Istorija

ŽEMAITIŲ METRAŠTIS

Įvadas

Žemaitių metraštis yra pagrįstas dabartinių žinių, artefaktų ir senovinių rašytinių šaltinių pagrindu požiūris į Lietuvos bei daugelio kitų šalių ir tautų praeitį. Kiekviena tauta turi savo praeitį, kurią galima atkurti naujausių mokslo pasiekimų dėka.

Tokiu būdu praeitis virsta istorija, dažnai skirtinga nuo tos, kurią mes kartais esame įpratę priimti be kritikos. Pati tiesa yra faktams neprieštaraujanti išraiška. Ir kai randami faktai, prieštaraujantys įsitikinimams, reikia keisti įsitikinimus, arba atkakliai neigti ir nutildyti faktus. O tai anksčiau ar vėliau atves prie apgailėtinų rezultatų.

Žemaitių ir lietuvių kalbos turi bendras senovines šaknis su skirtingomis pasaulio kalbomis. Jų tarpe su sanskrito, trakų, romanų, slavų, germanų, keltų, fino ugrų, tiurkų, arabų, latvių, prūsų, graikų, kinų, armėnų, buriatų ir baskų kalbomis.

Tokia bendrija atsirado ne tik dėl tautų bendravimo, bet ir dėl pagrindinės kalbų atsiradimo priežasties – ligų. Tolimoje praeityje nuo maro, raupų, tuberkuliozės, vidurių šiltinės ir kitų epidemijų numirdavo beveik 95 % šiomis ligomis susirgusių gyventojų. Viename kaime su vidutiniu 40 gyventojų skaičiumi ir vidutine 22 metų gyvenimo trukme išgyvendavo tik du vaikai. Jie ir formavo naują kalbą, kurios artumas pirminei kalbai priklausė nuo vaikų amžiaus. Taip iš vienos pirmutinės kalbos atsirado daugybė kitų kalbų.

Galima tik spėlioti, ar tai buvo lietuvių, ar žemaitių kalbos. Aišku viena, kad šių giminingų tautų kalbos ir jų praeitis turi labai senas šaknis.

Iki šiol nepaaiškinamos pateiktos seniausios tikslios datos ir jose esantys užrašai iš 1266 m. Gogorto ir 1275 m. Minteljo tekstų monetose. Jos neprieštarauja daugeliui archeologijos, genetikos, antropologijos, istorijos, toponimikos, lingvistikos faktams ir rašytiniams šaltiniams.

Žemaitių protėvių pradžia Afrikoje ir kai kurie paaiškinimai

82 tūkstantmetyje pr. m. e. Afrikos rytuose atsirado tokie, kaip ir mes, žmonės, kurie 68 – 33 tūkst. pr. m. e. apsigyveno Afrikoje ir Azijos vakaruose; 58 – 30 tūkst. pr. m. e. – Eurazijoje ir 63 – 13 tūkst. pr. m. e. – Australijoje ir Amerikoje.

Nuo 48 iki 11,7 tūkstančių metų pr. m. e. sausumos gyventojai tarp Indijos vandenyno ir Kilimandžaro kalnų buvo pailgomis galvomis ir dideliais pakaušiais, siaurais veidais ir nosimis. Jie gyveno olose, medžiodavo zebrus, antilopes ir žirafas. Tinklais, žeberklais, arba prie plauko pririštais kabliais gaudydavo žuvis, maistui rinkdavo sraiges ir augalus. Jų prizminiai skiltuvai, pusmėnulio formos mini gremžtukai ir dvipusiai rėžtukai buvo pagaminti iš kvarco, titnago arba obsidiano. Vietinės moterys save puošdavo karoliais iš stručio kiaušinių lukštų ir biserio kamuoliukais. Mirusiuosius laidojo akmenimis apdėtose duobėse sulenktoje pozoje ant kairiojo šono ir apibarstydavo raudona ochra.

17511 metais pr. m. e. (tekste ant Gogorto monetos: „в 18776-м году“, 18776–1266+1=17511) žemaitių protėviai iš Brinkhavos (žemė tarp Indijos vandenyno, Panzanio ir Galanos upių bei Kilimandžaro), kurioje iš pat pradžių gyveno, atėję į vakarų žemę Vingareją (Wingarea – tarp Tanganjikos ežero ir Malagarasios upės).

Žemė – tai teritorija tarp vandenų, kurios pavadinimas suprantamas iš jos kontūro ir senovinės anglų kalbos. Tūkstančiai senovinių Europos, Azijos ir Afrikos žemių ir genčių pavadinimai bei Amerikos pavadinimas Tule (Thule) nenuginčijamai patvirtina senovinių anglakalbių kartografų veiklą. Gana dažnai genčių ir jų gyvenamųjų žemių pavadinimai sutapdavo.

XVIII – VII tūkst. pr. m. e. tarp Balto Nilo, Ruvumos ir Indijos vandenyno plito archeologinė kultūra Magosi.

Šiai kultūrai būdingas kūno nudažymas ochra, ploni aštriakampiai, iki 3 cm dydžio, miniatiūriniai akmeniniai įrankiai – mikrolitai, apdirbti nuspausto retušo lapo pavidalo, ir trikampiai iečių bei strėlių antgaliai, o taip pat kruopščiai nuskaldyti kirviai ir prizminiai skaldytiniai.

16706 metais pr. m. e. žemaitių protėviai atėjo į šiaurės žemę Bulveriją (Balto Nilo, Ėz-Zėrafo ir Sobato tarpupis).

Tuose kraštuose dabartiniams lietuviams tebėra suprantami tokie pavadinimai, kaip dvi gyvenvietės Aselle – asilė, Kelio ir Vaka – žemait. vakã.

Gyvenvietės: Alga, Asila – asilo, Baizo – baisa, Balla-Balla – bala, Bamba, Banga, Batie – batai, Bodupa – upė, Burie – buria, Burno, Buta – butas, Dango – dangus, Danguje, Dan-Gulbi – gulbė, Debessa – debesis, Dega, Dibila – debilo, Dibile – debilė, Didinga, Dinga – dingo, Doba – duoba, Dora, Dubissa – kaip upė Dubysa Lietuvoje, Dvardago – dvaras dego, Džuga – džiugu, Eik, Gabena, Garsa – garsas, Gedo – gėdos, Gele – gėlė, Gida – gyda, Gulba – gulbė, Gundi – gundo, Igula – įgula, Kabo, Kaka, Katete – katytė, Kasama, Kervine – kervina, Kibau – kybau, Koja, Kumo, Kuntaur – kentauras, Kvale – žemait. kvailė, Laba, Lekana – liekana, Lele – lėlė, Ligonja –ligonė, Limbveta – vieta, Mankoja – žemait. man koja, Marrupa – maro upė, Mata – žemait. matã, Maudas – maudo, Mega – miega, Mušima, Nagara – nugara, Petauke – pietų auka, Pieta – pietus, Radona – raudona, Raga – ragas, Runka – žemait. runka, Ružavo, Sakalunga – sakalo anga, Sala, Saldanja – saldainis, Sena, Šiure – šiaurė, Tappita – tapyta, Tarime, Tarka, Taveta – ta vieta, Valdija – valdo, Vando – vanduo, Varge, Verda, Išdo.

Upės: Banga, Devuli – dievuli, Geris – gėris, Gulbi – gulbė, Kampe – šita upė Nigerijoje turi kampo formą, Karianga – kairė anga (kurią iš tiesų sudaro jos vagą), Kariega – kario jega, Kunene – kūn(as) ir -iene, Saura – siaura, Turgve – turgus.

Viršūnės: Caras (1805 m), Dango (821m) – dangus, Gera (1790 m), Mekula (1441 m) – uola, Sauri (852 m) – šiaurė, Šeno (842 m) – šieno.

Iškyšulys Verga.

16192 metais pr. m. e. žemaitių protėviai išėjo iš Bulverijos į rytus į žemę Surgorir (Somalio pusiasalį tarp Vėbi-Šėbėlio, Fafano, Džėrėro upių, kalno 2101 m ir Durduro upės ir vandenyno).

16188 metais pr. m. e. jie pateko ten į vergovę (tekste ant Gogorto monetos: „вярговию“).

15998 metais pr. m. e. išsilaisvino.

14137 metais pr. m. e. jie vėl pateko į mirėgorų iš šiaurės vakarų (iš žemės tarp Nilo ir Atbaros upių, kalno Kirkemeše, Džeros ir Rahsu upių) vergovę.

Apie 11790 metų pr. m. e. kapinėse Džebel Sahaba (Sudano šiaurėje)
palaidoti dešimtys suaugusių ir vaikų sulenktoje padėtyje, ant kairiojo šono, galvomis į rytus ir pietryčius, turėjusių pailgas galvas, didelius pakaušius, siauras nosis ir veidus, nužudytus ietėmis, drotikais ir strėlėmis.

11498 metais pr. m. e. žemaitių protėviai iš vergovės atkeliavo į Bassariją (žemė tarp upio Šangane, kalno 511 m, Nvanecio, Limpopo ir Sangutane upių).

10500 metais pr. m. e. jie sugrįžo į šiaurę, į Bulveriją

10476 metais pr. m. e. žemaitių protėviai vėl pateko į iš vakarų atėjusių bossių (iš žemės tarp upio Šinko, kalno Manda, upių Ėlj-Arabo, Loljo ir Ragos) vergovę.

10080 metais pr. m. e. jie atėjo iš pietų, iš Bulverijos į Aigyptovs (Aigyptous – žemė Nilo vakarų krante, gr. Αίγυπτος – Egiptas skamba Aigiptos).

XI – IX tūkst. pr. m. e. Nilo vidurupyje ir žemupyje plito Sebilės archeologinė kultūra.

Jos akmeniniai įrankiai panašūs į Magosi kultūros mikrolitus. Šios kultūros žmonės buvo aukšto ūgio, pailgomis galvomis su dideliu pakaušiu, siaurais veidais ir nosimis.

8290 metais pr. m. e. žemaitių protėviai buvo nukariauti iš pietų atėjusių vėrsišų (iš Balto ir Žydro Nilo tarpupio).

Pradžia Europoje

8012 metais pr. m. e., išbuvę 278 metus vergovėje Aigyptovse, žemaitių protėviai persikėlė į šiaurę, į Saišiją (žemė tarp Labos ir Vakarų Sudėtų).

7522 metais pr. m. e. jie užėmė Savazvanozeą (žemė tarp Gross Röder, Schwarze ir Elster).

VIII – VII tūkst. pr. m. e. Labos upyne tarp Elbės ir Zalės plito Čekijos-Tiuringijos archeologinė kultūra, kuriai būdingi ploni aštriakampiai mikrolitai, apdirbti nuspaudimo retušu trikampiai strėlių antgaliai, laiviniai akmeniniai kirviai ir palaidojimai dideliais akmenimis apdėtose duobėse, barstytų raudona ochra, ir sulenktais griaučiais. Šios kultūros žmonės buvo aukšto ūgio, pailgomis galvomis su dideliais pakaušiais, siaurais veidais ir siauromis nosimis.

Vokietijos miestų pavadinimai Gera, Jena ir Werdau panašūs į lietuviškus gera, iena, verda, upė ir miestas Weida – į veidą, upė Rauda – rauda, gyvenvietės Aschara, Banda, Bandau, Bauda prie Meiseno, Dobia ties Cojlenroda, Dohna prie Drezdeno, Gohlis ant Elbės, Griebenow, Kayna prie Mojzelvitco, Karwe, Kausche, Craupe šalia Liubbenau, Kurtschau prie Grajco, Milda ties Jėna, Mohlis prie Altenburgo, Rodau prie Plaueno, Strehle, Schwara ties Gera, Warnow, Werda prie Falkenštajno ir Wilkau – ašara, banda, bandau, bauda, duobia, duona, guolis, grybiena, kaina, karvė, kaušė, kraupi, kurčia, Milda – meilės deivė, molis, rodau, strėlė, švara, varno ir vilko, upė Laba Čekijoje, Labos intakas Upa – upė, kaimas Růžová prie Dečino – ružava, miestelis Čabuvec Aukštuosiuose Tatruose Slovakijoje – čiabuvis.

6622 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užkariavo germanus Siberijoje (Dono, Cimlos, Čiro, Kalitvos ir Doneco tarpupis).

VII – V tūkst. pr. m. e. Šiaurės Doneco upyne plito Donecko archeologinė kultūra.

Jos mikrolitai ir laiviniai akmeniniai kirviai panašūs į Čekijos-Tiuringijos. Mirusiuosius laidojo duobėse, sulenktoje arba ištiestoje pozoje kartu su inventoriumi.

LXVII – LIII amžiuose pr. m. e. Graikijos šiaurėje plito palikta ketų genties Nea Nikomedijos archeologinė kultūra.

Tarp Ochrido ir Prespos ežerų yra katės (angl. cat) formą turinti žemė Ket.

Nea Nikomedijos kultūrai būdingos stačiakampės, pusiau žeminės su pintomis ir moliu apteptomis sienomis, ištapyti ir apdeginti rutuliniai indai, šlifuoti akmeniniai kirviai, molinės arlių ir sėdinčių moterų figūrėlės bei sulenkti griaučiai be inventoriaus.

Dabartiniams lietuviams suprantama dar prieš LIII amžiaus pr. m. e. atsiradusioji ketų raštija.

Į Indiją, Kretą ir kitas žemes

6508 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užkariavo sakus žemėje Verovalarha (Murgabo, Meimenes ir Širintagao tarpupis).

6472 metais pr. m. e. jie užkariavo sakus Baktri žemėje (Amudarjos, Surhandarjos, Karadarjos ir Zaravšano tarpupis).

Tais laikais tuose kraštose upių ir ežerų pakrantėse atsirado daugybė gyvenviečių, šunų, šlifuotų akmeninių kirvių, mikrolitų, apdirbtų nuspaudimo retušu lapo pavidalo, ir trikampių iečių bei strėlių antgalių, prizminių skaldytinių, ant šono palaidotų, barstytų raudona ochra sulenktų skeletų ir vystėsi gyvulininkystė. Šios kultūros žmonės buvo aukšto ūgio, pailgomis galvomis su dideliais pakaušiais, siaurais veidais ir nosimis.

6322 metais pr. m. e. žemaitių protėviai išėjo į Indiją.

6257 metais pr. m. e. jie atėjo į Indiją (Indo, Luni, Baraho, Satledžo ir Pandžnabo tarpupis).

Nuo LXIII iki XXXIII amžiaus pr. m. e. Indo upyne plito archeologinė kultūra Mehrgarha.

Jai būdingi plytiniai namai, variniai įrankiai, šlifuoti akmeniniai kirviai, ploni aštriakampiai ir yliniai mikrolitai, moliniai puodai su banguotu arba apskritiminiu ornamentu, moterų ir vyrų statulėlės, karoliai iš kriauklių bei jaučio arba jo galvos atvaizdai.

Mehrgarhos kultūros žmonės mirusiuosius laidojo ant kairiojo šono, sulenktoje pozoje, galva į pietus arba ištiestoje padėtyje ant nugaros, duobėse su inventoriumi, ir barstydavo juos raudona ochra. Jie buvo aukšto ūgio, su pailgomis galvomis, dideliais pakaušiais ir siaurais veidais.

Tuose kraštuose dabartiniams lietuviams yra suprantami pavadinimai ir vardai: minėtas II amžiuje miestas Dabokla, gyvenvietės Antri, Ausa, Baisi, Banga, Bjaura, Dantevara, Devadand, Devas, Gunda, Kalna, Kalnai, Kalva, Katra, Khulna, Lupo, Malda, Mandra, Mokama, Nagla, Namai, Paropija, Pede, Purva, Ranka, Seda, Sunsarga Tibeto pietuose, Surada ir Tikri, kuriam atitinka lietuviški žodžiai: daboklė, antri, ausis, baisi, banga, bjaura, dantį varo, dievo dantis, dievas, gundo, kalnas, kalnai, kalva, katra, kulnas, lupo, malda, mandra, mokama, nagla, namai, parapija, pėdė, purvas, ranka, sėda, šuns sargas, surada, tikri. Kalnas Peda (1360 m) – pėda, dievas Šiva – šyvas, vaikų gimdymo dievybė Pradžapati – pradžia – pati, augmenijos deivė Krumai – krūmai.

LXIII – LVI amžiuose pr. m. e. Pinjoso ir Vardaro tarpupyje plito archeologinė kultūra proto-Sesklo. Ji artima Nea Nikomedijos kultūrai.

Jai būdingi sėdinčių moterų statulėlės.

Apie 5922 metų pr. m. e. Spigino saloje Biržulio ežere (Telšių rajone) buvo palaidotas seniausiai rastas Lietuvoje žmogus – barstyta raudona ochra, vidutinio ūgio, europoidinės išvaizdos, apie 33 metų amžiaus moteris su trumpa ir plačia kaukole, 7 amuletais iš išgręžtų žvėrių dantų ir titnaginiu strėlės antgaliu. Ji buvo paguldyta ant nugaros ištiestoje padėtyje, galva į pietryčius. Tikriausiai ji buvo iš giminingos suomiams genties.

5886 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užėmė Bevarharą, Vatsą, Surbirerą, Vartsazsyhouv, Brokenhatchetą (visos žemės yra dabartinės Biharo valstijos šiaurės pusėje).

5868 metais pr. m. e. jie užkariavo vidarbhius (Narmados, Hanos, Šivnatho, Bandžaro ir Halono tarpupis).

5815 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užėmė Groskov (Udeto, Telo, Ongo, Džonko tarpupis), Padvią (Arpos, Šivnatho ir Kurungo tarpupis), Gedrą (žemė tarp Groskow ir Thrakos), Thraką (tiksliau – Sraš, žemė Šivnatho, Mahanadio ir Kotrio tarpupyje, kuris turi strazdo kontūrą, angl. – thrush).

Tuomet Thrakos gyventojai pasivadino trakais, tiksliau – srakais.

LVIII – XXV amžiuose pr. m. e. iš archeologijos kultūros proto-Sesklo kilo Kipre paplitusi kultūra Hirokitija.

Tos kultūros žmonės mirusiuosius guldydavo ant dešiniojo šono į duobę, sulenktame pavidale, kartu su inventoriumi.

LVI – LIII amžiuose pr. m. e. pietuose ir Mažosios Azijos pietvakariuose plito archeologinė kultūra Hadžilar, artima proto-Sesklo kultūrai.

Jai būdingi plytiniai miestai ir namai su nudažytomis raudona ochra vidinėmis sienomis ir grindimis, molinės jaučių galvos, vyrų, sėdinčių moterų, gyvūnų ir meškų statulėlės, akmeniniai antspaudai, poliruoti kirviai, ištapyti raudonais dažais su spiraliniu ir kampiniu raštu, bei vyrų galvos pavidalo indai, ploni aštriakampiai mikrolitai, o taipogi sulenkti griaučiai ir kaukolės namuose.

5498 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užėmė Gondvaną (Harano, Sono, Belano, Gango, Džamnos, Keno ir Bermos tarpupis).

5471 metais pr. m. e. jie užėmė Vedresią (žemė ryčiau Brahmani upės ties Rourkėla).

5390 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užėmė Boveharą, Vrathą, Vedą, Svatharą (žemės Brahmani ir Karkari tarpupyje).

5268 metais pr. m. e. jie užėmė Bulvaną (tarp upių Mahanadi ir Hasdo, Hazaribago kalnų ir Mando upės).

LIII – XLVI amžiuose pr. m. e. Juodosios jūros vakarinėje pakrantėje plito archeologinė kultūra Hamangija, artima proto-Sesklo kultūrai.

Jai būdingi akmeninės tvirtovės ir namai bei molinės sėdinčių moterų statulėlės. Mirusiuosius laidojo ant dešiniojo šono duobėse su inventoriumi, sulenktame pavidale. Jie buvo aukšto ūgio, siaurais veidais, pailgomis galvomis ir dideliais pakaušiais.

5228 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užėmė žemę Videhą (Gango ir Mohanos tarpupį) ir Kashį (žemę tarp Hazaribago kalnų, Kanharo, Sono ir Uttar-Kajalo upių).

4508 metais pr. m. e. jie užėmė Magadhą (žemė tarp Hazaribago kalnų, Arpos, Hanos, Halono ir Narmados upių).

XXXVIII – XXIII amžiuose pr. m. e. Nilo vidurupyje plito archeologinė kultūra Badari, artima Hirokitijos kultūrai.

Jai būdingi jaučių, žuvų ir sėdinčių moterų molinės statulėlės, raudonos ir rudos spalvos nublizginti indai.

Jos atstovai buvo europoidai su pailgomis galvomis, dideliais pakaušiais, šviesiais plaukais, siaurais veidais ir nosimis. Juos laidojo ant kairiojo šono, sulenktoje pozoje, galva į pietus ir veidais į vakarus. Negilius kapus nuklodavo nendriniais dembliais, dėdavo puodus su maistu, o kūną uždengdavo audiniais, kailiais, paklotais ir akmenimis.

XXXIII – XVIII amžiuose pr. m. e. tarp Indo, Gango aukštupių ir Narmados plito dardanų genties palikta Harapos archeologinė kultūra, kuri išsivystė iš Mehrgarhos kultūros. Šią kultūrą sunaikino arijai.

Jai būdingi plytiniai miestai, rūmai, šventyklos ir namai; vežimai, bronziniai kalavijai, durklai, kirviai, buožės, veidrodžiai ir skustuvai, šlifuoti akmeniniai kirviai, ploni aštriakampiai mikrolitai, iečių ir strėlių antgaliai iš akmens arba bronzos. O taipogi molinės moterų ir gyvūnų statulėlės bei antspaudai. Plokščiadugnius indus puošdavo geometriniais ženklais, paukščių, žuvų, vėžlių ir augalų lapų atvaizdais, su keliomis horizontaliomis juostomis arba vertikalių linijų eilėmis.

Harapos žmonės mirusiuosius laidojo ant nugaros, ištiestoje padėtyje, galva į šiaurę, duobėse su inventoriumi. Savąja išvaizda jie buvo europoidai su pailgomis galvomis, dideliais pakaušiais ir siaurais veidais. Jie naudojo auksą, sidabrą, bronzą, varį ir šviną, garbino jaučio galvą, moterų ir vyrų molines statulėles, akmenines vyrų galvas su barzdelėmis.

Jų, turinčia daugiau nei 400 ženklų raštija suprantama dabartiniams lietuviams.

Ant daugelio Harapoje rastų anspaudų atvaizduoti laimės ir gėrio simboliai – svastika, kuri būdinga visoms vėlesnėms žemaitių protėvių ir lietuvių archeologinėms kultūroms.

XXX – XXIII amžiuose pr. m. e. prie Kandaharo plito gimininga Harapos kultūrai Mundigako archeologinė kultūra. Ją galėjo palikti orisų gentis.

Mundigako kultūrai būdingos plytinės pilys, šventyklos ir namai, akmeninės vyrų galvytės ir laiviniai šlifuoti kirviai; moterų, jaučių ir kitų gyvūnų molinės figūrėlės, ištapyti su kampiniu raštu indai, variniai antspaudai su kryžiais; balandžio ir gyvatės kultas bei plaukų sagtelės su dvispiralėmis galvutėmis.

Tame krašte pasitaiko lietuviams suprantami pavadinimai: dvi gyvenvietės Korve, gyvenvietės Bulola, Bašt, Bust, Gana, Kalva, Kolva, Kelate, Pešuje, Raudataip, Ruda, Sena, Šarlauk, Talka ir upė Kela, kuriems atitinka: karvė, bulio ola, bokštas, būstas, gana, kalva, kelatė, piešiu jo, rauda taip, rūda arba ruda, sena ir siena, šarą lauk, talka, kyla.

XXX – XIX amžiuose pr. m. e. Hilmendo deltoje plito iš Harapos kultūros išsivysčiusi Sistano archeologinė kultūra. Ją galėjo palikti sabai.

Sistano kultūrai taip pat būdingi plytiniai namai, moliniai raudoni indai ir gyvūnų figūrėlės, antspaudai su svastika ir kryžiumi; gyvatės kultas ir mirusiųjų laidojimai pilkapiuose su inventoriumi, sulenktoje pozoje, ant dešiniojo šono, galva į vakarus. Šios kultūros žmonės buvo aukštaūgiai baltų rasės kromanjoniečiai, pailgomis galvomis su dideliais pakaušiais, siaurais profiliuotais veidais su aukšta kakta, siaura nosimi ir stambiu siauru apatiniu žandikauliu.

XXVIII – XV amžiuose pr. m. e. Kretos saloje žinoma graikų dorėnų sunaikinta Minojų civilizacija.

Jų indai, įrankiai, dviašmeniai kirviai, gyvūnų, paukščių ir sėdinčių moterų akmeninės arba molinės statulėlės, kaukės, papuošalai, dviejų spiralių pakabekliai, ženklai ir ornamentai panašūs į trakų.

Minojų raštija taipogi suprantama dabartiniams lietuviams.

Viename iš Kretos indų po svastika yra trumpas užrašas: „τουρτου Ατνε“ – turtų atneš.

Kretiečiai, kaip žemaitių ir lietuvių protėviai, garbino jaučius, jaučio galvą ir falą, balandžius bei gyvates, kurių atvaizdus įdėdavo į savo šventyklas.

Jiems būdingi aukštas ūgis, siauri veidai ir pailgos galvos su dideliais pakaušiais.

Kretos gyvenviečių pavadinimai Gaudos, Kamara, Langos, Maza, Mires (Μοίρες), Stalios ir Vienos panašūs į lietuvių: gaudo, kamara, lango, maža, miręs, stalius ir vienos.

Minojos kultūros atmaina XXVI – XXV amžiuose pr. m. e. buvo pirma Trojoje (kultūrinis sluoksnis Troja I).

Žinoma, kad senovinė Kretos gentis – prasijai, iki II m. e. amžiaus gyveno ir Indijoje.

XXVII – XVI amžiuose pr. m. e. Indo slėnyje plito Mohendžo–Daro miesto civilizacija, gimininga Harapos kultūrai.

Jos ypatumas – aplieti indai.

Mohendžo-Daro raštija suprantama dabartiniams lietuviams.

Sugrįžimas į Europą

2518 metais pr. m. e. žemaitių protėviai iš Indios sugrįžo į Europą.

Vidurinėje Azijoje, kelyje į Europą, liko jų gyvenvietės. Tvirtovės Altyn-Depe, Ganur-Depe, Namazga-Depe, Ulug-Depe ir kiti Vidurinės Azijos pietuose aptverti plytų sienomis su galingais bokštais. Jų centre buvdavo šventyklos su jaučių galvų atvaizdais.

Ratiniai vežimai, įrankiai, papuošalai, fajanso karoliai, molinės ir akmeninės moterų statulėlės, jaučių galvytės, gaminiai iš dramblio kaulo, bronziniai veidrodžiai bei antspaudai su hieroglifais ir svastika byloja apie gyventojų ryšį su Harapos civilizacijos žmonėmis. Tvirtovės stovėjo iki XIX amžiaus pr. m. e.

Šių tvirtovių ir kaimaviečių gyventojai buvo pailgomis galvomis ir dideliais pakaušiais. Mirusiuosius jie laidojo duobėse su inventoriumi, sulenktoje pozoje, galva į šiaurę ir veidu į vakarus.

XXVI – XV amžiuose pr. m. e. virvelinės keramikos archeologinė kultūra plito į vakarus nuo Volgos upyno iki Dunojaus ir Reino, Karelijoje ir pietų Skandinavijoje.

Antropologiškai šios kultūros žmonės buvo baltų rasės, aukščiau vidutinio ūgio kromanjoniečiai, su pailga galva, aukšta ir stačia kakta, profiliuotu veidu, siaura ir ilga nosimi, siauru ryškiu smakru ir žemomis akiduobėmis. Santykis tarp veido pločio ir aukščio nuo kaktos viršūnės iki viršutinių dantų – daugiau nei 0,9. Genetiškai jie labiausiai artimi šiaurės Indijos aukščiausių kastų atstovams.

Pagal vietinius ypatumus skiriami: Dniepro vidurupio, Fatjanovo (XXV – XVI amžių pr. m. e.), Balanovo, Pokarpatės ir giminingos jiems Ukrainos, vakarų Rusijos, pietryčio Pabaltijo, Mažosios Lenkijos, Bohemijos-Moravijos, vidurio Vokietijos ir Alpių virvelinės keramikos kultūros, Skandinavijos ir Estijos laivinių akmens kirvių, Danijos, Skandinavijos, Šiaurės, Rytų ir Centrinės Europos dalių pavienių kapų; Zlotos kultūra (XXII – XVIII amžių pr. m. e.), Žucevo (tarp Vyslos nuo Rzucewo ir Šventosios žiočių), Pamarių ir Vyslos-Nemuno kultūros; Niderlandų storadugnės keramikos kultūra, Saksų-Tiuringijos (XXII – XIX amžių pr. m. e.) ir jai giminingos kultūros; Oderio kultūra ir Reino taurių kultūra.

Visoms šioms kultūroms būdingi pilkapiniai ir plokštiniai kapinynai su raudona ochra, bronziniais įrankiais ir šlifuotais laivinės formos akmeniniais kirvukais su pragręžta skyle kirvakočiui; titnaginiais keltais; bronziniais arba akmeniniais trikampio arba gluosnio lapo pavidalo iečių ir strėlių antgaliais karių kapuose; variniais, žiediniais gyvatės formos antkakliais ir vienašmeniais peiliais, variniais arba auksos gyvatiniais auskarėliais, žiedais ir dvispiraliais karuliais, sidabrinėmis spiralinėmis apyrankėmis su dviem spiralėmis galuose, gintariniais karoliais. O taipogi molinės varpstės, glotnių sienelių plokščiadugniai puodai ir indeliai, ornamentuoti virvelių, pasvirų šukų, dantuoto štampo, įkirtimų, duobučių, pusapvalių subadymų arba banguotų linijų juostomis. Mirusiuosius laidojo duobėje arba akmens dėžėje ant šono sulenktoje pozoje, galva į vakarus, arba ant nugaros ištiestoje padėtyje, galva į pietus, arba degino. Europos centrinėje dalyje vyrus laidojo ant dešiniojo šono su ginklais, plaktuku ir titnagais, galva į vakarus, o moteris – su rykais ir papuošalais ant kairiojo šono, galva į rytus.

Tuose kraštuose yra lietuviams suprantami pavadinimai: Okos intakas Dugna – dugnas, miestas ir Okos intakas Žizdra – žizdras, apyrubė Vyrva Zaporožėje – virvė, Pilna Nižegorodsko srityje, Veškaima Uljanovsko srityje – vieš(as) kaima(s), Kopa Aktiubinsko srityje, Dantisk – lotynų pavadinimas Gdansko – dantis, Dziewule netoli Sedlcos – dievuli.

Taip pat ir Skandinavijoje. Gyvenvietės: Alga, Asele – asilė, Atrask, Eina, Garsas, Gråbo – grabo, Karsta – karstas, Koja, Langas, Myre – mirė, Radom, Ruda, Storå – storo, Styrnas – stirna, Valo – valio!, Varnas, Varp – varpas, Varva, Vietas – vietos. Aukštumų pavadinimai Labba (1208 m) – laba ir Ribovardo (875 m) – ribos vardo.

Egiptas

XXIII amžiuje pr. m. e. iš archeologinės kultūros Badari kilo Egipto civilizacija, gyvavusi iki 642 m. e. metų.

Egipto miestų pavadinimai suprantami dabartiniams lietuviams: Daburva (paminėjo Ibn Hordadbeh) – duob-urvas, Kanopos, Koptos, Siena, kuris buvo Egyprto pietų sienoje. Kušo sostinė Bedevi (Meroe) – bedievė.

Egipto civilizacijos raštija taipogi suprantama lietuviams ir atveria daugelį praeities ir ateities paslapčių.

Šventais Egipto gyvūnais buvo jautis, sakalas, beždžionė ir gyvate, o simboliais – svastika ir falas.

Trakai

Nuo XXII amžiaus pr. m. e. iki V amžiaus m. e. pabaigos virvelinės keramikos kultūrą pratęsė trakų genčių paliktos kultūros, kurios buvo paplitusios žemėse tarp Pietų Bugo, Juodosios, Marmuro ir Egėjo jūrų, Pinjoso, Po ir Tibro upių bei Mažojoje Azijoje.

Pirmą kartą pasakojime apie Trojos karą „Iliadoje“ juos mini Homeras. Senųjų graikų istorikas Herodotas rašė: „Po indų tautos trakų tauta – gausingiausia žemėje.“

Žinomi šios trakų gentys: abennai, agasirsai (skitai-trakai), agrai, akrokomai, aksomai, alasonai (skitai-trakai), albokensai, almonai, amantinai, anartai, anartofraktai, appulai, apsinsai, argeazai, armopai, arpai, artakai, asamanai, astai, avaitai, avieniatai, avtariatai, bantai, bebrikai, bennai, bettegerrai, bisaltai, bistonai, bottiai, briantai, brigai, brisai, dakai, dansaletai, danubai, dardanai, darsai, dasilai, datulentai, dafnakai, dengerai, derrejai, derronai, dersai, desilai, digerrai, dijai, diobesai, disorai, divai, doberiensai, doberai, dolonkai, drojai, drosai, drugerai, edai, edonai, eletai, elimai, emasai, enetai, eordai, eutribai, finnai, fisonitai, fragondai, frigai, fserai, galavrai, gaudai, getai, grestonai, hariai, hipsaltai, honoriatai, ihnai, išmarai, kaberai, kainičiai, kallipai (skitai-trakai), karbilesai, karbiletai, karai, karpai, kaukaunai, kaukoensai, kelaletai, kelegerai, kenai, kepnatai, keurenai, kiaginsai, kikonai, kilaletai, kiprai, klariai, koelaletai, koeletai, koertovokai, korallai, korelai, korpilai, kotensai, kranai, krestonai, krovidai, krovingai, krovisai, ksansai, ktisai, ladepsai, lajai, lelegai, letai, lidai, likijai, linkestai, magonai, maduatenai, magnetai, makedonai, mandai, mariandinai, melandai, meonai, migdonai, milijai, mindai, mirgetai, misai, misinai, moesai, morisenai, muškai, nipsai, odomantai, odrisai, orestai, orikai, orreskai, orrisai, osijai, paflagonai, palarai, panai, parorai, pėtai, pelagonai, pelasgai, peonai, peoplai, petai, piefigai, pierisai, pierai, pigmejai-katizai, pirai, pirogerai, potulatensai, predasensai, pressai, priantai, prusijai, psesai, rėdakensai, sabijai, sagrai, saitai, saldensai, samai, sapai, saraparai, satrai, satrokentai, savokai, seelijai, sejai, selletai, sempsai, sensai, serdai, siginnai, sikivojai, sindopai, sinai, sintai, sisonai, skaugdai, skirmiasai, sokanai, srakai, srakesai, staletai, sukjai, sunatai, terikai, terizai, termessai, teukrai, teuriskai, tidai, tilatai, timahai, tintenai, tiragetai, trakai, trallai, tranipsai, traspai, trauserai, trausai, trerai, triballai, triksai, trilatai, trisplai, uekrai, uzdikensai, vassarai, verekintai, viefai, viessai, visaltai, visinai, vouredensai ir vourai.

Dardanai nuo XIX iki XIV amžiaus pr. m. e. gyveno Trojoje (kultūrinis sluoksnis Troja VI), iki VII amžiaus pr. m. e. – Aukštojoje Mezijoje ir iki II amžiaus – ryčiau Indo šiaurės Indijoje. Teukrai gyveno po dardanų nuo XIII amžiaus iki 1167 metų pr. m. e. Trojoje (kultūrinis sluoksnis Troja VII-A). Kiprai gyveno Makedonijoje ir Kipre. Tais laikais ladepsai ir finnai gyveno Trakijoje ir Skandinavijos šiaurės rytuose. Korelai buvo Trakijoje ir Korelijoje (nuo 1617 metų – Karelija, joje nuo VI amžiaus gyvenantys korelai pirmą kartrą paminėti 1066 metų Novgorodo tošiniame rašte). Letų pavadinimas artimas letams, gyvenusiems nuo VI iki XIII amžiaus Gaujos ir Susėjos tarpupyje (Latvijoje), mariandinų – madiandimams, gyvenusiems IV amžiuje pr. m. e. žemėse šalia Gango, odrisų – Polocko kunigystės (kunigo sritis; kunigs – titulas 1264 m. Trenjotos monetoje, kitaip „knezj“ – rusų „князь“ – srities valdytojas santuokinis monarcho palikuonis) miestui Odresk, į kurį 1078 metais žygiavo kariauti kartu su polovais (polovcais) Smolensko kunigs Vladimir Monomach, o osijų – ossijams, gyvenusiems II – V m. e. amžiuose žemėje tarp Minijos ir Baltijos jūros. Pagal skambesį orrisai artimi valstybės Orissa Indijoje pavadinimui ir orisams, kurie II amžiuje gyveno vakariau Indo žiočių. Pigmėjai I amžiuje pr. m. e. žinomi prie Nilo ištakų Afrikoje, Nilgirio ir Kočino kalnuose Indijoje bei Trakijoje. Pierai gyveno Trakijoje ir iki I amžiaus m. e. – Pirėnų pusiasalyje. Miestų Prusijas ir Prusa (Bursa) Mažojoje Azijoje ir prusijų pavadinimai panašūs į prūsus bei į gyvenusius IV amžiuje pr. m. e. prie Gango prasijus. Indijos ir Persijos šiaurėje gyvenusių sabų pavadinimas panašus į sabijų. Sapai – taip pat vadino Kaukazo kalnus prie Egorlyko ištakų, kur iki VI amžiaus m. e. gyveno kėtų iš Balkanų palikuonys ketai. XII amžiuje pr. m. e. ketai gyveno Mažosios Azijos vakaruose. Saraparais buvo ir kalnagubris Armėnijos šiaurėje.

Iki mūsų dienų išlikusiuose šaltiniuose trakų genčių varduose lietuviška galūnė „-ai“ turi: akrokomai, argeazai, astai, bottiai, briantai, brisai, dakai, dansaletai, dersai, eordai, fisonitai, frigai, fserai, gaudai, getai, ihnai, kaukoensai, kiaginsai, klariai, koelaletai, kotensai, kranai, krovidai, ktisai, lajai, letai, mandai, nipsai, odrisai, orestai, orikai, orrisai, panai, parorai, peonai, peoplai, petai, pirai, potulatensai, predasensai, rėdakensai, saitai, saldensai, samai, sapai, satrai, selletai, sensai, serdai, sisonai, skaugdai, skirmiasai, sunatai, terizai, tilatai, trallai, tranipsai, trerai, triksai, trilatai, visaltai ir vouredensai.

Trakų raštija suprantama dabartiniams lietuviams.

Jų kraštuose yra lietuviški pavadinimai.

