena upite… šaki (Vidurinės Azijos tauta) Srvan (Širvanas – Irano miestas) sen 15 (rugsėjo 15 d.) tein Čirčik (Uzbekistano miestas) 13 tre (trečiadienis 13 d.) Burčun (miestas šiaurės vakarų Kinijoje), Brjač, Aris (miestas Kazakstane)/ SšvaT R[ei], Beldža (Bėldžanas – miestas), Ana Šavi (miestai Irake)/ iun (birželis) Bejr (Beirutas) Nahči (miestas Nahičevanas Azerbaidžane), Rei, (iš) Husiso (Irano sritis) į Hiv (Hiva – miestas Uzbekistane) iž Ekče (Akči – miestas Afganistane) Rej šen.” Aišku, kad tuo metu žmonės irgi keliavo. Iš šito teksto matome, kad tai buvo, tikriausiai, vikingai. Ir nesudėtinga atspėti, kodėl jis parašytas lietuviškai: tarp vikingų, Baltijos ir visos Europos grobuonių, buvo daug įvairių tautų atstovų.

Daiktų esmė

Dar Aristotelis pasakė: “Tik tuo metu galima suvokti daiktų esmę, kada žinai jų kilmę ir vystymąsi.” Mokslas sparčiai veržiasi pirmyn atskleidžiant vis naujus nežinomybės klodus. Jei kai kam patogiau užmerkti akis bei užkimšti ausis ir nieko neišmanyti, tai tik jų pačių teisė būti atsiskyrusiais nuo civilizacijos raidos. Naujoves nesugeba priimti užsnūdėliai bei sustingusieji. Teisingai pastebėjo pranašas Sirachas, kad: “…tiesa atsiveria tik tiems, kurie jos ieško.”

Taigi praeities šaknų žinojimas ne tik įtvirtins mūsų dabartį, bet ir atvers mums kelia į ateitį.

.

BALSAI IŠ PRAEITIES

Visuomenės susidomėjimas lietuvių praeitimi skatina pratęsti šią temą. Pirmas mano straipsnis pasirodė “Lietuvos aide” Nr.218. Sulaukiau daug skambučių ir kvietimų iš įvairių organizacijų bei pavienių žmonių, kurie suprato šių atradimų esmę ir svarbą. Tai – ne tik lietuvių praeitis ar jų raštija, o Lietuvos įvaizdis pasaulyje. Malonu, kad atsirado vienas kritikas – akademikas Z. Zinkevičius, kurio argumentas kol kas vienintelis – to negali būti todėl, kad to negali būti. Aišku, kad tokį svarų argumentą neįmanoma paneigti, tačiau nenorėdamas su juo diskutuoti atsakysiu apaštalo Pauliaus žodžiais: “Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kitų praryti!” Man neseniai buvo malonu sužinoti, kad vaikų viktorina rodoma per Lietuvos televiziją paskelbė, kad lietuvių kalbos senumas drobės tekste yra aštuntas pasaulio stebuklas. Ir čia aš noriu akcentuoti, kad ir senoji Indo slėnio ir Kretos kultūra yra lietuviški, o tiksliau trakų tautos, kurios palikuoniai – dabartiniai žemaičiai.

TRÃKŲ PRAEITIS

Jau buvo minėta, kad trakai atkeliavo po 2850 m. pr. Kr. iš regiono, prie dabartinio Bhilajo miesto, Indijoje, į Europą ir Indijos slėnį. Europoje jie apsigyveno nuo Volgos iki Reino upių ir nuo Karpato kalnų iki Baltijos jūros bei Pietų Skandinavijos. Apie 2124 m. pr. Kr. jie įsiveržė į Balkano pusiasalį, tačiau nuo 1601 m. pr. Kr. pabaigos trakus pradėjo iš ten išstuminėti graikai-achajai, o po 280 metų.- graikai-dorėjai. Dar graikų istorikas Herodotas V a. pr. Kr rašė, kad “Trakų tauta po indų gausingiausia žemėje. Aš manau, kad trakai būtų vieningi ir valdomi vieno valdovo, jie taptų nenugalimi ir galingesni, nei kitos tautos.”