Bulgarijoje: upė ir gyvenvietė Arda – ardo, miestai Tarnov (Veliko-Tyrnovo) – tarno su slaviška galune „-v“ ir Varna, ola Devetaška (į šiauės rytus nuo Lovečio) – Dieve, taško. Gyvenvietės Valandovo Makedonijoje ir Kalna Serbijoje – valanda, kalnas. Gyvenvietės Kalna ir Ungureni Rumunijoje – ungurys. Gyvenvietė Ungurj ant Dniestro Moldavijoje. Upė Tyras (Dniestras, gr. Τύρας, lot. Tyras). Ukrainos miesteliai Vilkovo Dunojaus deltoje ir Ugniv prie Lvovo – vilko, ugnies; gyvenvietės Ledovo ant Dniestro ir Bedevlia ant Tisos – ledo, be dievulio. Miestai Varpalota (Várpalota) ir Vašarošnamenj (Vásárosnamėny) Vengrijoje – varpo lota, vasaros namai, gyvenvietė Tarpa Tisos aukštupyje. Slovakijoje: miestas Prešov – priešo, gyvenvietės Veljke Trakany, Male Trakany, Ardovo, Bačka, Dargov, Leles, Rešov ir Žarnov – ardo, darga, lėlės, riešo, žarna. Miestai Murov – mūro, Riašev (dabar – Žešuv, Rzeszow), Tarnov ir Tarnogrod pietų Lenkijoje. Dešinysis Dunojaus intakas Sava.

Mažojoje Azijoje: miestas Tarny (vėliau – Sarny) – tarnai, gyvenvietės Geris, Esme – esmė, Kelis – kelias, Lome – laumė, Milas – mielas, Ola, Olenos – uolienos, Plakia, Sala, Salda – saldus, Tilos – tylos ir Urva – urvas.

Graikijoje: lelegų genties įkurtas miestas Sparta, miestai Akis, Mandra, po du miesteliai Magoula – mago uola, Pili, Vagia, gyvenvietės Angeranos – angis rangosi, Grevena – greva, Kamara, Kamina – kaminas, kamienas, Kandia, Kandila ir kalnas Kandilo (1246 m) – kandus, Karoutes – karutis, Keleta, Kita, Konopina – kanopinė, Kotas, Koupia – kaupia, Lapas, Melas – mielas, Mina, Orkos, Peleta – pelėda, Plaka – plaka, plakas, Prastos, Sangas – sankasa, Skiadas – skydas, Skoura – skūra, Souli – saulė, Sounio [Šunio] – šunio, Stimanga – anga, Tolo ir Tholo – tolo, Varda – vardas, Varis, Vassaras – vasara, Verga, Vervena, viršūnė Varnous (2177 m) – varnos.

Sala Itaka Jonijos jūroje – Odisejo gimtinė ir įtaka, dvi salos ir gyvenvietė Plati.

Taipogi ir pierų gyvenviečių pavadinimai Ispanijoje: Balta, Burbia, Gatova – gatava, Gedre – giedra, Geras, Kalvos (Calvos), Kovas (Covas), Laudio – liaudis, Muge – mugė, Riba, Roda – rodo, Royos – rojus, Sela – siela, Sena, Sost – sostas, Soure – šiaure, Tarna – tarno, Tiesa, El Vakar (El Vacar) – vakaras, Varis. Upė Anas minėta I amžiuje pr. m. e.

Šiaurės Kaukaze: Kubanės intakas Laba ir Tereko intakas Malka.

Tai liudija apie trakų kilmę iš Afrikos, jų atejimą iš Indijos į Europą, plitimą iki Balkanų, Baltijos, Skandinavijos ir Pirėnų pusiasaliuose, apie Balkanų, Kipro ir Kaukazo genčių ryšį bei apie trakų ir lietuvių giminystę.

Trakai, kaip ir Kretos Minojo civilizacijos atstovai, turėjo dviašmenius kirvius. Neretai jų monetas ir kitus daiktus puošdavo svastika.

Ištapyti trakų glotnių sienelių puodai ir indeliai, ornamentuoti kampelių juostomis, įkirtimais, duobutėmis, pasvirų šukų, banguotomis linijomis ir spiralėmis. Jų forma ir ornamentai, įrankiai, gyvatės kultas ir plaukų sagtelės su dvispiralėmis galvutėmis, panašūs į Mundigako kultūrą.

Trakams būdingi geležiniai vienašmeniai kalavijai su 0,9 – 1,1 m ilgio geležte, aukštyn riesti peiliai, bronziniai keltai, lapo pavidalo ietigaliai su įvore, spyruokliniai antkakliai, apyrankės ir žiedai su dviemis gyvatinėmis galvutėmis arba spiralėmis galuose, pinti karoliai, sėdinčių moterų akmeninės figūrėlės ir falai, kaukės, jaučių galvos ir ėriuko galvos formos taurės.

Mirusiuosius jie laidojo pilkapiuose duobėje, akmens dėžėje arba medinėje kameroje, arba tiesiog duobėse su inventoriumi, ant kairiojo šono, ant nugaros, ištiestoje padėtyje arba sulenktoje pozoje, arba degino ir supildavo pelenus į urnas. Į karių kapus kartais guldydavo žirgus.

Pagal Ksenofaną trakai buvo šviesiaisplaukiai ir žydraakiai. Jie buvo aukščiau vidutinio ūgio, didelėmis pailgomis galvomis su dideliais pakaušiais, siauromis nosimis, siaurais reljefiniais veidais ir stambiais žandikauliais. Genetiškai trakai artimi šiaurės Indijos aukščiausiųjų kastų atstovams. Jie garbino dievą ant žirgo su ietimi, jaučio galvą ir gyvates.

Kelias į rytus

2023 metais pr. m. e. lietuvių protėviai iškeliavo į Ahajvashą ir Gaudonią (Irtyšo, Turos, Vasiugano ir Demjankos bei Vagojo, Irtyšo ir Tobolo tarpupiai).

Tuose kraštuose yra suprantami dabartiniams lietuviams pavadinimai: gyvenvietės Arti, Varna, Vižai – vyžai, Saga, Laba, Šalia, ežeras Varga – vargas, Irtyšo intakas Turtas.

XXI amžiaus pr. m. e. pabaigoje – XVIII amžiaus pr. m. e. viduryje, žemutiniame Pavolgyje ir žemutinio Tobolo upyne plito lietuvių protėvių palikta Taškovo archeologinė kultūra, priklausanti indoeuropiečiams pagal laivinius bronzinius kirvius, subadymo keramiką, tyčinio gaisro papročius ir skaičių simboliką.

Jai būdingos gyvenvietės upių ir ežerų pakrantėse su pusiau žeminiu išdėstymu pagal apskritimą, iečių ir strėlių trikampiai akmens antgaliai, šlifuoti kirviai ir vedegos, plokščiadugniai ir apvaliadugniai glotnių sienelių puodai su pasviros šukos ir virvelės atspaudais, užlipdytais pylimėliais ant kaklelio, pasvirų linijų, eglučių arba vingių, dantuoto štampo, duobučių, pusapvalių subadymų arba banguotų linijų juostomis.

XXI amžiaus pr. m. e. pabaigoje – XIII amžių pr. m. e. žemutinio Irtyšo ir Objo tarpupyje plito lietuvių protėvių palikta gimininga Taškovos Krotovo archeologinė kultūra.

Jai būdingos gyvenvietės upių pakrantėse su pusiau įžemintomis jurtomis lygiagretėmis eilėmis, kaulų ir akmens gluosnio lapo arba migdolo formos iečių ir strėlių antgaliai, kaulų durklai, sudedami lankai, gyvačių figūrėlės, bronziniai keltai, smailialapiai įvoriniai ietigaliai, abipus aštrūs peiliai ir durklai su smailialapiais ašmenimis, spyruokliniai žiedai ir apyrankės su spiralių kūgiais galuose, žiediniai bronziniai arba aukso pakabekliai su siaurėjančiais galais, žiediniai bronzos, aukso arba sidabro auskarai su užeinančiais galais, bei molinės varpstės, falai, lipdyti užlyginti indeliai su storu dugnu, papuošti pasvirų atspaudų šukų, virvelės, įkirtimų, duobučių arba pusapvalių subadymų juostomis, banguotomis linijomis ir užlipdytais pylimėliais viršuje. Mirusiuosius laidojo ištiestoje padėtyje ant nugaros, galva į šiaurės rytus, rečiau – duobėse sulenktais ant dešiniojo šono su inventoriumi ir ochra.

Jie buvo ilgaomis, nemasyviomis siauromis galvomis ir siaurais profiliuotais veidais. Krotovo kultūros pradžioje dalis moterų buvo mongoloidinių bruožų.

Tais laikais pietinėje Priobės taigoje plito Samusės archeologinė kultūra, turėjusi eilę analogų su Krotovo kultūra. Tos kultūros moterys kilo iš tiurkų su mongoloidų bruožais.

Žemaitių pradžia

1960 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užėmė Berendeją (Kamos, Iko, Menzelios ir Zajo tarpupį).

1958 metais pr. m. e. jie užėmė Vasinabronką (Kilmėzės, Lėkmos, Čėpcos, Lozos, Nylgos ir Valos tarpupį).

1724 metais pr. m. e. žemaitių protėviai užėmė žemę Žemait (Ventos, Dabikinės, Švėtės, Mūšos, Kulpės ir Ringuvos tarpupis) ir pasivadino žamaitais. Žemait – „spausti erkę“ nuo angl. jam mite – žemė aplink Kruopių miesto. Ji lyg spaudžia erkę Samaiten – „kažkokios erkės vingis“ nuo angl. some mite turn – žemę ties Šaulių miestu, Dubysos ir Šiaušės tarpupyje. Kitas žemaitių pavadinimas – samogitai atsirado iš jų žemės Samogitija – «kažkokia lerva» nuo angl. some maggot ties Pakruojo miestu, Vėzgės, Mūšos ir Ežerėlės tarpupyje.

Žemaitiai, kaip trakai, karius laidojo sulenktoje pozoje su žirgu ir neretai ant savo daiktų vaizdavo svastiką. Jie taip pat, kaip virvelinės keramikos žmonės, mėgdavo spyruoklinius papuošalus.

XVIII – XV amžiuose pr. m. e. tarp Nemuno, Dniepro, Dubysos ir Ventos aukštupio plito žemaitių protėvių palikta Pamario virvelinės keramikos kultūra. Jų gyvenvietės dar buvo Kuršių nerijoje bei Prūsijoje.

Nuo XVI amžiaus pr. m. e. iki XII amžiaus m. e. virvelinės keramikos kultūra pratęsė žemaitių Brūkšniuotos keramikos kultūrą.

Jų žemės tęsėsi iki Šešupės, Jūros, Akmenos ir Ventos, tarp Kuršėnų ir Koknesės linijos, iki Dauguvos, Vakarų Dvinos ir Dniepro, tarp dabartinių miestų Orša, Mogiliov, Bobruisk, Sluck, Navagrudak, Druskininkai ir Kudirkos Naumiesčio linijos.

Šios kultūros atstovai statė medines pilis ant piliakalnių ir stulpinius namus, lipdydavo puodus, žolės kuokšteliu lygindami jų šonus, laidojo galvas, o kūnus degino, arba mirusiuosius užkasdavo ant kairiojo šono sulenktoje pozoje. Jie mėgdavo spyruoklinius papuošalus, apvalius antkaklius ir pintas apyrankes su dviem gyvatinėmis galvutėmis galuose, o taip pat svastikos atvaizdus.

Žemaitiai buvo ilgomis siauromis galvomis, dideliais pakaušiais, labai profiliuotais siaurais veidais su išsikišusia nosimi ir giliomis akiduobėmis.

XV – I amžiuose pr. m. e. Sambijos pusiasalio vakaruose plito Sambijos pilkapių kultūra, tęsiusi virvelinės keramikos Pamarių kultūrą.

Jai būdingi stambūs pilkapiai iš žemės ir akmenų su žmonių lavonų laidojmu ant šono, sulenktoje pozoje, nuo VIII amžiaus pr. m. e. – akmens dėžėse, o nuo VI amžiaus pr. m. e. – urnose su kremuotais palaikais, šlifuotais laivo formos akmens kirviais su pragręžta skyle kirvakočiui, bronziniais keltais, koviniais kirviais-čekanais su mėnulio pavidalo ašmenimis, lapo pavidalo ietigaliais su įvore, dviašmeniais trumpais kalavijais, lenktais peiliais, spiraliniais papuošalais, antdėklais su svastika, smeigtukais su spiralinėmis galvutėmis, dvispiraliniais karuliais, gintariniais karoliais, o taipogi molinės varpstės, ir plokšti plokščiadugniai ornamentuoti virvelės atspaudais puodai. Panašūs pilkapiai rasti šalia Kalugos.

Kurai

1449 metais pr. m. e. atkeliavo korsiai, tiksliau – kurai (kuršiai). Paskutinį kartą kurai minimi XIV m. e. amžiuje. Panaši į kiemsargį (angl. cur) žemė Kur yra tarp Baltijos jūros, Ventos ir Tebros.

Nuo XV amžiaus pr. m. e. iki I amžiaus m. e. Vyslos ir Ventos tarpupyje paplito kurų palikta Vakarų baltų pilkapių archeologinė kultūra su akmeniniais vainikais, molinėmis urnomis su kremuotais palaikais, bronziniais antkakliais iš suktos vielos bei lankinėmis segėmis. Jų urnos buvo su apvaliu dugnu ir aukštyn siaurėjančiu korpusu, kartais turėjo stačias dvigubas ąsas ir buvo išpuoštos vingiais. Nuo IV amžiaus pr. m. e. jas dėdavo į pietryčius nukreiptas akmens dėžes.

Tuose kraštuose pasiliko kurų pavadinimai: Alt Lappienen (Boljšije Berežki už 18 km į šiaurės vakarus nuo Slavsko, vertime iš vok. – „Senas Lappinen“ nuo suomiams giminingos lapių genties), Alt Lapponen (Dačnoje už 19 km į šiaurę nuo Černiachovsko), Curisch haff – Kurų (su vok. galune -isch, Kuršių) marios, Giruliai, estų kiirul – greita gyvenvietė, Honeda (Vesioloje, po 1239 m. – Balga), estų hooned – pastatų, Klein Kuhren (Filino, už 9 km į vakarus nuo Svetlogorsko, vok. „Mažas kurų“), Korsze (už 23 km į pietryčius nuo Bartoszyce), Kraam (Gračiovka, už 5 km į pietvakarius nuo Svetlogorsko), estų kraam – daiktai, Kurische Nehrung – Kurų nerija, Kurland (Vasiljevka, vok. „Kurų žemė“), Kurschen (Kuzjmino už 14 km į pietryčius nuo Černiachovsko ir Archangelskoje už 11 km į pietryčius nuo Krasnoznamensko, vok. „Kuršai“), Kuršai, Kuršėnai ir du Kuršiai Lietuvoje, Liiva (nuo 1253.04.04 iki 1649 m., Liepaja), Liwa (už 10 km į šiaurės vakarus nuo Ostrodos), est. liiva – smėlėta, Loppönen (Rybnoje už 2 km į rytus nuo Svetlogorsko), Loppinnen (Tambovskoje už 17 km į pietryčius nuo Černiachovsko), Neukuhren (Pionerskij, vok. „Nauja kurų“), Nida (Lietuvoje ir Latvijoje), est. niida – pjauti, Palwe (Zalivnoje už 19 km į vakarus nuo Polesko), est. palve – malda, Memel (upė Nemunas ir Klaipėda), est. mee meel – medų į malonumą, Tarvydai, est. tarvid – būtinumas.

Rytuose

1313 metais pr. m. e. lietuvių protėviai iškeliavo į Neriją (Aldano, Učuro, Gynymo ir Ili tarpupis Jakutijoje).

XIV – VI amžiuose pr. m. e. Viliujo ir Aldano tarpupyje paplito lietuvių protėvių palikta Ustj-Miljo archeologinė kultūra, gimininga Taškovo ir Krotovo kultūroms.

Jai būdinga piliavietės ir kaimavietės ant upių ir ežerų iškyšulių su žiediniu jurtų išdėstymu; bronziniai, o nuo VII amžiaus pr. m. e. – ir geležiniai įrankiai, sudedami lankai, abipus aštrūs lapo pavidalo ir keltų tautos kalavijai su tiesiu skersiniu, abipus aštrūs durklai su užapvalintu link ašmens skersiniu, ir peiliai su lenkta geležte, bronziniai laiviniai kirviai, kirvukai-keltai ir trisparniai strėlių antgaliai, akmeniniai trikampiai iečių ir strėlių antgaliai, moliniai svareliai, naminių gyvūnų figūrėlės, falai ir kaukės. O taip pat glotnių sienelių keramika: apvaliadugniai puodai su vafliniu ornamentu, užlipdyti dirželiais-pylimėliais, pusapvalių subadymų juostomis; duobučių arba dantuotu štampu, virvelės atspaudais arba skylėmis palei kaklo kraštą. Tos kultūros žmonės mirusiuosius degino, o jų pelenus laidojo duobėse su inventoriumi, arba užkasdavo negiliuose kapuose su inventoriumi, sulenktoje pozoje ant kairiojo šono, galvomis į pietryčius. Jie buvo aukščiau vidutinio ūgio europoidai su siaurais veidais, ilgomis galvomis ir dideliais pakaušiais, o taip pat ir vidutinio ūgio su trumpais, žemyn siaurėjančiais veidais, tiesiomis nosimis ir nežymiu mongoliškumu.

Tuose kraštuose dabartiniams lietuviams yra suprantami pavadinimai: Lena – lėna, Viliuj – vylius, Lenos kairysis intakas Ilga, dešinysis intakas – Pilka, upės Marha, Giliuj, Cipa, Tuora – marga, gilus, cypė, tvora, Jakutijos upės ir gyvenvietės Kempendiai, Peledui, Žedai – kiem(as) pendėjo, pelėdai, žiedai, Jakutijos upė Kuojka – kuoja (-ka – rusų mažybinė priesaga), Selengos intakas Buriatijoje Uda – ūda, gyvenvietės Itaka Užbaikalėje – įtaka, Baisa ir Gunda Buriatijoje, Kamčiatkos Malka, Ola šalia Magadano, Zėjos intakas ir gyvenvietė Brenda, Amūro intakas ir gyvenvietė Bureja – būrėja.

Ketai ir etruskai

XII – III amžiuose pr. m. e. tarp Kubanės ir Tereko vidupio paplito ketų Kobano archeologinė kultūra.

Jai būdinga aukšti akmens bokštai, daugybė svastikos atvaizdų, į akmens rūsius ant dešiniojo šono paguldyti sulenkti griaučiai, trakų indai, bronziniai kirviai ir buožės; moterų, žirgų ir elnių statulėlės, miniatiūrinės avinų galvos, du spiraliniai papuošalai, spyruoklinės ir apvalios apyrankės su dviem gyvatinėmis galvutėmis galuose. Karius laidojo su ginklais ir kartais su žirgu. Kaip ir žemaitių protėviai, jie buvo pailgomis galvomis, dideliais pakaušiais, siaurais nutysusiais veidais, siauromis nosimis ir smakrais.

1183 metais pr. m. e. achajai apgulė Troją, per 10 metų ją užkariavo, o po 6 metų atėniečiai miestą sugriovė.

VIII amžiaus pr. m. e. viduryje pelasgų, retų, tuskų ir etruskų gentys dėl šalčio iš vakarų Mažosios Azijos persikėlė į Po ir Tibro tarpupį. Pelasgai pasivadino tirenais. Retai, tuskai ir etruskai yra giminingi trakams. Apie jų artumą liudija kraujo grupių palyginimai.

Etruskų raštija suprantama dabartiniams lietuviams.

Štai, ant jų pakabukų išraižyta: „TIN KA“ – tinka.

Etruskai taip pat kaip ir trakai, turėjo dviašmenius kirvius, garbino gyvates, puošdavo daiktus spiralėmis ir svastika.

Lietuviams yra suprantami etruskų pavadinimai ir vardai: miestai Arti, Kapena – kapinės, Siena, Spina – spyna, Veji – vėjo; gyvenvietės Agerola – Agero ola, Airola, Anga, Bando, Busto – būsto, Čerignola, Česena – čia siena arba čia sena, Dovadola, Gerola – gera ola, Grottole – grotas oloje, Karosino – karosas, Kaulonia – kaulo, Kuma, Kuringa, Lenta, Livorno – lyg varna, Magenta – maginti, Mammola, Manduria – žemait.

Man durys, Mede – medis, Mesola, Mirandola, Moncalvo – žemait. mon kalva, Nardo, Nogara – nugara, Padula – pado uola, Pesčia – pėsčia, Ouarna – varna, Rustika – rustis, rusti, Sava, Storo, Sauris – šiaurys, Tramutola, Udine – uodinė, Vado, Vejo – vėjo, Vigneta – viniuota, Zeme – žemė; viršunės Antola (1597 m) – uola, Nikola (1259 m), Velino (2487 m) – vėlinės, Zeda (2157 m) – žiedo, upė ir kalnas Brenta (3150 m) – brenda, upė ir ežeras Velinus sabinų žemėje, etruskų protėvis Gerkle – gerklė, požeminės karalystės dievas Vejovis – vėjo Jovis (Jupiteris), dievo Favno sūnus Akis.

Netgi tolimojoje Sicilijoje yra tokie pavadinimai: Avola – a va ola, Kaltadžirone – kalta ironija, upė Gela – gėla, piečiau Sirakūzų teka upė Anapus.

615 metais pr. m. e. gruodžio 5 d. auksinėje lentelėje, rastoje miestelyje Pirgi Italijoje, pirmą kartą minimi žemaitiai („žemaiče“ – žemait. žemaiče).

Iš Rytų į Europą

610 metais pr. m. e. lietuvių protėviai, tarp kurių buvo jakutų gentis, kartu su keltais atkeliavo į Europą. Žemė Jakut – Lenos, Kamenkos, Biriuko ir Meličano tarpupis.

Graikų istorikas Plutarchas rašė: „Sakoma, kad keltų genties tauta galai dėl savo gausingumo paliko savąją šalį, kuri negalėjo visų jų išmaitinti, ir išvyko ieškoti kitos žemės… Vieni iš jų perkopė per Ripėjų (Uralo) kalnus, patraukė prie Šiaurės jūros krantų ir užėmė Europos šiaurę, kiti apsigyveno krašte tarp Pirėnų ir Alpių“.

Nuo VII amžiaus pr. m. e. pabaigos iki I amžiaus m. e. tarp Styrės ir Desnos žemupių, lietuvių protėviai paliko Milogrado archeologinę kultūrą. Ji artima Ustj-Miljo kultūrai ir nuo V iki I amžiaus pr. m. e. centrinei ir vakarų Europos buvusiai keltų kultūrai Laten. Milogrado kultūra paplito į šiaurę iki Vilijos ir Sožo aukštupių, o taipogi Pripetės, Styrės ir Pietų Bugo aukštupio tarpupyje.

Jai būdinga kaimavietės upių ir ežerų pakrantėse iš jurtų-pusiau žeminių, piliavietės iškyšuliuose ir pelkėse; geležiniai, pagal formą panašūs į virvelinės keramikos kirvius, kariniai kirviai, sudedami lankai, skitų pjautuvai, lapo pavidalo ietigaliai ir plokštiniai strėlių antgaliai, bronziniai skitų tribriauniai strėlių antgaliai su įvore, kirvukai-keltai, keltų apyrankės, gyvatiniai antkakliai, apyrankės, dvispiraliniai pakabekliai ir žiedai; plaukų sagtelės su spiraline galvute, moliniai svareliai, lipdyti apvaliadugniai puodai su duobučių, pasvirų atspaudų virvelėmis, šukomis arba skylėmis palei kaklo kraštą juosta; kaulinės žirgų ir naminių gyvūnų figūrėlės, titnaginiai peiliai ir gremžtukai. O taip pat, kaip trakų, svastikos atvaizdai. Iki V amžiaus pr. m. e. mirusiuosius laidojo ant nugaros ištiestoje padėtyje, galva į šiaurę arba į pietryčius pilkapiuose, arba duobėse su inventoriumi ir ochros gabalais. Vėliau lavonus degindavo nuošalyje, o kalcinuotus kaulus suberdavo į duobes.

Tuose kraštuose lietuviams yra suprantami tokie pavadinimai:

– Berezinos – Ola, Snovo – Ruda, Udajo – Ruda ir Nemuno – Sula intakai;

– upelis, miestas ir kaimas Buča, gyvenvietės Litvinovka ir Burty Kijevo bei Smiga Rovno srityse, Erkov, Varva, Žadovo, Žuklia ir Sudievka Černigovo, Burty, Irkleev ir upė Irkleja Čerkasų srityse – bučius, burtai, smigus, erkė, žado, žūklė, sudiev, irklo;

– du kaimai Litva, gyvenvietės Boubli, Litvinki, Litviny, Litovka, Litovsk ir Vešnia Bresto srityje – baublys ir viešnia.

– gyvenvietės Ledo ir Ola Gomelio srityje;

– šeši kaimai Dainova, trys – Dainovka, po du – Bakšty, Dailidki ir Meškuti, gyvenvietės Biržine, Boubli, Bukštovo, Burnosy, Dailidy, Debesi, Degisi, Deduki, Dovgialy, Duda, Dudy, Dukojni, Dukrovo, Gauti, Gerviaty, Girdevka, Girdovka, Kavkeli, Kenti, Kiby, Kirveli, Klompiki, Knistuški, Konveliški, Kruni, Kukli, Kukuti, Kurpeši, Kurpi, Kurpiki, Lingi, Litovka, Litva, Litvinki, Litviany, Loša, Mažuli, Mergincy, Migdaly, Oželiški, Pilimy, Pilviny, Plianta, Plianty, Pliki, Putriški, Skersi, Skirstiny, Skrundy, Smilgi, Stulgi, Svaigini, Šaltini, Šaltiny, Šuneliški, Tavreli, Traby, Trišoki, Trumpiški, Trumpy, Vangi, Varnakeli, Vaškeli, Verki, Vertimy, Vorniany, Žarno, Žemojdiaki, Žemojtuki, Žodiški ir Žvirbliški Grodno srityje – dainavo, bokštas, dailidė, meškutis, beržynė, baubliai, būgštavo, burnos, dailidės, debesis, degėsiai, diedukai, daugėl, dūda, dvi kojinės, dukros, gervėtas, girdė, girdo, kaukolė, kibis, kirveliai, klumpės, knisti, konvalija, krunė, kukutis, kurpės, kurpė, lingė, luoša, mažylis, mergina, migdolai, oželis, pylimai, pilvina, plento, plikis, putra, skirsti, skrunda, smilga, stulgiai, šaltinis, šunelis, taurelė, troba, trišakis, trumpa, varna kėlė, vaškelis, vertimai, varnėnai, žemaitukai, žodis, žvirbliai;

– keturi kaimai Ledo, trys – Litva, du – Žomojdj, gyvenvietės Bakšty, Girdi, Guja, Dudy, Kiby, Litvinki, Litviči, Litviaki, Litviany, Litovcy, Milty, Minti, ir Veina, Nemuno intakas ir gyvenvietė Loša, ežeras Seliava Minsko srityje – miltai, žemait. vėina;

– po du kaimaus Litviaki, Litvinovo ir Žvirbli, gyvenvietės Bernovo, Brudovo, Greitevo, Guli, Kiakšty, Kiapsni, Kumpini, Kupino, Laibuny, Litovcy, Litovčiki, Litovsčina, Litvinki, Pakulnia, Sekly, Skuduti, Smulki, Stakly, Valtino, Vakary, Vargany, Veino, Verki, Virži, Vonogi, Žaury, Žerneliški, Žini, Žvirbliški, Žvirina ir Žvirine, kaimas ir ežeras Palik, ežerai Snudy ir Tanai, upelis Peliaka Vitebsko srityje – žvirblis, berno, brudo, greitas, kėkštas, kepsnys, lai būna, pakulnio, sėkla, skudutis, stakla, valtinė, vakarų, vargano, žemait. vėino, viržis, vanago, žiauro, žirnelis, žynys, žvėriena, žvyrynė, palik, snūda, tenai, pelekas.

514 metais pr. m. e. Herodoto liudijimu, skitus vijusi persų caro Darijaus kariuomenė perėjo neurų žemę (gr. Νευροί – „virveliniai“). Prieš vieną amžių, dėl gyvačių, palikę savo žemę, jie persikėlė į žemę šiauriau skitų, beveik už 976 km nuo Dniepro žiočių į kraštą tarp Pripetės ištakų ir Dniepro. Neurai galėjo būti žyniai, nes kelias dienas rengdavosi vilkų kailiais.

Žemė Nevrou buvo Pripetės, Ubortės ir Slovėčnos tarpupyje, kur gyveno litvų protėviai.

371 metais pr. m. e. užraše ant stelos Novilaros miestelyje Italijoje, kartu su estais, getais, meotais ir kitomis gentimis pirma kartą minimi jakutai („iakutai“).

Sanskritas

258 – 242 metais pr. m. e. Indijos šiaurėje atsirado „Ašokos įrašai“ – pirmasis susidariusio Harapos civilizacijos, arijų ir kitų tautų kalbų sumaišyme „prakrito“ indoarijos kalbos rašytinis paminklas. Po dviejų amžių ant uolos atsirado įrašai viename iš giminingų „prakritui“ šiaurės Indijos kalbų sanskrite, kuriam arčiausia yra lietuvių kalba.

Taigi: agni – ugnis, asi – esi, aśru – ašara, aṣtan – aštuon, aśvā – ašva, avis – avis, bhutis – būtis, dada – dėdė, danta – dantis, daśan – dešimt, devas – dievas, dhana – duona, dina – diena, duma – dūmas, dur – durys, dvi – dvi, gad – žemait. godoti, jīvati – gyvuoti, gīvana – gyvena, ka – ką?, kadā – kada, kam – kam, kas – kas, katara – katras, katvāri – keturi, kūrmas – kurmis, madhu – medus, mṛtyu – mirtis, nakha – nagas, nakte – naktį, navyas – naujas, prabudh – prabusti, praja (gimimas) ir pradžia, ratha – ratas, sanas – senas, saptan – septyni, śākhā – šaka, sīdati – sėdėti, sumanas – sumanus, sūnus – sūnus, svapnas – sapnas, ṣaṣ – šeši, ṣaṣtha – šeštas, śvaśura – šešuras, ta – ta, tad – tad, tadā – tada, tava – tavo, tri – trys, vāyu – vėjas, vartula (ratas) ir vartalioti, vīras – vyras, viśpati – viešpati, yavas – javai.

Sauromatai

III amžiaus pr. m. e. pabaigoje sauromatų gentys per Doną įsiveržė į Europos pietryčius. Jie atkeliavo iš Persijos ir tais laikais gyveno tarp Volgos ir Dono žemupių, Tereko ir Kubanės.

Yra žinomos šios jų gentys: ačisai, agamatai, agandai, agarai, agdai, alanai, amisėnai, antsai, aorsai, aparsenai, areatai, arrejai, arsai, asai, astakai, autakai, auhatai, bastarnai, bokai, gerrai, doshai, haonai, iksomatai, issai, jaksamatai, jazamatai, jazigai, kataetai, konapsenai, kostobokai, lupionai, messenianai, metanastai, neivazai, navarai, ombronai, ovgitai, periervivai (Περιερβιδοι), peukinai, pikentai, roksolanai, sėlitudinai, sajai, sargatai, sardatai, sarmatai, satai (Thati), suarvinai, (Σουαρδηνοι), saudaratai, sauromatai, sidonai, sirakai, sirakinai, sirmatai, skolotai, sturnai, tagorai, tagrai, vanai, vanternai ir zakatai.

Jie buvo raiti klajokliai, gyveno palapinėse ir kibitkose, dėvėjo trumpas odines striukes, apsiaustus ir aulinukus, ilgus marškinius ir siauras kelnes iš vilnos, diržą ir smailiaviršūnes tūbo kepures su ausinėmis.

Tuomet arsai gyveno Persijos šiaurės rytuose, asai ir sirakinai – Girkanijoje (sritis Kaspijos jūros pietrytiniame krante), sargatai – Medijoje ir Libijoje. Sarmatai dar IX amžiuje gyveno Sukub mieste Persijos šiaurės rytuose.

Sauromatai vyrų ir moterų lavonus laidojo pilkapiuose su akmeniniu žiedu ant kalvų, galva į vakarus, vėliau – į pietus. Nuo II amžiaus pr. m. e. pabaigos – galva į šiaurę, o nuo I amžiaus – į pietryčius arba pietus. Juos guldydavo ant kraiko iš tūbo arba meldų į atridentais rąstais perdengtus gilias duobes, rečiau – į karstus ant nugaros nutysusiuose grandžiuotuose marškiniuose arba šarvuose iš jaučio odos ir kaulinių arba geležinių plokščių, su ilgais (0,9-1,2 m) dviašmeniais geležiniais kalavijais ir durklais, turėjusių žiedinį, pjautuvinį, kampinį arba T formos buoželę; siauru lapo pavidalo ietigaliu, trisparniais strėlių antgaliais su koteliu, truputį užlenktu aukštyn peiliu ir stačiakampiu sagčiu, bronziniu veidrodžiu ir sege, apvalia apyranke, žiedu; žirgų, liūtų, kupranugarių, erelių arba grifų figūrėlėmis, smilkykle, dubenėliu su avių arba karvių mėsos gabalais, bei pilkais arba gelsvais lipdytais puodais su vingiuotais linijiniais arba taškiniais raštais. Kartais į kapą įdėdavo į šiaurę nukreiptą žirgo galvą.

Didžioji sauromatų dalis buvo vidutinio ūgio europoidai, kai kada su mongoliškais bruožais, plačiomis trumpomis ir nestipriai ilgomis turano arba šiauriečių tipų kaukolėmis, vidutiniais arba mažais veidais ir vidutinėmis nosimis. Roksolanai buvo didelėmis galvomis su nelabai ilgomis ir plačiomis kaukolėmis. Tik pati sauromatų gentis ir alanai buvo ilgomis siauromis galvomis.

Sarmatų vadų monetose matosi Farzojo, Inismejo ir Pogeitono veidai.

Alanų palikuonys yra dabartiniai Osetijos irai ir digorai, Mongolijos asudai ir Vengrijos jasai. Filologo Ioanno Tzetziso dėka žinomi keli alanų sakiniai. Išliko 1422 metų jasų žodynas. Alanų „tapan haz“, jasų „daban horz“ ir digorų „da bon horz“ – labą dieną. Pavadinimai: Don, Donec, Danapris (Dniepras), Danastris (Dniestras), Danubij (Dunojus) ir Eridan (gali būti Šiaurės Dvina) turi digorų šaknį „don“ arba jasų „dan“ – vanduo.

Erų riboje

89 metais pr. m. e. etruskai gavo Romos pilietybę ir netrukus buvo asimiliuoti. Pamiršus savo kalbą, jie ėmė vartoti lotynų kalbą.

Ant tų laikų mozaikos pano su svastika išdėliotas lotyniškas žodis FELIX – sekmingas.

44 m. e. metais Trakija tapo Romos provincija.

77 metais litvų protėviai užkariavo baltą vėsę (šiaurės suomius valstiečius) Bernov, Deltova, Hornova, Thanova, Thanovyk, Noram, Batva ir Hovkov žemėse (visos – tarp Pripetės, Berezinos ir Nemuno aukštupio) žemaitiuose. Tais laikais pietų, rytų ir šiaurės žemaitius 26 metus valdė 566-asis Žemaitijos vadovas (valdonas) Hornvers. Jam buvo 55 metai.

I – XIII amžiuose Narėvo aukštupio, Bebžos ir Vakarų Dvinos tarpupyje bei Dauguvos aukštupyje plito aplietos keramikos archeologinė kultūra, turinti analogus Harapos kultūroje. Aplietos keramikos puodams būdingi indelių forma ir skylių juosta palei kaklo kraštą, panašius į Milogrado kultūros puodus. Lietuvių kalboje žodis indai reiškia puodus ir Indijos gyventojus.

Tai dar kartą liudija apie litvų ir kai kurių giminingų jiems genčių kilmę iš Indijos.

Aplietos keramikos kultūrai būdingi pylimais ir grioviais įtvirtintos pilys ant piliakalnių su moliu apteptomis tvoromis iš įkaltų į žemę statinių; rąstinės trobos, brūkšniuoti ir glotnių sienelių, retkarčiais papuošti nagų subadymų eilėmis indeliai, geležiniai peiliai su lenkta geležte, pasagiškos segės, spyruokliniai žiedai, pintos apyrankės ir smeigtukai iš bronzos.

Tuose kraštose nuo 1185 metų minimi letonai – gimininga litvams, kitaip – litvinams (litvų palikuoniams) gentis. Jie buvo ilgomis siauromis galvomis ir plačiais veidais. Jų žemė Letton buvo Vakarų Dvinos, Obolės ir Budovicos tarpupyje.

Tais pačiais amžiais Milogrado kultūrą pratęsė jos tiesioginiai analogai. Dauguma Milogrado kultūros litvų pelkinių piliaviečių buvo ir viduramžiais.

Nuo I iki 1-os pusės VII amžiaus Minijos upyne, kur iki XIII amžiaus pabaigos gyveno samai (suomių gentis), pilkapius su į šiaurę paguldytomis galvomis numirėlius apjuosdavo akmeniniais vainikais (kaip Suomijoje, Estijoje ir Latvijos šiaurėje).

Samai po savęs paliko pavadinimus: Rusnė – suomių ruusu ne – jie išaugo, Kintai – suomių kiint – nekilnojamojo turto patarėjas, Raganita (Neman, iki 1947 m. – Ragnit) – suomių rahaa niitä – jų pinigai.

Tuo laiku į šiaurę nuo Minijos kurų pilkapiai su kremuotais palaikais buvo be akmens vainikų.

97 metais vesj (suomiai valstiečiai) atkeliavo į Boldiką (žemė į vakarus nuo upės Lesnaja šiaurės vakariau Bresto).

Estai

I amžiuje, pagal romėnų istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito liudijimą, į šiaurės rytus nuo Vyslos žiočių prie jūros gyveno renkanti gintarą estijų („aestii“ – estų) gentis.

Jų žemė Estija buvo Nevėžio, Lėvens, Mūšos, Šušvės, Beržės ir Daugyvenės tarpupyje, dabartineje Lietuvos teritorijoje.

I – IV amžiais nuo Mituvos iki Neries, palei Nevežį ir Nemuną gyvenę žmonės mirusiuosius laidojo duobėse ant nugaros ištiestoje padėtyje, su akmeniu prie kojų. Vyrų palaikus guldydavo galva į vakarus, moterų – į rytus. Šie žmonės buvo estai.

Tais pačiais amžiais Nėmano ir Lynos tarpupyje plito Užnemunės piliakalnių archeologinė kultūra, priklausanti giminingai estų hestų genčiai.

Jai būdingos medinės piliavietės ant piliakalnių ir apie 3 m diametro bei iki 0, 6 m aukščio pilkapiai su akmenimis išklotais paviršiais, vainikais iš didelių akmenų, ir lavonų deginimui arba paguldymui ant nugaros akmenimis užpildytose duobėse. Į duobes įdėdavo abipus aštrius geležinius kalavijus, karinius peilius, lapo pavidalo įvorinius ietigalius, siauraašmenius kirvius su ąsa, kūginius umbus, B formos sagtis, pentinus, žąslus ir kamanas, bronzines trijų šukų arba lankines seges, apvalias apyrankes, antkaklius su vamzdiniais galais, karolius iš stiklo arba gintaro karolėlių, ir kartais – žirgo palaikus. Mirusiųjų vyrų galvas nukreipdavo į šiaurės vakarus, moterų – į pietryčius.