Yra žinoma apie 60 trakų genčių. Keletas iš jų turi šiokių tokių atitikmenų mūsų regione. Pavyzdžiui, odriskai, kurie turėjo savo karalystę I-ame tūkst. pr. Kr. dabartinės pietryčių Bulgarijos teritorijoje ir Odriskų kunigaikštystė, minėta 1374 m. Hermanas iš Vartbergo Livonijos kronikoje dabarinėje šiaurės Baltarusijoje. Orėskų gentis, kuri gyveno į vakarus nuo Nėstos žiočių ir upė Orėssa į pietus nuo Minsko. Trakų lėtų gentis ir tauta – lėtai, mūsų kaimynai – latviai. Garsioji minijų gentis, sukūrusi II tūkst. pr. Kr. imperiją su sostine Miniei ir upę Miniją, vakarų Lietuvoje. Kauniečių gentis Mažosios Azijos pietvakarių dalyje, su sostine Kaunos (miestas tokiu pavadinimu miestas egzistavo I tūkst. pr.Kr. dabartinėje Turkijos teritorijoje) ir Kauno miestas Lietuvoje. Pietų gentis gyveno trakų teritorijos pietuose. Žinomi du Bithinijos karaliai, Prūsijus I (236-186 m.) ir Prūsijus II (186-149 m.) ir Bithinijos miestas Prūsa, vėliau Brūssa, Mažosios Azijos šiaurės vakaruose. Mūsų kaimynė Prūsija kartais vadinama Prūtija, upė Prūtas teka per šiaurės rytų Karpatų pakalnę. Ankščiau Dunojus vadinosi Istru, upelis Istras yra netoli Panevėžio. Kretos salos pavadinimas galėjo kilti nuo lietuviško žodžio “kretėti”, tuo labiau, kad ten senovėje gyveno jau minėti Kauno gyventojai. I-ame a. pr. Kr. dabartinėje Slovėnijos teritorijoje gyveno gentis, kuri turėjo pavadinimą «katri latobiki». Lietuvoje yra Trakai, Trakėnai, Trakininkai, du Trakiškiai, Traksėdis, Traksėdžiai, Trakų Vokė, netoli Punsko miesto Lenkijoje – Trakiszki, o prie Rusijos miesto Čėboksary yra gyvenvietė Traki.

Analogų galima rasti ir daugiau, pavyzdžiui: Bulgarijoje yra miestas Varna, bulgarų žodis “kilim” yra mūsų “kilimas”, arba, graikų “meteoras” reiškia “pakeltas į kabančią padetį”, o lietuviškai tai “metė oras”, lietuviškas “krosnis” graikiškai skamba kaip “kaminos”, nes graikai tik susidūrę su trakais išmoko statyti krosnis su kaminu. Prieš tai, kaip byloja archeologiniai radiniai, jie turėjo atvirus ugniakurus.

Trakų tauta turėjo didžiulę įtaką Europos kultūros vystymuisi, tikėtina, kad graikai išmoko iš jų rašyti. Tačiau užkariautojų bangos, ypač: gotai nuo 251 m. e. m., gunai nuo 405 m., po 69 metų – bulgarai. Ir pagaliau, slavai nuo 560-ųjų m. ir avarai nuo 568 m. galutinai sutriuškino trakų tauta. Paskutinį kartą minimas trakų hercogas Ermanas, kuris dalyvavo Karlo Didžiojo žygyje 778-785 metais Ispanijoje, vadovaujant 20 tūkst. vokiečių pulkui.

Trakai išnyko, tačiau išliko jų užrašai.

TRAKŲ UŽRAŠAI

Jų yra ne tiek daug, bet jie perduoda esminį dalyką: trakai kalbėjo lietuviškai! Kretoje, kur gyveno trakų gentys kauniečiai ir termilai beveik iki 1110 m. pr. Kr., rasta keletas senovinių jų antspaudų. Keturbriauniame kauliuke (nuotr. 1, Bartonėk A. Zlatoobilnyė Mikėny. Maskva, 1991, 64 psl./12) skaitome: «RAS K AK LA /TU GE RAS / ŽE IS TY / PA MOS UOTI». Prieš 4000 metų vaikai žaisdavo su šiuo keturbriauniu.