Europoje

117 metais Bėvėrikso sarmatai (sturnai) 58 metams ir 8 mėnesiams pavergė lietuvių protėvius.

II amžiuje Pripetės upyne sturnų Zarubincų archeologinę kultūrą pakeitė Milogrado kultūra, o po trijų šimtmečių ji persikėlė į Nemuno ir Neries tarpupį.

Tuo laiku jatviaziai – artimi žemaitiams jatviagų, jačvingų, jakutų, jatviazių ir jatvenų gentys, o taipogi prutai – dalis trakų gėtų nuo Pruto upės, kurias germanai vadino „pruten“, persikėlė į Jaseljdos, Narevo, Bebžos, Nemuno ir Šaros tarpupį.

Tame pačiame amžiuje lietuvių protėvių ir giminingų jiems genčių aplieta keramika atsirado Nemuno ir Neries tarpupyje.

Penki kaimai Jatvezj yra Grodno srityje, du – Bresto. Vienas Jatvesk – prie Svisločės, kitas – Bresto, gyvenvietė Jakuty – Minsko srityje; ežeras Prutas – Lietvos rytuose. XIII – XIV amžiuose Prūsiją vadino „Prutia“, o prūsus – prutėnais.

126 metais jakutai išleido auksiną su užrašu: «N HADRIANVSAVG IMPJAKSAR», kas reiškia: „50 metų Adrianui Augustui, jakutų ir sarmatų imperatoriui“.

II amžiaus viduryje geografas Klaudijus Ptolemajus rašė, kad Vistula (Vysla) įteka į įlanką, kurios krantuose gyvena venedai. Žemiau (piečiau) jų randasi gisonai, finai ir sulonai, į šiaurės rytus – galindai, sudinai ir stafanai, pajūryje – veltai, o į šiaurę nuo jų – osiai ir karvonai, į rytus nuo jų – kareotai, salai ir gelonai.

Sudinų žemė buvo Bebžos ir Angrapos tarpupyje, osijų – tarp Danės ir Ronžės.

Tais metais gotų (128 – 153) ir svėjų vadas Berig, kuriam valdant jie kartu su gepidais persikėlė per Baltijos jūrą į Vistulos žemupį, sutriuškino ulmerugus, kurus ir estus.

Tuose kraštuose gotų ir gepidų Vielbarko archeologinė kultūra plito iki IV amžiaus.

Tada sarmatų sidonų gentis iš pietų Vakarų Beskidų iškeliavo prie Oderio žiočių.

II – VII amžiuose kurai gyveno tarp Nemuno ir Irbės žemupių.

Tuomet jų pilkapiuose su akmeniniais vainikais pradėjo vyrauti lavonų guldymas ištiestoje pozoje, dažniausiai galvomis į šiaurės vakarus, su dviem akmenimis prie kojų arba galvos, geležiniais lapo pavidalo ietigaliais su įvore, peiliais su tiesiais ašmenimis, įvoriniais ir miniatiūriniais kirviais, trinariais žąslais, bronziniais antkakliais su platėjančiais galais; apyrankėmis ir žiedais, smeigtukais su kryžmine arba žiedinė galvute; trikampiais, arkiniais, Λ arba Ω formų karuliais, pentinais, o taipogi moliniais varpo pavidalo svareliais ir plokščiadugniais žemyn siaurėjančiais dubenėliais, išpuoštais keliomis horizontaliomis banguotomis linijomis. Kurai buvo vidutinio ūgio, šviesiais tiesiais plaukais, plačiais veidais ir skruostikauliais, dideliais pakaušiais ir truputį riestomis nosimis.

II amžiaus pabaigoje gotų ir svėjų kunigs Filimer išsivedė juos į upėmis ir pelkėmis apsuptą žemę Spal (Bugo, Pripetės ir Vyževkos tarpupis). Su samogitų, ulmerugų ir kurų pagalba kruviname mūšyje jis sutriuškino Hervito gepidus.

Tuomet Vielbarko kultūra paplito Bugo ir Gorynės tarpupyje.

III amžiaus pradžioje paazovės sarmatai persikėlė į Germanijos šiaurę, Jutlandiją ir į Skandinavijos pietus kartu su savo žirgais ir daiktais. O lupionai atkeliavo į Germanijos rytus.

Apie asų ir vanų genčių persikėlimą iš Paazovės į saksų šalį Germanijos šiaurėje ir į Jutlandiją pasakoja Inglingų saga. Aukštus asų kalnus už Tereko 1316 metais mini Dvinos metraštninkas.

251 metais imperatoriaus Gajo Volusiano titule, pagal jo monetas, yra galindų pavadinimas („ΓΑΛΙΝΔΙΧΟΣ“).

Apie 341 metus savo pratarmėje Biblijos vertime į gotų kalbą gotų vyskupas (341 – 383) Ulfila paminėjo latų, letų ir osijų gentis.

351 metais žemaitiai kartu su Hermanaricho gotais kovėsi Salezo lauke (Mangyšlako plynaukštė) prieš Berho gunus (hunus). Tame mūšyje žuvo 574 žemaitiai kartu su jų vadu Saulu (575-s žemaitių vadovas, valdė 7 metus, jam buvo 41 metai).

Tais pačiais metais Hermanarich pavergė estus („aestii“).

376 metais Balambero hunai 19 metų ir 5 mėnesiams pavergė žemaitius.

Tuomet daugelis brūkšniuotos keramikos žemaitių rytų gyvenvietės buvo sunaikintos hunų ugnimi. Hunai ten paliko geležinius trisparnius strėlių antgalius ir sagtis, kurias rado netgi Kernavėje, Aukštadvaryje ir Plinkaigalyje (Kėdainių r.).

Tais pačiais laikais romėnų istorikas Amianas Marcelinas mini alamanų (vokiečių) žemėse karius-atkilėlius letus.

Nuo IV amžiaus Disnos (Vakarų Dvinos intakas) upyne lietuvių protėvių ir jiems giminingų genčių aplietos, grublėtos ir glotnių sienelių keramikos archeologinės kultūros pamažu išstumė rytų žemaitių brūkšniuotą ir ankstyvą glotnių sienelių keramiką.

V amžiuje artima sarmatams gentis iš žemutinių Dėsnos ir Sėjmo upynų (II – IV amžių Kijevo kultūra) persikėlė į Sožo, Kasplės, Vakarų Dvinos, Disnos ir Berezinos tarpupį, o iš ten – į Merkio upyną ir į Sambos pusiasalį, kur atsirado buvusi iki VII amžiaus Tušėmlės archeologinė kultūra. Tikriausiai tai buvo atėjusieji iš Samaros upyno žemių boruskai, pagal kurių vardą Prūsiją vadino Borusija.

V amžiaus vidury lietuvių protėviai apgyvendino žemaitių žemes tarp Nemuno, Šventosios (rytų), Svirės ežero ir Merkio, bei Vilijos upynų, kur iki XIV amžiaus plito Rytų Lietuvos pilkapių archeologinė kultūra.

Tuo laiku jatviazių dalis, tikriausiai įsikūrusiai žemėje Litva jakutai, pasivadino litvais. Iš pradžių žemė Litva – Nemuno, Servečės, Nevdos ir Molčadės tarpupis. Jos pavadinimas reiškia: „Nuleista (galva) atrodo“.

Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonės kremavo mirusiuosius, o paskui žemės lygyje palaikus laidojo ant nugaros pilkapiuose, ištiestoje padėtyje su inventoriumi. Aplink iškasdavo griovį arba apdėdavo juos akmenimis. Vyrus guldydavo galva į vakarus, moteris – į rytus. Į pilkapius įdėdavo geležinius karinius peilius, kalavijo pavidalo arba dvispyglius įvorinius ietigalius, siauraašmenius pentinius kirvius ir kūginius antskydžius, moterų galvų apdangalų bronzines pintas spyruokles, apyrankes su dviem gyvatinėmis galvutėmis galuose, papuošalų spyruoklines ringes ir indelių formos puodus. Nuo IX amžiaus kai kuriuose karių pilkapiuose užkasdavo žirgus.

Jų VII – IX amžių raštija suprantama dabartiniams lietuviams.

V amžiaus Nemuno, Jūros ir Dubysos tarpupyje atsirado vakarų žemaitių palaidojimai duobėse su žirgo kaukole ir galūnėmis, brūkšniuotais indeliais, spiralinėmis apyrankėmis ir žiedais, plaukų sagtelėmis su spiraline galvute, karoliais iš kauri kriauklių, papuošalais su svastika ir moterų galvų apdangalais iš pintų bronzinių spyruoklių.

Mirusiuosius guldydavo ant nugaros ištiestoje padėtyje, arba sulenktus ant kairiojo šono. Vyrus laidojo galva į šiaurės rytus, moteris – į pietvakarius. Jie buvo pailgų nemasyvių galvų su dideliais pakaušiais ir siaurais profiliuotais veidais.

Nuo V iki XIV amžiaus Nevėžio upyne gyvenantys žmonės nuošalyje degintus palaikus laidojo duobėse, į kurias kartais guldydavo žirgą. Jų spyruokliniai žiedai, apyrankės ir segtukų galvytės panašios į tas, kurios buvo pas žemaitius.

451 metais litvai ir žemaitiai kartu su karaliaus Teoderiko vizigotais kovėsi Katalouno lauke (žemė tarp Paryžiaus ir Orleano) prieš Atilos hunus. Tame mūšyje žuvo 873 žemaitiai ir 806 Litvos kariai su jų 37-uoju vadovu Baveriksu III (jam buvo 53 metai, valdė 32 metus).

468 metais Trojano hunai atvarė savo vergus sklavinus, kitaip – sklavus (slavus) iš Lukų jūros (Balchašas) į Gorynės vidurupio ir Rosės aukštupio (sklavinai) bei Dniestro vidurupio ir Pruto aukštupio (horvatai) tarpupius. Ten atsirado pirmosios kaimavietės iš 8 – 20 pusiau žeminių su akmens krosnimis, sudegintų palaikų palaidojimai duobutėse arba laidojimo urnų laukai, grubūs aukšti lipdyti puodai be ornamento, vieliniai smilkinio žiedai ir ypač skurdus Prahos archeologinės kultūros inventorius.

V amžiaus pabaigoje – VII amžiuje hunai ir slavai sunaikino Trakijos gyventojus. Gotų istorikas Iordan rašė, kad imperatoriaus Justiniano (527 – 565) laikais hunai, sklavinai (slavai) ir antai kasmet vykdydavo antpuolius į Ilyriją ir Trakiją, paversdami jas į dykumą. Jie negailestingai masiškai visus žudė, smeigdavo ant aštrių kuolų, degindavo namuose, užspardydavo tarp keturių stulpų ir daužydavo jų galvas kuokomis. Visa žemė tada buvo nukluota nepalaidotais lavonais.

Nuo V amžiaus pabaigos iki VII amžiaus Nemuno žemupyje karius laidojo didelėse duobėse su rentiniais, peteliais, moliniais krašteliais ir sienelių aptepimu. Į jas įdėdavo karinius peilius su liežuvėliais ties nugarėle, pentinus, kartais – žirgo galvą su žąslais dantyse; daugelį sidabro, paauksuotus ir ornamentuotus braižymo būdu gaminius, susuktą antkaklį, kibiro pavidalo pakabeklius, seges su žvėries galvos kojele, ritonus (rago pavidalo gėrimo indas) su sidabriniais ornamentuotais apkaustais, apyrankes, ir kartais germanų kalaviją ir žirgą su pakinktais. Dauguma šių gaminių analogų randama Juodosios jūros pakrančių stepėse, Dunojaus vidurupyje ir Skandinavijoje. Šitie kapai priklauso kariams, kurie dalyvavo didžiojo tautų kraustymosi žygiuose.

Apie 509 metus sudarytame salijų įstatyme minimi persikėlėliai kariai letai ir litai. Jų pavadinimai panašūs į latvių protėvius letus, ir gal būt į litvus.

Normandijos kapinėse ties miestu Liongra (Longroy) ir San-Martin-de-Fontene (Saint-Martin-de-Fotenay) pasitaiko V amžiaus pabaigos – VI amžiaus pabaigos kapai su akmeniniais žiedais ir be jų, su litvų ir žemaitių daiktais bei jų laidojimo būdu. Dažnai pasitaikantys papuošalai – du spiraliniai pakabekliai ir gintaro karoliai. Mirusieji buvo aukšto ūgio, didelėmis pailgomis galvomis, dideliais pakaušiais ir siaurais reljefiniais veidais. Jie gulėjo išsitiesę ant nugarų karstuose arba sarkofaguose. Žymi jų dauguma nukreipta galvomis į vakarus.

Apie 525 metus estų pasiuntiniai su gintaro dovanomis atvyko į Romą pas ostgotų karalių Teodorihą.

535 metais hunų hunugarų vado (506 – 523) Sumos sūnus, slavų vadas (507 – 541) Ulm įkūrė pilį Asilki (piliakalnis netoli Birštono). Tais laikais hunai apgyvendindavo iš Vidurinės Azijos parvarytus vergus-slavus Berezinos, Dniepro, Sožo, Kasplės, Vakarų Dvinos ir Disnos tarpupyje, kur paplito glotnių sienelių keramikos krivičių archeologinė kultūra.

Tam laikmečiui priklauso dabartinės Lietuvos pietryčiuose rasti krivičių ilgi pilkapiai, plokščiadugniai puodai, molinės verpstės ir piršto pavidalo segės.

Prūsai ir letgalai

567 metais prūsų „kung“ (vadas, nuo 562 metų) Ugo užkariavo Litvą.

Ugo sidabrinėje monetoje su jo atvaizdu matosi šokantis žmogus ir užrašas: „Уго прусу лiтvос кунг“.

Tais laikais kartu su prūsais buvo uljmiganų ir uljmigerų gentys, gavusios savo pavadinimus nuo Sibiro upės Uljmos (Zejos intakas) ir iš germanų žodžių gone – išėjusiai, ir meagre – skurdus.

Kaimas Pruska yra Briansko srityje, Prusy – Vitebsko, Prusy ir Prussy – Minsko, ir Prussy – Gomelio srityse.

568 metais letgalai (latvių protėviai) atėjo į Loteą (Sarjankos, Issos, Nisčos ir Velikojos tarpupis).

VI amžiuje estai gyveno už Vyslos žiočių gyvenusių vidivarių.

618 metais prūsai atėjo į Prūsiją.

VII – XIII amžiuose Pregolės upyne plito prūsų archeologinė kultūra.

Jai būdingi: žiedinių piliaviečių ant kalvų prie vandens pylimų aptaisymas akmenimis; apvalainių, nukreiptų į šiaurės vakarus ir išklotų akmenimis eilės kapų ant kalvų su palaidotais kalcinuotais kaulais, sudeginto inventoriaus fragmentais, lancetiškais ietigaliais, nuvytais iš plonos (iki 3 mm) kvadratinio pjūvio vielos, 1-3 virbalų bronziniais antkakliais, avarų apyrankėmis su platėjančiais galais, pintos vielos žiedais, lankinėmis ir trijų spindulių segėmis, pasagiškomis kabėmis, rombiniais karuliais, ovalais sagčiais, plokščiadugniais puodais su korpuso praplatėjimu be ornamento, arba su pjautiniu vingiu, arba linijomis, o kartais – su kaukolėmis ir kojų kaulais, arba su visais žirgų griaučiais su trapecinėmis balnakilpėmis, kinkymais ir bronziniais kriaušiniais žvangalais.

Prūsų kalba, iš kurios iki mūsų laikų atėjo keli tūkstančiai žodžių, turi bendras šaknis su latvių, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis.

Prūsijoje buvo ir dar yra lietuviams suprantami pavadinimai: upė Warna (Walša) – varna; gyvenvietės Budry, Karwia, Karwie ir Rumy Mazūrijoje, Batow, Karwen (Karwno) ir Swantee (Święte) Pamaryje – budrus, karvė, rūmai, bato, šventė; Bauden (Nikitino), Dargen (Lunino), Gallingen (Lipovka), Gedau (Donskoje), Geidau (Prozorovo), Kamanten (Klimovka), Kiaunen (Vetriak), Kiauten (Lužki ir Smirnovo), Klycken (Klukvenoje), Kraupischken (Uljanovo), Labiau (Polessk), Lank (Iljičovka), Lauck (Muškino), Linkau (Tihorečenskoje), Plikow (Ševcovo), Poduhren (Orehovka), Poplitten (Novo-Moskovskoje), Praddau (Solnečnoje), Tarpen (Brianskoje), Waldau (Nizovje), Warnen (Ozerki), Warschken (Verškovo), Waschke (Zviagincevo) panašūs su bauda, dargus, galingas, gėda, geida, kamantai, kiaunė, kiautas, klykė, kraupus, labiau, lanka, lauk, linko, pliko, po durų, paplito, prado, tarpe, valdo, varno, varškė ir vaške.

Juos galėjo palikti kaip prutai, taip ir išeiviai iš žemaitių, litvų ir jatviazių genčių.

Nuo 668 metų prūsų vadas Atlia pasivadino imperatoriumi. Jo bronzinėje monetoje matomas užrašas: „AТЛIAIMППРYS“.

Tais laikais prūsų miestai ir pilys buvo Pregolės, Šešupės, Ulos, Šaros, Muhavėco, Bugo ir Vyslos tarpupyje.

Kurai ir litvų epitafija

Nuo VII iki XIV amžiaus kurai gyveno tarp Minijos aukštupio, Šventosios (vakarų) upės ir Abavos žemupio. Iki XI amžiaus savo mirusiuosius jie degino su drabužiais arčiausiame miške ir laidojo nedideliuose pilkapiuose su geležiniais vienašmeniais kalavijais ir peiliais su tiesiais ašmenimis, kirviais, lapo pavidalo ietigaliais su įvore, bronziniais antkakliais iš suktos vielos, apyrankėmis su vilkų, drakonų arba ožių galvutėmis, smeigtukais su žiedine arba kryžmine galvute, žiedinėmis kabėmis su susuktais galais arba aguonų galvutėmis, ir su lankinėmis segėmis. Jų mėgstamiausi raštai – žiedeliai arba rombai su tašku viduryje, vingis arba mažų trikampių eilės.

721 metais birželio 11 d. Šengvide (Tjängvide) Gotlando saloje pastatytas akmuo su litvų epitafija: „LINIŠTAIGULITRIAR NUKIRSTAS OGIMIRĖGAILE:ΨKAsiA“, kas reiškia: „Lini štai guli Triar, nukirstas, ogi mirė, gaila. 721.6.11“.

Saksai

772 metais, gelbėdamiesi nuo įsibrovusio į jų žemes karaliaus Karolio frankų kariuomenės, saksai laivais išplaukė į Prūsiją.

Prūsijoje rasta daugybė ilgų (0,5-0,7 m ilgio ir apie 5 cm pločio ašmenis) vienašmenių saksų kalavijų ir trijų spindulių segių.

773 metais jie įkūrė pilis Bakuz (piliakalnis už 6 km į vakarus nuo Jiezno) jatviazių žemėje Vilkenbeze ir Zesbers (piliakalnis už ~15 km į šiaurę nuo Alytaus) vesės žemėje Streberne.

775 metais saksų kunigs Karl iš Meiseno įkūrė pilį Saksenborg (dabar – piliavietė į šiauės rytus nuo Lapių) žemaitių žemėje Svainik, o saksai įkūrė pilį Zakbuluv (Piš, Pisz) juodosios vesės žemėje Butskruk.

777 metais saksų baronas Zigfrid įkūrė pilį Zibesberg (piliakalnis už ~11 km į šiaurę nuo Veisiejų) hestų žemėje Ouksteze.

781 metais saksai įkūrė Svibork (Ščiborki už 4,6 km šiaurės rytus nuo Banie Mazurskie) vesės žemėje Retčov.

Vikingai

782 metais variagai (vikingai – danų, svėjų, normanų, anglų, gotų ir rusų piratai) pavergė žemaitius.

Apie vikingų žygius į tuos kraštus žinoma iš danų sagų ir metračių. Tais metais Upsalos valdono Eisteino sūnus Ingvar žygiavo į rytus, kur estų žemėje vasarą žuvo kovoje. Paskui Ingvaro sūnus Enund žygiavo į estų žemę, iš kur rudenį grįžo su grobiu.

Estai tuomet gyveno šalia slavų.

VIII – XI amžiuose Vyslos, Bugo, Dniestro, Dniepro, Desnos, Okos, Volgos, Sudos ir Nevos tarpupyje plito vikingų kariaunos pilkapių archeologinė kultūra.

Į akmenimis arba skalda išklotą apskritą duobę vikingai įdėdavo statinės pavidalo urną su ant laužo arba laive sudeginto kario palaikais; ir dažniausiai sulenktą dviašmenį karolingų kalaviją, kovinį kirvį su pusapvalia įduba ir kabliu žemyn, lygiakraštį dalgiakirvį, lancetiškus arba rombinius ietigalius, kovinį peilį, lancetiškus ir rombinius strėlių antgalius su koteliu, antskydį, pusrutulinį šalmą su puskauke, grandžiuotus marškinius, lygiapetę, apvalią arba apskritą plokštelinę segę, miniatiūrinius Toro plaktukėlius, kaulų šukas ir anties figūrėlę; sidabrinį arba geležinį antkaklį, trisparnį kryžių, geležinius svarelius, skustuvą, „8“ pavidalo arba su plačiu laipteliu ir prapjautais krašteliais balnakilpes, bei sidabro monetas. Kartais kartu su kariu vikingai degindavo moterį. Virš duobės supildavo pilkapį, ant kurio užkeldavo didelį akmenį. Pilkapį apklodavo akmenimis pagal ratą, arba trikampiu. Arba kvadratu, ar pagal laivo apybraižą, arba apjuosdavo grioveliu.

Tuose kraštuose liko jų pavadinimai: miestai Gomel, angl. home meal – miltų namas, Moskov (Maskva), angl. moss – samanotas, curve – vingis, Ruza Maskvos sr., angl. rouse – žadinti; gyvenvietės Redrikovy gory Maskvos sr., sen. angl. red – raudonas, rik – vadas, Romodan Poltavos sr., sen. angl. ruma dan – drėgna aikštė, Teribrovo Vladimiro sr., angl. terry brow – gauruota antakis; Snovo intakai Breč ir Smiač, sen. angl. brec – šurmulys, smiech – garai; upės Ulj, angl. owl – pėlėda, Rutj, angl. route – kelią; upė ir miestas Svessa, sen. angl. swaes – ypatinga.

Prie Baltijos jūros: upės Danė, dan. dane – danas, Venta, angl. vent – išejimas; miestai Durbe, dan. dur bee – bičių pagrindinė, Palanga, angl. pall languor – būti persotinamam judėjimo nebuvimu; gyvenvietės Kalotė, dan. kalot – kepuraitė, Nemirseta, dan. Nemir sett – Nemiro tašytų akmenų grindinys, Vydmantai, dan. hvid mand – baltas vyras, Bodes, angl. bodes – pranašauja.

40 metų

783 metais saksai įkūrė Vengbork pilį (Vengoževo, Węgorzewo) vesės žemėje Sudovija.

784 metais kursų (kursai – pietų kurai) kunigs Kalev įkūrė pilį Kalev (dabar – piliavietė Nemuno saloje į pietus nuo Kauno centro) išėivių svėjų žemėje.

Kalev – korelų epo Kalevala didvyris. Su savo žmonėmis jis išplaukė į jūrą, kurios krante gyveno samai, ir atvyko į žemę, kur jo sūnus įkūrė Kalevaną (rusų Kolyvanj, dabar – Talinas).

788 metais žemaitiai pavergė kurus. Tai patvirtina rasti Dubysos ir Jūros tarpupyje artefaktai.

Tais pačiais metais saksų baronas Zigfrid įkūrė Bamburg (piliakalnis už 4 km į rytus nuo Lazdijų) ir Guburg (piliakalnis už 7 km šiaurės rytus nuo Lazdijų) pilis hestų žemėje Austheit (žemė vakarų ir pietų Lazdijų rajono dalyse), o saksai įkūrė pilį Saks (piliakalnis už ~12 km į šiaurę nuo Alytaus) hestų žemėje Streberne.

791 metais jie įkūrė pilį Brazbork (piliakalnis už 11 km šiaurės rytus nuo Prienų) jatviazių žemėje Kauve.

823 metais saksai pastatė pilį Glimburg (piliakalnis už 4 km į pietvakarius nuo Kruonio) žemaitių žemėje Vilkenbeze.

Rioriko laikai

852 metais normanų karaliaus Godfrido sūnus Frislandijos hercogas (852 – 854) Riorik atplaukė pas kurus, kurie sukilo prieš sveonus (švedus). Mūšyje ties Apulija (apie 80 m diametro ir 10 m aukščio piliakalnis prie kaimo Apoulė šalia Skuodo) jis buvo sutriuškintas ir prarado pusę karių. Be to kurai apiplėšė pusę jo laivų, pagrobė auksą, sidabrą ir daug kito grobio. Tuomet kurų šalyje buvo penki miestai.

853 metais karalius Olaf su sveonų kariuomene, atplaukęs i kurų žemę, kuri iš senų laikų jiems nusilenkė, užpuolė pilį Zeeburg (sunaikintas 1951 m. piliakalnis už 1,5 km į šiaurę nuo Kintų centro), kurioje buvo 70 karių, nuniokojo, apiplėšė ir padegė ją. Iš ten jis per 5 dienas pėsčias pasiekė Apuliją, kur buvo 150 karių, ir 9-ąją apgulties dieną paėmė visą auksą ir ginklus, kuriuos kurai buvo atėmė iš danų, bei po pusę svaro sidabro iš kiekvieno žmogaus pilyje.

855 metais saksai įkūrė pilį Suzeren (piliakalnis už 19 km į pietvakarius nuo Alytaus) hestų žemėje Ouksteze.

861 metais Jutlandijos ir Valartijos hercogas (854 – 865) Riorik užkariavo Prūsiją.

Tais pačiais metais Emundo sūnus, sveonų karalius Eirik pavergė suomių, karelų, estų, kurų ir kitas žemes rytuose.

867 metais jau Aldeigjuborgo kunigs (nuo 862 m.) Riorik pavergė žemaitius ir korsius.

875 ir 876 metais Rusės karalius (865 – 879) Riorik, jo sūnus Igorj ir Miorės jarlo (vado) Grimo Riongvaldo sūnus karvedys Oljg Odd Fiodor paėmė pilis Pul (piliakalnis ties kaimu Kalety už 31 km į šiaurės vakarus nuo Grodno), Brashi (piliakalnis šalia Mikytų), Mazovijos Ostrožek (piliavietė ties kaimu Rutka-Tartak šiauriau Suvalkų), Sozgart (piliakalnis už 7 km į pietvakarius nuo Birštono), Asly (piliakalnis 2 km ryčiau Vištyčio), Torg (piliavietė 12,5 km vakariau Žiežmarių), Nesvež (Nesviž), Storas (piliakalnis ~6 km piečiau Simno), Vozloki (piliakalnis šalia kaimo Bendoriai už 13,5 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus) ir Strumenj (miestas 58 km ryčiau Rogatino), o taip pat įkūrė Rubelj (miestas 69 km ryčiau Pinsko), Berston (Birštonas), Solianiki (Šalčininkai), Sovy (piliakalnis už 6 km į šiaurės vakarus nuo Simno), Bubr (Darsūniškis) bei Zolov (piliakalnis ties kaimu Zalavas 10 km ryčiau Pabradės).

Po Rioriko

888 metais 48-asis Litvos vadovas Hovvord įkūrė miestą Tveremet (dabar – piliavietė už ~13 km į šiaurę nuo Molodečno).

Nuo 897 metų ant Rusės pasienio akmenų prie dabartinių Lietuvos kaimų Mackeliškiai, Levaniškiai (ties Raguvos) ir Sukiniai matosi raidės: „No SoЕ“ – Novgorod, 897 metai, šalia Šlavėnų – „SoЗг“ – 955 metai, prie Didžiulių – „SoЕ ЕoS“ – 897 metai, prie Žižmų ir Lapeliškių – „SoЕ“ – 897 metai. Akmenyje šalia Mendrupio parašyta: „soMs мин дру пиs No SoЕ Феo фан vIK ROSIš sФƷи sФoг soM sФЕ sos soΘ“ – „938 metai, Mindrupis, Novgorod 897 metai, Rusijos vikingas Feofan, 1060, 1065, 932, 997, 898, 901 metai“.

Tuo laiku siena buvo šalia upių Šventoji (rytų), Neris ir Vokė.

IX amžiuje estai gyveno Vitland žemėje (į rytus nuo Polesko Kaliningrado sr.), o Vistula (Vysla) įtekėjo į Estmerę – daugiau nei 15 mylių platumo “Estų marias”. Tuomet minimos Eistlando ir Curlando žemės. Pirma buvo prie dabartinio Radviliškio, antra – ties Stende Latvijoje. Anglų keliautojo Vulfstano liudijimu estai turėjo daugybę pilių, vertino gerus žirgus ir degino savo mirusiuosius.

Nuo X amžiaus Nemuno žemupyje gyvenantys žemaitiai pradėjo deginti savo mirusiuosius ir guldyti su jais į kapą žirgų galvas.

948 metais spalio 15 d. Kijevo kunigs (962 – 972) Sviatoslav Bujfast paėmė miestą Noborg Litvoje ir davė jam naują pavadinimą Novgorod (Navagrudak, Naugardukas).

983 metais Kijevo kunigs (980 – 1015) Vladimir Valdemar pavergė jatviazius.

1009 metais Litva pirmą kartą paminėta Kvedlingburgo analuose.

Tuomet Polonijos (Lenkijos), Hungarijos (Vengrijos) ir Rusės arkivyskupas Bruno Bonifacijus iš Kverfurto krikštijo prūsų vadą Netimerą su 300 jo karių.

Tais pačiais metais kovo 9 d. Netimero brolis Sebed, Prūsijos, Rusės ir Litvos („Litvae“) riboje, smūgiu į galvą nužudė arkivyskupą, o jo 18 palydovų liepė pakarti.

1038 metais Kijevo kunigs (1016 – 1018, 1019 – 1054) Jaroslav Svėtrigajlo pavergė jatviazius.

1040 metais tas pats kunigs pavergė litvus ir bortus.

1043 metais jis pavergė sudovius, korsius, žemaitius, latgalus (kitaip – lotygola, latvių protėviai, gyvenantys Juglos, Gaujos ir Ogrės tarpupyje) ir setgalus (gentis Daugavos, Iecavos ir Lielupės tarpupyje).

Mosėdyje yra akmuo su užrašu: „AMг s Авг князъ Руsi Ярosлав“ – „1043 metai rugpjūčio 6 Rusės kunigs Jaroslav“.

Palangoje ant Birutės ir Žemaičių kalvų XI – XIII amžiais buvo slavų pilis ir gyvenvietė su rąstinėmis trobomis, kupolinėmis molinėmis krosnimis, verpstėmis ir plokščiadugniais puodais.

Nuo 1054 metų, po Jaroslavo mirties, visi litvų kunigai buvo Rioriko palikuonys.

1058 metais Jaroslavo sūnus, Kijevo didysis kunigs Iziaslav, nugalėjo goliadę – giminingą litvams gentį Protvos aukštupyje. Paskutinį kartą rusų metraščiai goliadę mini 1147 metais.

Maskvos rajono Kapotne pavadinimas primena kapotynė, Maskvos kairysis intakas Maskvoje – Goliadka, Okos intakas Upa – upė, Pamaskvės upeliai Možaja (Možajka) – mažoji, Skalba – skalbia.

1075 metais, Adomo iš Bremeno liudijimu, kurų žemė išsitęsė 8 dienų kelyje; jie buvo žiaurūs piratai ir stabmeldžiai, turėjo gerus žirgus, o jų žyniai mokėjo pranašauti ateitį. Vienas danų pirklys pastatė ten bažnyčią.

Sembų arba prūsų žemė ribojosi su rusų ir polianų sritimis. Jie buvo palankūs, turėjo šventas girias ir šaltinius, o taipogi gausybę kiaunių kailiukų.

1113 metais Sviatopolko sūnus, Volynės kunigs Jaroslav, nužygiavo pas jatviagus ir juos nugalėjo.

1130 metais Valdemaro Volodimiro sūnus, Kijevo didysis kunigs Harald Mstislav nukariavo Litvą.

1132 metų pradžioje jis dar kartą nužygiavo į Litvą, bet kelyje atgal buvo sutriuškintas ir balandžio 14 d. mirė.

1161 metų birželio 15 d. danai, atplaukę ties Palanga, apgulė ir paėmė tvirtovę (įtvirtinimas su 300 ir daugiau karių, Palangoje – 242х121 m stačiakampis pylimas ir 12 m pločio išorinis griovys su vila „Anapilis“ viduje), nužudė 3 tūkstančius kurų, ir įkūrė ten vyskupystę.

Nuo XII amžiaus žemaitiai pradėjo deginti mirusiuosius. Į kapus jie įdėdavo žirgų galvas.

1206 metų gegužės 30 d. paminėti lettai (latviai). Nuo VI iki XIII amžiaus jie gyveno Gaujos ir Susejos (Latvijoje) tarpupyje ir vadino save lettgallais.

1211 metais rusų popai krikštijo „žmudj“ – žemaitius.

Nuo to laiko iki XVI amžiaus dalis žemaitių mirusiuosius laidojo duobėse ištiestoje padėtyje ant nugaros, galvomis į rytus.

Mindovės laikai

1215 metais žemaitiai („žemojty“) pirmą kartą paminėti Ipatjevo metraštyje.

Tais metais litvų kunigai: seniausias – Živinbud, Dovilj su jo broliu Vilikailu, Dovsprunk ir jo brolis Mindovė, žemaitių (slavų – „žemojtj“ arba „žmudj“) – Erdivil ir Vikint, Ruškos sūnūs – Kintibud, Vonibud, Butovit ir Vižeik su sūnumi Višliju, Plikosovo – Kitenij, Bulevos – Višimut, Devoutvos – Judjka, Pukeiko, Bikša bei Likeiko sudarė taiką su visos Rusės patvaldžio Romano sūnūmi Volynės Vladimiro kunigu Danilu ir jo broliu Vasiljko, Belgorodo, Peremilio ir rytų horvatų kunigu. Vikint buvo Mindovės dėdė pagal motiną.

1216 metų pradžioje visi jie kartu su rusų kunigu Mstislavu Kovhornu nužygiavo į Lenkijos rytus, kur nugalėjus didįjį hercogą Lesko, užkariavo Ukrajną (Sano ir Bugo tarpupis iki Bresto). Sausio 29 d. prie Bugo, netoli Ugrovesko juos sutriuškino liahai (lenkai) ir ugrai (vengrai). Paskui daug litvų ir žemaitių žuvo šalia Jaseldos.

1220 metais livonai (Livonijos kryžiuočiai) nužudė daugelį žemaitių žemėje Galikauken (Telšių žemė).

1221 metų rugsėjo 22 d. Mindovė išžygiavo į Zesel (žemė į pietryčius nuo Mažeikių). Ten paėmęs 535 žemaitius į nelaisvę, lapkričio 8 d. jis atvyko į Terebovlį.

Nuo 1229 iki 1248 metų žemaitių kunigu buvo Movkoldo sūnus, prūsų kunigs Mintelj.

1236 metų rugsėjį Kristaus mylicijos namo (Livonijoje) magistras Volkvin iš Naumburgo su saviškiais, estais, lettais ir livais (estų gentis iš Dauguvos žemupio, Ogrės ir Gaujos tarpupio) bei rusais iš Pskovo siaubė žemę Saulė (Lielupės, Tervetės ir Mūšos tarpupis).

Rugsėjo 21 d. pelkėtoje vietoje, toje pačioje žemėje prie upės už 4 varstų nuo Mitovo (Jelgava) ir už 28 varstų nuo (Bibitės) ežero juos sutriuškino Mintelj ir Vikint su žemaitiais, Ringold su litvais ir semigallai (gentis iš Ogrės ir Dauguvos tarpupio). Mūšyje krito: magistras Volkvin, Dannenbergo grafas Brenno, 48 vokiečių namo Ieruzalyje šventos Marijos ligoninės, kitaip – Ordino broliai ir 1074 kryžiuočiai, o taip pat livų nukautas Ringold, 557 Kijevo kunigo Mindovės, 570 Vikinto, 728 Minteljo ir 526 semigallų kariai.

Tais pačiais metais spalio 7 d. Vikint ir Mintelj su žemaitiais paėmė Litvos Novgorodą (Navagrudak).

Lapkričio 21 d. Mindovė paėmė Litvos Novgorodą. Miesto tvirtovė buvo ant kalvos su 75 sieksnių ilgio šlaitu, ją supo 235 sieksnių ilgio siena su 7 bokštais. Miestą gynė: 75 bojarai (santuokiniai iš tėvinės pusės monarchų palikuoniai, kuriems pirmą vikingų arba tiurkų vardą duodavo po gimimo, antrą – 4-5 metų amžiuje po iškilmingo plaukų nukirpimo; tiurkų žodis „bojar“ reiškia turtingą ir kilmingą šeimininką), 9370 karių ir 341 cholopas su 16 svaidytuvų. Mūšyje už Novgorodą krito: 13978 Mindovės, 7208 Vikinto ir 2293 Minteljo žmogus.

Tais laikais dabartinės Baltarusijos teritorijoje gyveno keletas genčių. Jos centrinėje dalyje – litvai ir slavai-dregovičiai. Šiaurės vakaruose – litvai, ten pat buvo ir vakarų krivičių ir juodosios vesės (asimiliuoti krivaičiais suomiai) Juodoji Rusė. Pas slavus “juoda“ reiškė vakarus, “balta“ – šiaurę, “mėlyna“ – rytus, “raudona“ – pietus. Vakaruose, maždaug iki 26˚ rytų ilgumos, gyveno giminingi litvams jatviaziai. Šiaurėje buvo rytų žemaitių ir jatviazių žemės bei krivičių Baltoji Rusė. Rytuose – dregovičiai ir baltoji vėsė. Už Sožo upės buvo slavų- radimičių žemė.

Šiųmetės Lietuvos teritorijoje gyveno litvams giminingi žemaitiai. Jos vakaruose nuo jūros iki Jūros ir Ventos upių, bei nūdienio miesto Kuršėnai – estų gentis kurai (rusų „korsj“ – kuršiai). Šiaurėje į rytus nuo Ventos – giminingi estams semigallai. Jie, kurai, livai ir estai turėjo skirtingas kalbas. Tarp Minijos ir Kuršių marių, bei Tenenio žemupyje gyveno suomių gentis samai. Rytų pakraštyje – krivičiai, pietryčiuose – rytų žemaitiai (šiaurės dalyje), jatviaziai (Nemuno, Verknės ir Strėvos tarpupyje) ir litvai (pietinėje dalyje). Pietuose, į vakarus nuo Nemuno – sudinai (Nemuno ir Šešupės tarpupyje), jatviaziai (Jiesios ir Peršekės, Rausės ir Šešupės, bei Seiros ir Nemuno tarpupiuose), vakarų krivičiai, juodoji (vakarų) vesė ir hestai (artima estams gentis). Už jų vakaruose – giminingi latviams prūsai.

Neslaviškos gentys vargingai gyveno trobose ir lūšnose, buvo pagonys, garsėjo narsa, ištverme ir plėšikiškais reidais į kaimynų žemes. Jų vyrai buvo tvirti, karingi, nesutramdomi ir žiaurūs.

Žemaitiai išgarsėjo kaip aukštaūgiai, geri ir drąsus kareiviai.

Litvai – aukšto ūgio, tamsių plaukų, be galo tingūs namų apyvokoje ir mėgo stiprius gėrimus.

Kiek tamsesnės odos jatviaziai labiau priminė litvus.

Litvai gyveno gyvenvietėse ant kalvų arba kyšulių su 6-500, jatviaziai – su 5-150, žemaitiai – su 7-36 trobomis. Litvai ir giminingos jiems gentys įsikurdavo taipogi ir pelkėse. Žemos, stulpinės, siaurėjančios link stogo žemaitių lūšnos (jų kalboje – „nums”, 2-4 m, kai kada iki 42 m ant 3,5-4 m dydžio) buvo su atviru moliniu, apskritu (0,5-0,8 m skersmens) ugniakuru viduryje.

Vidutiniškai viename name gyveno 6 žmonės, dešimtyje litvų ir jatviazių trobose – 78, dešimtyje žemaitių lūšnų – 84 žmonės. Ilgose be pertvarų žemaitų lūšnose kartu su jais gyveno gyvuliai.

Kas dešimtame litvų ūkyje vidutiniškai buvo: 19 karvių, 3 jaučiai, 7 avys, 3 ožkos ir 36 maži arkliai. Pas jatviazius atitinkamai: 28, 5, 10, 5 ir 54, pas žemaitus – 22, 3, 8, 3 ir 40, o pas slavus – 20, 2, 39, 5 ir 29 arkliai. Arė mediniais žambiais.

Litvai ir jatviaziai rengėsi skurdžiais juodais rūbais, žemaitiai – peleninėmis pilkomis sermėgomis (grubaus drobinio audeklo). Moterys – ilgais iki kulnų darbiniais skarmalais iš vėrėto (storos plaušinės) arba sukniomis iš votolo (grubų linų audinio), balsvais apatiniais linų marškiniais ir gobdavosi vilnonėmis arba lininėmis skaromis. Vyrai – grubiomis linų kelnėmis, balsvomis ilgomis iki kelių apatinėmis palaidinėmis, arba truputį trumpesniais marškiniais, ir mūvėjo veltines kūgines kepuraites. Visi buvo su juostomis ir nešiojo kumštines vilnones pirštines. Virš skrandos vilkėdavo dukslų apsiaustą iš jarigos (grubų avinių milų). Ant kojų avėdavo aulinukus arba vyžas su autais.

Litvų moterys buvo gražios ir puikiai šukuodavosi, skoningai puošdamos savo galvas. Jos buvo labiau laisvo būdo, nei rusų ar rusinų (rusų palikuonių) moterys. Sumaniai sušukuotos litvų kaimo merginos vaikščiojo be galvos apdangalų. Jų vyrai dėvėjo bronzinius antkaklius ir šakių pavidalo kabes, o moterys – siūlines kepuraites su kraštuose ant kabliukų pakabintomis bronzinėmis spiralėmis ir plokštelėmis. Žemaitiai mėgdavo bronzinius antkaklius, pasagines sagtis, spiralinius žiedus ir apyrankes, o jų žmonos – gijų kepurėles su bronziniais žiedeliais ir klevo sėklos pavidalo karuliais. Visi vyrai augino barzdas.

Paprasti žmonės valgė soros srėbalą su mėsa, žuvienę arba grybų sriubą, ropes, soros buzą, putrą – avižų buizą, soros košę, keptą žuvį, rugių duoną ir svogūnus. Gėrė girą, medumi pasaldintą vandenį, beržo sulą, pieną ir midų. Turtingieji mėgo keptą mėsą, kepalus ir apskritas riestes, blynus ir sūrį, daržoves, uogas ir vaisius, alų ir vyną. Prie saldumynų patiekdavo meduje virtus vaisius. Vikingų alų vadino „ol“.

Žemaitiai, kaip ir slavai, mokėjo išpirką už nuotaką.

Į šias žemes jau kelis šimtmečius veržėsi stačiatikybė, tačiau popų įtaka jose buvo labai menka. Ne slavai, išpažįstantieji stabmeldystę, gerbė ugnį, giraites, medžius, saulę, mėnulį, gyvates (žemaitių „gyvojtės“) ir mėgo burtus.

1238 metais Mindovė, pagrobęs Svainike (Nevėžio, Mėklos ir Neries tarpupis) 2578 žemaitius, rugsėjo 15 d. sugrįžo į Salvisovę (Svisločio žemė).

1239 metais Vikint ir Montvil atrėmė livoniečių užpuolimą Žemaitijoje.

Po to Kadano žygūnai atvyko pas Skirmontą ir pareikalavo mokėti duoklę. Bet tas nesutiko ir įsakė jiems nukirsti nosis ir ausis.

Tais pačiais metais spalio 15 d. Skirmont, Erdivil, Vikint ir Živinbud su žemaitių ir litvų būriais, o taip pat Mintėlju pasiųstas būrys iš Slonimo, sunaikino šalia Pripetės žiočių Kadano šimtinės stovyklą, kol jo raiteliai niokojo apylinkės, nukovę 27 mongolus.

Po kurio laiko atsirado “metraštininkų“ pasakos, lyg tai Žomojtijos ir Litvos ponas bei pirmas rusų didysis Novgorodo kunigs Montvilo sūnus Radivil su rusais, žmondais, litvais, Novgorodo, Slonimo ir Pinsko kariais smogė į stovyklą, kurioje gulėjo pats totorių iš už Volgos caras ir Batyjo anūkas Kidan. Jie nudėjo labai daug priešų, o pats caras su labai maža kariauna vos paspruko. Arba Litvos, Žomojtijos, Novgorodo ir Rusės didysis kunigs, Novgorodo, Turovo ir Pinsko kunigs Švintorogo sūnus Skirmont sunaikino Kojdanove (Dzeržinsk į pietvakarius nuo Minsko) visą totorių iš už Volgos kariuomenę ir nukovė jų didį carą Bulaklają!

1243 metais litvai ir žemaitiai sutriuškino livoniečius, kai tie užpuolė kurus.

1246 metais Mintelj su žemaitiais ir kurais žygiavo iš kurų žemės nukariauti Livoniją.

1247 metais šventos Marijos Teutonų namo Livonijoje, kitaip – Livinijos Ordino magistras Henrik iš Haimburgo sutriuškino žemaitius Semigallijoje.

1248 metų rugsėjo 23 d. Vikint, paėmęs žemaitių miestą Tveremet (piliavietė ~13 km į šiaurę nuo Molodečno), tapo jų ir kursų kunigu.

1250 metų pradžioje Vikint pažadais, dovanomis ir sidabru įtikino jatviazius ir pusę žemaitių sukilti prieš Mindovę. Paskui, kai Vikint prižadėjo riteriams apmokėti karo išlaidas ir atiduoti jiems pusę jatviazių ir žemaitių žemių, su juo Rygoje sudarė taiką ir pažadėjo karinę pagalbą Tovtovilui.

Tais pačiais metais gruodį Tovtovil su pulku iš Polocko, Danilo ir Livonijos ordino būriais bei su Vikinto žemaitiais, polovais ir jatviaziais vėl puolė Litvą. Išskleidęs kariauną, jis niokojo ir degino gyvenvietės ir dvarus. Tuomet mūšyje už Litvos Novgorodą žuvo 1275 Mindovės ir 7675 Tovtovilo karių.

1251 metais po trukusio karo Litvoje, Tovtovil su jatviazių, Vikinto žemaitių, Danilo rusų ir vokiečių būriais spalį apgulė Vorutą (piliavietė šalia upės už 27 km į šiaurės vakarus nuo Grodno, slavų „voruta“ – vartai), kurioje buvo Mindovė, Vojšelk ir Nalšos kunigs Dovmont. Iš viso spalį ir lapkritį susidūrimuose ties Voruta krito 511 Mindovės, 691 Tovtovilo ir 725 Vikinto karių.

Tuomet Livonijos magistras Andreas iš Felfeno sutriuškino žemaitius Semigallijoje.

1252 metų sausio 7 d. Mindovė su galinga kariuomene apstojo žemaitių miestą Tveremet, kuriame buvo Tovtovil, žemaitių būrys, Danilo rusai ir polovai. Tveremet buvo pelkėje ant kalvos su 8 sieksnių ilgio šlaitais. Miestą supo 556 sieksnių ilgio siena su aštuoniolika bokštų. Jį gynė 76 bojarai, 2550 karių ir 275 cholopai su 8 svaidytuvais. Be to, penkių bokštų vidinėje pilyje buvo bojaras, 75 kariai ir 4 cholopai su 8 svaidytuvais.

Sausio 22 d. buvo paimti Tveremeto žemutinis pylimas ir miesto siena.

Vasario 15 d., susidūrime ties tiltu, žuvo Vikint.

Po dviejų dienų, kai Tovtovil su rusais, polovais, žemaitiais ir daugybe pėstininkų išėjo iš miesto, mūšyje šalia pilies bokšto, viena polovų paleista strėlė persmeigė Mindovės šlaunį ir sužeidė jo žirgą.

Tuomet Mindovė užėmė miestą. Mūšyje už jį krito: 8237 Mindovės, 2750 Vojšelko, 2673 Dovmonto ir 557 Gogorto kariai, 1861 Vikinto polovas, 14436 jo žemaitiai, 875 Danilo bei 583 Tovtovilo kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie miesto vartų į Svirj. Vikintą palaidojo Kristaus Išganytojo šventykloje.

Tais metais prie savo valdų Mindovė prijungė korsius, nerus ir neromus (gentys, gyvenančios selų žemėse), prūsus, selus (gentis, gyvenanti tuolaik tarp livų ir kurų), vesę ir rytų žemaitius.

1253 metų pradžioje nuo žemaitių ir jatviazių pasprukęs Tovtovil pranešė Danilui, kad Mindovė juos papirko su daugybe sidabro, todėl Danil užsirūstino ant jų.

Kovo mėnesį Livonijos ordino magistras, Zaino (Sayn) grafas Ebergard, puolė žemaitius, o balandžio 4 d. su Kuronijos vyskupu jis pasidalijo likusias kurų žemes. Netrukus žemaitiai su sambais (prūsų gentis iš žemės tarp Nelmos ir jūros Kaliningrado srityje), pastačius stovyklą šalia upės Dagna (Danė) žiočių, apgulė Memellį (Klaipėdos tvirtovė).

Birželio 12 d. Litvos Novgorode Mindovę karūnavo visų Rytų krikščionių, Lektovijos, Litvos, Severijos ir daugelio kitų žemių, o taipogi rusų, slavų Kristaus tikėjime, litvų, jatviazių, žemaitių, neromų, nerų, prūsų, sudinų, sudovų, hestų, bortų, vesės, selų, korsių ir setgallų karaliumi. Tuomet jis gavo vardą Francisk. Ant jo monetų kalė: ,,Mindovė Iziaslav Stepan Piotr Francisk 1-j korolj Litvy, 2-s Litvos vadas, 70-sis Litvos vadovas, 14-j ruskij knezj v Litvė, 512-sis žemajtu vadovas, 6-j ruskij knezj v Žėmajtii”.

1255 metų rugpjūčio 9 d. Rogatine Mindovė pasidavė Danilo sūnui Romanui ir prarado bortus, prūsus ir rytų žemaitius. Rugpjūčio pabaigoje prieš Romano valdžią sukilo žemaitiai, jatviaziai ir krivičiai, kuriems aktyviai talkino kryžiuočiai.

Žiemą Allemano vadeivos vadovaujami žemaitiai išgrobstė Kurlandą (Standės žemę).

1256 metais Romos popiežius Aleksandr IV paragino Bohemijos karalių Ottokarą II pradėti kryžiaus žygį prieš litvus ir jatviazius, o kovo 11 d. jis paskelbė kryžiaus žygį į Samogitiją (žemaitių žemę).

Rugpjūtį Livonijos ordino magistras Anno iš Zangershuzeno su kurais devynias dienas degino ir plėšė žemaitių žemes. Po to su belaisviais, grobiu bei daugybe galvijų jis sugrįžo į Rygą.

Tais pačiais metais Svordhoto ir Mindovės sesers Zinaidos sūnus Mensko (Minsk) kunigs Trenjota tapo Žemaitijos kunigu.

1257 metų vasario 25 d. už žemaitių nuramdimą Roman Mindovei suteikė į tėvoniją miestą ir 13 pilių.

Tais pačiais metais balandžio 17 d. Mėrske (Teplenj 36 km į pietus nuo Minsko) Rytų krikščionių ir šventos kurijos atstovų akivaizdoje Mindovę antrąkart karūnavo visos Lettovijos karaliumi. Už tai jis suteikė Livonijos ordinui žemę Seymet, tačiau tai buvo ne Žemaitija, kaip vėliau manė kryžiuočiai.

Po gegužės 6 d. prie apgulto Memelborko (pilis Danės žiotyse Klaipėdoje) žemaitiai iš pasalos sutriuškino Livonijos ordino magistro Burhardo iš Hornhuzeno būrį iš 40 brolių ir 500 karių. Nukauti 12 brolių, o sunkiai sužeistieji magistras ir Memelborko komtūras (miesto arba pilies komendantas) Berngard iš Hareno paspruko į pilį Memell.

Kai Burhard sugrįžo į Rygą, jis ir Rygos arkivyskupas su žemaitiais dviem metams sudarė taiką.

1259 metų pavasarį magistras Burhard žygiavo į žemę Kursoviją (Jūros, Šunijos, Ančios ir Šešuvio tarpupis) ir pastatė pilį Georgenburg (Rekčių piliakalnis ties Taurage).

Tais pačiais metais birželį žemaitiai, nuniokoję keletą Livonijos žemių, įėjo į Kuroniją, kur netoli kaimo Skoden žemėje Cekle (už ~15 km į rytus nuo Kretingos) trys tūkstančiai jų karių sutriuškino Berendto iš Cauės (Zaue) Memello ir Goldingeno (Kuldiga) būrių riterius, vokiečių piligrimus ir kurus. Šiame lauke krito 33 Ordino broliai ir daug krikščionių. Neilgai trukus didelė žemaitių ir litvų kariuomenė pakeliui į Memelbork siaubė kurų žemes. Tuo pat metu čia laivais ir palei pajūrį iš Rygos atvyko magistras Burhard su savo būriu ir daugybe kareivių iš Germanijos. Prie pilies Varhdah litvai visą dieną kovėsi su krante išsilaipinusiais livonais, o naktį atsitraukė. Išvydę pagrindines magistro pajėgas, jų kariuomenė skubiai išėjo.

1260 metų sausio 21 d. Burandaj, Mindovė ir Tovtovil patraukė į Mazoviją. Iš viso Mindovės ir Tovtovilo kariuomenėje buvo 30768 Litvos, rusų, prūsų, žemaitių ir jatviazių karių. Tais pačiais metais vasario 14 d. jie sudegino Plocką. Vasario 18 d. Mindovė paėmė Varšov (Varšuva), po dviejų dienų jis ir Tovtovil užgrobė Jazdov. Kovo 12 d. liahai juos atremė prie Suleevo sienų (Sulejów 55 km į pietryčius nuo Lodzės).

Tuo laiku žemaitiai ir litvai, nesėkmingai puolę ką tik žiemą Rygos ir Revelio (Talinas) riterių pastatytą pilį Dobbel (Dobele), prarado daug saviškių ir greitai išėjo.

Tais pačiais metais liepos 2 d. Mindovė pasiuntė bojarą Bikšą su 1275 kariais į kurų žemę. Netrukus keturių tūkstančių litvų ir Trėnjjotos žemaitių jungtinė kariauna niokojo Kuroniją. Vienas Bikšos būrys apgulė Georgenburgą. Priešais jų pilį žemaitiai pasistatė savąją pilį ir iš ten puldinėjo krikščionis, kuriems į pagalbą skubėjo riterių kariuomenė iš Prūsijos ir Livonijos, Danijos karalius Erik V Klipping bei Ulfo Fase sūnus, svėjų jarl (švedų hercogas) Karol su būriu iš Revelio.

Liepos 13 d. abi kariuomenės susitiko prie upės Durbė (netoli Liepojos) ir ežero už 25 varstų nuo jūros. Kurai, kai magistras atsisakė grąžinti jiems žemaitių pagrobtas jų moteris, vaikus ir turtą, palaikė Bikšą ir, smogę riteriams iš užnugario, nusprendė mūšio likimą. Daug iš pabėgusiųjų kryžiuočių buvo nukauti. Tą dieną žuvo 713 litvų karių, 1532 žemaitiai bei 5387 kryžiuočiai. Jų tarpe: magistras Burhard, Prūsijos maršalas Henrik Botel, jarl Karol, 150 Livonijos ir 30 Prūsijos riterių, daug danų riterių iš Revelio ir svėjų, karių iš livų, estų ir prūsų bei piligrimų. Iš paimtų į nelaisvę 14 Ordino brolių, 8 sudegino netoliese Vartajėnos pilyje, o 6 ketvirčiavo.

Po Durbės mūšio prieš kryžiuočius sukilo prūsai, kurai ir semigallai, kuriems Mindovė visapusiškai talkino. Tada litvai su kurais sudegino Georgėnburgo ir Goldingeno pilis.

1261 metų vasario pabaigoje Mindovės būriai su žemaitiais plėšė ir degino livų žemę.

1262 metų rugsėjo 16 d. Trenjota su žemaitių pulkais išžygiavo į Venden (Cesis). Kėliomis dienomis vėliau žemaitiai su Mindovės pulkais ir sudoviai apgulė pilį. Veltui laukę ir nesulaukę rusų, lettų ir livų būrių, jie grįžo atgal į namus.

Tais pačiais metais gruodžio pabaigoje, sužinojęs, kad Livonijos ordino magistro kariuomenė yra Kuronijoje, Trenjota per Livoniją patraukė į estų žemes.

1263 metų pradžioje Memellio kryžiuočių būrys degino ir plėšė žemę Šalov (Tilžės žemupio ir Nemuno tarpupis), kur kovėsi su litvų, žemaitių ir sudovių kariais. Paskui litvai, žemaitiai ir sudoviai apgulė Memellį. Tada mūšyje prie Memelborko buvo nukautas Livonijos ordino vice magistras Ebergard iš Goltbekės ir daugelis kitų. Po ilgų kruvinų Memellio antpuolių litvai su sąjungininkais grįžo namo.

Vasario 2 d. Trenjota su žemaitiais nusiaubė miestą Pėrtujev (Pernau) ir žemę Maritima (sala Muhu). Paskui žemėje Vik (į rytus nuo Haapsalu) jie nukovė 9 riterius. Vasario 10 d. naktį, mūšyje su būriu iš Rygos prie Dunamundės vienuolyno (saloje Dauguvos žiotyse), žuvo 9 Ordino broliai, nedaugelis miestiečių ir tarnų.

Rugpjūčio 23 d. Mindovės kariauna ir Trenjota su saviškiais išžygiavo į Černigovą. Rugsėjo 18 d. jie paėmė miestą, mūšyje krito 1812 Litvos, 762 Trenjotos bei 1288 Vsėvolodo sūnaus ir Vasiljko žento Andrejo Svordgreivo sūnaus karių. Spalio 11 d. Andrej susigrąžino Černigov, nukovęs jame dar 738 Mindovės ir 105 Trėnjjotos karių.

Po lapkričio 25 d., kai Dovmont nužudė karalių Mindovė, kunigs Trenjota užėmė Litvos Novgorode jo vietą, o žemaitių kunigu tapo Gogort.

Pradedant nuo Trenjotos, katalikų vyskupai nebekarūnavo Litvos karalių. Visi paskesnieji jos valdonai iki Gėdimino vadindavo save karaliais, bet iš tikrųjų jais nebuvo.

Gedimino laikai

1264 metų lapkričio 12 d. penki vaikinai – Mindovės arklininkai su Simeono sūnumi bojaru Sviatopolku nužudė Litvos karalių Trenjjotą, kai tas įėjo į prausyklą, ir paspruko pas Vojšelką į Pinską. Tarp jų buvo Skolomendo sūnus Gedimin.

Lapkričio 25 d. Litvos Novgorode Trenjotos vietoje atsisėdo žemaitių kunigs Gogort.

1267 metų rugpjūtį Livonijos ordinas visiškai pavergė kurų žemes.

1268 metais Dovmont su saviškiais, žemaitiais ir sudoviais plėšimais ir ugnimi nuniokojo Lobau (Liubava), Kulmo žemes ir Kujaviją.

1269 metų pavasarį karaliaus Mindovės sūnus David Vojšelk patraukė su litvų, žemaitių ir jatviagų kariauna į Volynę, kad atimti iš Danilo sūnaus, Rusės karaliaus Levo miestą Vladimirą. Išskleidęs kariuomenę, Vojšelk, pagal Vasiljko kvietimą, atvyko į švento Michailo vienuolyną Vladimire, kur Lev nukovė jį kardu.

Tais pačiais metais prūsų prašymu žemaitiai žygiavo į Prūsiją, kur keletą kartų nugalėjo kryžiuočius ir paėmė į nelaisvę Kristburgo komtūrą (Džiežgonė, Dzierzgoń) Helvigą iš Goldbaho.

1270 metais, iškart po Švarno mirties, Dovmont su novgorodiečiais, pskoviečiais ir žemaitiais paėmė Litvos Novgorodą. Jau rugpjūtį su keliais litvų pulkais ir 4000 žemaitių jis netikėtai užpuolė Kulmo žemę ir viską joje sudegino. Paskui, po sunkaus mūšio, paėmė pilį Plovist (Plovenž, Powęż), paleido dūmais įtvirtinimus ties Noj Laippe, Reden (Radzyń Chełmiński) ir Velzac pilių, sugriovė Turnic, Graudenc, Marienverder (Kvidzyn), Santir ir Kristburg ir su daugeliu belaisvių sugrįžo namo.

Greitai Gorodno kunigs Trojdent išvijo Dovmontą ir pats pradėjo valdyti Litvoje.

1272 metais litvai ir žemaitiai padėdavo sukilusiems prieš kryžiuočius prūsams.

1273 metais žemaitiai nuniokojo Kulmo žemes. Paskui ties Lobau juos ir sudovius sutriuškino kryžiuočiai. Bet kai jie ėmė persekioti žemaitius, patys pralaimėjo, be to buvo nukautas Prūsijos maršalas Frederik.

Tais pačiais metais gruodį litvai ir žemaitiai sutriuškino livoniečius ant ledo šalia Ezelio (Saaremaa), ir nukovė 51 kryžiuotį.

1275 metais Prūsijos magistro (1273 – 1279) Konrado iš Tibergo (Tierberg) įsakymu Sambijos (sritis tarp jūros, Kuršių marių, Prieglio ir Deimos) fogtas (valdytojas) Frederik su Ordino broliais ir 1000 žmonių Memeliu (Nemunas žemiau Neries žiočių) atplaukė laivais prie skalvų (prūsai ir kurai, gyvenantys Nemuno upyne prie Jūros, žemės Shalov – Nemuno, Tilžės ir Malūnos, Skalov – Akmenos, Šunijos ir Ančios tarpupiai) pilies, kurią gynė daugiau nei 200 žmonių. Po apgulties ją paėmęs, jis išžudė visus vyrus, sudegino pilį, o moteris su vaikais pasiuntė į Sambiją ir Nattangiją (Majskajos, Kornevkos, Mlynuvkos ir Lynos tarpupis). Paskui, persikėlę priešais per upę, kryžiuočiai veržliu šturmu per vieną dieną užgrobė, sugriovė ir sudegino pilį Ramigė (Jiesios piliakalnis), dalį buvusių joje žmonių išsivedė nelaisvėn, kitus išžudė, praradus daugiau nei 200 savųjų.

Atkeršydami, sutelkus 400 rinktinių vyrų, skalvai atplaukė laivais prie brolių pilies Labegov (Poleskas), paėmė ir sudegino ją, nukovę beveik 200 vyrų.

Tuomet magistras su stipria kariuomene ugnimi ir kalaviju nuniokojo tą jų žemę, kuri ribojosi su Prūsija, ir nužudė daug bojaro Stinegotos karių.

1276 metais bojaras Sareka, turintis pavadintą jo vardu pilį (piliakalnis Gegužkalnis) žemėje Skalov, kuri ribojasi su Litva, pasiuntė pas Memelborko komtūrą žygūną su prašymu krikštytis ir ruošėsi klastingai visus išžudyti, bet pats krito mūšyje, o jo pilis buvo sudeginta kartu su jo žmonėmis.

Netrukus magistras su 1500 raitininkų ir kitais, plaukančiais ant 15 laivų, užgrobė ir paleido dūmais skalvų tvirtovę Sassovija (150×200 m dydžio ir 15-20 m aukščio Padievyčio piliakalnis į pietus nuo Laukuvos), kurios bojarai Surbant, Svisdeta ir Surdeta su šeimomis ir tarnais išėjo pas riterius.

Po to skalvų žemės beveik visiškai ištuštėjo ir buvo nusiaubtos bei užkariautos litvais.

1283 metų pradžioje Gedimin su 800 litvų ir žemaitių raiteliais per kurų Nerungą (Kuršių nerija) įsibrovė į Sambiją, nuniokojo žemes Abend (Priegolės ir Prohladnajos tarpupis), Pubetin (Deimos ir Ovražkos tarpupis) ir Povand (Instručio, Pissos ir Zagoriankos tarpupis), sutriuškino kryžiuočių būrį ir sugrįžo atgal. Tada buvo ušžudyta 150 krikščionių.

Tais pačiais metais, per 53 metus nuo pradėto įsiveržimo į Prūsiją, Ordinas pavergė visas jos gentis ir pradėjo karą su galinga, užsispyrusia ir užgrūdinta mūšiuose, už Memelio gyvenančia Litvos žemėse tauta.

Gruodį Prūsijos magistras (1283 – 1288) Konrad iš Tibergo su stipria kariuomene, ledu perėjęs per Memelį, užpuolė pilį Bisena (iki 30 m aukščio ir 28×38 m dydžio Antkalniškių piliakalnis už 4,5 km į rytus nuo Jurbarko), visus buvusius joje paėmė nelaisvėn arba nužudė, sudegino pilį ir su dideliu grobiu grįžo namo. Šturmo metu daug jo karių buvo sunkiai sužeista, o 4 Ordino broliai ir knechtas (raitas tarnas) nuskendo Memelyje.

1285 metais skalvas Girdilo, gavęs iš Ordino brolių 100 ginkluotų žmonių pagalbą, atvedė juos į pilį Otekaim (Molavėnų piliakalniai į šiaurės vakarus nuo Raseinių), kur visus juos, išskyrus keletą, išdavikiškai nužudė.

1286 metais litvai ir žemaitiai žygiavo prieš Rygą, bet nieko nelaimėję, per latgalų žemes atžygiavo prie Odenpės (Otepė), iš kur grįžo su nedaug belaisvių. Sužinojus apie tai, Toruno (Torunė) riteriai nužygiavo pas žemaitius ir sugrįžo su daugybe belaisvių.

Nuo 1287 iki 1289 metų žemaitių kunigu buvo Erdenio sūnus Volodimir Bujvid.

1290 metų balandžio 23 d. Prūsijos magistras (1288 – 1299) Mainhard Mainike iš Kverfurto (Meineke von Querfurt) su 500 raitininkų ir 2000 pėstininkų užpuolė pilį Kolaina (gali būti Šereitlaukio piliakalnis prie Jūros žiočių) ant Memelio kranto, kurią drąsiai gynė bojaras Surmin su 120 karių. Kai sutemo ir jau visi gynėjai, išskyrus 12, buvo sužeisti, buvusieji prie pilies sienos raitininkai pasuko atgal ir išgąsdino pėstininkus, kurie, priėmę juos už priešus, paspruko ant laivų. Po to magistras šturmą nutraukė.

Tais pačiais metais iki gegužės 10 d., pagal magistro įsakymą, Landeshutės pilies (Nemano miesto centre) komtūras Erneke su broliu Johanu iš Vienos, 10 Ordino brolių ir 25 knechtais išvyko palei Memelį į Litvą, į žvalgybą. Šalia Kolainos litvinas Noda su 60 Surmino karių suktumu ir pagalbos prašymais, persirengęs į moterišką suknelę, išdavikiškai įviliojo juos ir visus išžudė.

Birželio 25 d. Liudovik iš Libencellio su 3 Ordino broliais ir 26 knechtais iš Landeshutės lauke ties Landeshute nukovė 25 iš 30 Oukaimo (Gilandžių piliakalnis į pietvakarius nuo Tauragės) karių.

1291 metų iki vasario 2 d. Kunigesbergo (Kaliningrad) komtūras Bertold iš Briuhafeno su 20 Ordino brolių ir 1500 karių sudegino tuščią Kolainą, o paskui ugnimi ir kalaviju nuniokojo Junigedos (pilis Pista – Burgaičių piliakalnis prie Nemuno šalia kaimo Burgaičiai netoli Jurbarko, angl. unihead – vienos viršūnės) apylinkes, kur išžudė arba paėmė nelaisvėn 700 žmonių.

Tais pačiais metais nuo kovo 25 d. iki balandžio 22 d., kai litvinai statė pilį Junigeda (Pilaitės piliakalnis šalia Burgaičių), komtūras Bertold atvedė prie Junigedos 1000 žmonių iš Sambijos. Gavęs atkirtį, jis išvyko prie pilies Mederaby (piliakalnis Vorpilis ties Nemunu šalia Burgaičių), ją paėmė ir sudegino, o visus joje buvusius išžudė arba paėmė į nelaisvę.

Tuo laiku magistras Mainhard su 100 Ordino brolių ir daugeliu raitininkų gaisrais nuniokojo žemes Gesove (Ašvos ir Tenenio tarpupis) ir Pastove (Šešuvio ir Apusino tarpupis į vakarus nuo Viduklės), nedaugelį nužudė ir paėmė nelaisvėn bei pagrobė nedidelį grobį. Kelyje atgal litvinai persekiojo juos ir ne kartą brolius puldinėjo.

Iki birželio 29 d. Balgos (Vesioloje) komtūras Henrik Cukšvert ir 20 Ordino brolių su 1500 raitininkų patraukė prie Junigedos, iš ten – ties pilimi Oukaim, kur nusiaubęs apylinkę, daugelį išžudė arba paėmė nelaisvėn ir su dideliu grobiu sugrįžo namo.

1294 metais Landeshutės komtūras Liudovik iš Libencellio su saviškiais nuniokojo žemaitių žemes į šiaurę nuo miško Graud (šiauriau Šešupės žemupio) iki Vaiken (Tverų žemė) ir visus joje išžudė. Daug bojarų buvo nukauti iš pasalų.

1295 metų vasarį magistras Mainhard, padalinęs kariuomenę iš 1000 raitininkų į dvi dalis, paleido dūmais žemaitių žemes Pastove ir Gesove, kur sudegino dvi pilis (Galkaičių piliakalnis kairiame Upės krante į vakarus nuo Raseinių ir Pakisio piliakalnis dešiniajame Jūros krante į pietvakarius nuo Šilalės), išžudė ir paėmė nelaisvėn 100 žmonių. Be to, būriai iš Landeshutės ir Sambijos, nusiaubė žemę Pastove.

Tuomet Landeshutės apsaugai pasiųsti Teoderik iš Esbeho su dviem Ordino broliais ir 300 raitininkų šalia Pistos, išžudė daug pagonių, išsivedė 70 belaisvių ir pagrobė galvijų bandą.

Tais pačiais metais rudenį Liudovik iš Libencellio su savo būriu iš Ordino brolių ir 200 žmonių laivais atplaukė į žemaitių žemę Pograud (Nemuno, Dubysos, Striūnos, Nevėžio ir Vejuonos tarpupis), kur, išstatęs pasalas, nusiaubė ją ir sunaikino beveik visus jį persekiojančius raitelius. Paskui jis paleido dūmais galingą pilį Kimel (27 m aukščio ir 22×36 m dydžio Pakalniškių piliakalnis Kaune) ant Memelio kranto, išžudė visus joje buvusius žmones. Paskui Litvos karaliaus žemėje Austheit jo žmonės sudegino miestą Romena (Paveisininkų piliavietė ir piliakalnis), kur visus paėmė į nelaisvę arba nužudė.

1298 metų rugpjūčio 29 d. Brandinburgo (Ušakovo) komtūras Kuno su stipriu būriu užpuolė Pistą ir Junigedą ir sudegino jos priemiesčius. Tuomet iš abiejų pusių buvo daug sunkiai sužeistų.

1300 metų rudenį Henrik iš Dobino iš Landeshutės ir keli Ordino broliai su 200 karių sudegino 6 kaimus šalia pilies Oukaim ir, paėmę žmones nelaisvėn bei išžudę jų dalį, iškeliavo. Litvinai juos persekiojo ir daug kartų puldinėjo, todėl iš abiejų pusių buvo daug sunkiai sužeistų.

1301 metais litvinas Draiko naktį išdavikiškai atvėrė Landeshutės komtūrui Folradui ir jo žmonėms Oukaimo vartus. Visi kariai joje buvo nukauti, moterys ir vaikai išvesti į nelaisvę, o pilis ir priemiestis sudeginti.

1303 metų pradžioje Prūsijos magistras Konrad Zak su didele kariuomene įsibrovė į Kursoviją. Kadangi jo vedliai nukrypo nuo kelio, pagonys spėjo pabėgti į saugias vietas, todėl jis tik sudegino namus, paėmė nelaisvėn arba išžudė nedaug žmonių, pernakvojo ir palei ploną Kurų įlankos (Kuršių marios) ledą sugrįžo į Prūsiją.

1304 metų sausį Kunigesbergo komtūras Eberhard iš Birneburgo su 2000 raitininkų ir grafas Verner II iš Hombergo su palyda netikėtai užpuolė žemę Pograud, nuniokojo ją, o paskui apgulė Gedimino pilį, kur išžudė arba paėmė nelaisvėn 100 žmonių.

Tais pačiais metais vasario 16 d. komtūras Eberhard su dar didesne kariuomene patraukė į Oukaim. Išdavikas Svirtil perdavė miestelį, ir kryžiuočiai nužudė visus karius, paėmė nelaisvėn moteris su vaikais ir iki pamatų sugriovė pilį. Tuo laiku kita jų kariuomenės dalis ugnimi ir kalaviju nuniokojo Oukaimo apylinkes.

1307 metų rugsėjį Landeshutės komtūras Folrad Volc, sužinojęs, kad Kursovijos kariai išėjo kariauti Memellį, įsakė broliui Hildebrantui iš Rehbergo žygiuoti į jų žemę. Jis su Žemutinės Bavarijos hercogu Henriku II, grafu Johanu II iš Šponhaimo, piligrimais ir keliais Ordino broliais su 80 žmonių apiplėšė Kursoviją, sudegino paliktas pilis Skronaitė ir Bibervatė (Juškaičių ir Kalniškių piliakalniai), o taip pat išsivedė nelaisvėn 70 žmonių. Kiti šios žemės gyventojai pabėgo į Litvą.

Pats brolis Volc, laivu pakilęs palei Jūrą, išaušus netikėtai įsiveržė į pilies Putenik (Greižėnų piliakalnis dešiniajame Jūros krante į pietvakarius nuo Tauragės) priemiestį, visus paėmė nelaisvėn ir išžudė, išskyrus tuos, kurie pabėgo į pilį, kuri buvo kapitono Spudo apsaugoje. Pelenais pavertęs priemiestį, komtūras ir hercogas Henrik užpuolė tvirtovę Velunė (30 m aukščio ir 25×54 m dydžio Veliuonos I piliakalnis). Gavę atkirtį, jie ją apgulė ir pastatė šalia dvi pilis Fridburg (30 m aukščio ir 40×80 m dydžio Pilies piliakalnis į vakarus nuo Veliuonos I piliakalnio) ir Bajer (vakarų Veliuonos II piliakalnis Veliuonos vakarinėje dalyje). Netrukus čia atžygiavo Vilnios ir Trokių kunigs Gedimin su didele kariauna, per 22 dienas šturmu paėmė abi pilis ir jas sugriovė.

Tais pačiais metais spalį žemaitiai nusiaubė Seradzo (Šeradz) ir Kališo žemes, po to be nuostolių ir su dideliu grobiu grįžo namo.

Anuo metu komtūras Volc su savo broliais ir raitininkais dar kartą atžygavo prie Puteniko, vėl sudegino atstatytą priemiestį su sugabentais ten grūdais, paėmė nelaisvėn ir išžudė joje visus užkluptuosius.

Tuo tarpu Frederik iš Libencellio su 21 Ordino broliu ir 60 karių užpuolė lauke, šalia Kalso namo, po tarnybos grįžtantį Bisenos būrį ir išžudė 82 litvinus, išskyrus tris.

Po kelių metų vyresnis Puteniko bojaras Spudo pakvietė komtūrą Volcą ir, kai tas su saviškiais atvyko, atvėrė vartus. Pilis buvo sudeginta, o visi buvusieji joje nukauti arba paimti nelaisvėn.

1308 metų balandžio 23 d. Monst ir Sudarg su kitais Žemaitijos bojarais ir 5000 raitelių per kurų Nerungą įsibrovė į Sambiją, nuniokojo žemes Povand ir Rudov (Nemuno, Daljniajos, Širokajos, Rybnajos, Hlebnajos, Promyslovojos ir Starajos Marosovskos tarpupis) ir su belaisviais sugrįžo namo.

1311 metų pradžioje, persekiodamas Litvos karaliaus Viteno kariauną, Kunigesbergo komtūras Frederik iš Vildenbergo, žudynėmis ir plėšimais nusiaubė žemaitių žemę Pograud.

Tais pačiais metais balandį Brandinburgo komtūras Gebhard iš Mansfeldo su Ordino broliais ir 1500 raitininkų ugnimi ir plėšimais nuniokojo žemę Pograud. O Monst, Sudarg, Masij ir kiti bojarai su maža kariauna negalėjo jų sustabdyti, ir riteriai su belaisviais sugrįžo namo.

1312 metais Prūsijoje, Samogitijoje, Litvoje ir Livonijoje daugelį tūkstančių gyvybių buvo nusinešęs stiprus maras ir badas. Dar daugiau žmonių, ypač kurai, išvyko ir tuomet daug žemių ištuštėjo.

1313 metais nuo balandžio 8 d. iki 22 d. vyriausiasis Ordino magistras (1311 – 1324) Karl iš Tryro, atvykęs su kariuomene ant daugelio laivų, ant Memelio kranto pastatė pilį Kirsmimmelė (Skirsnemunės piliakalnis už 19 km į rytus nuo Jurbarko). Tuomet nuo stipraus krovininius laivus sudaužiusio vėjo jūroje žuvo 4 Ordino broliai ir 400 kitų.

Tais pačiais metais vasarą Prūsijos (1312 – 1320) maršalas Henrik iš Pliotckau su raitininkais bei atplaukusi laivais pėstija apgulė Biseną. Nutiesus tiltą iš laivų nuo gretimos salos ir sustatę patrankas, jie ilgai ir bergždžiai puolė pilį, o paskui nutraukė apgultį.