Ant aštunbriaunio anspaudo (nuotr. 2, J.Chadwik. The decipherment of linear B. Cambridge, 1958, psl.12) parašyta: «GE D RAS/ KO S MOS/ AK KI MI/ KI LA GE RAS/ SK AID RUS/ DA NG S/ T AU RAS/ VI RO IE». Čia kas antra brauna perskaitita iš dešinės į kairę. Ant nedidelių anspaudų (nuotr. 3) išrėžta: «GE RO JI», «TY RAS»; «SA RAS KO TIS NA U DA» – «caro (karalio) Kočio (jo vardas) nauda». Visi trys skaitomi iš dešinės į kairę. Žinomas dar vienas karalius Kotys I , kuris valdė odriskus nuo 383-359 m. pr. Kr.. Ant jo monetų pavaizduotas toks pat dviašmenis kirvis (nuotr. 4).

Dar ant keturių antspaudėlių (nuotr. 5, Kondratov A.M. Kogda molčat pismėna. Maskva, 1970, psl. 7) užrašyta: «LA PU MOS UOTI», «UŽ VE DA J IAI», «KE R P U SU GE BU», «VI RA JA U NA», paskutinieji du skaitomi iš dešinės į kairę. Visi šie hieroglifai labai lengvai perskaitomi, pvz.: jei pavaizduota ranka, tai reiškia RO (žemaitiškai ronka), jei karūna – tai KO, vilkas – VI, ietis į viršų – IE, ietis į apačią – TIS, lapė – LA, akys – AK, nasrai – NA, kirvis – KI, želmuo – ŽE ir t. t., tas pats kaip ir Indo slėnio raštijoje, apie kurią šiek tiek kalbėjome praeitame srtaipsnyje.

Hieroglifus buvo gana nepatogu rašyti, todėl atsirado supaprastinti piešiniai. Jiais išbraižytas plaukų smeigtukas (nuotr. 6), rastas Kretos saloje. Ant jo užrašyta: «ER MES SKI F IŠ AU G O AKAC IAI MEI LA RO ME EN I Ä JA DA O T AU ME R GAI TĖ Š I S ŠVE NT TI NI M AS KŪR EJ AS GO I TI M KAM POU T AS I Š SKI…». Dabartine kalba tai reiškia: «Ermesas (vardas), skitas. Išaugo akacijoje miela romi Enejada (vardas). O tau, mergaite, šis pašventinimas. Kūrėjas: Goitimas Kampuotas iš Ski(tijos)».

Taip pat Kretoje iki XV a. pr. Kr. vidurio buvo naudojamas ir linijininis raštas A tipo. Vėliau saloje įsikūrė graikai, kurie naudojo savo linijinį raštą B tipo, kurį išmoko iš vietinių gyventojų. Ant molinių lentelių (nuotr. 7, Mulčianov A.A. Poslanci pogibčich civilizacij. Maskva, 1992, psl 61, Zamarovskij V. Tainy hettov. Maskva, 1968, psl. 220) skaitome: «PIETŲ JŪR RA Ä G (galbūt egiptiečiai) / S MEI GE PO RA/ JOS VI RU Ž U VO/ PIE TO SIE 100 F INIK IEČIU/ STI IE BU», «IĖ PLAU KĖ PER JŪR/ A BU RY S KA RIU 1/ RAS TI DU 1 SKIE N DO/ LŪ ŽO 1 AU KŠČI AU/ PIETU SE IŠ PIETU PLAU KIA». Šie du tekstai – tai tikriausiai pasieniečių pranešimai.

Keletą trakų genčių, po graikų įsiveržimo į Balkanus ir Kretą, apsigyveno Mažojoje Azijoje. Frigijoje (šiaurės vakarų Mažosios Azijos karalystėje) rastas užrašas (nuotr. 8, Lurje S. Jazyk i kultūra mikėnskoj Grėcii. Maskva, 1957, psl. 218): «Atės (vardas), aš Kiaėvais. Ak jo raro lavos. Midai (tauta), lava atajo / vara ak tė/ ėda jos». Pats rusų akademikas Lurje perskaitė šį tekstą taip: «Ates arkiae Fais Akenanalafos Midai lafaltaei favaktei edaes». Jis nieko nesuprato, tačiau, kažkodėl priskyrė šį užrašą karaliui Midasui.