Rudenį maršalas Henrik su broliais ir žmonėmis iš Sambijos ir Nattangijos po ilgos apgulties, kai daugelis iš abiejų pusių buvo sužeisti, sudegino du Bisenos priemiesčius.

1315 metais iki rugpjūčio 15 d., Vitenu pasiųstas bojaras Surmin su litvinų šimtine iš Samogitijos, atplaukęs valtimis prie Landeshute, netikėtai puolė šitą pilį. Sunaikinę šalia jos ir prie kitos pilies žemėje Šalov javus, jie sugrįžo namo.

Rugsėjo 25 d. Surmin su tais pačiais litvinais, rusais ir 2 svaidytuvais apgulė Kirsmimmelę. Idant išvengti pavojaus, Ordino broliai sudegino papilį. Per 16 dienų į pagalbą apsuptiesiems atvyko didelis karinis laivas iš Landeshutės ir keli laivai iš Kunigesbergo su didžiuoju komtūru (1314 – 1324) Verneru iš Orzelno, 9 Ordino broliais ir 150 žmonių. Rusai, sužinoję, kad artinasi vyriausiasis magistras su 300 raitininkų ir pėstija, griovį užvertė rąstais ir žole, ir pradėjo pilies ir didelio karinio laivo šturmą. Jie nužudė visus laive ir jį padegė, bet kai prarado 40 savo žmonių, sudegino svaidytuvus ir nukeliavo prie tvirtovės Velunė. Ten jie sudegino priemiestį, nužudė keletą krikščionių, išsivedė galvijų ir keletą belaisvių.

Karl iš Tryro persekiojo litvinus iki Junigedos, nuniokojo apylinkę, paėmė priemiestį ir paleido jį dūmais. Paskui jis atstatė Kirsmemmelę ir sugrįžo į Prūsiją.

Tais pačiais metais livonai iš žemaitių užgrobė Kuronijos žemes.

1316 metų pradžioje maršalas Henrik, padalinęs raitininkus į keletą būrių, ugnimi ir kalaviju nuniokojo žemes į šiaurę nuo miško Graud ir Pastove, o didysis komtūras, nepaėmęs miesto Mednik (Varniai), nusiaubė jo apylinkes. Kryžiuočių būrys iš Kirsmimmelės pateko į pasalą ir buvo sunaikintas. O Pastovėje žuvo arba pateko nelaisvėn 500 žmonių.

Po vasario 2 d. Verner iš Orzelno su dar didesne kariuomene apgulė Medniką ir iki vasaros pabaigos nevaisingai ją puolė.

Gruodžio 7 d. Frederik iš Libencellio su 20 Ordino brolių ir 60 karių šalia Bisenos nužudė 80 išeinančių iš pamainos litvinų, išskyrus 5. Tuo tarpu Teoderik iš Altenburgo ir du Ordino broliai su 3 knechtais nužudė 6 kitus litvinus, dar 6 pabėgo. Po to broliai sudegino tuščią pilį.

1317 metais iki birželio 24 d. Prūsijos maršalas su broliais ir žmonėmis iš Sambijos, Nattangijos ir Barteno (žemė tarp Bagrationovsko ir Olštyno), padalinęs savuosius į 4 būrius, įsibrovė į žemę Pograud. Didžiojo komtūro būrys nuniokojo žemę Vaiken. Landeshutės komtūras Frederik iš Libencellio su 150 saviškių sudegino Gedimino papilį (Jaučakių piliakalnis). O Ordino brolis Albert iš Hageno su 60 žmonių ugnimi ir kalaviju nubaudė bojaro Sudargo dvarą (Svirnakalnis už 0,3 km į pietvakarius nuo Jaučakių piliakalnio) ir aplinkinius kaimus, paėmė į nelaisvę jo žmoną, vaikus, dvariškius, dar daug moterų ir vaikų.

1318 metais rudenį maršalas Henrik sudegino Junigedos ir Pistos priemiesčius, kurie ką tik buvo papildyti atvežtais javais.

1319 metais, po Skolomendo Pukuvero sūnaus Viteno mirties, didžiuoju Litvos kunigu tapo jo jaunesnysis brolis Gedimin.

Niekad per savo valdymo laiką (nuo 1394 m.) Viten nesugebėjo susitarti su žemaitiais žygiuoti prieš Ordiną. Jo bojarai ne kartą pakeldavo prastus žmones į karą kartu su Litvos karaliumi, kur kartais iš kiekvienos pusės mūšyje žūdavo 100, 200 arba daugiau žmonių.

1320 metais Gedimin tapo Letovijos („Lethovia”), oistoitų („Eustoythen“), žemaitių („Samaythen“), Pskovo ir visų rusų karaliumi.

Tais pačiais metais žemaitiai su litvinais miške apsupo Henriką iš Pliotckau su 40 Ordino brolių ir kariuomene, kai jie vyko prie Medniko pilies. Maršalas, 30 Ordino brolių ir daug karių buvo nukauti, kiti pateko nelaisvėn, jų skaičiuje – Sambijos fogtas Gerhard Rode, kurį žemaitiai sudegino savo dievams kartu su jo žirgu kaip auką.

1322 metų vasario 7 d., kai litvinai išvyko nusiaubti Derpto (Tartu) žemes, Frederiko iš Vildenbergo kariuomenė iš 150 Prūsijos ir Livonijos brolių, Kulmo būriai ir hercogas Bernhard II iš Švaidnitco su Harcgerodės, Heroldzeko ir Lihtenbergo grafais, vienu grafu iš Bohemijos, Juliho ir Vildenbergo grafų sūnumis, o taipogi svečiai iš Germanijos, Bohemijos, Austrijos ir Silezijos, iš viso apie 2 tūkstančiai žmonių išėjo iš Kunigesbergo ir įsibrovė į žemaitių žemes. Tris dienas ugnimi ir kalaviju jie niokojo žemę Vaiken, miestus Raseinė (Raseiniai), Erogala (Ariogala) ir pilį Kliogi (Ročiškės piliakalnis dešiniajame Dubysos krante į pietryčius nuo Ariogalos), taip pat puolė Pistą. Ketvirtą dieną, sužinoję apie Gedimino su kariuomene priartėjimą, kryžiuočiai ir jų svečiai Pistoje paėmė įkaitus ir vasario 24 pasuko namo.

1323 metų kovo 14 d. litvinai iš Samogitijos ir žemaitiai paėmė miestą Memel (Klaipėda), jį, visas ten buvusias valtis, laivus ir tris artimas pilis sudegino, išskyrus pilį, kurioje gyveno Ordino broliai, bei pagrobė 70 žmonių. Iš ten jie patraukė į Velov (Znamensk), ten sudegino kaimus ir išsivedė moteris, vaikus ir galvijus.

Tais pačiais metais, po birželio 24 d., Tapiovo komtūras (Gvardeisk) Henrik su 8 Ordino broliais ir 300 raitininkų, žygiuodamas į Semigalliją, ties pilimi Vidukla (Viduklė) iš pasalos nužudė 12 litvinų.

Iš viso tik per pusantrų metų litvai ir žemaitiai išžudė arba išsivedė nelaisvėn 20 tūkstančių krikščionių.

1324 metų gegužės 22 d., kol Gedimin žygiavo į Kijevą, Landeshutės komtūras brolis Teoderik iš Altenburgo su 44 Ordino broliais ir 400 žmonių iš Sambijos ir Nattangijos, anksti ryte netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį, jį sudegino ir nužudė visus, išskyrus pabėgusiuosius į pilį.

Tais pačiais metais liepą 400 litvinų slapčia atėjo prie Kirsmimmelės ir bandė paimti pilį, bet juos atmušė. Be to žuvo jų bojaras ir daug litvinų buvo sužeista.

Gruodžio 23 d. Gedimino kariuomenė ugnimi ir kalaviju nuniokojo žemę Rossiten (žemė tarp Kretingos ir Kūlupėnų).

1326 metais Gedimin pasiuntė Polonijos karaliui Vladislavui Loktikui į pagalbą savo sūnų Olgerdą su 1200 litvų ir žemaitių raitelių. Kartu su liahais ugnimi ir kalaviju jie nuniokojo daugiau nei 140 kaimų ir daugybę vienuolynų Frankfurdo (Frankfurtas prie Oderio) apylinkėje, išžudė daugiau nei 6000 krikščionių, o po to su grobiu ir belaisvėmis moterimis su vaikais, išėjo.

1328 metais Ordino broliai iš pilies Raganita, kitaip – pavadinto pagal gretimo upelio (Tylžės intako) Ragnit (dabar – griuvėsiai mieste Neman), ryte su 80 žmonių netikėtai užpuolė Puteniko priemiestį, į kurį išvakarėse buvo atžygiavę 200 vietinių vyrų. Ir ten išžudė vyrus, moteris ir vaikus, kurie negalėjo pabėgti, o paskui sudegino priemiestį. Netrukus, anksti ryte, jie sudegino Oukaimo priemiestį, kur visi vyrai su žmonomis, vaikais ir gyvūnais, išskyrus keletą pabėgusiųjų, žuvo ugnyje arba nuo kalavijų.

Tais pačiais metais apie gegužės 22 d. sudegė pilis Kirsmimmelė, kurią paskui sugriovė, o rugpjūčio 1 d. iš jos pasitraukė.

1329 metų sausio 20 d. Bohemijos karalius Johan iš Liuksemburgo su palyda iš 300 raitininkų, vyriausiasis Ordino magistras Verner iš Orselno su 200 Ordino brolių ir 1800 karių, Silezijos hercogas Boleslav II iš Falkenbergo, Falkenštaino, Honštaino, Liainingeno, Nojenaro (Neuenahr), Ottingeno (Oettingen), Šauenburgo (Šaumburg), Vilnovo (Vilnau), Virtembergo (Viurtemberg) grafai, Donino (Dono) burgrafas, Bergo, Damiso (Dahme), Geros, Hanovo (Hanau), Holiaho, Kerpeno, Kotbuso (Cottbus), Maisseno, Rerpeno, Rotenštaino (nūnai – griuvėsiai ties miestu Rottvail, Rottweil), Štauffenbergo valdonai su savo būriais ir daugybe kilmingųjų iš Anglijos ir Germanijos, iš Kunigesbergo patraukė į Žemaitiją.

Jau vasario 1 d. jie apsupo tvirtovę Mednagi šalia kaimo Medevagel (18 m aukščio ir 140×160 m dydžio Raudonėnų piliakalnis ir gretima kaimavietė ryčiau Jurbarko, est. mede vahel – tarp augalų), kuri kitą dieną po daugelio šturmų pasidavė, ir 600 žmonių joje buvo apkrikštyti.

Paskui kariuomenė pasidalijo į dvi dalis. Karalius su vyriausiuoju magistru pasuko į Dobryną (Dobžinė, Dobrzyń). O Markos ir Manderšaido grafai, su jais – Juliho grafo brolis, daug riterių ir kilmingų Germanijos žmonių bei 100 Ordino brolių su 3000 žmonių užpuolė pilį Ksedai (iki aukščio 17 m ir 30×45 m dydžio Antkalnės piliakalnis). Tuomet Ragnito būrys anksti ryte sudegino Gedimino papilį su visais žmonėmis, išskyrus 12 pabėgusiųjų. Paskui jie puolė Gegusio pilį (gali būti Padubysio piliakalnis dešiniajame Dubysos krante į rytus nuo Raseinių), pakeliui nusiaubė 4 Žemaitijos žemes, kovo 30 d. – žemę Vaiken, o netrukus paėmė žemę Medinkin (Ventos, Virvyčios, Pateklos ir Šerkšnės tarpupis), kur po apgulties žemaitiai pasidavė ir paprašė taikos.

Tuo tarpu, nežiūrint į paliaubas, karalius Loktik su 6000 karių klastingai įsibrovė į Kulmo žemę ir 5 dienas ją niokojo.

1330 metų kovo 4 d. didelė rusų ir litvų kariuomenė įsibrovė į Kuroniją, ją nuniokojo ir su didžiuliu grobiu išvyko atgal.

Tais pačiais metais kovo 20 d., pagal dviejų metų paliaubas tarp Olgerdo ir Ordino, kurias pasirašė aukščiausiasis maršalas Teoderik iš Altenburgo, Olgerd gavo dalį Žemaitijos ir pilis šalia Velunės.

1331 metais Livonijos magistras (1328 – 1340) Eberhard iš Monhaimo, nuniokojęs Žemaitiją, su grobiu grįžo namo.

1332 metais Livonijos magistras karo žygyje į žemaitių kraštą pasiekė Mazeikės (Mažeikiai) ir Vindeikės (Vindeikiai į 44 km į pietvakarius nuo Mažeikių) dvarus.

1333 metų vasario 2 d. dvi kariuomenės iš Livonijos ir Prūsijos tris dienas ugnimi ir plėšimais nusiaubė žemaitių žemę, ir privertė litvus bėgti. Dėl stipraus šalčio daug kryžiuočių ten žuvo arba nušalo.

Tais pačiais metais spalio 2 d. prekybos sutartyje su Livonijos magistru, Livonijos ir Estijos vyskupais bei Rygos miestiečiais Gedimin rašė, kad iš Litvos karaliaus pusės įvedė taiką uštaitų („Ousteyten“, arba ojsteitų – „Eusteythen“), žemaitių („Sameyten”), Pskovo ir visų rusų žemėse.

Tais pačiais metais lapkričio 15 d. Šventosios Romos imperijos imperatorius Liudovik IV patvirtino Ordino teisę valdyti pavergtas netikinčių prūsų, litvų, oukštetų („Ouchsteten”), žemaitių („Samayten”), kurų ir rusų žemes.

Žemė Aukštete („Ouchstethe”) buvo tarp Nemuno ir Metelio bei Ančios ežerų. Pagal rastus toje žemėje artefaktus, uštaitai, oukštetai, ojstojtai arba ojsteitai – tais laikais nenusistovėję jatviazių pavadinimai.

1336 metų vasario 25 d. vyriausiasis magistras (1335 – 1341) Teoderik iš Altenburgo su 20 Ordino brolių ir 600 karių, Brandenburgo markgrafas Liudovik, Namiuro grafas Gi II ir Hennebergo grafas Johan, Prancuzijos ir Austrijos piligrimai, iš viso – daugiau nei 200 žmonių, apsigobę šalmais, apgulė litvų pilį Pileny („Pillenen, Pileno“ – 7 m aukščio ir 80×20-30 m dydžio su dviem iki 40 m ilgio pylimais Gėluvos piliakalnis kairiajame Dubysos krante, pilėnai – pilies gyventojai) žemėje Trappen (Mituvos, Snietalos, Armenos ir Dubysos tarpupis). Joje susirinko 400 pagonių, kurių dalis atbėgo iš 4 gretimų žemių. Prūsai mėtė ugnį, malkas ir akmenis. Ir kai pilis užsidegė, kai kurie iš baimės pabėgo į slėptuvę, o bojaro Margero žmona perdūrė save ir šoko į ugnį. Tuomet Marger nukirto jam nulenkusiųjų galvas gynėjams, o pats save nudūrė kardu į pilvą. Kryžiuočiai sugriovė Pilenus, grįžo namo su belaisviais ir dideliu grobiu.

Tais pačiais metais gegužės 30 d. magistras Teoderik saloje Romain (gali būti sala už 5 km į vakarus nuo Vilkijos) pastatė pilį Marienburg tarp Velunės ir Baisty (20-30 m aukščio ir 32×135 m dydžio Ringovės piliakalnis dešiniajame Nemuno krante).

1338 metų birželio 14 d. litvinai, apgauti dviejų vitingų (Vitingos gyventojų – Šešupės, Kirsnos, Gazdos, Marihos, Šliamicos ir Čarnos Hančos tarpupio) išdavystės, atžygiavo prie pilies Bajern (Bajer 1307 metais), po 24 dienų nesėkmingos apgulties pasitraukė, artėjant Teoderiko iš Altenburgo ir Raino pfalcgrafo kariuomenėms.

Rugpjūčio 13 d. vyriausiojo magistro pasiųstas, Prūsijos maršalas Henrik Duzemer su Raino pfalcgrafu žudynėmis, plėšimais ir gaisrais nuniokojo Viduklos apylinkes, per dieną – Dablavkį (Džiuginėnų piliavietė ir piliakalnis į vakarus nuo Telšių), rugpjūčio 27 d. – žemes Galikauken ir Medinkin, iš kurių į nelaisvę išsivedė 1220 moterų ir vaikų.

Kitą dieną litvai ir žemaitiai įsibrovė į Prūsiją, bet jau po trijų dienų pasuko atgal.

1339 metų pradžioje Livonijos magistras nusiaubė Žemaitiją, o vyriausiasis magistras su Raino pfalcgrafu ir kitais Imperijos kunigais užpuolė Velunę, tačiau dėl šalčių su dideliais nuostoliais grįžo atgal.

Tais pačiais metais vasarą kryžiuočiai kariavo Litvoje ir Žemaitiuose ir paėmė ten daug belaisvių.

Keistuto laikai

1342 metų pradžioje keli litvų ir žemaitių būriai ugnimi nuniokojo daugelį Prūsijos dalių, išžudė beveik visus valstiečius ir grįžo namo su didžiuliu grobiu.

1343 metų pradžioje Keistut su žemaitiais nusiaubė Sambiją, sugriovė Kunigesbergą ir daug kitų pilių, su daugybe belaisvių ir be nuostolių grįžo namo.

Tais pačiais metais, pagal vyriausiasiojo magistro (1342 – 1345) Ludolfo Kionigo iš Vaitcau įsakymą, buvo nugriauta pilis Bajern ir šalia pastatyta nauja pilis Bajersburg (Veliuonos II rytų piliakalnis).

1345 metų vasarį vyriausiasis Ordino magistras su Flandrijos markgrafu nužygiavo į Žemaitiją ir dėl patvinusių upių nieko nelaimėję, kovo menėsį grįžo namo.

1346 metų sausį 4 tūkstančiai kryžiuočių niokojo žemaitių žemes. Vasario 2 d. juos atakavo Olgerd su žemaitiais ir Polocko būriu, bet praradęs 1000 savųjų, atsitraukė į Velunę. Iš viso kryžiuočiai išžudė 4 tūkstančius žmonių.

Tais pačiais metais Gedimino sūnus, Gorodno ir bortų (1326 – 1375), Trokių (nuo 1337 metų), Tveremeto, Slonimo, Palenkės ir Polesės kunigs ir vadovas (litvų valdonas) Keistut (Case toot – “Trimituojantis lopšys”) Savelij (1304 – 15.8.1382) tapo visų žemaitių kunigu.

Vasario 2 d. didysis Litvos kunigs Olgerd, jo broliai Keistut ir Narimont atvedė Smolensko, Polocko, litvų ir rusų kariaunas į Oukaim, ir ten įvyko kruvinas mūšis. Po 11 dienų, aplenkę Insterburgą (Įsrutis), Viunsdorfą ir Volmirą, jie apiplėšė ir sudegino Rastenburgą (Kentšyn), kuriame visus be atrankos išžudė arba nubaudė mirtimi. Olgerd, perėjęs per Barteną, apgulė Gerdov (Železnodorožnyj), sudegino kaimus aplink, nesėkmingai puolė Lunenburgą (Sontočno, Sątoczno), su galvijais ir belaisviais grįžo prie Rastenburgo. Paskui jis užgrobė miestą ir pilį Ressel. Nuniokojo ir sudegino beveik tuščią miestą Velov (Znamensk) ir atžygiavo prie Valštadto (piliakalnis Drozdovo Žuravliovkoje netoli Polesko), kur buvo sutriuškintas 50 Ordino brolių su 4000 žmonių, ir prarado 1800 iš 2200 savo karių. Iš tų, kurie pabėgo, daug nuskendo upėje, tame skaičiuje ir Narimont.

Tais pačiais metais balandžio pabaigoje vyriausiasis Ordino magistras (1345 – 1351) Henrik Duzemer pasiuntė aukščiausiąjį maršalą (1347 – 1359) Ziferdą Otto iš Dannenfeldo į Litvą, o tas, plėšimais ir ugnimi nuniokojęs Geruarę (Akmeniškių piliakalnis šalia Katyčių), Gesove, Erogalos apylinkės ir Pastove, su savimi išsivedė daug žmonių ir galvijų.

Vasarą vyriausiasis magistras su tais pačiais žmonėmis gaisrais ir plėšimais nusiaubė Velunės žemę ir pareikalavo atiduoti tvirtovę. 150 jos karių pasidavė, jų žmonas ir vaikus išsivedė į Prūsiją, kur juos krikštijo, o tvirtovę sudegino ir sulygino su žeme.

1347 metais Keistuto žmona Birut Bireda (Bir ut – „Alų lauk”, Be red – „Rūžava”) Gorislava Sofija (1331 – 1382) tapo Trokių ir visų žemaitių kunigiene.

1348 metų vasarį Livonijos magistras (1345 – 1359) Gosvin iš Herike (Herreke) žygiavo prieš litvus („Letwinos“) į Žemaitiją („Samayten“), į Gedimino dvarą (Svirnakalnis šalia Jaučakių piliakalnio). Perėjęs žemes Cela (žemė į pietus nuo Tukumo), Dobesin (kaimo Dūseikiai žemė į rytus nuo Telšių), Knitove (Kražantės ir Ančios tarpupis), Šelvgall (Viduklos žemė), pilis Kroki (Krakės) ir Kuln (Papušių piliakalnis į vakarus nuo Panėvėžio), žemes Basin (kaimo Gailiūnai žemė į šiaurės vakarus nuo Panėvėžio), Geidegall (žemė į vakarus nuo Kupiškio), Saulė ir gyvenvietę Mitov kelyje atgal į Rygą.

Po to vyriausiasis magistras ir aukščiausiasis maršalas Ziferd 6 dienas ir naktis ugnimi ir kalaviju niokojo Pernarų (Pernarava už 21 km į vakarus nuo Kėdainių) apylinkes, žemes Pastove, Gesvensem (Dubysos ir Šiaušės tarpupis), Eragelen (žemė tarp Rietavos ir Kartenos), Gesove ir Parver (Nemuno, Jūros, Vilkos ir Gėgės tarpupis).

Paskui Henrik Duzemer su preceptoriais (vyriausiajai Ordino pareigūnai) ir svečiais iš Germanijos ir Anglijos 4 dienas buvo apgulę tvirtovę Velunė, kurioje buvo 1500 žmonių. Kai jos gynėjų būrys pasidavė, tvirtovę jis sudegino ir sugriovė iki pamatų, išsivedė moteris su vaikais į Samlandą (Paslenkos, Valšos, Lavos, Vituškos ir Mamonovkos tarpupis) ir ten juos apkrikštijo.

1352 metų pradžioje vyriausiasis Ordino magistras (1351 – 1382) Vinrik iš Kniprodės, Ottingeno grafas ir Nurborgo (Niurnberg) burgrafas siaubė žemes Gesove, Eragelen ir Gesvensem; vasario 21 d. – miestą Raseinė, paskui – Viduklą, iš kur per žemę Pastove grįžo į Ragnitą. Kelyje atgal daug jų žirgų nugaišo iš bado, paskui didžioji kryžiuočių dalis žuvo nuo šalčio ir bado, o daugelis likusiųjų nuskendo persikeldami per upę.

Tą pačią žiemą Žemaitijoje, Livonijoje ir Prūsijoje siautėjo maras. Nuo jo Prūsijoje mirė 117 Ordino brolių ir dešimtys tūkstančių žmonių.

1355 metais iki vasario 2 d. vyriausiasis magistras ir aukščiausiasis maršalas Ziferd su kariuomene patraukė į žemes Medinkin, Eragelen ir Vaiken, kur 5 dienas plėšė ir degino gyvenvietes, žudė žmones, tame skaičiuje ir senukus. Daugelį paėmė nelaisvėn ir su jais grįžo į Ragnitą. Gaisro metu daugeliui žemaitių pavyko iš ten pabėgti.

1356 metais, nesutikę pasipriešinimo, riteriai iš Germanijos, Bohemijos, Moravijos, Anglijos, Prancuzijos ir Frankonijos su aukščiausiu Ordino maršalu Litvoje ir Žemaitijoje viską sudegino, daugelį nužudė ir grįžo atgal.

1357 metų žiemą aukščiausiasis maršalas Ziferd su preceptoriais, atvykusieji iš Germanijos kunigai, grafai, ponai, daugelis riterių ir knechtų, kilmingieji svečiai iš Prancuzijos, Anglijos ir Nuborgo 6 dienas niokojo žemę Vaiken, Raseinės, pilies Subna (piliakalnis Erzvilko į šiaurę nuo Jurbarko) apylinkes ir žemę Galve (apie 8 km į šiaurę nuo Jurbarko). Ledu perėję žemyn Metovę (Nemuno intakas Mituva) prie Pistos, jie apgulė Velunę. Kai kiti litvinai atėjo į pagalbą apsuptiesiems, broliai su svečiais, praradę nukautaisiais daugiau nei 150 žmonių, grįžo namo.

1358 metais Vinrik iš Kniprodės su Livonijos magistru Gosvinu padarė didelę žalą žemaitių kraštui.

1360 metų pavasarį aukščiausiasis Ordino maršalas (1359 – 1370) Henning iš Šindekopfo su kariuomene ir Verthaimo grafas Eberhard laivais atplaukė prie tvirtovės Velunė ir, patyrę ten didelius nuostolius, sugrįžo.

Tais pačiais metais vyriausiasiojo magistro Henningo iš Šindekopfo įsakymu jis dar kartą žygiavo į Velunę, o Brandenburgo markgrafas Liudovik du kartus ugnimi ir kalaviju niokojo Litvą ir Žemaitiją.

1363 metų sausį Vinrik iš Kniprodės su Bavarijos grafu Volfgangu, Osterodės (Ostruda) komtūru ir Livonijos riteriais puolė miestus Erogala, Pernarai ir žemę Labune (tarp Šilalės ir Rietavo), be pasipriešinimo paėmė pilį Švailov (Drobūkščių piliakalnis už 4 km į pietryčius nuo Kvėdarnos) ir Settin (Padievaičio piliakalnis už 2 km į pietus nuo Kvėdarnos), iš kur su belaisviais grįžo atgal.

Tais pačiais metais balandį vyriausiasis magistras, didysis komtūras Volfram Liupus iš Baldershaimo, aukščiausiasis maršalas ir aukščiausiasis Ordino hospitaljeras Ortolf iš Tryro su Ragnito ir Elbingo komtūrais, Bavarijos grafu Volfgangu ir kitais svečiais, atplaukę į salą Gotis (gali būti sala už 10 km į pietus nuo Vilkijos), sudegino pilį, kurią buvo pastatęs Keistut. Paskui, pavertę pelenais Pistą, kurios būrys pabėgo, Henning iš Šindekopfo su svaidytuvų pagalba 4 dienas šturmavo neseniai atstatytą Velunę. Po to, kai ugnis apėmė padegtą tvirtovę, jos vyresnis bojaras Goštovt pasidavė ir su 100 savo karių buvo nukautas, kryžiuočiai paėmė į nelaisvę 500 žmonių ir patraukė namo.

1364 metų sausį Vinrik iš Kniprodės su preceptoriais, Sambijos vyskupas Bartolomeus, Bavarijos kunigai Rupreht ir Volfgang, daug svečių ir riterių pakilo aukštyn palei upę Mitovę ir visiškai nuniokojo Erogalos žemę. Tuo pačiu laiku, sausio 21 d., aukščiausiasis maršalas su Ragnito komtūru Henriku iš Šioningeno, Osterodės komtūru Giunteru iš Hohenštaino ir Brandinburgo komtūru Kuno iš Hattenštaino, Sambijos ir Kulmo būriais nusiaubė žemę Parver ir grįžo pas magistrą į žemę Gesove ties Labune. Kartu jie įsibrovė į Labunę, nuniokojo Pastovę, o sausio 23 d. šalia litvų pilies Zeimy (Žeimiai) pasitiko Livonijos magistrą Arnoldą iš Vitinghovės ir Livonijos maršalą su 5 vėliavomis.

Sausio 26 d. vyriausiasis magistras patraukė palei Narę (Neris) ir Nemuną į žemes Svilone (tarp Nemuno ir ežero Ilgis), Seten (Ūlos, Katros, Grūdos ir Merkio tarpupis) ir Varlava (Merkio, Versekos, Uosupio ir Ūlos tarpupis), iš kur aukštyn palei Merecą (Merkys) – į žemę Staiten (Vilijos, Naročės, Uzliankos ir Spornios tarpupis), paskui žemyn palei Narę, pro šalį pilies Kalanty (piliakalnis Sinjki šalia Smorgonės) ir, persikėlę per Memelį žemiau pilies Rense (Nemunaičio piliakalnis), kartu su dideliu grobiu ir belaisviais prie Pistos pasuko atgal.

Tais pačiais metais rudenį Vinrik iš Kniprodės su Ragnito komtūru, nutiesus per upę tiltą, užgrobė ir sudegino ką tik Keistuto pastatytą Virgallės saloje Neviazės (Nevėžis) žiotyse pilį Trape. O kelyje atgal jie sugriovė Pistą ir grįžo namo su belaisviais ir grobiu.

Gruodžio mėnesį aukščiausiasis maršalas per tris dienas šturmu paėmė neseniai atstatytą tvirtovę Velunė ir ją sudegino.

1365 metų pradžioje Ragnito komtūras Burghard iš Mansfeldo, Sambijos fogtas Rotger Riudiger iš Elnero, Varviko grafas Tomas Bušo (Beauchamp) ir piligrimai nuniokojo Erogalą ir Pastovę.

Tais pačiais metais rugpjūčio 15 d., iškart po savo krikšto Kiongsberge, Keistuto sūnus Vitovt nuvedė vyriausiąjį magistrą su preceptoriais, kariuomene ir Ordino svečiais į tėvo ir Olgerdo tėvonijas. Dvylika dienų jie puolė pilis Popartė (Paulaičių piliakalnis ties Švėkšna) ir Slavegi (Venckų piliakalnis į rytus nuo Šilutės), žemes Velun (Nemuno, Veižo, Leitės, Šyšos, Ežeruonos ir Vilkos tarpupis) ir Gesove, pilį Surmin (Lazduonėnų piliakalnis), žemaitių žemę Labune, pilį Zeimy bei žemes Pastove ir Gesvensem.

1366 metų gegužį Bergo hercogas Vilhelm su Girdovo (Železnodorožnyj) komtūru laivais plaukė į salą Gotis, bet, pamatęs pagonių jėgas, pasuko atgal.

Tais pačiais metais rudenį Juliho hercogas Vilhelm II ir daugelis su juo, atplaukę laivais į žemę Eragelen, naktį kovėsi su žemaitiais. Palikę atsargas upėje, jie per Ragnitą skubiai grįžo į Prūsiją.

1367 metais vyriausiasis magistras žygiavo į pilis Settin, Svinari (Dapkiškių piliakalnis dešiniajame Jūros krante į pietryčius nuo Šilalės), Kolaina ir žemę Salvisove, kur paėmė nelaisvėn 800 žmonių.

Tais pačiais metais kovo 2 d. Livonijos magistras (1364 – 1385) Vilhelm iš Frimershaimo nuvedė savuosius į žemaitių žemę Opiten (tarp Šaulių ir Kuršėnų) ir keturias dienas ugnimi ir kalaviju ją niokojo. Sužinojęs apie tai, Keistut pasiuntė Vitovtą su geriausiais bojarais į žvalgybą. Arkliams pašarus ruošiantis mažas brolio Robino būrys juos užpuolė, keletą Vitovto žmonių nužudė, o dar 18 paėmė nelaisvėn.

Rugsėjo 8 d. Vinrik iš Kniprodės su preceptoriais patraukė į Velunę. Sužinoję apie tai, jos bojarai iš baimės sudegino tvirtovę. Praėję pro šalį Virgalės saloje stovėjusią pilį Nauja Kovno, jis 6 dienas niokojo Trokių apylinkes, Pernarai ir Erogalos, o taip pat žemes Bostove (į vakarus nuo Dubysos tarp Raseinių ir Varniai), Sobenov (Ventos ir Virvyčios tarpupis), Gallen (į pietus nuo Varnių) ir Gesove, kur nužudė daug žmonių.

Tuo tarpu aukščiausiasis maršalas, apgula paėmęs ir dūmais pavertęs tvirtovę Streby (piliakalnis Bakainių už 20 km į šiaurę nuo Kėdainių) ties Neviaze, daugelį paėmė nelaisvėn, ugnimi bei žudynėmis nusiaubė Seldvišės (Baimainių piliakalnis į pietryčius nuo Baisogalos) apylinkes, o Ragnito komtūras Burhard iš Mansfeldo niokojo žemę Romaine (tarp Anykščių ir Subačių).

1368 metų rugsėjį Henning iš Šindekopfo su kitais preceptoriais, nužygiavęs per Velunę ir Erogalą, sudegino Naująją Kovno ir pakilęs palei Strevę nuniokojo viską jos pakrantėse. Tuomet ant Memelio kranto jis pastatė pilį Marienburg (Kartupėnų piliakalnis į rytus nuo Jurbarko).

1369 metais nuo balandžio 15 d. iki gegužės 20 d. Vinrik iš Kniprodės su preceptoriais ir piligrimais Gotis saloje, esančią Memelio upėje, pastatė plytų pilį Gottisverder (gali būti sala už 10 km į pietus nuo Vilkijos), kurioje paliko kapitoną Kuno iš Hattenštaino su 20 Ordino brolių, 40 raitininkų, o taip pat lankininkais.

Tais pačiais metais rugpjūčio 15 d. Keistut su kariauna apgulė Gottisverder, šalia supylė piliakalnį, ant kurio sustatė patrankas, ir per 5 savaites paėmė pilį, nužudęs kapitoną ir 53 žmones, o dar 109 paėmė nelaisvėn. Sužinojęs apie tai, Vinrik iš Kniprodės pasiuntė aukščiausiąjį maršalą su kariuomene į salą. Penktą šturmo dieną Henning iš Šindekopfo užvaldė pasidavusią pilį, o netrukus sudegino šalia stovinčią tvirtovę Bajarai kartu su 900 buvusių joje žmonių.

1370 metų vasario 2 d. Henning iš Šindekopfo su Ragnito ir Girdovo komtūrais, Sambijos fogtu Rotgeru iš Elnero, su kariuomene ir daugeliu piligrimų išžudė visus vyrus, moteris ir vaikus šalia Pistos, o paskui, nutiesus tiltą iš valčių, paėmė netoli Memelio saloje (už 3 km į pietryčius nuo Smalininkų) buvusią litvų tvirtovę Paste, ją sugriovė ir sudegino.

Vasario 14 d. Olgerd, Keistut, Jogailo ir Vitovt su litvais, rusais ir žemaitiais bei totoriai, perėję Kurų įlanką ledu, dviem kariaunomis įsibrovė į Sambiją 8 dienomis anksčiau, nei jų laukė. Kariuomenę padalinę į dvi dalis, jie apiplėšė Kaimen (Zarečje už 18 km į rytus nuo Gurjevsko), Šaken (Nekrasovo), Povunden (Hrabrovo), Laptov (Muromskoje už 21 km į šiaurę nuo Kaliningrado). Po dviejų dienų žemaitių žemėje, šalia pilies Rudov (Melnikovo už 19 km į šiaurę nuo Kaliningrado), juos sutriuškino Ragnito komtūras Burhard iš Mansfeldo ir aukščiausiasis maršalas su kariuomene iš 25 komtūrų ir fogtų, 180 Ordino brolių ir riterių bei 5820 žmonių. Pirma, anksti ryte, didelio Ragnito būrio pleištas atlaikė išrikiuotą savo tvarka litvų pleišto smūgį. Po aukščiausiojo maršalo atakos į sparno užnugarį, Keistut ir Vitovt su saviškiais iškart paspruko. Daugelį iš jų paėmė į nelaisvę laukiantis prie Kunigesbergo vyriausiasis magistras su visais saviškiais, Kulmo veliava (būriu) ir šauktiniais. Olgerd su rusais kovėsi iki nakties ir taip pat paspruko. Vakare, dvikovoje šalia Milzeno (Holmy), Keistuto sūnus bojaras Vojšvilt mirtinai sužeidė Henningą iš Šindekopfo, bet ir pats žuvo. Iš 6500 karių žuvo apie 1000 litvų ir 4500 rusų. Dar 800 karių mirė nuo žaizdų arba sušalo. Daugelis pabėgusiųjų nuskendo Deimoje. Riteriai dar 5 dienas persekiojo juos iki Memelio, daugelį nužudė ir paėmė nelaisvėn. Iš riterių žuvo: Brandinburgo komtūras Kuno iš Hercogenštaino, Redeno (Radzin, Radzyń Chełmiński už 16 km pietryčius nuo Grudziondzo) komtūras Petcold iš Kurvitco ir Štokhaimo (Zaicevo) komtūras Henrik, 21 Ordino brolis, 10 Prūsijos riterių, 3 užsienio riteriai, dvarininkų brolis su 15 saviškių, 221 raitininkas ir knechtas, iš viso – apie 3000 žmonių.

Tų pačių metų vasarą Ragnito komtūras Burhard iš Mansfeldo tris dienas niokojo Erogalos, Pernarų ir Gesovės žemes, nors jos gyventojai buvo perspėti.

Nuo rugpjūčio 26 d. iki lapkričio 11 d. vyriausiasis magistras ir aukščiausiasis maršalas (1370 – 1374) Rotger iš Elnero su preceptoriais ir Saksonijos hercogu Albertu, Ragnite padalinęs kariuomenę, niokojo žemaitių žemes Promedien (Dubysos, Lazduonos ir Lašišos tarpupis) ir Kalkten (Šaltuonos, Bebirvos, Alsos, Mituvos ir Dubysos tarpupis), Raseinės apylinkes, žemes Pasten (Upynos ir Šešuvio tarpupis), Šohen (Upynikės ir Trišiūkštės tarpupis), Gesvensem, Vaiken, Eragelen, Gaisov (Berezinos ir Jarševkos tarpupis) ir Galanten (Isločės ir Voložankos tarpupis).

Netrukus ir Austrijos hercogas Leopold III su 4 būriais degino ir žudė žemaitių žemėse, iš kurios sugrįžo su daugybe belaisvių.

1371 metų rugpjūčio 26 d. Vinrik iš Kniprodės su savo žmonėmis nuniokojo Raseinės apylinkes, o Rotger iš Elnero – Viduklos žemę. Jie buvo už 5 mylių (43218 m) vienas nuo kito. Susitikę kitą dieną žemėje Vaiken, jie ugnimi ir plėšimais 8 dienas niokojo Erogalos ir Pernarų apylinkes, o taipogi žemes Galve, Gesove ir Bostove, sudegino pasėlius ir išsivedė daug belaisvių.

1372 metų sausį vyriausiasis Ordino magistras kariavo Viduklos, Eragelen, Gesvensem, Pastove ir Galanten žemėse bei atsivedė daug pagonių ir rusų belaisvių.

Tais pačiais metais rugpjūčio 15 d. Vinrik iš Kniprodės su preceptoriais, Brigo (Bžegas, Brzeg) hercogu Ludvigu ir piligrimais nuniokojo Viduklos žemę, paskui persikėlė per upę Gresaude (Aitra) į Eragelen, ketvirtą naktį buvo Golente (gali būti 32 m aukščio ir 78×33 m dydžio su 38×130 m aikštele Gandingos piliakalnis netoli Plungės), kur pasuko su belaisviais rusais į žemę Pastove.

1373 metų kovą Keistut su Vitovtu, Olgerdo sūnumi, didžiuoju Polocko kunigu Andreju Vingoldu Gorbatyju, Dmitriju Koributu ir Jogailo, Semiono sūnumi, Drucko kunigu Dmitriju, kitais Litvos kunigais, žemaitiais ir liahais išvyko į pagalbą didžiajam Tverės kunigui Michailui. Balandžio 7 d. Litvos kariauna netikėtai užpuolė Pereslavlį (Pereslavlis-Zaleskis) ir jo nepaėmę, sudegino priemiestį ir gyvenvietes, apiplėšė apylinkę, kur paėmė daug belaisvių, galvijų, išpirką ir turtą. Susijungę su Tverės kariauna, jie patraukė prie Kašino, kurio kunigs Michail išmokėjo jiems išpirką. Paskui Keistut ir Michail sudegino Toržoką su cerkvėmis ir vienuolynais. Tuomet daug miesčionių sudegė švento Spaso bažnyčioje, daug nuskendo Tvercoje, o mirusiais pripildė 5 „skudelnicos“ (duobė 40-čiai lavonų). Apiplėšę miestą, jie paėmė daug žmonių į nelaisvę. Liepos 12 d. Michailo kariauna ant Okos kranto prie Liubutsko susutiko su Olgerdo, Keistuto, didžiojo Smolensko kunigo Sviatoslavo, Olgerdo sūnaus, Briansko kunigo Dmitrijo Aikšos, Vitovto ir kitų kunigų kariaunomis. Ten pat, atbloškus Olgerdo sargybinį pulką, atvyko Maskvos kunigo Dmitrijo, Riazanės didžiojo kunigo Olego ir Serpuhovo kunigo Vladimiro, Pronsko Danilo ir Novosiljsko Romano kunigų kariaunos. Tuomet buvo toks sujudimas, kad pats Olgerd paspruko, bet paskui sustojo. Liepos 18 d. jie sudarė paliaubas iki spalio 26 d.

1375 metų pradžioje Ragnito komtūras Gerike nuniokojo žemaitių žemę Kalden (žemė į pietvakarius nuo Šilalės) ir su daugeliu belaisvių, galvijais ir grobiu patraukė namo. Vienoje miško pelkėje netikintieji pastojo jiems kelią, bet komtūras su 12 Ordino ponų juos nuvijo.

1376 metų sausio pabaigoje vyriausiasis magistras nusiaubė žemaitių žemes Gesove ir Eragelen, paskui išvyko prie Keistuto sūnaus kunigo Ivano Žigimonto miestelio Mednik, ugnimi ir kalaviju nusiaubė žemę Pastove, miestelį Raseinė, o taip pat žemę Arovisten (į šiaurės rytus nuo Kėdainių). Vasario 10 d., kelyje atgal, daugelis jo žmonių žuvo Kovno puolime.

Tais pačiais metais nuo liepos 2 d. Ragnito komtūras Kuno iš Hattenštaino kelias dienas niokojo gretimas žemaitių žemes ir iš ten išsivėdė 53 belaisvius.

Nuo gruodžio 26 d. Balgos komtūras (1374 – 1382) Teoderik iš Elnero, perėjęs per Ragnitą ir Pastovę, užgrobė pilį Pelitig (piliakalnis Ročiškės dešiniajame Dubysos krante į pietus nuo Betygalos), daugelį nužudė ir išsivedė 200 pagonių. Kelyje atgal jo būrys miške pateko į litvinų pasalą ir nukautaisiais prarado 20 Ordino brolių riterių ir 500 karių.

1377 metais nuo rugsėjo 4 d. vyriausiasis magistras, aukščiausiasis maršalas (1374 – 1379) Gotfrid iš Lindeno ir kiti preceptoriai su kariuomene iš daugiau nei 3000 žmonių ir 2000 žirgų, su 619 valčių ir laivų persikėlę per Memelį, keliais būriais nuniokojo Erogalos, Grogil (Vilkupio, Šlynos, Šaltuonos ir Prabaudos tarpupis), Raseinės, Viduklos, Pastovės, Kražovo (Kražiai) ir Kaltinianų (Kaltinėnai) žemes, visus žudydami ir viską degindami. Su jais buvo Austrijos hercogas Albreht III iš Habsburgo su Cilio grafu (Celė Slovėnijoje) Hermanu, Hohenštaino grafu Giunteru, Katcenelbogeno grafu Eberhardu, jo pusbroliu Johanu ir dar vienu grafu, 7 baronais, 50 riterių ir 100 kareivių. Po 8 dienų, kai Keistut atžygiavo prie Nergės (Neris žemiau Žeimenos), anie pasuko namo.

Sutelkus didelę rusų, litvų ir žemaitių kariauną, didysis Litvos kunigs ir Rusės ponas Jogailo, Keistut iš Trokių, Vitovt, Liubort iš Lucko, jo sūnus Fiodor iš Vladimiro ir Georgij iš Belzo su savo pajėgomis tais pačiais metais lapkritį persikėlė per Saną, šalia Zavihosto. Ties Vysla jie sudegino daugelį gyvenviečių ir nukeliavo iki Tarnovo, savo kelyje žudydami visus, kurių negalėjo išsivesti.

Gruodį Ragnito komtūras Kuno iš Hattenštaino su 150 žmonių žygiavo į žemę Romaine, kur paėmė vyrus, moteris, vaikus į nelaisvę ir daugelį išžudė.

1378 metų rugpjūčio pabaigoje Vinrik iš Kniprodės ir Gotfrid iš Lindeno su kariuomene, Austrijos hercogas Liupold III iš Habsburgo su 5 grafais, 7 riteriais ir 50 kareivių, Klevės grafas Adolf su savaisias ir riteriais iš Bohemijos, Kolonijos (Kelno), Škotijos bei Prancuzijos, turėdami iš viso 2000 žirgų, praėjo Insterburgą ir, įlipus prie Šešupės žiočių ant 610 laivų, pradėjo leistis Memeliu. Vyriausiasis magistras ir aukščiausiasis maršalas savo jėgas padalijo į dvi dalis. Su antra buvo hercogas Liupold, grafas Adolf, Cilio grafas Herman ir švento Georgo vėliava iš svečių.

Jau rugsėjo 4 d. Gotfrid iš Lindeno išlaipino 1000 žmonių ir jie per dieną nutiesė kelią per pelkę. Kitą dieną raitininkai iš grafo Hermano vėliavos, kurioje buvo 81 riteris, sudegino vieną kaimą ir išžudė ten 60 žemaitių. Sekančią dieną, keliais būriais apieškoję apylinkes, vakare riteriai susirinko stovykloje. Trečią dieną aukščiausiasis maršalas atvedė saviškius ties Raseine, kur Konrad iš Švaibarto pasivijo ir nudūrė pagonių vaivadą. Po 8 dienų jie nuniokojo žemę Pastove, Viduklos, Erogalos ir Kražovo apylinkes ir 700 asmenų išsivedė nelaisvėn.

Anuo metu, Vitovto talkininkavimu, 400 žemaitių su Žigimontu ir bojarais persikėlimo vietoje per Memelį, miške užpuolė iš Kionsbergo jojančius Livonijos maršalą, Goldingeno komtūrą Zigfridą Husviną iš Lenštaino ir Grobino (Gruobinia) fogtą su 40 raitų ir visus, išskyrus maršalą ir vieno Ordino brolį, išžudė. Paskui jie apiplėšė žemes Barten ir Galindija (tarp Mlavos ir Racionžo).

1379 metų pradžioje aukščiausiasis maršalas ir didysis komtūras (1374 – 1383) Rotger iš Elnero apiplėšė žemes Labune ir Pastove, perėjęs žemyn iki Narės, užpuolė Egulę (Eigulių piliakalnis kairiame Neries krante Kaune), Romus (Nemuno sala Kaune), iš kur atsivėdė belaisvius rusus ir pagonius.

Tais pačiais metais po vasario 10 d. Livonijos magistras su 400 raitininkų ir Balgos komtūras visiškai nuniokoję Azarenę (Žarenai), Mednik ir 6 Samogitijos žemes, nepaliko ten nepaliesto nei vieno namo. Šiame reide Livonijos magistras prarado 26 nukautaisiais, bet pagrobė 700 žmonių ir 1400 arklių.

Po balandžio 12 d. Gotfrid iš Lindeno gaisrais ir žudynėmis, 28 varstų spinduliu, nuniokojo žemę Pastove, o kelyje atgal – Bersden (Spušankos ir Katros tarpupis) ir padarė daug žalos pagoniams ir rusams. Tuomet Kuno iš Hattenštaino, Teoderik iš Elnero su saviškiais ir vertėjas Foma Survillo, laivais pakilo aukštyn palei Neviazę ir tris dienas plėšė litvų žemę Romaine. Tuo pačiu metu Ordino brolis Vigant iš Baldershaimo, turėdamas būrį iš 300 savujų ir piligrimų, ugnimi ir žudynėmis nusiaubė žemes Gesove, Labune, Galve ir Pastove, sudegino 5 kaimus ir grįžo namo su 160 belaisvių ir 30 arklių. Kiti palei Nergę pakilo aukštyn ir nuniokoję žemę Persin (prie Žeimių už 20 km į pietryčius nuo Kėdainių) bei viską 4 mylių (34574 m) spinduliu, sulipo į laivus ir palei Neviazę su belaisviais rusais ir pagoniais grįžo atgal.

Tais pačiais metais, nuo birželio 21 d. iki liepos 12 d., Ordino brolis Kuno iš Hattenštaino, Elbingo komtūras Ulrik iš Frikės ir Balgos komtūras, padalinę kariuomenę į dalis, apiplėšė ir sudegino žemes Gesove, Labune, Pasten ir Pastove, pilį Manenborg (Galkaičių piliakalnis), šalia kurios buvo Mergenberg (Ižiniškių piliakalnis ties Vidukle), žemę Grogil, Erogalos žemes, žemę Prevan (Dubysos ir Armenos tarpupis) ir Pernarus, o per tris dienas – žemę Persin; ir ketino žygiuoti į Arovisteną bei Piadiną (Šventosios, Moliupio ir Gniužos tarpupis į pietus nuo Ukmergės). Grįždamas atgal išsivedė 160 žmonių ir 40 turtu pripildytų vežimų. Ties Nerge Keistut vedė su jais derybas dėl belaisvių keitimosi. Paskui prie pilies Egulė jie pasuko atgal.

Po dviejų savaičių aukščiausiasis maršalas (1379 – 1384) Kuno iš Hattenštaino ir Samlando fogtas Johan iš Loriho su Insterburgo, Girdovo ir Tapiovo komtūrais viską degino ir daugelį nužudė žemėje Arovisten. O Insterburgo būrys ugnimi ir kalaviju nubaudė kaimą Vinstekaim (šalia Pyplių piliakalnio prie Nevėžio žiočių) ant Memelio kranto už 7 varstų žemiau Kovno.

Rugpjūčio 24 d. Memelio komtūras Vendel iš Katcenštaino ir Samlando fogtas Henrik Šussov su 12 Ordino brolių ir 600 saviškių nužygiavo į Samogitiją ir nuniokojo viską šalia Bartihajų (Indijos piliakalnis už 6 km į pietryčius nuo Šilalės), Čelmo (Batakių piliakalnis už 18 km į šiaurės rytus nuo Tauragės) ir Viduklos. Žemaitiai pasislėpė dideliuose miškuose ir pelkėse tarp medžių užtvarų. Sugavę 4 Ordino brolius, daug dvarininkų ir knechtų, savo dievams jie sudegino brolį Johaną iš Juliho kartu su žirgu ir šarvais, o kitus pasiuntė Keistutui. Vėliau tas iškeitė juos į buvusius nelaisvėje pas riterius savo bojarus ir žmones.

Rugsėjo pabaigoje vyriausiajam magistrui sudarė karų su žemaitiais suvestinę. Per 85 metus žuvo 5 aukščiausieji preceptoriai, 23 preceptoriai, 149 Ordino broliai, 1000 dvarininkų, 3000 miestelėnų, 11000 laisvųjų, 8000 tarnų, 15000 kareivių ir tarnautojų bei 68000 valstiečių.

Po to jis su Austrijos hercogu Albrehtu III, sutelkę didelę kariuomenę ir daugelį svečių, užpuolė Kaltinianus ir Velunę, 20 dienų niokojo jų apylinkės. Spalio 9 d. nukautaisiais jie prarado komtūrą ir keletą brolių, o po to su dideliu grobiu vežimuose, belaisviais ir galvijais grįžo namo.

Keršydami, žemaitiai netikėtai užpuolė Fridlandą (Pravdinsk), kur komtūras Gallus iš Rihvaldo su stipriu būriu ir žmonėmis statė pilį ir kasė griovį, daugelį jų nužudė, sudegino miestą ir išėjo savo keliu.

Apie tai sužinojęs, Memelio komtūras su 8 Ordino broliais ir 400 žmonių patraukė į Samogitiją. Kelyje padalinęs saviškius į 4 būrius, jis viską degino ir niokojo. Žemaitiai pasislėpė tankumynuose, medžių užtvarose ir pelkėse. Tiesdami kamšus, riteriai bandė juos pasiekti, bet žemaitiai, išardę iš abiejų pusių kamšą, daugelį nužudė ir keletą sučiupo. Komtūrą jie sudegino, kitą Ordino brolį sumušė ir pakabino ant medžio, o trečią, pririšę prie žirgo, suplėšė. Iš to žygio grįžo tik 160 kryžiuočių.

1380 metų vasario 27 d. Jogailo su Livonijos magistru iki birželio 1 d. sudarė paliaubas, bet jose nepaminėjo Keistuto valdų ir Samogitijos.

Tais pačiais metais gegužės 31 d., po trijų dienų derybų Dovidiškuose, šalia Vilnios, Jogailo, Keistut, Vitovt ir Žigimont su didžiuoju komtūru Rotgeru iš Elnero, Elbingo komtūro, Dirsovo (Tčev) fogto Albrehto iš Liuhtenbergo, Survillo, Veidilo ir kitų akivaizdoje pasirašė amžiną taiką tarp Litvos ir Prūsijos žemių. Riteriai, pažadėję tris metus nepuldinėti Samogitiją, gavo teisę vykdyti joje teisingumą. Ten pat medžioklėje Jogailo ir didysis komtūras, Vitovto akivaizdoje sudarė slaptą sąjungą, pagal kurią Ordinas galėjo puldinėti Keistuto žemes, o Jogailo turėjo padėti riteriams, bet ne Keistutui. Abi pusės, prisidengdamos išpirka, įsipareigojo grąžinti viena kitai belaisvius.

Greit Vilhelm iš Frimershaimo paskyrė Samogitijos magistru Ordino brolį Binifaciją Baumštoką ir davė jam knechtų būrį.

Paskui, sutelkęs didelę kariauną iš litvų, žemaitių ir variagų (Gotlando piratų) Jogailo su liahais išvyko į pagalbą savo draugui, Krymo emyrui Mamajui prieš Maskvos kunigą Dmitrijų, o Vingold su pskoviečiais – pas Dmitrijų. Iš visų jam ištikimų Rusės kunigysčių jis sutelkė didelį pulką, 10 pėstininkų pulkų ir 3 kavalerijos vėliavas; iš viso 12000 pėstininkų ir 625 raitelių. Mamaj turėjo 9 tūkstančius (kiekvienoje iki 910 raitelių) polovcų ir 70 kilmingųjų, iš viso apie 8260 raitelių. Todėl jis laukė Jogailo ir didžiojo Riazanės kunigo kariuomenės.

Rugsėjo 8 d. Jogailo, būdamas prie Dono, dienos kelyje nuo Kulikovo lauko (laukas tarp Dono ir Nepriadvos žemupio), sužinojo apie Mamajo pralaimėjimą ten. Iš abiejų pusių mūšyje žuvo 11000 žmonių, tame skaičiuje rusai prarado 574 raitelius ir apie 7885 pėstininkus. Pasukęs atgal, Jogailo su prisijungusiais prie jo totoriais užpuolė Dmitrijo gurguolę, atėmė grobį ir daugelį išžudė.

1381 metais, po balandžio 22 d., iki Bonifacijo Baumštoko mirties, Livonijos magistras Vilhelm iš Frimershaimo Samogitijos magistru paskyrė Gallą iš Tairihvaldo. Jis gyveno Fridlande.

Tais pačiais metais gegužės pabaigoje ir birželį Livonijos magistras 14 dienų niokojo Medniko apylinkę. Išžudęs 36 kilmingus, daugelį vyrų, moterų ir berniukų, jis išsivedė 350 žemaitių, tiek pat jų žmonų ir vaikų, 1400 arklių ir daug kito grobio. Kelyje atgal miestelio Dubinki (Dubingiai) žemėje jis daugelį išžudė, paėmė ten 600 asmenų į nelaisvę ir iki birželio 13 d. sugrįžo namo.

Paskui Ragnito komtūras Vigant iš Baldershaimo, nuniokojęs žemę Pikegall (tarp Kalvarijos ir Seinų), išsivedė 100 vyrų ir 200 arklių. Po to žemėje Romaine jis išžudė 200 žmonių ir dar 50 paėmė nelaisvėn su arkliais ir stambiais galvijais.

Keršydamas, Vitovt užpuolė Fridlandą, nužudė Gallą iš Tairihvaldo su visais jo žmonėmis. Vėliau jo 200 raitelių sudegino miestą Memel ir sunaikino ten daug gyventojų. Už tai Keistut paskyrė Vitovtą savo įpėdiniu.

1382 metų birželio 13 d. Livonijos maršalas išvyko į žygį ir 2 savaites niokojo žemaitių žemes.

Tais pačiais metais liepos 21 d. Keistut grįžo į Gorodno, pasiuntė žmoną į Berestą ir, palikęs Vitovtą rinkti kariauną, nušuoliavo į Samogitiją. Mednike, į tarybą sušaukęs žemaitius, jis paprašė jų pagalbos prieš Jogailo.

Apie liepos 30 d. Keistut su 9000 žemaitių ir su visais, kurios sugebėjo surinkti, bei Vitovt su kariauna, susiėję ties Nerge už 16 varstų aukščiau Kovno, nužygiavo į Trokį.

Ten pat, siaubdamas viską ugnimi ir žudynėmis, per žemaitių žemes ir Nergę skubėjo Livonijos magistras su kariuomene.

Rugpjūčio 3 d. Keistut ir Vitovt su Olgerdo sūnumi, Ratno ir Liubomlio kunigu Fiodoru Liubortu Sanguško, iš vienos pusės, o taip pat Jogailo, Skirgailo, aukščiausiasis maršalas ir Robin iš Eltco su 300 savųjų, iš kitos pusės, susiėjo šalia Trokių. Jogailo, idant išvengtų mūšio ir kraujo praliejimo, pas Keistutą ir Vitovtą pasiuntė Skirgailo ir bojarus. Skirgailo, davęs priesaiką nuo savęs ir Jogailos vardu, įtikino Vitovtą pradėti derybas. Keistut, pamatęs, kad nesugebės išvengti pralaimėjimo, tikėjosi susitaikymo ir Jogailos malonės.

Rugpjūčio 10 d. Jogailo, prisiekęs savo stovykloje Vitovtui, pakvietė jį ir Keistutą į Vilnę, kur liepė juos suimti ir įkalinti į pilies bokštą, o paskui išsiųsti į Krevo. Žygūnai, pasiųsti Vitovto ir Keistuto kariaunoms, pranešė, kad kunigai susitaikė, karo nebus ir reikia išsiskirstyti. Tuo pačiu laiku sučiupo 5000 Keistuto ir Vitovto kareivių. Tie pasidavė savo noru Jogailos malonei ir davė jam priesaiką ištikimume ir amžiname paklusnume. Likusieji išsibėgiojo.

Vitovto laikai

Vitovt, pabėgęs iš įkalinomo Krėvos pilyje, nustraksėjo į Insterburgą, kur po spalio 12 d. jį ir Litvos Novgorodo kunigą Tovtovilą gerai priėmė vyriausiasis magistras (1382 – 1390) Konrad Ciollner iš Rotenštaino. Vitovt prašė jį: „Jei man draugiškai padėsite, tarnausiu Ordinui su savo žemėmis ir būsiu vasalu“. „Didžiai gerbiamas dvasiškas vyras ir brolis“, kaip jis vadino vyriausiąjį magistrą, ištiesė jiems ranką ir pasiuntė Jogailai prašymą grąžinti Vitovtui Keistuto žemes.

Konrad Ciollner iškart pasiuntė Vitovtą pas žemaitius pagalbos. O kai tas sugrįžo, tai pats siuntė žygūnus į Samogitiją, ir pas jį patraukė daugelis kunigų, bojarai ir žemaitiai. Vyriausiasis magistras aprūpindavo juos maistu, ginklais, arkliais ir manta.

Jau lapkričio 1 d., susitikime Dubysos žiočių saloje, „didysis karalius arba hercogas, litvų ir rusų ponas ir įpėdinis“ Jogailo ir „Trokių hercogas“ Skirgailo „po jų motinos Julianijos patarimo“ su vyriausiuoju magistru ir Livonijos magistru paėmę paliaubas 4 metams, pažadėjo padėti jiems, per tą laiką krikštytis su savo broliais ir tauta, nepradėti karų be Ordino sutikimo ir atiduoti jam Samogitiją tarp Dubysos ir Memelio upės iki jos išėjimo į jūrą, kai tik riteriai pavergs Samogitiją. Netrukus Jogailo ir Skirgailo su Ordino riterių pagalba pradėjo niokoti Vitovto ir jo sąjungininkų žemes.

Tą rudenį ir žiemą Žemaitijoje ir Prūsijoje siautė stiprus maras.

1383 metų sausio 6 d. Jogailo, atsakydamas Konradui Ciollnerui, nesutiko grąžinti Vitovtui ir Tovtovilui jų tėvonijas, nes nebegalėjo daugiau jais tikėti. Jis rašė, kad visi žemaitiai ir Skirgailo pakluso jam ir jis niekada neatiduos žemaitius.

Netrukus, pradėjęs karą su Mazovija ir Polonija, Jogailo su litvų ir žemaitių kariauna apgulė Varšovo hercogo Johano užgrobtą Drogičin. Nors pas apsuptuosius ir prasibrovė Johano raitininkų šimtinė, kai kurie rusai išdavė miestą, ir vasarį miesto būrys sudėjo ginklus.

Liepos 28 d. po to, kai Vitovt sutiko atiduoti Ordinui Litvą, Konrad Ciollner paskelbė Marienborge žygį prieš Jogailo, kaip išdidų kunigo, pardavusio belaisvius riterius rusams, užgrobusio Ordino žemes, neteisingai pradėjusio karą su hercogu Johanu ir neatidavusio jam žemaitių žemių. Sutelkęs 4000 žmonių jis išvyko į Litvą.

Nužygiavęs palei Memelį ir Nergę, Konrad Ciollner su kariuomene, vokiečių, prancūzų, anglų bei škotų kryžiuočiais ir aukščiausiasis maršalas Konrad iš Vallenrodto su kita kariuomene, bombardais ir šauliais, o taipogi Vitovt su 3000 žemaitių, su bombardų ir šaulių pagalba bei kitais būdais, rugsėjo 11 d. puolė Trokį. Kitą dieną, po to, kai buvo pramušta pilies siena, jos gynėjai pasidavė, paskui ir pats miestas atvėrė kryžiuočiams vartus. Konrad Ciollner, palikęs ten fogtą Johaną Rabę ir du brolius su 60 karių, įteikė pilį Vitovtui, o tas, davęs įkaitus, sudarė su Ordinu taiką.

1384 metų sausio 28 d. Kiongsberge „Trokių hercogas“ Vitovt, jo broliai Žigimont Sigismund ir Sudimont, Vaidotos sūnus Georgij, Golšanų kunigs Ivan ir Drucko kunigs Lev, bojarai Jurij ir Svirgailo, iždininkas Gibut, Rionkut, Michail Milegand ir kiti su vyriausiuoju magistru sudarė sąjungą, pagal kurią Vitovt, kaip teisėtas Trokių hercogas, pažadėjo jam pagalbą, netgi jei jis pultų Litvą, ir perdavė save ir savo žemes Ordino globai, tame skaičiuje ir Samogitiją iki Neviazės su žeme Kauve (Nemuno, Peršėkės, Dovinės, Šešupės ir Siesarčio tarpupis) už pagalbą tėvonijos atgavime. Jis rašė, kad kraštas nuo Kovno iki Ordino valdų „niekada nepriklausė mūsų tėvams ir neturime jokių teisių į jį“, o taipogi, kai mirs, visos jo žemės atiteks Ordinui, jei nepaliks jos sūnui ar dukrai. Konrad Ciollner įsipareigojo rūpintis, kad jo teisėti įpėdiniai gaus palikimą, bei juos ginti. Tuo pačiu laiku jis įpareigojo kai kuriuos prūsų riterius ištikimai tarnauti Vitovtui ir, pasitaręs su preceptoriais, atidavė jam Mergenbergą.

Tomis dienomis vyriausiasis magistras ir Vitingos fogtas (1383 – 1384) Markvard iš Zalcbaho, paėmęs nelaisvėn Mednike 300 karių, atidavė juos Vitovtui, o po to nusigėrė Memelyje.

Tais pačiais metais, jau vasario 4 d., 76000 žemaitių iš Medniko, Veangeno (gali būti 110×54 m dydžio su 76×20 m aikštele Nausodžio piliakalnis ties Plunge) ir Memelio, kaip ir ankščiau, prisiektinai pažadėjo aukščiausiam maršalui stovėti Ordino pusėje prieš visus grobikus.

Liepos 3 d. Vitovt su žemaitiais ir Sudimont su keliais litvinais, nužudę prie Jurgenborgo (piliakalnis už 3 km į pietvakarius nuo Jurbarko centro) juos lydintį riterį Johaną iš Altenhoff ir, pagrobę į nelaisvę 11 kryžiuočių, sudegino pilį Bajerburg (Bajersburg 1343 metais). Per penkias dienas Vitovt su 400 saviškių atvyko iš Noj Marienburgo am Memel (Naujas Marienburg prie Memelio, Kartupėnų piliakalnis) į Jurgenborgą ir pasakė, kad Jogailo ir Skirgailo su draugove ima nelaisvėn žmones ir siaubia vietoves šalia pilių Ragnit, Nojhaus (piliakalnis už 2 km į pietryčius nuo Pagėgių) ir Šplitern (piliakalnis už 3 km į vakarus nuo tilto per Nemuną Sovetske). Ir pridėjo: „Rytoj aš kartu su jumis ateisiu į pagalbą komtūrui Ragnite prieš šiuos neištikimus pusbrolius ir išdavikus. Mes pasieksime šlovingą pergalę. Taipogi atsiųskite tarnus iš pilies, kad jie man paruoštų malkas ir visą kas reikalinga, nes aš ketinu apsinakvoti čia kartu su jumis.“ Ir kai jam atvėrė dūris, Sudimont kartu su Vitovto žmonėmis užgrobė pilį ir nužudė 3 riterius, paėmė nelaisvėn 19 riterių ir Ordino brolių, o paskui sudegino pilį. Tą pačią naktį Vitovt apgaule paėmė Noj Marienburgą, nužudė ir sučiupo joje apie 60 vyrų bei išsivedė fogtą ir daugelį krikščionių. Paskui jis pranešė Konradui Ciollnerui, kad Jogailo paliko Skirgailo, ir kad nori susijungti su juo ir žygiuoti į Insterburgą (Černiachovsk). Kai Vitovt atžygiavo prie Insterburgo, tai pranešė riteriams, kad turi vyriausiojo magistro praėjimo leidimą. Sudimont su saviškiais pirmiausiai nužudė išėjusį pas juos Ordino brolį Johaną iš Aldenhoffo, o paskui – komtūrą ir daugelį kitų, paėmė nelaisvėn vicekomtūrą Teoderiką iš Krustės su 10 brolių, apiplėšė pilį ir pavertė ją pelenais. Tuomet Vitovt su belaisviais ir grobiu veikiai grįžo į Noj Marienburgą ir paleido pilį dūmais. Iki liepos 28 d. jis taip pat klastingai apiplėšė ir sudegino pilis Badernburg (gali būti Opstainių piliakalnis už 8 km į šiaurės rytus nuo Nemano) ir Nojhaus.

1386 metais Smolensko kunigs Sviatoslav su savo kariaunomis skubėjo Vingoldui į pagalbą, bet, atžygiavęs prie Vitebsko, sužinojo, kad Polock užimtas. Tuomet jis pasuko, ir per Oršą vyko prie Mstislavlio prieš Korigailo. Balandžio 18 d., svaidytuvais pradėjęs daužyti miestą, jis paleido po apylinkę karius ir praliejo daug kraujo. Smolenskiečiai visus nežmoniškai kankino, kai kuriuos gaudė ir uždarę trobose, padegdavo; kitiems priverdavo rankas į klėtis ir uždegdavo sienas, ant kuolų sodino kūdikius. Po 11 dienų ryte prie miesto atžygiavo keturi Kazimiro Skirgailo, Koributo, Lugvenio ir Vitovto pulkai, o su jais – žemaitiai bei liahai. Ir susitiko mūšyje prie Mstislavlio sienų šalia Vihros upės.

Sviatoslav pirmas su stipriu riksmu smogė Vitovto ir Skirgailos litvams, bet jie atsilaikė. Kai jis tvarkė priekio pakrikusias eiles, vienas litvinas kiaurai perdūrė jį ietimi, ir tas nukrito nuo žirgo. Pamatę, kad jų kunigs nukautas, smolenskiečiai pabėgo į gretimus miškus. Juos vydami Skirgailos raitiejai kapojo juos kardais ir gaudė bėgančius. Ten pat narsiai kovėsi, buvo sužeistas, paspruko ir buvo pagautas Sviatoslavo sūnus Jurij. Liahai, įvarę rusus į ąžuolyną, daugelį sukapojo, o paskui kartu su litvais vijo juos iki Smolensko. Žuvo Sviatoslavo sūnėnas – Vasilijo sūnus Ivan, daug kunigų, bojarų ir karių. Paėmė nelaisvėn ir kitą Sviatoslavo sūnų Glebą.

Smolenskiečiai užsidarė mieste. Skirgailo ir Vitovt, ilgai prastovėję prie jo sienų, atidavė jiems nukautų kunigų kūnus ir paėmė išpirką. Kelyje atgal jie kalaviju ir bausmėmis sutramdė Oršą ir Vitebską.

Iki 1387 metų, iki krikšto, litvai garbindavo žalčius. Žemaitiai – iki 1417 metų.

Tais laikais litvai, žemaitiai ir jatviaziai buvo vienas vienetas.

Litvų žemė – Litva Dvinos, Sožo, Dniepro, Pripetės, Bugo, Lesnajos, Nemuno, Narės ir Šventosios (rytų Šventoji) iki pilies Nenemite (Liaudiškiai už 4 km į šiaurės rytus nuo Zarasų) tarpupyje ribojosi su Polocko, Smolensko, Černigovo, Kijevo, Volynės, Polesės, Jarokonos, Sudovijos, Samogitijos ir Livonijos žemėmis.

Savo kalba litvai vadino save „litvai“, o jų kalba turi daug rusų žodžių.

Žaibuojant, litvai, kaip ir žemaitiai garbindavo dievą Perkūną.

Žemaitių žemė – Samogitija, kitaip – Žemaitija – „žemutinė žemė“, driekėsi tarp Papės prie Baltijos jūros, pilių Grise (Grieze – gyvenvietė už 13 km į šiaurės vakarus nuo Mažeikių), Nersten (gali būti piliakalnis už 10 km į pietus nuo Viesytės) bei Nenemite, upių Šventa (vakarų Šventoji), Nare ir Memel, Velunės, Kotičėmis (Katyčiai), pilimį Memel bei jūra. Ji ribojosi su Livonija, Litva, Sudovija ir Prūsija, ir tęsėsi iki Baltijos jūros, kur 28 varstai skyrė Prūsiją prie Memelio nuo Livonijos. Samogitija turėjo apskritis: Eosijai (Kalotės piliavietė ir piliakalnis už 9 km į šiaurę nuo Klaipėdos), Erogala, Kaltinianai, Knetov (Upytės piliakalnis prie Panėvėžio), Kražov, Mednik, Raseinė, Velunė ir Vidukla. Karalius skirdavo ten seniūną iki gyvos galvos.

Dauguma žemaitių buvo aukšto ūgio, laukiniai, nepaklusnūs ir nekultūringi, valgė paprastą ir skurdų maistą, gėrė vandenį ir kartais alų bei midų. Jie nepažinojo aukso, sidabro, vario, geležies ir vyno. Jiems leisdavo gyventi su keliomis žmonomis ir imti į žmonas po brolio mirties jo žmoną. Jų liaudis rengėsi skurdžiai, paprastai – į šėmus pilkus drabužius iš milo. Labiau išdidūs iš jų turėjo taures iš jaučių ragų.

Žemaitiai buvo drąsūs ir geri kariai, mūšyje dėvėjo šarvus ir turėjo trumpas ietis. Jų maži arkliai tarnavo jiems žygiuose ir ariant mediniu žambiu.

Paprasti žmonės gyveno su žmonomis, vaikais, vergais ir galvijais žemose ir ilgose trobose iš rąstų bei šiaudų ir su ugniakuru viduryje, virš kurio darė angą. Tokie būstai pamažu siaurėjo aukštyn ir buvo be pertvarų.

Ši tauta buvo linkusi į pranašystes ir burtus. Jų šventąją ugnį ant aukšto piliakalnio virš Neviazės pastoviai palaikydavo žynys. Žemaitiai steigė šventyklas ant kalvų arba pelkėse, kur degino laužą į pietus nuo didelio akmens su rato arba pėdos formos įduba. Miškuose, kuriuose jie garbindavo kaip dievų buveines, turėjo šeimos laužus, ant kurių degino artimųjų lavonus su žirgais, balnais ir geriausiais drabužiais. Prie šių laužų stovėjo suolai, ant kurių sudėdavo maistą iš tešlos, o ant laužo pildavo midų.

Jie maitino namines gyvates. Kai jos įšliauždavo prie padėto pieno, visi klupdavo suoluose ant kelių ir su baime lenkdavosi joms iki tol, kol tos neiššliauždavo atgal. Jeigu pas juos atsitikdavo nelaimė, jie galvojo, kad blogai maitino ir priiminėjo naminę dievybę.

1388 metų rugsėjo 6 d. aukščiausiasis maršalas (24.3.1387 – 16.11.1392) Engelhard Rabe ir aukščiausiasis hospitaljeras Zigfrid Valpot iš Bassenhaimo patraukė į Litvą. Pakelyje, nuniokoję žemę Romaine, jie atkeliavo prie pilies Visvalde (Mažųjų Žinėnų piliakalnis už 20 km į šiaurės rytus nuo Kauno), kurioje buvo Skirgailo. Po bombardų rutulių ir gaisro ugnyje praradę daug savųjų, kryžiuočiai nužygiavo prie Vilkomiro. Lauke jie pastebėjo Vitovtą. Litvai, pamatę jų kariuomenę, sudegino pilį. Apiplėšę ir pavertę dūmais jos apylinkę, dvyliktąją Litvoje buvimo dieną, jie persikėlė per Nergę ir spalio 11 d. su dideliu grobiu sugrįžo atgal.

1389 metų sausį Ragnito komtūras (1384 – 1392) Johan iš Rumpenhaimo niokojo žemaitių žemes už Memelio priešais savo pilį ir žemę Krumbstegall (Nemuno, Leitės ir Veižaso tarpupis), o Insterburgo fogtas – Kaltinianus. Jie pagavo 40 žmonių ir 120 arklių.

Tais pačiais metais birželį, piliakalnyje Ninteget, žemaitių žemėje Krumbstegall, Ragnito komtūras ir Insterburgo fogtas Alff iš Čiudendorfo, Tapiovo fogtas Pentc iš Truppaho ir Girdovo fogtas išžudė 40 pagonių ir vieną paėmė į nelaisvę. Kaltinianų žemėje jie išžudė daugiau kaip 400 žmonių, kitus paėmė nelaisvėn ir prarado tik 4 saviškius.

Gruodžio pabaigoje, būdamas pilyje Marienborg, Vitovt, su vyriausiuoju magistru, būsimuoju Livonijos magistru Vennemaru iš Briuggenajo ir prūsais, sudarė sąjungą bei apsikeitė su jais raštais ir priesaikomis, įkeitę jiems už pagalbą Samogitiją už 300000 florinų (auksinis 3,53 g svorio).

1390 metų sausio pradžioje Kiongsbergo suvažiavime žemaitių bojarai ir prūsų riteriai iškilmingai paskelbė „šventąją“ Sąjungą, laisvos prekybos atkūrimą ir bendrą pareigą žygiuoti prieš bendrus priešus. Tuomet Vitovtą vadino karaliumi, „šlovingu Litvos lyderiu“ ir Samogitijos hercogu. Tada ten gyveno 40 tūkstančių žemaitių (šeimų).

Tuo pačiu laiku Konrad Ciollner Samogitijos komtūru paskyrė Ordino brolį Gothardą iš Golnovo ir davė jam knechtų būrį.

Vasarį Vitovt patraukė į Samogitiją, kur paprašė bojarų jam padėti jo tėvo atminimui.

Paskui Ragnito komtūras su Insterburgo ir Girdovo fogtais žemėje Kolain (tarp Skuodo ir Sedos) išžudė 400 žemaitių ir prarado 4 saviškius.

Birželio 4 d. Kiongsberge daugelis Samogitijos bojarų, jų karaliaus Vitovto laidavimu, aukščiausiojo maršalo akivaizdoje sudarė sąjungą ir draugystę su Ordinu bei susitarė su Livonija dėl laisvos prekybos. Žemaitiai galėjo prekiauti Jurgenborge, Ragnite ir Memelyje, o Ordino žmonės – jų žemėje. Abi tautos įsipareigojo gyventi taikoje ir viena kitai padėti. Sutartį pasirašė aukščiausiasis maršalas ir bojarai iš Medniko: Maisebut, Tirksel bei Javšos sūnus Rukund; iš Kaltinianų: Skvaibut, Eimund, Tilen, Davaks, Ragel ir Skuč; iš Knetovo: Cilp bei Pampli; iš Kražovo: broliai Einur ir Eivild, Vid, Getez, Gigut bei Ramovit; iš Viduklos: Bimund, Surgailo, Gelvan ir Surten; iš Eosijų: Cavden, Klavsegailo bei Hotštaik ir iš Erogalos: Sund, Vilavd, Erim Gineot, Jotek ir Dramut.

Apie liepos 24 d. Konrad iš Vallenrodto, pakvietęs Vitovtą, sutelkęs saviškius ir daugelį užsienio riterių, tarp kurių buvo Lankastero hercogo Johano Gonto sūnus – Derbi grafas Henrik Bolingbrok su 300 riterių ir 700 Anglijos lankininkų, Prancuzijos karaliaus kamerheras Žan II le Mengr su Prancuzijos riteriais ir 160 Škotijos raitininkų, Maisseno markgrafas Frederik bei daug Germanijos grafų ir riterių, trimis būriais įsibrovė į Litvą. Vieną jų iš Anglijos, Germanijos ir Prancuzijos riterių vedė pats didysis komtūras, kitą – Livonijos magistras, o trečią – žemaitių iš Medniko, Kaltinianų, Knetovo, Raseinės ir Erogalos, Sudimonto litvų, rusų, totorių bei samdomų vokiečių – Vitovt. Iš viso šioje kariuomenėje, neskaitant Vitovto žmonių, buvo 5200 karių.