Jau minėtoje A. Kondratovo knygoje 169, 195 ir 198 puslapiuose yra Lidijos, Karijos ir Parakarijos (miestai Mažojoje Azijoje) užrašų pavyzdžiai (nuotr. 9): «Keev (vardas) pyrm (pirmas) tejv (tėvas) tili kad eheji (graikai-achajai) taj…/ Jinja tejv Teji tik pyk kalvaj kaejireja (kairėje) i…/ pila (pylimą) kyliej(m)/ tika pili jam yk pilv (pilvą) jam pakapoja rait (raitėlis) d…/ Gagejv kyd (kitas) taj Inja tejv kyd Tyrm tejv», «Vadus vysus/ 40-40 mouusshius (moschų gentis)/ migm (akimirksniu) magma/ y (jos) suėda VM (galbūt, 336 m. pr. Kr.)/ 40 givysus baysu/ Vyus (dievo vardas) išsaougiuus (išsaugos)/ Thseusvou (Zeuso) magma» (skaitomas iš apačios į viršų), «Ineja (deivės vardas) jog jam pučia lajm(i)no/ Zaklėjma (vardas) iš Al(b) išlydejom Z (Z – galbūt, 769 m. pr. Kr.)».

Pirmas tekstas vos suprantamas, bet antrą ir trečią galim skaityti ir be vertimo.

Netoli Graikijos miesto Siknonos rasta medinė plokštė (nuotr. 10, Istorija drėvnej Grėcii. S-Pb.,1999, psl. 562), ant kurios užrašyta: «Tesk Biata mielaja, ejk teesioj, tad taj…/…bytės dėka bylojem./ (D)olopėj (gentis) Teeom (vardas) ».

IŠGIRSTAS

Ar visa tai hipotezė? Jei taip, tai kur svarūs argumentai prieš? Kas gi sugebės paneigti akivaizdžią tiesą? Jau sakiau, kad klaidos galimybė, perskaitant daugumą šių senų tekstų, prilygsta nuliui. Man įstrigo Jono Basanavičiaus klausimas:”Ar Lietuvos dvasia atsikvošės?”. Tikiu, kad atsikvošės.

Kiekvienam duota savo: kam skaldyti akmenis, kam kirsti medžius, man duota matyti ir suvokti tą, ko kiti nemato ar nesupranta, nes tai – mano profesija. “Girdėkite ir neišmanykite to, matykite ir to nesupraskite!”- sakė pranašas Izajas. Ar tai ilgai tęsis? Tikiu, kad ir jūs matysite ir suprasite, nuoširdžiai to noriu ir tam pasiruošęs padėti. Lietuvių ir kitų tautų praeitis slepia dar daug paslapčių ir atradimų. Kai kurias paslaptis man pavyko atskleisti, tačiau jos lietuviams gali būti pernelyg netikėtos.

Tiesa yra viena, taip pat ir praeitis viena – praeitis, per kurią turime dabartį, ir turėsime ateitį. Lietuvių praeitis didinga, turi gilias šaknis ir jie savo metu padarė didžiulę įtaką dabartinės civilizacijos vystymuisi.

                  

 

Pirmas Lietuvos paminėjimas

Pirmą kartą Lietuva – Litva minima Kvėdlinburgo analuose (nuotr. 1, tekste „u“ ???????????????????????????????ir „v“ rašė kaip „u“), pasakančios apie arkivyskupo ir vienuolio Bruno Bonifacijaus žūtį su savo 18 palydovu nuo pagonių rankų 1009 metais.

??????????????????????Viduriniais amžiais ją vadino Litva, kartais – Lectowia, Lettowia, Lethovia, ir dažnai lotyniškai – Litvania, o Litvos monetose kalė LITVA (nuotr. 2 – 1548 metų grašis).

1918 metų vasario 16 Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti valstybę Lietuva, kurios pavadinimas atsirado tik XIX a. pradžioje iš noro sujungti dviejų skirtingų žemių pavadinimus Litwa ir Lettowia į vieną.