Kitoje upės pusėje, prie Senojo Kovno, jų laukė Skirgailo. Briste perbridę upę aukščiau pilies, jie išžudė 100 Skirgailos raitelių ir, privertę pagonius sprukti, užgrobė 200 jų arklių. Rugpjūčio 15 d., po puošnios puotos Senajame Kovno, Konrad iš Vallenrodto, markgrafas Frederik ir Vitovt nužygiavo prie Trokių, ir po dviejų šturmų sudegino miestą ir pilį. Pasiuntę aukščiausiajį maršalą ir svečius į Vilnę, o Vitovtą – į Alyty (Alytus), jie patraukė į Vilkomir ir, paėmę jį, nužygiavo į Visvaldę, o paskui – į Vilnę.

Rugpjūčio 20 d. Ragnito būrys, o už jo – Engelhard Rabe su didele kariuomene ir gurguole bei grafas Henrik su anglais ir lankininkais nukeliavo prie Vilnios. Iš Toruno atvyko 60 raitininkų ir 170 pėstininkų.

Tuomet Vitovt pas didįjį komtūrą pasiuntė pasiuntinį prašyti pagalbos, ir tas jam paskyrė Ragnito komtūrą, Samlando ir Insterburgo fogtus, Ruperto iš Šokendorfo švento Georgo vėliavą su vokiečių piligrimais ir Tomo Persi anglais. Susijungę, prie Alytų jie sutriuškino Koributą, išžudė ir pagrobė į nelaisvę apie 2000 jo karių. Kapitono Alberto Karsovo ataka nulėmė mūšio baigtį. Rugsėjo 4 d. Vitovt su saviškiais, žemaitiais ir vokiečiais su dideliu grobiu patraukė prie Vilnios, kur artėjo didžiojo komtūro ir Livonijos kariuomenės. Po vienos dienos Konrado iš Vallenrodto kariuomenė sustojo miesto akivaizdoje.

Rugsėjo 7 d., anksti ryte, Skirgailo, Vigant ir liahai, perėję Nergę, stovėjo Veisiškės lauke Šeškinėje, o Vitovt su vokiečias, anglais, gurguole ir patrankomis žygiavo link jų nuo Antakolio (Antakalnė) ir Pliko kalno. Mūšio įkarštyje, kai vokiečiai pradėjo šaudyti iš patrankų ir daugelį užmušė, litvai išsibėgiojo, o Vitovto žmonės vijosi juos, daugelį iškapojo, kiti nuskendo Nergėje. Apie vidudienį visas laukas buvo nusėtas nukautaisiais ir sužeistaisiais. Žuvo 4600 Skirgailos karo žmonių ir 1500 Vitovto bei vokiečių. Tarp žuvusiųjų buvo Smolensko kunigo Konstantino sūnus Čartoryjsko (Staryj Čartoryjsk Volynėje) kunigs Gleb ir kunigs Lev Plaksiva. Į nelaisvę pateko: Evnutijo sūnus Žeslavlio kunigs (Zaslavlė netoli Minsko) Simeon, Smolensko kunigo Sviatoslavo sūnus kunigs Gleb ir Plaksos sūnus kunigs Lev, jo sūnus Ivan Teta, Čartoryjsko kunigo Konstantino sūnūs Vasilij ir Gleb bei 8 bojarai. Kiti išsibėgiojo. Skirgailo vienas perplaukė upę ir pabėgo į Vilnios Kreivąjį miestą. Likusieji jo žmonės susitelkė prie Senųjų Trokių ir iš ten užpuldinėjo vokiečių gurguoles prie Vilnios.

Rugsėjo 8 d. Vitovt su litvais, rusais ir žemaitiais sustojo prie Kreivojo miesto, Konrad iš Vallenrodto – rytų Nergės krante priešais kaimą Ponary (Paneriai už 7 km į pietvakarius nuo pilies), o Livonijos magistras – už Nergės, priešais kaimą Mižeholy (tikriausiai už 1 km į šiaurės vakarus nuo pilies). Apsupęs miestą, Vitovt įsakė įkasti patrankas Tauro kalne ir šaudyti į Kreivąjį kalną (Pilies kalnas). Netrukus jų rutuliai, trebušetų ir svaidytuvų akmenys suardė jo nuokalnę ir nemažai gorodnių (1,75 – 2 sieksnio ilgio sąrantos iš kurių sustatydavo sienas). Tuo laiku Vitovto prikalbinti išdavikai padegė dvi kamaras ir du bokštus Kreivajame mieste. Pradėję šturmą su taranų, judamų bokštų ir stogų pagalba, Vitovto žmonės rugsėjo 13 d. paėmė miestą. Apie 1400 liahų, litvų ir rusų sudegė arba žuvo nuo kalavijų, dar 600 pateko nelaisvėn. Liahai neįleido į viršutinę pilį karaliaus brolį, žydų hercogą Kazimirą Vasiliją Korigailo. Tas, išbėgęs iš ugnies, pateko vokiečiams ir Vitovt liepė nukitsti jam galvą. Jo galvą užmovė ant ieties ir rodydavo viršutinę pilį gynusiems liahams, įtikinėdami pasiduoti. Nukankintojo kūną ketvirčiavo ir vilko matant apgultiesiems. Liahų vadovu buvo Polonijos pakancleris Nikolaj iš Moskorževo. Žemutinę katedros pilį su rusais ir litvais gynė Skirgailo.

Tam laikui kryžiuočiai pastatė tiltą per Nergę ir per jį į šturmą žygiavo jų būriai. Nors patrankų rutuliai sugriovė didelę dalį akmens sienos, kapitonas Klement įsakė užtaisinėti pradaužas žeme ir mėšlu bei iškabinėti pradaužų vietose kailius taip, kad juose silpo strėlių ir rutulių smūgiai. Netikėtais išpuoliais ir savo patrankų ugnimi liahai darė juntamus nuostolius miestą apgulusiems ir jų pabūklams. Apie 30 kryžiuočių buvo nukauti, tame skaičiuje grafas Algard iš Hohenštaino, o rugsėjo 24 d. patrankos rutuliu – hercogas Konrad Tovtovil. Tuomet vokiečiai pagavo Narimonto sūnų, Pinsko ir karaliaus pilių hercogą Michailą, kai tas pereidinėjo iš žemutinės pilies į viršutinę. Vitovt liepė pakabinti jį už kojų ant guobos šakos, o jo lankininkai ir pats Vitovt nužudė hercogą strėlėmis.

Spalio 5 d. apgulusieji netikėtai įsiveržė į žemutinį katedros pilį ir paėmė nelaisvėn Skirgailo, bet juos numetė nuo sienų. Tuomet Vitovt ir kryžiuočiai, matydami, kad apgultis nesėkminga ir baigėsi parakas, po dienos paleido dūmais Kreivąjį miestą, bažnyčias bei aplikinius namus ir, užmovę ant kuolų vaikus ir žindančias motinas, spalio 16 d. pasitraukė į Prūsiją, į kurią grįžo spalio 26 d. Su Vitovtu atvyko 2000 jo žmonių. Kelyje atgal jie nuniokojo Samogitijos pasienį. Iš viso tame žygyje kryžiuočiai ir Vitovto žmonės išžudė daugiau nei 5000 žmonių ir 2000 paėmė į nelaisvę.

Po žygio į Litvą vyriausiasis magistras Konrad iš Vallenrodto Vitovtui ir jo 150 raitelių į pagalbą davė Ragnito komtūrą su 250 raitų ir Samlando fogtą su užsienio riteriais, ir jie dažnai niokojo Litvos ir Samogitijos žemes, imdami į nelaisvę bei žudydami liaudį, degindami ir plėšdami gyvenvietes.

1391 metų gegužės 19 d. Vitovt ir Ragnito komtūras su kryžiuočių būriais įsibrovė į žemę Velkan (Jūros, Akmenos ir Žiuržmočio tarpupis), kur ugnimi ir kalaviju padarė daug žalos, pagavo litvų kapitoną, 120 vyrų ir 400 žirgų.

1392 metų rugpjūčio 7 d. Gorodno ir Trokių kunigs Vitovt, pripažinęs karaliaus ir aukščiausiojo Litvos hercogo Vladislavo Jogailos valdžą, gavo iš jo Litvos hercogo, didžiojo Rusės kunigo bei Lucko ir Trokių pono titulą. Karalius, perdavęs Vitovtui Litvos ir Rusės valdymą bei valdžą virš jų hercogų, grąžino jam tėvoniją ir Berestą, Gorodno, Kamenecą prie Lesnajos, Kernovą, Krevo, Lucką, Suražą prie Narevo, Trokį, Volynės Vladimirą, Vilnią bei kitas Rusės, Litvos, Samogitijos ir Polesės pilis. Vitovt prisiekė jas valdyti karaliaus vardu, saugant jam ištikimybę, ir niekada nepalikti karaliaus ir Polonijos karalystę, bei visam laikui likti sąjungoje su juo ir Karūna.

Pagal šią sutartį Kijev, Galicija, Holm ir Belz atiteko Polonijai, Volynė, Luck ir Volynės Vladimir – Litvai, o po Vitovto mirties visos jo žemės ir miestai turėjo likti karaliui.

Nuo dažnų karų iždas buvo tuščias ir Vitovt, nusprendęs jį papildyti, pasiuntė Koributui į Severskio Novgorodą, Olerko į Kijevą ir Koriato sūnui Fiodorui į Ponizję (Podolė) reikalavimą prisiekti jam ištikimybę ir pavaldinybę bei paskyrė jiems duoklę.

Koribut išdidžiai nesutiko, pasakęs, kad pripažins jo valdža, jei bus nugalėtas ginklu. Vitovt nedelsiant patraukė su litvų ir žemaitių kariauna į Severiją (valsčius tarp Sožo, Desnos, Ugros, Okos, Osetro, Dono, Seimo). Koribut, sutelkęs kariauną, išvyko priešais. Susitikus šalia Dokudovo (gali būti Dokudovo už 27 km į šiaurės rytus nuo Borisovo) jie kovėsi su permaininga sėkme, bet rusai pakriko ir ėmė trauktis atgal. Tuomet vaivadų Ginvilo ir Boreiko sūnaus Vasilijo, litvų pulkai pradėjo drąsiau spausti, praplėšė jų centrą ir sutriuškino. Daug rusų žuvo. Koribut su maža draugove nustraksėjo į Severskio Novgorodą.

Palaidojęs saviškius, Vitovt persekiojo jį iki miesto ir iš visų pusių apgulė. Pastoviai šturmuojant bokštus ir, pramušus bei pakasinėjant medines sienas ir kaišiojant po jomis ugnį, jo kariai paėmė kremlį (miesto vidinė tvirtovė) ir pagavo Koributą su žmona ir vaikais. Atėmęs iš jo Severiją, Severskio Novgorodą ir Brianską kartu su manta, rištunkais (apranga) ir skirtinėmis žemėmis, Vitovt paliko mieste savo būrį ir paskyrė visose vietose savo seniūnus.

1393 metais, po rugpjūčio 15 d., aukščiausiasis maršalas (1392 – 1404) Verner iš Tetingeno su preceptoriais, kariuomene ir svečiais, turėdamas švento Georgo ir palaimintosios Dievo motinos vėliavas, bei su 200 arklių į Prūsiją atvykęs Viurtembergo grafas Eberhard IV, perėję iš Insterburgo per mišką į Ragnitą, sulipo į laivus ir palei Memelį ir Dubysą atplaukė į Raseinės žemę. Visą dieną jie degino viską apylinkėje, gaudė ir žudė žemaitius. Antros dienos ryte žemaitiai užpuolė ir 12 iš jų nužudė. Trečią dieną, pagrobę 350 žmonių, daug arklių ir gėrio, kryžiuočiai grįžo prie laivų ir patraukė į Prūsiją.

Tais pačiais metais spalio 16 d. žemaitiai netikėtai užpuolė miestą Memel, jį sudegino su neseniai pastatyta ant piliakalnio bokštu, padegė pilį ir, nužudę 60 žmonių ir vieną ponią, išėjo su dideliu grobiu.

1394 metų pradžioje, po 15 naktų praleistų Litvoje, kryžiuočiai, vedami aukščiausio maršalo, sulipo į laivus šalia Mereco (Merkinė) ir palei Memelį pasiekė Samogitiją. Turėdami priešakyje Vitingos (jos mokančius litvų ir liahų kalbą karius paskirdavo į avangardą) būrį, jie keturiais būriais žudynėmis ir plėšimais nusiaubė Raseinės apylinkę ir kovo mėnesį sugrįžo namo su 400 belaisviais asmenimis.

Tais pačiais metais liepos 25 d. Konrad iš Jungingeno su aukščiausioju maršalu, didžiuoju komtūru grafu Vilhelmu iš Helfenštaino, preceptoriais, Pomezanijos vyskupo Johano ir Sambijos vyskupo, pono Ruso Petclero Frančigenos palaimintosios Dievo motinos vėliavomis, ir Eberhardo iš Etcenbergo švento Georgo vėliava, kurioje buvo Maisseno markgrafas Frederik, grafas Rupert ir daug svečių iš Prancuzijos ir Germanijos, su 150 šaulių iš Ženevos ir bombardais išžygiavo iš Marienborgo per Kiongsbergą ir Labiovą (Poleskas) į Rittersverderį (pilis Memelio saloje už pusantros mylios žemiau Kovno – už 6 km į pietryčius nuo Kauno centro). Iki rugpjūčio 9 d. prie jų prisijungė Barteno ir Insterburgo fogtai, Elbingo vėliava, Balgos komtūras grafas Konrad iš Kiborgo, Brandinburgo komtūras Johan iš Štraifeno, Kionsbergo komtūras Markvard iš Zalcbaho, Rinės komtūras Frederik iš Vallenrodto ir Ragnito. Po trijų dienų kryžiuočių kariuomenė buvo šalia Rittersverderio, ir ten pradėjo atstatinėti pilį. Ten pat Memeliu atplaukė laivai su proviantu ir visu kas reikalinga. Rugpjūčio 17 d. Vitovt, atsivedęs 1500 litvų žmonių, žemaitius ir liahus, po neilgų derybų bombarda apšaudė vyriausiasiojo magistro (1393 – 1407) Konrado iš Jungingeno, aukščiausio maršalo bei Balgos būrio palapines. Tuo metu jo žmonės padegė pilies rąstus ir pradėjo pereidinėti dviem brąstomis per Memelį į salą. Bet riteriai, nors ir turėjo saloje tik 400 ginkluotų žmonių, atakavo puolančius, kai tie buvo iki kelių vandenyje. Brandinburgo būrys nedelsiant atėjo saviškiams į pagalbą. Vitovt, kaip ne kartą jau darė pačioje mūšio pradžioje, paspruko, o iš paskos – ir kiti. Mūšyje žuvo 500 Vitovto karių, daugelis pateko nelaisvėn ir neteko vienos vėliavos. Iš belaisvių kryžiuočiai sužinojo, kad tarp Kovno ir Vilnios Vitovt paruošė 9 medžių užtvaras su bombardais, svaidytuvais ir žemaitių būriais.

Rugpjūčio 22 d., palikęs pilies atstatymui 300 žmonių, vyriausiasis magistras patraukė pro šalį Kovno kitu keliu per Paparčius (gyvenvietė už 7 km į šiaurės vakarus nuo Kernavės) į Vilnią. Tuo tarpu Senajame Kovno nuo laivų į vežimus perkrovė proviantą 5 savaitėms. Pakeliui kryžiuočiai pagavo bojarą Stevą iš Lerdentrago, o prie Paparčių – Sudimontą. Savo žmonių patarimu Konrad iš Jungingeno įsakė išdaviką pakarti už kojų. Kitą dieną pasaloje paėmė nelaisvėn Vitovto sesers vyrą, Varšovo hercogą Johaną ir bojarus Veidbutą ir Gaildį. Jau rugpjūčio 25 d. prancūzai ant šarvais apkaustytų žirgų priartėjo prie Kreivojo miesto, bet kai kuriuos iš jų pervėrė kulkos. Už miesto sienos, už upės Vilnia, ant Tauro kalno pastatė medinį įtvirtinimą su 10 bokštų, sienų ir vartų, o šauliai iš ten pradėjo apšaudymą ir atakas. Ten pat ant rąstinių atramų pastatė bombardas. Prasidėjusiuose susirėmimuose žuvo, buvo sužeisti ir pateko nelaisvėn daug litvinų. Bet ir dažni liahų išpuoliai darė didelius nuostolius apgultiesiems. Viltis į rusų schizmatikų išdavystę, kuriems Svetrigailo daug žadėjo, žlugo, nes Vitovt nubaudė juos mirtimi.

Tuomet vyriausiasis magistras, paskyręs į priekį Sambijos vyskupo vėliavą iš 400 raitininkų, paliko ties Rudamina (11 km pietryčius nuo miesto) Barmijos vyskupo, grafo Frederiko iš Collerno ir Balgos, Brandinburgo, Bartena, Rine bei Kionsbergo komtūrų vėliavas pasaloje, iš viso 3600 saviškių karių, kad pultų Vitovtą, kuriam per savo šnipus pranešė apie mažas puolančiųjų pajėgas. Vitovt su žemaitiais ir Koribut su rusais iš dviejų pusių smogė jiems ir, vydami bėgusius rūke, jie buvo įvilioti į pelkę (13 km piečiau miesto). Komtūrai ir grafas Frederik su saviškiais puolė juos, ir Vitovt pirmas paspruko, kaip ir rusai. Žuvo 500 jo karių, į nelaisvę buvo paimtas Jurijo sūnus, Belsko kunigs Ivan ir 6 vėliavos.

Aštuntą apgulties dieną atvyko Livonijos magistro kariuomenė ir žemiau miesto pradėjo tiesti du tiltus per Nergę. Per savaitę gynėjai, paėmę nelaisvėn riterį, tris vokiečius ir 50 žmonių iš Livonijos, sudegino šiuos tiltus, apgulos bokštus, vartus bei mažus stovyklos bokštus. Bet ir patys patyrė didelius nuostolius nukautaisiais ir patekusiais į nelaisvę. Po to rąstines atramas pritraukė prie Vilnios bokštų ir, dieną ir naktį šaudydami iš bombardų, sugriovė akmeninį bokštą bei padegė daugelį medinių miesto įtvirtinimų. Prūsai pradėjo tiesti naują tiltą per Nergę, o apgultieji taip apsaugojo plyšius dangtimis, kad bombardų rutuliai negalėjo juos pramušti. Rugsėjo 9 d. litvai slapčia padegė gyvenamajį bokštą stovykloje, kurioje sudegė daugelis prancūzų ir proviantas. Jame buvęs parakas sprogo, ir bokštas nuvirto į vandenį. Kai kurie buvo sužeisti arba nukauti pagonių. Tuomet prūsai atsisakė kasti griovį ir daryti naują įtvirtinimą šauliams, o kariuomenėje skambėjo šauksmai sugrįžti. Praradęs 46 žmones, vieną riterį ir tris vokiečius, Konrad iš Jungingeno per tris dienas su Vitovtu sudarė paliaubas. Prancūzai norėjo susikauti su liahų riteriais, bet Konrad iš Jungingeno jiems uždraudė.

Rugsėjo 16 d. kryžiuočiai pasitraukė. Kelyje atgal per Trokį ir Kovno daugelis riterių buvo nukauti dažnai naktimis puldinėjusiais žemaitiais. Bet ir žemaitiai šalia Lentvėrės (Lentvaris) prarado 250 saviškių. Miške, ties Strėva, jų laukė didelis žemaitių būrys, bet šauliai iš Ženevos ir bombardų salvė privertė juos sprukti. Prie Senojo Kovno vyriausiasis magistras, Svetrigailo ir kariuomenė su daugybe belaisvių sulipo į laivus ir rugsėjo 25 d. išplaukė į Ragnitą. Kelyje į Insterburgą miške juos užpuolė 400 raitųjų, kurie buvo atmušti su dideliais nuostoliais. Tuo laiku Vitovt ugnimi ir kalaviju niokojo Prūsijos vietoves ir gyvenvietes, su dideliu grobiu ir be nuostolių grįžo namo. Tuomet 50 karių iš Gorodno gaisrais ir žudynėmis nusiaubė Viznos apylinkes, išsivedė 40 arklių. Barteno būrys nukovė du jų karius, ir dar du paėmė nelaisvėn.

1395 metų sausio pradžioje Samlando fogtas Ulrik iš Jungingeno su preceptoriais ir piligrimais patraukė per žemaitių žemes į Litvą ir, stovėdamas šalia Raseinės, paliko didelį grobį ir paskubomis sugrįžo atgal, nes sužinojo, kad Vitovt pradėjo ugnimi ir kalaviju niokoti Insterburgo ir Jurgenborgo apylinkes.

1396 metais Livonijos magistras Vennemar iš Briuggenajo išmušė jo žemes įsibrovusius į litvų ir žemaitių būrius.

Tais pačiais metais po rugsėjo 29 d. Dubysos saloje Vitovt, vadinęsis save Litvos didžiuoju kunigu, su keturiais bojarais iki kitų metų balandžio 23 d. sudarė paliaubas su Ordinu, kurį atstovavo aukščiausiasis intendantas, Dantciko komtūras grafas Albreht iš Švarcenburgo, aukščiausiasis hospitaljeras grafas Konrad iš Kiborgo, Brandinburgo komtūras Johan iš Rumpenhaimo ir Toruno komtūras. Vitovt taip pat pažadėjo neleisti savo žmonių į Livoniją. Vyriausiasis magistras juo netikėjo ir be jo krikščionybės įrodymų nenorėjo tokios taikos. Todėl Vitovt turėjo ne tik vykdyti prieš šešis metus duotą priesaiką, bet kaip ir kiti krikščionių valdovai, kartu su šventos Romos Bažnyčia ir imperija, daryti krikščionių gyvenimą dar daugiau krikščionišku. Jį įparejgojo Ordinui atstatyti išdavikiškai sudegintas ir sugriautas jų pilis, suteikti Teutonų broliams pažadėtas privilegijas, grąžinti jiems dykynes tarp jo ir jų žemių bei Samogitiją, kuri jau daug metų atiduota ir įtvirtinta popiežiaus ir Romos karaliaus, o taipogi neturėti jokių ryšių ir santykių su netikinčiais, schizmatikais ir pasitraukusiais krikščionimis.

Tuo laiku Ragnito komtūras Markvard iš Zalcbaho kariavo prieš žemaitius.

1397 metų sausio 16 d. Kovne Vitovt su Ordino pasiuntiniais Ragnito komtūru ir Survillo, pasirašė paliaubas iki balandžio 23 d., kurios nelietė Samogitijos. Jie taip pat susitarė dėl amžinos taikos sudarymo.

Birželio 16 d. Konrad iš Jungingeno rašė hercogui Vitovtui, kad siūlo jam paliaubas iki rugpjūčio 15 d. Tas sutiko. Paskui su aukščiausiu maršalu sudarytos paliaubos nelietė žemaitių.

Lapkritį Ragnito komtūras su 400 saviškių ir su svečiais, turėdamas daugiau nei 1000 raitininkų, vėl niokojo Samogitiją, išžudė ir paėmė į nelaisvę 200 pagonių ir išsivedė 500 arklių. Lapkričio 21 d. jis pateko į pasalą, o jo pasprukę riteriai metė ginklus ir paliko žirgus. Dalis iš jų buvo nukauta, kiti grįžo namo.

1398 metų sausio pradžioje Livonijos riteriai netikėtai užpuolė žemaitių žemes ir paėmė ten 700 asmenų į nelaisvę bei 550 arklių.

Tais pačiais metais balandžio 2 d. Konrad iš Jungingeno paskelbė Marienborge paliaubas su didžiuoju Litvos kunigu Vitovtu iki 1399 metų balandžio 20 d., kurios lietė Vitovto litvų, rusų ir Ordino žemaitių žemes, Prūsiją ir Livoniją. O taipogi apie tai, kad niekam neleidžiama per jų žemes daryti jiems žalą.

Balandžio 23 d., pagal Gorodno amžiną taiką su Ordinu, Vitovt su savo žmonėmis, įsipareigojęs teikti kryžiuočiams pagalbą, nepraleisti per savo žemes į Prūsiją ir Livoniją jų priešų kariuomenę ir atstatyti jo riterių sudegintas pilis, atsižadėjo Samogitijos iki Neviazės, ir pretenzijų į Pskovą už pagalbą Novgorodo užgrobime. Sutartį pasirašė Verner iš Tetingeno, didysis komtūras, aukščiausiasis hospitaljeras, Ragnito komtūras ir Osterodės komtūras Johan iš Šionefeldo bei Vitovt ir jo bojarai.

Rugsėjo pabaigoje žemaitiai sugriovė Taplaukeną ir dar keletą Ordino pilių, o Vitovto seniūnai Samogitijoje padarė didelę žalą riteriams.

Spalio 12 d. Saline (sala Nevėžio žiotyse) Konrad iš Jungingeno ir „Litvos bei Rusės aukščiausiasis hercogas“ Aleksander, kitaip Vitovt, su jo hercogais ir bojarais, šventos ir nedalijamos Trejybės vardu sudarė amžiną taiką ir sandorą tarp Litvos, Rusijos, Prūsijos, Livonijos ir kitų Ordino žemių.

Vitovt prisiekė pakeisti požiūrį į ortodoksų tikėjimą, kartu su šventosios Romos Bažnyčia ir su Romos imperija plėsti savo žemėse, ir tarp savo žmonių katalikų tikėjimą; daryti tai, ką daro kiti krikščionių valdovai, nekariauti nei prieš vieną krikščionių šalį ir neleisti to per savo žemes, atsisakyti prievartos ir neteisybės, bei klausyti Ordino nurodymų. Be to jis pažadėjo sąžiningumą, atsisakyti suktumo ir apgaulės.

Visiems laikams įvedė ribas su Ordinu nuo Livonijos sienos su Pskovu (Robežineki už 27 km į šiaurės rytus nuo Kraslavos), palei upelį Eglofa (Vileika, įteka į Vakarinę Dviną už 4,5 km pietryčius nuo Kraslavos), per dykynę, ištaką Borne (16 km į pietvakarius nuo Kraslavos), pagonių Nenemitė, Prengelišės kelį (Diunenborh – Vilkomir), ežerą Apeitė (Rubikiai), palei upelį Smarda (Anykšta), per akmenį Roda (Puntuko, 6 km piečiau Anykščių), upelį Roda (Juostinėlis), Visviltę (Levaniškių piliakalnis už 25 km į vakarus nuo Anykščių), palei Neviazę per šventą mišką iki Salino; ir aukštyn palei Memelį iki Romos salos (Nemuno Kaune), palei upes Supe (Jiesia) ir Mete (Dovinė, Žuvintas, Spernia), ežerą Mete (Dusia), upėmis Mete (Ančia), Bebr, Narev iki Viznos. Po Viznos išpirkimo iš hercogo Semovito, siena iki Viznos bus patikslinta. Visos išvardintos ribos visiems laikams atiteko Ordinui.

Abi pusės pažadėjo nesudarinėti nei su kuo sąjungų viena prieš kitą, neturėti santykių su Pskovo žeme, kuri visiems laikams atiteko riteriams po jos užkariavimo jais, nepriimti kitos pusės nusikaltėlių ir nebausti juos vėl pas save; teisingai dalinti karo grobį, nepraleisti priešą per savo žemę ir nepereiti per kitos pusės žemes be jos sutikimo, o perėjimo atveju nedaryti žalos kitai pusei. Ordinas įsipareigojo padėti Vitovtui Novgorodo žemės užkariavime.

Jų žemėse įsigalėjo laisva prekyba žmonėms, kuriuos atleido nuo mokesčių ir kitų rinkliavų. Sutarties turėjo visiems laikams ir tvirtai laikytis visi žmonės, Vitovto įpėdiniai, bendraįpėdiniai ir perėmėjai ir niekas niekada neturėjo ją laužyti.

Tais pačiais metais gruodį kryžiuočiai išsivedė 700 žemaitių ir apie 700 arklių, išgalabiję dar daugiau Samogitijos gyventojų.

1399 metais nuo vasario 2 d. Verner iš Tetingeno 5 dienas niokojo Medniko žemę ir paėmė 900 asmenų į nelaisvę. Tomis pačiomis dienomis Livonijos riteriai 10 dienų niokojo Samogitiją, daugelį išžudė ir išsivedė 1000 žmonių ir 500 arklių. Nors žemaitiai juos persekiojo, tie vis tiek sėkmingai sugrįžo namo.

Tais pačiais metais po vasario 19 d. Vitovt su saviškiais ir Lotaringijos hercogas Karl II su riteriais įžengė į Samogitiją ir padarė ten didelę žalą: išsivedė apie 900 asmenų į nelaisvę, nugalabijo daugelį karių ir arklių.

Gegužės pradžioje Vitovt, norėdamas nuniokoti totorių žemę, nužudyti jų sultoną ir grąžinti Toktamyšą, kad tas jam duotų valdyti visą Rusę, sutelkė visas jėgas prie Kijevo. Toktamyš su savo ulanais (ulonais, chanų sūnūmi) ir murzais (totorių bojarais) pas jį atvyko iš Lydos.

Apie gegužės 8 d., pasiųntęs į priekį Promčislavą ir Sviatoslavo sūnų kunigą Glebą, Vitovt su hercogais Sigismundu ir Svetrigailo, 48 kunigais ir 50 vėliavų per Kijevą išvyko žemyn palei Dniepro krantą. Viena iš vėliavų buvo švento Georgo Ragnito komtūro vėliava iš 30 riterių ir raitininkų, 70 Ordino knechtų, 5 riterių iš Prancuzijos ir 400 žemaitių. Vitovto kariuomenėje buvo apie 44000 žmonių.

Prieš birželio 19 d. vyriausiasis magistras su didelėmis pajėgomis įžengė į Samogitiją, 12 dienų degino pasėlius, bet, kadangi žemaitiai pasislėpė pelkėse, nedaug laimėjo.

Perėjęs per Sulą ir Psiolą, rugpjūčio 5 d. totorių žemėje prie Vorsklos žiočių, Vitovt pasitiko Temir-Kutlugą, su savimi atvedusį 4 tumanus (kiekviename – iki 9,1 tūkstančio raitelių) ir ulanų būrį. Po dienos visa jo kariuomenė sustojo šalia upės.

Sultonas, laukdamas Idikę su 4,5 totorių tumanais iš Matregos (Tamanė), Kaffos (Feodosija), Krymo, Azako (Azovas) ir Juodosios jūros pajūrio, pasiųstam Vitovtu Spytko pasakė, kad nori taikos. Tada Vitovt įsakė Spytko perduoti jam žodžius: „Viešpats davė man viešpatavimą pasauliui. Mokėk man duoklę ir būk mano sūnumi“, o be to – reikalavimą ant savo pinigų kalti Litvos ženklą. Temir-Kutlug sutiko, prašydamas kelias dienas apgalvoti duoklės dydį. Po trijų dienų atvyko Idike, ir pas totorius atsirado jau apie 78000 raitelių. Nelaukdamas, Vitovt pasiuntė Spytko pas emyrą prašyti taikos, bet tas atsakė, kad sultonas gali pripažinti Vitovtą tėvu ir ponu, kaip vyresnio pagal amžių, bet jis vyresnis, todėl Vitovt privalo pripažinti jį tėvu ir ponu.

Rugpjūčio 12 d. ryte, kai jauni rusų bojarai, laikydami rankose nuogus kardus, rėkė vyresniems: „Mes norime kautis, o ne taikytis, kautis! Mes atėjom kautis! Kautis!“, Vitovt nedelsiant atsakęs jiems: „Matau jūsų riterišką narsą, drąsumą mūšiui ir narsią širdį. Parodykite visiškai savo vyriškumą, o aš jūsų neišduosiu“, davė ženklą puolimui.

Kimūs trimitų garsai paskelbė kautynių pradžią. Jiems antrino totorių tambūrinai, riksmai: „Alla, Alla!“ ir žirgų žvengimas. Kai tik Vitovto kariuomenė perėjo upę, Idike puolė. Vitovto pėstija, šaudžiusi iš patrankų, šaudyklių ir kilpinių, garsiai šaukdama: „Viešpatie, padėk!“ puolė pakaitomis puolančias ir atsitraukiančias totorių lavas. Tie irgi nuolat šaudė iš lankų. O liahai pradėjo įveikinėti kilpiniais Idikės raitelius. Koribut su saviškiais už 3 mylių įsirėžė į totorių vidurį ir ten ilgai kovėsi; bet pradėjo silpti nuo jų masės ir pasuko atgal. Tada žuvo Drucko kunigai Ivan ir Andrei. Totoriai vis dažniau puldinėjo ir daugelį nužudė. Vos po dviejų valandų nuo kautynių pradžios, Temir-Kutlugo raiteliai, iš abiejų pusių aplenkę ir apsupę priešą, pašovė po sparnuose buvusiųjų raitininkų žirgus, o perėjusius upę prirėmė prie kranto. Tuo laiku žuvo Spytko, dauguma riterių ir žemaitių. Po kelių valandų įnirtingo mūšio ir labai įnirtingų kirstynių, pirmas nustraksėjo Toktamyš su savo totoriais ir sutrypė daug žmonių. Paskui juos metėsi sprukti kiti.

Mažai kas pasislėpė aukštoje žolėje arba paspruko. Žuvo 20 Vitovto vėliavų ir 25 kunigai. Kautynėse buvo nukauti 53 bojarai, Stefan Mušat, Spytko, Soha, Varš, Johan Glovač, 9 Ordino broliai ir beveik visi liahai ir riteriai. Totorių žuvo apie 10000, o Temir-Kutlug buvo mirtinai sužeistas.

Išsigelbėjo tik 1/4 Litvos kariuomenės, Markvard iš Zalcbaho ir liahų riteriai Ostrorog bei Šamotulskij. Sužeistas ir vos nepaskendęs, Vitovt mažoje draugovėje nušuoliavo su savo broliu Sigismundu ir Svetrigailo į Kijevą.

1400 metais nuo vasario 2 d. Verner iš Tetingeno su Lotaringijos hercogu, turinčiu 100 raitininkų, su komtūrais ir kitais svečiais pusantros savaitės niokojo žemaitių žemę. Devintą dieną kitą jų žemę iki Kražovo degino ir niokojo Vitovt su Ragnito komtūru. Paskui Vitovt su kariauna, Ordino bei livoniečių kariuomenėmis drauge įsibrovė į Samogitiją ir pavergė didesniają žemaitių dalį. Tie įkaitais davė geriausiųjų bojarų vaikus. Konrad iš Jungingeno paskyrė krašto fogtu Dionisiją iš Andelovo, davė jam būrį, iždininką ir leido statyti ten pilį Jung Kovno.

1401 metų sausio 6 d. į Marienborgą atvyko daugiau nei 15 geriausiųjų bojarų iš Samogitijos ir leido krikštyti save bei buvusius ten įkaitais savo vaikus. Ryšium su tuo riteriai surengė šventę, padovanojo jiems druskos ir audinių, bei kartu su jais pasiuntė dvasininkus ir vienuolius pas jų vaikus ir žmonas. O vyriausiasis magistras suteikė žemaitiams Prūsijos gyventojų teises.

Po dienos Konrad iš Jungingeno atsakė „didžiagaliui ypač brangiam“ hercogui Vitovtui, kad nors tas dėl gilaus sniego negali atvykti į susitikimą į Insterburgą, jis kviečia jį į susitikimą sausio 30 d. į Peitmedį ant Pissos (Angrapos intakas) ir, kad aukščiausiasis maršalas jau išsiuntė jam maistą. Tą žiemą Samogitijoje buvo badas, todėl Konrad iš Jungingeno ir Ordino vadovai aprūpindavo žemaitius arkliais, karvėmis, grūdais, miltais, sviestu, mėsa, silke, druska ir audiniais. Tuomet mirė Samogitijos fogtas Dionisij iš Andelovo ir jį pakeitė Ordino brolis Hillebrand iš Farovo.

Tais pačiais metais kovo menėsį Vitovt skundėsi Europos monarchams neteisėtu Konrado iš Jungingeno reikalavimu išdavinėti pabėgusius žemaitius, nes jis atidavė jam Samogitiją, bet ne jos tautą. Bojarus jis nesutiko grąžinti, o tik tuos, kurie priklausė riteriams ir mokėjo činšą. Savo ruožtu Konrad iš Jungingeno rašė popiežiui, Germanijos kurfiurstams, Burgundijos hercogui ir Breslovo (Vroclav) vyskupui apie Vitovto klastą. Tuomet Vitovt pasiuntė Nikolają iš Moskoržėvo Germanijos kurfiurstams, grafams ir ponams su skundu, kad Ordino žmonės neteisėtai sulaikydavo Samogitijoje jo činšo rinkėjus, mušdavo ir žeidinėjo pasienyje daugelį vykusiųjų į Litvą ir grąžindavo juos atgal. Jis prašė uždėti Ordinui griežtą baudą ir perspėjo, kad riteriai vėl ruošia karą.

Tuo metu žemaitiai su Ordino brolių pagalba per trumpą laiką pastatė jiems dvi pilis (Marvelės piliakalnis Kaune ir Pyplių piliakalnis prie Nevėžio žiočių kairiame Nemuno krante), o jų kunigai, žemaitių vyresnieji ir bojarai jau buvo krikštyti. Vieną iš šių pilių, kuri prie Neviazės, padėjo statyti Vitovt.

Tomis dienomis, kai kryžiuočiai paėmė įkaitais ir išsivedė į Prūsiją visus bojarų vaikus iš Samogitijos, žemaitiai sukilo. Vitovt nedelsiant pasiuntė jiems didelį būrį buvusiųjų pas jį žemaitių su savo pagrindiniais žmonėmis. Jie sudegino dvi riteriams pastatytas pilis ant Memelio bei prie Kovno ir, pagrobę visus ten buvusius brolius ir kitus Ordino žmones, pasodino juos į belanges.

Kovo 20 d. Vitovt paskelbė Ordinui karą ir išžygiavo su savo broliu Sigismundu ir žemaitiais prieš riterius. Po kelių dienų jie sudegino dvi kryžiuočiams pastatytas pilis ir paėmė nelaisvėn visus, kas ten buvo. Atsakydami, balandžio 3 d., kryžiuočiai sukaustė grandinėmis visus žemaitių įkaitus ir kitą dieną du iš jų pakorė Torune. Tuomet žemaitiai, su litvų pagalba paėmę Memelbork, sudegino miestą, persikėlė kariauti už Memelį, su dideliu grobiu ir belaisviais grįžo į Litvą.