Mūsų laikais atsiranda vis daugiau versijų apie žodžio Lietuva kilmę. Čia ir upeliūkštis Lietavka, nors nesenai jis vadinosi Lėtovka, kas reiškia rusiškai „Vasarinis namelis“. Ir lietuvių žodis „lietų“ su visai nesuprantama lietuviams galūne „va“. Ir netgi „Kariuomenė“ visiškai absurdiškame aiškinime rusų metraštinio tautos pavadinimo „litva“, kaip kariuomenės. Dar blogiau atrodo buvę išvedimai iš lotynų litus – „krantas“, graikų vardo Lėto ir jiems panašus.

Iš seno žmonės vadino gentis, tautas ir šalis pagal žemių – teritorijų tarp vandens ruožų pavadinimus. Iš metraščių ir kitų pirmų šaltinių žinomi daugelis tūkstančių senovinių pavadinimų, tame tarpe: Litwa, Lectowia, Lettowia ir Lethovia (visų žemių pavadinimai užrašyti originale – lotyniškai). Juos aiškina anglų kalba, dėka kurios gana tiksliai ir trumpai perduodama žemės apybraižos išvaizda.

Tolimoje praeityje vandens kelių žemėlapius ir, atitinkamai, žemių sudarydavo keliaujančiai žyniai, kitaip – asai, o paskui ir vikingai, tarp kurių buvo anglai. Asai kažkur III amžiaus mūsų eros pradžioje atėjo su savo vadu Odinu į Daniją, o po daugiau nei dviejų amžių giminingi jiems anglai atplaukus iš Danijos į Britaniją, įkūrė Angliją.

Petro iš Dusburgo Prūsų žemės kronika liudija, kad Livonijos magistras Burgard iš Hornhuzėno turėjo tikslius duomenis apie žemes, o šimtai pateiktų joje ir kituose dokumentuose jų pavadinimų suprantami dėka tik anglų kalbos. Pavyzdžiui: Culve – nuo culver – „Laukinis karvelis“, Calf – nuo calf – „Veršis“, Vassal – nuo vassal – „Tarnas“, Catalaun, kur 451 metais sutriuškino hunus – nuo cat alone – „Vienišas katinas“ (nuotr. 3), AigyptoOLYMPUS DIGITAL CAMERAs, kurį dabar vadino Egiptas – nuo eye heap tows – „Daugelių lynų akis“ (pagal ežero Karun Nilo deltoje išvaizdos).

Litvos pavadinimas kilo iš žemės Litwa aplink Novgorodo (dabartinio Navagrudko) Molčadjo, Nėmano, Sėrvėčo ir Nėvdos tarpupyje. Jo prasmė pagal galvos į apačią išvaizdą – „Atrodo kritusi“ nuo anglų žodžių lit wear.

UgoKeletą metų atgal buvęs Prūsijos žemėje rastos dvi monetulės (nuotr. 4 – 6). Tekstas ant sidabrinės: „УГО ПРУSУ ЛIТVОS КУНГ ФЗ3“ – „Ugo prūsų ir Litvos ponas (latvių žodis) 567 (metai graikų raidėmis)“. ???????????????????????????????Bronzinėje matosi: „АТЛIА IМП ПРУS“ – „Atlija prūsų imperatorius“ su „ОХ“ – „670 (metai)“ kitoje pusėje. Pagal savo išvaizdą, šrifto ir stilizuoto žmogeliuko su rankomis-sparnais atvaizdus abi monetules galima priskirti ankstyvajam
viduramžiui Atliair vienai šaliai – Prūsijai.

Visai tikėtina, kad pirmas Litvos paminėjimas įvyko 567 metais.

 

Priedas.

Šios serijos monetos su žmogaus – paukščio atvaizdu saugomos Odesos numizmatikos muziejuje.

http://www.museum.com.ua/expo/varvar_ru.html  – „II – IV m. e. amžių ostgotų Tamanės denarai”.

№17 – varis.206 VAKSAMAЛ  eгos CS

«VAKSAMAЛ // eгos CS» – “Amalo vaks // Egos, [nukalta] ~206 [metais]“

Amal – gotų karalius iki ~183 m.

Dėl ~206 metų. 325 m. Gotijos vyskupu buvo Theofilos. Gali būti, kad dalis gotų jau III a. priėmė krikštą ir metus skaičiavo nuo Kristaus gimimo.

№19 – žalvaris.570  УГоПPУSУCУNГПУV  ACES VACSГ фO OД

«УГоПPУSУCУNГПУV // ACES VACSГ фO OД» – “Ugo prūsų kung Puv // Akes vaks, [valdo] 3 [metus], [nukalta] 570 [metais], 74 [metų amžiaus]“

Prasmė Puv – nežinoma, gali būti – 3 pirmos raidės kalyklos pavadinimo. Ugo – 74 metų amžiaus.

№14 – sidabras.600  SAVIC   SECГГEПAЛГECES S X

«SAVIC // SECГГEПAЛГECES S X» – “Savik // Sek, [valdo] 3 [metus] Gepal Gekes, 6 [varinių vertės], [nukalta] 600 [metais]“

Prasmė Sek – nežinoma, gali būti – 3 pirmos raidės kalyklos pavadinimo.

№13 – sidabras.606   З  УSAS SУMoS VACS X SA

«З  УSAS // SУMoS VACS X SAу» – “[valdo] 7 [metus] Usas // Sumos vaks, [nukalta] 606 [metais] rugpjūtį“

№18 – varis.606  SУMoS   mУSУУГOUACS XS

«SУMoS // mУSУУГOUACS S XS» – “Sumos // 40 [metų amžiaus], Usų Ugo vaks, [nukalta] 606 [metais] rugsėjį“

№15 – sidabras.686  IMУTISПPУS   XПS

«IMУTISПPУS // XПS» – “Imutis prūsų // [nukalta] 686 [metais]“

№16 – sidabras.688  ХПИOУГISПPУS    ХsП OA

«ХПИOУГISПPУS //ХsП OA» – “[Nukalta] 688 [metais], Ougis prūsų // [valdo nuo] 686 [metų], 71 [metų amžiaus]“

Vardas Ougis panašus į Augis – gotų karalius, Amalo sūnus.  Ougis – 71 metų amžiaus.

 

Keletą įdomių monetų pardavė 2014 – 2015 metais aukcione „Violity“ Ukrainoje.

Sidabrinis denaras su užrašu: «CYNГ AYГYSN456 CYNГ AYГYSNYY» nukaltas 456 metais (SNY) valdant kungui vardu Augus.

Ant si477 УМ SOOЗ ЛИТVАdabrinio denaro sunkiai galima įžiūrėti: «УМ…SoOЗ ЛИТVA» – “Um[u]s [nukalta] 477 [metais] Litva“

Ant 2,92 g svorio auksinio matom užrašą: «ANTON601 ANTON XA AD AKINO KУПруcу UANГС Au 2,92 g AKINO XA AD KУПруcу UANГС» – “Anton akino [kalė] 601 Viešpaties metais, prūsų kung Vangs“

???????????????????????????????Ant varinės monetos skaitom: «OUXTOS CYTOUX AD XM3» – “Oukstos Kytouks, [nukalta] 647 Viešpaties metais“

688XПИBIACACTIS COCOVOITSidabrinis denaras su tekstu: «COCOVOIT XПИBIACACTIS» – “Kokovoit 688 [metais] birželį akino Kaktis“ patvirtina metraščiuose paminėtą vardą “Kukovoit” (ПСРЛ Т. 35 М. 1980 psl. 91, 130).

 

906 TVTOTУKSЛVS ЦЗSAПPSidabriniame denare matosi raidės: «TVTOTУKSЛVS ISXЦИAПP» – “Tuto Tykslus, [nukalta] 908 Jėzaus Kristaus [metais] balandį“

Užrašas ant sidabrinio denaro:  «COVS А3З VOUCS1067 covs А3З voucs sosto SoSTo» – “Kovs [nukalta] 1067 [metais] Sosto vouks“

1069 SАYГАS АЗФ Au

Ant auksinio matom: «SАYГАS АЗФ» – “Saugas [nukalta] 1069 [metais]“