Tuo tarpu Ordino vadovai pranešė Europos krikščionių valdovams dėl naujos „Vitoldo“ išdavystės, kuris vadino save Litvos ponu ir aukščiausiu kunigu. Kasdien pareikšdamas ir kalbėdamas apie didelę šventos krikščionybės augimo naudą, savo įprastoje išdaviko pagiežoje jis visada neapkentė, priešinosi ir žemino ją. Nežiūrint į patvirtintą antspaudais sutartį, Vitovt nesiruošė atiduoti Ordinui Samogitiją ir, žadėdamas žemaitiams didelę laisvę, traukė juos pas save. Vyriausiajam magistrui jis siųsdavo pasiuntinius, o tas jam, ir jie jau nusprendė susitikti dėl visų ginčijamų klausimų sprendimo. Bet viskas, ką niekšingas išdavikas Vitovt pažadėjo ir dėl ko jis prisiekinėjo, pasirodė melu.

Apie balandžio 23 d. Konrad iš Jungingeno su daugeliu preceptorių vedė derybas su Jogailo šalia Racionžio. Vitovt, pažadėjęs karaliui be jo sutikimo nesudaryti sąjungos ir susitarimo nei su Konradu iš Jungingeno, nei su Livonijos magistru, gegužės 1 d. su vyriausiuoju magistru aptarė klausimą dėl laisvų ir baudžiauninkų žemaitių.

1402 metų gegužės 22 d. Racionže Vitovt ir Konrad iš Jungingeno patvirtino 1398 metų Salino amžinąją taiką. Kitą dieną karalius pasirašė šią sutartį ir pažadėjo patvirtinti naują Samogitijos sieną.

Tais pačiais metais gegužės 25 d., kol Konrad iš Jungingeno vedė su Jogailo derybas prie Toruno, Vitovt su litvais, rusais ir totoriais netikėtai naktį, su žemaitių pagalba įsiveržė į Memelį, sudegino ir sugriovė miestą ir, nepagailėjęs nei vaikų, nei moterų, išnaikino visus gyventojus. Kelyje atgal, naudojant mortyras, medinius skydus ir daug šaudyklių, jie per tris dienas šturmu paėmė Gottisverderį, nužudė komtūrą ir tris ponias, o paskui užgrobė Marienverderį ir Rittersverderį, paėmė į nelaisvę ir nugalabijo daugelį riterių, žemų vyrų ir žmonų. Paskui Vitovt užgrobė dvi pilis Livonijoje, paėmė į nelaisvę ir išnaikino visus, kas ten buvo.

Tuomet vyriausiasis magistras pas Vitovtą pasiuntė didijį komtūrą grafą Vilhelmą iš Helfenštaino ir Brandinburgo komtūrą Markvardą iš Zalcbaho, ir Vitovt, apkaltinęs visame žemaitius, prašė atleidimo už padarytą žalą. Todėl broliai skundėsi žemaitiais ir Vitovtu popiežiui, o jis pavedė karaliui Sigismundui skundus išspręsti. Sigismund pripažino Vitovtą nekaltu.

Per 23 karų metus su žemaitiais Ordinas prarado 161 savo brolį ir 5021 vyrą.

Prieš gruodžio 24 d. litvai ir žemaitiai staigiu antpuoliu sudegino plytų svirną ir palisadą prie Ragnito.

1403 metais kryžiuočiams iškirtus šventąją girią Keidanuose (Kėdainiai), jos vietoje pastatė akmeninę bažnyčią.

Tais pačiais metais sausio 11 d. Konrad iš Jungingeno aukščiausiajam Ordino maršalui rašė, kad Vitovt degina bažnyčias ir šaudo iš mortirų į Kristaus, Marijos ir šventųjų atvaizdus. Jis skundėsi Lignico hercogui Ruprehtui, kad Jogailo, turėdamas pretenzijas juo užstatytai Ordinui Dobryno žemei, žmonėmis, ginklais, šarvais, arkliais ir įrankiais; palaikė Vitovto, kuris save vadino aukščiausiuoju litvų ir rusų hercogu, bei žemaitių atvirą karą prieš šventąją Bažnyčią ir Ordiną.

Liepos 12 d. vyriausiasis magistras paskelbė, kad Dubysos saloje aukščiausiasis Ordino maršalas su kitais Ordino vadovais sudarė su hercogu Vitovtu, visomis jo žemėmis ir su Litva, rusais ir žemaitiais paliaubas iki rugsėjo 18 d. Taipogi jis prašė suteikti Livonijos magistrui praėjimą per jo žemes. Abi pusės susitarė dėl sienų aptarimo, taikos atstatymo, laisvos prekybos, pilno žalos padengimo ir belaisvių keitimosi.

Rugsėjo 8 d. Saline, karaliaus pasiuntinio akivaizdoje, Vitovt kalbėjo su Konradu iš Jungingeno, jo komtūrais ir Prūsijos vyskupais dėl Samogitijos, pabėgusiųjų žemaitių grąžinimo, sienų bei taikos, ir remdamasis įgaliojimų nuo karaliaus neturėjimu, sutiko dėl paliaubų iki Kalėdų, ir susitikimą su vyriausiuoju magistru bei Jogailo iki kitų metų gegužės 28 d.

Gruodžio 31 d., padėkojęs Vitovtui už pagalbą, Konrad iš Jungingeno prašė palenkti žemaitius Ordinui, nes jie nenori būti klusniais Ordinui, be to norėjo nužudyti jį šalia Kovno.

1404 metų gegužės 19 d. į salelę Vysilia šalia pilies Racionž atvyko Jogailo su hercogais, pakancleris Nikolaj Tromba, Litvos dvaro maršalas Šaporn, Gniezno arkivyskupas Nikolaj Kurovskij, Krakovo vyskupas Piotr Vyš ir Poznanės vyskupas Albert bei geriausi ponai ir bojarai. Iš Ordino atvyko Konrad iš Jungingeno, Kulmo (Chelm, Chełmno) vyskupas Arnold Štapel ir Pomezanijos vyskupas Johan, didysis komtūras Konrad Kuno iš Lihtenštaino, Verner iš Tetingeno, aukščiausiasis hospitaljeras Johan iš Rumpenhaimo, aukščiausiasis intendantas Burghard iš Vobekės, iždininkas Arnolt iš Hekkės, Toruno komtūras, riteriai, prelatai ir kiti žmonės. Gegužės 22 d. jie patvirtino 1398 metais Saline paimtą amžiną taiką ir 1343 metais pasirašytą Kališe taiką. Didysis litvų ir Rusės kunigs Vitovt visiems laikams perleido Ordinui didelę Samogitijos dalį ir įpareigojo žemaitius prisiekti riteriams ištikimybę. Be vyriausiasiojo magistro prašymo jis neturėjo ginklais versti žemaitius paklusti riteriams. Abi pusės įsipareigojo kartu pateikti Ordinui įkaitus iš žemaitių, paleisti belaisvius bei nepriiminėti ir neteikti globos perbėgėliams ir tremtiniams. Nuo liepos 4 d. visiems Vitovto žmonėms uždraudė ryšius ir prekybą su žemaitiais, aniems uždraudė pirkti ir pardavinėti jo žemėse, o Samogitija nuo birželio 24 per vienerius metus buvo perduodama Ordinui. Dėl savo įsipareigojimų nevykdymo Vitovt turėjo išmokėti Ordinui baudą, o riteriai turėjo teisę paskelbti jam karą.

Tais pačiais metais gegužės 24 d. Jogailo patvirtino šią sutartį ir su Konradu iš Jungingeno sudarė sąjungą, pažadėjęs liepti Vitovtui perduoti Ordinui Samogitiją, jei tas to nepadarys.

Tuo laiku Vitovto pasiuntinys, Vilnios kaštelionas Monivid, ir Konrad iš Jungingeno susitarė dėl paliaubų Samogitijai iki rugpjūčio 15 d.

Rugpjūčio 15 d. Rittersverderyje Vitovt ir vyriausiasis magistras davė žodį neimti iš žemaitių 10 metų činšą. Ten pat Samogitijos bojarai pažadėjo paklusnumą riteriams, ir kad jie privers kitus jiems paklusti.

Po gruodžio 25 d. aukščiausiasis maršalas Ulrik iš Jungingeno su stipria kariuomene nuniokojo Viduklą, Raseinę ir Erogalą, bet nieko ten nelaimėjo. Vitovt su saviškiais padėjo riteriams paverginėti žemaitius, kurie neramino priešus iš pasalų.

1405 metų sausio pradžioje, kai Jogailo pasiuntė į Litvą daugelį riterių, aukščiausiasis maršalas paskubomis paliko Samogitiją.

Birželį Vitovt su savo ir karaliaus liahais padėjo riteriams paverginėti žemaitius.

Grįžęs namo, Vitovt pakvietė Konradą iš Jungingeno į Kovno, ir susitikime su juo lotynų ir vokiečių kalbomis raštu visiems laikams dovanojo Ordinui Samogitiją. Vitovt gavo teisę perkelti 250 žemaitių į savo žemes. Jogailo bergždžiai prieštaravo šiai dovanai.

Kadangi žemaitiai atmetė Ordino valdžą ir pradėjo žudyti jo žmones, liepos 25 d. aukščiausiasis maršalas Ulrik iš Jungingeno su didele kariuomene įžengė į Samogitiją. Pagal taikos sąlygas prie jo su du kartus didesne kariauna prisijungė Vitovt ir perdavė jos miestus ir pilis riteriams. Vitovto žmonės per penkias dienas ties Neviaze jiems pastatė medinę pilį Noj Kiongsberg (Pyplių piliakalnis), kurioje įkurdino Litvos karių su kryžiuočiais būrį. Šalia, rugsėjo 29 d. – dar vieną pilį (Bernatonių piliakalnis už 4 km į šiaurę nuo Nevėžio žiočių). Ją dieną ir naktį, dirbdami kasikliais ir skydais su barkų pagalba, per 8 dienas pastatė 400 Vitovto žmonių. Riteriai paliko joje 60 prūsų iš Vitingos. Trečią pilį Dobishaim pastatė Memelyje prie Dubysos žiočių (Žuklijų II piliakalnis).

Žemaitiai labai trikdė riteriams naktiniais puldinėjmais ir pasalomis, todėl jie padvigubino nakties sargybą. Žemaitiai iš miškų su graudžiais meldimais ir verkimu maldavo Vitovtą ir jo kariuomenę, kad jis neskyrė jų nuo litvų, su kuriais jie vieningi ir panašūs pagal kalbą ir papročius. Jie nenorėjo paklusti kryžiuočiams su jų žiauriu ir nelaimingu „vaks“ – vaiku Jezumi. Netrukus žemaitiai apgulė Dobishaimą ant Neviazės ir pradėjo kasti pylimą, bet netekę daugelio saviškių nuo mortirų rutulių ir strėlių, pasitraukė.

Iki metų pabaigos Livonijos magistras Konrad iš Fitinghoffo ir Vitovt jėga privertė žemaitius paklusti ir duoti savo sūnus įkaitais. Tuomet, dalyvaujant Vitovtui, bojarams ir karaliaus pasiuntiniui, Ulrik iš Jungingeno ir Samogitijos fogtas Michael Kiohmaister iš Šternbergo prisiekė saugoti žemaitių teises ir privilegijas.

1406 metų žiemą, kai riteriai nusprendė žygiuoti su didele kariuomene prieš žemaitius, jie patys atėjo pas juos ir pasidavė, davę jiems daug įkaitų ir žadėdami visada savo ištikimybę.

Tais pačiais metais, po balandžio 14 d., riteriai su žmonėmis iš Prūsijos ir žemaitiais prie Dubysos žiočių pradėjo statyti pilį Poddi (piliakalnis vakarų Seredžiaus dalyje).

Prieš liepos 25 d. Vitovt su didele kariuomene ir liahų būriu, Ragnito komtūras Frederik iš Collerno su Ordino riteriais, Michael Kiohmaister su žemaitiais ir Svetrigailo su valachais (Valakijos rumunai) išžygiavo į Maskvą.

Rugpsėjo 7 d. Vasilij, sutelkęs kariuomenę, išvyko prieš Vitovtą ir po 8 dienų sustojo šalia Plavos (Upos intakas į pietvakarius nuo Tulos), kur pas jį į pagalbą atvyko Šadibeko totoriai.

Rugsėjo 13 d. Vitovt paėmė Odoevą ir po dviejų dienų su visa jėga įsikūrė Peškovo kamšoje šalia Opatjkovo (piliavietė iškyšulyje prie Plavos žiočių). Ten sutikęs Vasilijaus kariuomenę ir pareikalavęs išduoti pasprukusius Smolensko Juriją ir Aleksandrą Neliubą, ir sudarė paliaubos iki kitų metų birželio 1 d., o prieš lapkričio 6 d. be nuostolių sugrįžo namo.

1407 metais žemaitiai išsiuntė laiškus į Europą dėl kryžiuočių negailestingumo ir priespaudos.

Sausio pradžioje žemaitių seniūnai su jų fogtu buvo Marienborge ir prašė savo pirkliams Kulmo teisių (Magdeburgo teisių analogas).

Tą vasarą Dantciko būriai iš 1200 žmonių, Elbingo iš 600, Kionsbergo iš 800, Kulmo iš 200 ir Toruno iš 400 žmonių įžengė į Samogitiją ir iki rugpjūčio 15 d. Memelio krante, prie Dubysos žiočių, pastatė medinę pilį Dubissa (piliakalnis pietinėje Seredžiaus dalyje) ir, už mylios nuo jos, šalies gilumoje – dar vieną 30 liahterų (58 m) ilgio (Pašilių piliakalnis dešiniajame Dubysos krante už 8 km į šiaurės rytus). Jose palikę nedidelius būrius, jie grįžo namo.

1408 metų pavasarį Vitovt skundėsi Ulrikui iš Jungingeno dėl litvų įvažiavimo į Samogitiją uždraudimo.

Atsakydamas į neteisėtumą Vitovt, pagal slaptą Jogailos sutikimą, pasiuntė į Samogitiją maršalą Rumboldą su būriu. Užgrobęs vieną pilį, jis netikėtai užpuolė Memelį, kurį tada tvirtino Johan Liankov, nužudė dalį kryžiuočių, kai kuriuos iš jų paėmė nelaisvėn, viską apiplėšė ir miestą paleido dūmais. Į Michaelio Kiohmaistero skundą Vitovt atsakė, kad Rumbold žygiavo be jo žinios, ir tegul jam atsiųs litvinų sąrašą bausmei. Tuomet vyriausiasis magistras (1407 – 1410) Ulrik iš Jungingeno atsiuntė pas karalių ir pas Polonijos ponus Toruno komtūrą grafą Albrehtą iš Švarcburgo su skundu apie žemaitių maištą ir išdavystę, o taipogi skundu apie Vitovtą, kuris skyrė jiems savo vietininką. Grafas pareiškė, kad riteriai krikščionių vardu kariaus Litvą. Jogailo pažadėjo pats atsakyti vyriausiajam magistrui, o anas pasiuntė paskui pas karalių dar keletą pasiuntinių ir grąsino perduoti savo skundą trečiųjų teismui.

Tais pačiais metais birželio pabaigoje Vitovt, sutelkęs prie Smolensko kariuomenę iš rusų, litvų, volyniečių, žemaitių, liahų bei Ordino riterių, vėl išžygiavo į Maskvą.

Tą vasarą riteriai ant Memelio kranto pastatė pilis Tilzit (Sovetsk), o pas žemaitius – Fredeborg (gali būti piliakalnis Rambynas už 8 km į rytus nuo Tilzito).

Tuo tarpu Jogailo sutiko perduoti trečiajam teismui Ulriko iš Jungingeno skundą apie žemaitius ir Vitovtą bei prašė jų nepulti iki nutarties priėmimo.

Rugpjūčio pabaigoje Vasilij su visa jėga ir Svetrigailo su saviškiais ir totoriais išžygiavo prieš Vitovtą. Rugsėjo 1 d. Vasilijo kariaunos sustojo ties Ugra (kairysis Okos intakas). Kitą dieną prie kitos upės pakrantės atžygiavo Vitovto kariuomenė. Vitovto žmonės jau nebeturėjo nei maisto, nei pašarų, todėl jis pasiuntė raitųjų vėliavą į „toroną“ (užpuolį) rinkti paruošas. Vasilij paprašė taikos. Ir per 12 stovėjimo dienų jie ją sudarė pagal senają sutartį, nustatę ribą tarp Litvos ir Maskvos palei Ugrą ir prie Možaisko. Tuo pačiu laiku Vitovt pareikalavo išduoti jam Svetrigailo, bet Vasilij nesutiko.

Kelyje atgal litvai užpuldinėjo Maskvos valsčius, apiplėšinėjo gyvenvietes ir išsivedė daug belaisvių. Maskvėnai ir Svetrigailo būriai, žygiuodami prieš litvus, vienus nužudė, kitus išvarė, o jų vaivadą Miromobočgą pagavo.

Spalio mėnesį į namus žygiuojantys Vitovto būriai su vokiečiais nuniokojo Pskovo žemes. Nuo ilgo žygio daugelis vokiečių žirgų krito. O kadangi jie patys negalėjo nešti ginklus, tai juos metė, paskandino upėje, paleido dūmais arba užkasė. Taip pėstute ir su dideliais sunkumais jie sugrįžo namo, praradę daugiau nei 2000 žirgų.

1409 metų pradžioje vyriausiasis magistras pasiuntė pas Vitovtą Michaelį Kiohmaisterą ir Markvardą iš Zalcbaho su prašymu išduoti visus pabėgėlius, atsiimti 250 žemaitių ir leisti sienos parėjimą tik su leidimais. Vitovt atsakė, kad išduos tik pabėgusius cholopus, bet ne bojarus, nes jie laisvi ir Samogitijai nepriklauso. Po to Michael Kiohmaister iš Samogitijos išsiuntė litvinus, uždraudė žemaitiams vykti į Litvą, pardavinėti ten duoną, ir įvedė leidimus pasienyje. Juos išdavinėjo tik Ordino preceptoriai arba Vilnios ir Kovno seniūnai.

Tais pačiais metais balandžio 1 d. Keidanuose Velykoms į bažnyčią atėjo tik keli žemaitiai.

Balandžio 21 d. pas Vitovtą atvyko aukščiausiasis maršalas Frederik iš Vallenrodto, Ragnito komtūras Gerhard iš Vallenfelso ir Brandinburgo komtūras su prašymu atsiimti 250 žemaitių ir uždrausti sienos perėjimą be leidimų.

Apie gegužės 26 d., pagal Vitovto įsakymą, žemaitiai vėl atkrito nuo Ordino ir padarė riteriams didžiulius nuostolius. Jiems pasiųsti su būriais bojarai, Nadamo sūnus Gailemin ir Sagoto sūnus Trumpė, sakydavo žemaitiams, kad Vitovt įsakė kariauti kryžiuočius. Ulrik iš Jungingeno prašė Vitovto patarimo apie tai, kaip elgtis Samogitijoje, bet Vitovt atsakė, kad jis negirdi jo patarimų. Todėl vyriausiasis magistras, pamatęs klastingą išdavystę, nusprendė išžygiuoti prieš žemaitius ir Vitovtą.

Birželio 2 d. Švetco (Šviecė, Świecie) komtūras burgrafas Henrik iš Plaueno rašė Ulrikui iš Jungingeno, kad jo šnipas pranešė dėl nesutarimo tarp Jogailos ir Vitovto. Vardan taikos karalius nori perleisti jam Podolę, ir jie sutiko sugriauti visas pilis Samogitijoje.

Birželio 15 d. Ulrik iš Jungingeno pasiuntė laišką Jogailo, kuriame kaltino jį ir Vitovtą teikiant pagalbą Samogitijos maištininkams ir pabėgusiųjų žemaitių priglaudimu.

Tuomet Vitovto ir karaliaus prikalbinti žemaitiai sudegino fogto dvarą Kirsmimmelyje (piliakalnis Skirsnemunėje už 19 km į rytus nuo Jurbarko), pagrobė jo svečius ir daugelį išžudė. Birželio 16 d. jie apsupo ir iškart puolė Fridburgą (5 Veliuonos piliakalniai už 33 km į rytus nuo Jurbarko) stačiusius žmones, 800 iš jų nužudė, kiti išsibėgiojo. Ten žemaitiai sudegino plytų daržinę ir padarė didžiulę žalą. Paskui jie užpuolė pilį Dubissa.

Sužinojęs apie Jogailos ketinimą kariauti Pomeraniją ir kitas Ordino žemes, vyriausiasis magistras pasiuntė pas jį Štargardo (Gdansko Starograd) komtūrą Eberhardą iš Ippinburgo ir Toruno komtūrą išaiškinti, ar jis Vitovtui ir žemaitiams suteiks pagalbą. Prieš birželio 24 d. Obornikuose jie skundėsi karaliui, kad Vitovt atėmė iš riterių Samogitiją, ir jie, reikalaudami padengti žalą, priversti jėga ją grąžinti, ir todėl prašė karaliaus paskelbti, ar nori jis padėti Vitovtui. Į tai Jogailo atsakė, kad liepos 17 d. sušauks Seimą ir duos atsakymą pagal jo sprendimą.

Tuo tarpu Rumbold su bojarais Vasibutu, Klavsigailo, Getotu ir Galeminnė užgrobė Samogitiją ir išsiuntė į Litvą bojarų Nigailo, Lauksvido ir Argalo vaikus. O Vitovt, paskyręs Rumboldą Samogitijos seniūnu, ruošiasi karui, sakydamas, kad žygiuos į Rusę. Liepos 20 d. miške Volgerija tarp Rumšiškių ir Žižemarės (Žiežmariai) Vitovt su savo bojarais, apsimetęs apgaule apie tvirtovės statybą, sutelkė kariuomenę.

Rugpjūčio 1 d. karaliaus pasiuntiniai atvyko į Marienborgą pas Ulriką iš Jungingeno ir perdavė jam, kad jis susilaikytų nuo karo ir susitiktų su Jogailo, o karalius žada išspręsti konfliktą, ir paragins Vitovtą išvesti savo žmones iš Samogitijos bei daugiau neginti žemaitių. Ulrik iš Jungingeno atsakė, kad priims karaliaus tarpininkavimą ir visomis jėgomis privers paklusti žemaitius ir jų kurstytojus. Atsakydamas į magistro įžūlumą ir išdidumą, Gniezno arkivyskupas nuo savęs pridėjo, kad „jei kariaus žemaitius, tai karalius pats prisijungs prie jų ir padės Vitovtui kare. Daug kartų mums grąsinęs karu, magistre lauk, jei tik pajudinsi pirštu, pamatysi mus su ginklais savo žemėje“. Padėkojęs jam už atvirumą vyriausiasis magistras pasakė: „Būdamas perspėtas, aš atgręšiu savo kalaviją geriau į galvą, negu į liemenį, ant apgyvendintos žemės vietoj dykynių“.

Tomis dienomis, atsakydamas Ulrikui iš Jungingeno, Vitovt paskelbė apie Samogitijos prisijungimą prie jo valdų. Jogailo taip pat pareiškė laiške vyriausiajam magistrui, kad jei prieš žemaitius kariaus, tai jis irgi prisijungs prie jų.

Rugsėjo 9 d. Vitovt savo kreipinyje lotynų kalba Europos valdonams, grafams, baronams, kilniesiems, kariams ir miestų bendruomenėms pareiškė, kad jis su karaliumi visada laiku ir narsiai teikia Ordinui pagalbą Samogitijos užkariavime ir kur gali, ištikimai prižiūri jo naudą bei pastoviai rūpinasi katalikų tikėjimo stiprinimu.

Spalio 8 d. Jogailo patvirtino paliaubas su Ordinu iki kitų metų liepos 24 d. ir pažadėjo paleisti visus belaisvius bei netalkininkauti žemaitiams.

Lapkritį į Kovno pas Vitovtą atvyko bojarai iš Samogitijos ir jis, buvusių prie jo riterių akivaizdoje, barė juos už maištą, bet, pakvietęs juos į Vilnę, pažadėjo pagalbą. Tuo laiku Rumbold užgrobė Ordino pilis Samogitijoje.

Apie tai sužinojęs, Ulrik iš Jungingeno rašė laiškuose katalikų valdovams, kad žemaitiai – neleidžiantys krikšto pagonys.

1410 metų sausio 4 d. į Prahą pas Bohemijos karalių atvyko kilmingausieji Polonijos magnatai, aukščiausiasis hospitaljeras su Toruno komtūru ir Mazovijos hercogų pasiuntiniai. Nuo Vitovto atvyko maršalas Butrim ir notaras Nikolaj Cibulka. Po 10 dienų karalius Venceslav priteisė Ordinui Samogitiją ir Sudoviją iki Gorodno.

Tais pačiais metais vasario 8 d. Venceslav, surengęs tarybą su Moravijos markgrafu Jodoku, sinjorais, daugeliu kitų riterių ir dvarininkų, dalyvaujant abiems pusėms, paskelbė savo sprendimą riterių ir dvarininkų miniai. Polonija visiems laikams prardo Samogitiją ir niekada daugiau negalėjo išsirinkti sau karaliaus iš Litvos arba rytų šalių, o tik vakarų valdovus. Jogailo ir jo įpėdiniai privalėjo niekada nepulti ir nesikėsinti į Samogitiją, ir neteikti kitatikiams pagalbos ir paramos žmonėmis, ginklais bei kitomis priemonėmis. Bet privalo kartu su Ordino riterias, dorai padėdami vieni kitiems, kovoti prieš kitatikius.

Liepos 10 d. Jogailos ir Vitovto kariuomenė įžengė į Ordino žemes. Ordino kariuomenė, perėjusi Drevencą prie Lobovo (Liubava), paskubomis nužygiavo 15 varstų iki kaimo Marvald. Sužinojęs, kad priešų stovykla tuščia, Ulrik iš Jungingeno pervedė saviškius per upę į šiaurę nuo miesto Gilgenburg ir išaušus, liepos 15 d., pasitiko priešus ties kaimu Griunfeld (vok. „žalias laukas“, dabar – Gruvald, Grunwald).

Vyriausiasis magistras sutelkė 58 raitininkų vėliavas, 5 pėstininkų pulkus iš samdomų kareivių, prūsų, ugrų ir Gotlando karių, 30 patrankų ir daugiau nei 7350 amatininkų, tarnų, vežikų, virėjų ir kitų tarnų gurguolėje iš beveik 2000 vežimų. Iš viso – apie 34000 žmonių. Iš jų 15000 raitininkų iš Prūsijos ir Livonijos, 6000 raitininkų svečių iš Maisseno, Bavarijos, Reino, Bohemijos, Silezijos, Hungarijos (Vengrijos) ir Saksonijos baronų bei didikų ir 5000 pėstininkų.

Jogailos kariuomenėje buvo 50 raitininkų vėliavų, Koributo sūnaus Sigismundo Severskio Novgorodo raitųjų vėliava, 6 pėstininkų pulkai, Aleksandro raitininkų būrys su 200 valachų, Litvos kunigo Feodosijo raitųjų būrys, dvaro maršalo Spytko III kamaros (dvaro) riterių veliavėlė, Semovito jaunesniojo raitininkų veliavėlė, apie 40 patrankų ir bombardų bei 5000 žmonių gurguolėje. Iš viso Jogailo turėjo 28000 žmonių, iš jų – apie 15660 raitininkų ir 476 raitus. Jo kariuomenės etmonu buvo Zindram iš Maškovicų.

Vitovto kariaunoje buvo 40 vėliavų, Iš jų 30 pėstininkų pulkų iš Beresto, Vilnios, Vitebsko, Volkovysko, Volynės, Gorodno, Drogičino, Kijevo, Kovno, Kremeneco, Lydos, Lucko, Medenikių, Melniko, Mensko, Mozyrio, Litvos Novgorodo, Oršos, Pinsko, Polocko, Slucko, Trokių, Turovo ir Černigovo ir po 3 pulkus iš Slonimo bei Smolensko žemių. Ir 10 raitųjų vėliavų švento Georgijo, Mstislavlio Lugvenio, 4 vėliavos iš Samogitijos – iš Medniko, Raseinės, Erogalos ir Velunės, Keistuto sūnaus, Starodubo kunigo Sigismundo, bei Toktamyšo sūnų Dželal-ad-Dino, Kerim-Berdy ir Zeleni su 3 tūkstančiais totorių. Taipogi: dvaro maršalo Golšanų hercogo Ivano dvaro raitininkų veliavėlė, apie 30 patrankų ir bombardų, ir iki 5500 cholopų gurguolėje. Iš viso jo kariaunoje buvo beveik 43000 rusų, litvų, žemaitių, totorių ir žydų. Jų tarpe apie 127 raitininkų, 2710 raitelių ir 1680 raitųjų.

Tik suskambėjo trimitos, liahų ir litvų patrankos iššovė salvę, taip kad sudrebėjo žemė. Čia pat, daužydami katilus ir pūsdami surmas (gale užriesti variniai trimitai) Vitovto raitiejai ir totoriai puolė pirmyn. Dalį jų sustabdė kryžiuočių pėsčiųjų centro ietininkai ir arbaletininkai.

Kai kryžiuočių patrankos iššovė dvi atsakomąsias salves, aukščiausiojo maršalo riteriai iš aukštesnės vietos metėsi į ataką prieš litvus. Kilo siaubingas trenksmas, lūžo ietys, žmones slėgė žirgais, o jie, lipdami ant kritusiųjų kūnų, atkakliai kovėsi beveik valandą. Litvai, rusai ir totoriai, neturėdami jėgų atlaikyti spaudimą, pasitraukė tuziną sieksnių. Kai juos pradėjo smarkiau spausti, jie vėl ir vėl traukėsi, ir pagaliau, kai riteriai spaudžiami pralaužė jų eiles, kartu su Kerim-Berdy totoriais pasileido pakrikai sprukti. Vitovt, matydamas, kad daugelis jų žuvo, atšuoliavo pas Jogailo ir pasakė jam, kad vos ne visi jo kariai jau nukauti, o liahai nenori jiems pagelbėti.

Vitovt su nedaugeliu iš palydos šuoliavo palei visą savo ir liahų kariuomenę, atstatinėjo savo pakrikusias eiles ir garsiais riksmais bei smūgiais, iki pačios pabaigos bergždžiai išlaikė saviškius vietoje. Bėgdami jie nunešė su savimi daugelį padedančių jiems riterių. Kryžiuočiai, persekioję juos keletą varstų, kapojo ir ėmė nelaisvėn bėgančius. Vilnios, Volynės, Litvos Novgorodo, Samogitijos ir Trokių pulkai prarado savo vėliavas. Daugelis baimėje paspruko iki pačios Litvos, kur pranešė, kad karalius ir Vitovt nukauti, o jų kariuomenė sunaikinta. Tik trys Smolensko žemės pulkai nepabėgo ir atkakliai kovėsi, nors vienas iš jų negailestingai buvo sukapotas ir jo vėliava buvo sutrypta į žemę.

Tą dieną Vitovt prarado 21000 žmonių, karaliaus kariuomenėje žuvo 5000, iš jų 12 kilmingųjų riterių ir 703 riteriai. Gyvais liko tik 8 totoriai. Henrik iš Plaueno Romos popiežiui pranešė, kad kautynėse krito 13000 krikščionių. Iš jų 300 Ordino brolių ir 303 riteriai. Dar apie 1000 sužeistųjų mirė vėliau ir beveik 14000 kryžiuočių pateko nelaisvėn. Taip pat buvo paimti 3 vėliavų-būrių vadovai, 44 vėliavos ir visos patrankos.

Rugsėjo 5 d. Livonijos maršalas Herman iš Bintkimšės viltyje padėti apsuptiesiems Marienborge, atvyko su Barmijos vyskupu Henriku ir Goldingeno, komtūru Jakobsu ir 500 raitininkų prie Kiongsbergo. Sužinojęs apie tai, karalius pasiuntė prieš jį Vitovtą su 12 liahų riterių veliavėlėmis. Sutikęs maršalą už Hollanto ties upe Passargė, Vitovt ruošėsi pulti jį, bet tas, paprašęs susitikimo su Vitovtu, pasiūlė jam Samogitiją ir Sudoviją, ir vėl perviliojo jį į Ordino pusę.

1411 metų sausį žemaitiai, nenorėdami būti riterių pavaldume, sumušė jų vietininkus ir sudegino Nojhausą. Tuomet Palangoje pradėjo rinktis Prūsijos ir Livonijos kariuomenė. Tačiau žemaitiai ją sutriuškino ir pasiuntė pas Vitovtą sakydami, kad jei jis nori valdyti juos, tegul jis niekam jų neatiduotų į įkeitimą, o pats valdytų ir būtų jų valdovu.

Tais pačiais metais vasario 1 d., saloje prie Toruno, Jogailo, Vitovt ir jo brolis Sigismund, Lugvenj, Varšovo, Mazovijos ir Stolpo hercogai, maršalas Astik Radivil, bojaras Gedigold bei vyriausiasis magistras (1410 – 1413) Henrik iš Plaueno su Livonijos magistru Konradu iš Fitinghoffo, Viurcburgo vyskupu Johanu iš Eglioffštaino ir savo pusbroliu Henriku pasirašė taiką, pagal kurią abi pusės turėjo grąžinti viena kitai belaisvius ir visus paimtus miestus, pilis ir žemes. Ordinas perleido karaliui Dobryną, o Vitovtui – Samogitiją, kuri turėjo būti grąžinta Ordinui po Jogailos ir Vitovto mirties. Visi ginčai pateikiami į popiežiaus teismą. Atsinaujino prekybos laisvė, o perbėgėliai turėjo gauti atleidimą. Abi pusės pasižadėjo rūpintis kitatikių atvertimu ir, jei reikia, padėti viena kitai ginklais. Tuomet Vitovto pastangomis buvo pasirašyta taika nenaudingomis karaliui sąlygomis, o nuo jų paiko sprendimo pergalė prie Tannenbergo visiškai išnyko.

1412 metų sausio 30 d. Sigismund kreipėsi į Imperijos pavaldinius apie galimą karą prieš Litvą ir Poloniją dėl vaikų, merginų, moterų ir našlių Prūsijoje žudynių netikinčiais litvinais, totoriais ir žemaitiais, bažnyčių griovimu ir 600 belaisvių krikščionių buvimu Polonijos karaliaus belangėse.

Tais pačiais metais liepą du Ordino šnipai pranešė vyriausiajam magistrui, kad žemėje Velun Vitovt pastatė tvirtovę 400 karių ir dar vieną prie Dubysos (Alkos piliakalnis ir piliakalnis už 3 km į pietvakarius nuo Betygalos).

Rugpjūčio 24 d. Ofene (Budos tvirtovė Budapešte) Sigismund nutarė, kad Samogitija turi būti grąžinta Ordinui 6 mėnesių bėgyje po Vitovto ir Jogailos mirties, o klausimą dėl ginčijamo Memelio kranto, kur Vitovt pastatė savo pilis, išspręs vietoje jo tarpininkas.

Tą rudenį daugelis žmonių Prūsijoje mirė nuo maro.

Gruodį į Vilnę pas Vitovtą atvyko Sigismundo tarpininkas, teisės daktaras Benedikt iš Makro ir riteriai iškart, remdamiesi ankstesnėmis sutartimis, pradėjo užsispyrusiai teigti, kad dešinysis Memelio krantas priklauso jiems ir reikalavo, kad Vitovt nulygintų Velunę ir savo naujas pilis prie Memelio.

1413 metų sausio 25 d. Jogailo ir Vitovt įteikė Benediktui iš Makro aktą apie tai, kad Samogitija priklauso jiems iki gyvos galvos, o po jų mirties ji turėjo atitekti Ordinui. Tuomet dukros ir Samogitijos bojarai pasiskundė Sigismundui neteisingumu, teigdami, jog daugiau nei 100 metų pas žemaitių nebuvo kunigų ir ponų, jie laisvi ir niekam nedavė teisės jais savintis.

Tą patį mėnesį Saline Vitovt su aukščiausiu Ordino maršalu Michaeliu Kiohmaisteru aptarė belaisvių išdavimą Ordinui. Supykęs dėl Velunės paminėjimo, jis pasakė, kad Prūsija iki Osos – taipogi jo protėvių žemė, ir kol jis atiduos Velunę, ne viena galva nusiris nuo pečių.

Tais pačiais metais vasario 24 d. vyriausiasis magistras, dėl klaidų ir mažųjų anspaudų, nepriėmė Jogailos ir Vitovto akto apie Samogitiją.

Pavasarį Jogailo ir Vitovt karaliui Sigismundui pasiuntė laiškus su reikalavimu atiduoti jiems visiems laikams Samogitiją ir pilį Memel.

Balandį Jogailo, Vitovt ir Henrik iš Plaueno susitiko Kovno, kur pateikė Benediktui iš Makro dokumentus ir liudytojus, kad jie turi teises į Velunę. Karalius ir Vitovt prisiekė, kad ši pilis yra jų tėvonijoje.

Gegužės 3 d., Gnevkove (Gniewkowo) suvažiavime, Benedikt iš Makro paskelbė, kad Velunė ir Memel pastatyti Samogitijoje, kuri dar prieš 168 metus buvo Jogailos ir Vitovto tėvonija.

Nuo birželio 6 d. vyriausiasis magistras rašė Sigismundui ir Europos monarchams, kad dėl Vitovto suokalbio su Novgorodu, Pskovu bei didele Ruse, jam pranešė Livonijos magistras ir, kad Vitovt nori išvaryti Ordiną, o Vitovto pastatyta riterių žemėje Velunė yra už 6 mylių nuo ribos, ir kad teks kariauti Baltą Rusę (teritorija tarp Pskovo ežero, Gaujos ir Emaiygos – Emajõgi), todėl reikalinga jų pagalba.

Rugsėjį Jogailo ir Vitovt su Vilimonto sūnumi, Vilkomiro seniūnu, bojaru Michailu Kesgailo, ponais, Trokių klebonu Matfeju, karaliaus pamokslininku, Dominikonų ordino broliu magistru Nikolu Venzyku ir misionieriais atplaukė prie Neviazės piliakalnio, kur buvo žemaitių šventoji ugnis. Karalius pats užgęsino ją ir padegė ten stovėjusį bokštą, o jo „žiolniešai“ (liahų kareiviai) iškirto šventuosius miškus. Sutelkęs liaudį, pirma jis išmokė juos „Tėve mūsų“ maldos, paskui – Tikėjimo simbolio, ir liepė visiems nusiprausti vandenyje. Taip buvo krikštijami žemaitiai. Paskui, atplaukę į Betigalą (Betygala), jie liepė krikštytis visiems susirinkusiems, o po savaitės sugrįžo į Trokį. To dėka laikoma, kad tais metais žemaitiai tapo krikščionimis. Tuomet Vitovt paskyrė Kesgailo Samogitijos seniūnu.

Spalio 2 d. bendrame seime Horodlėje (Horodlė prie Vakarų Bugo netoli Volynės Vladimiro) Polonijos karalius ir Litvos aukščiausiasis hercogas Vladislav Jogailo, didysis Litvos hercogas Vitovt, hercogai ir kunigai iš Kijevo, Volynės, Gedrojco, Zbaražo, Višneveco bei Žeslavlio, didikai ir 47 bojarai pasirašė sutartį ir du raštus.

Vietoje hercogų turėtų dalinių valdų (rusų „udel“) sudarė Vilnios ir Trokių palatinatus (vaivadijos). Dalinės valdos paliko Bereste, Vitebske, Vladimire, Gorodno, Podolės Kamenece, Kijeve, Kovno, Kremenece, Kurske, Lidoje, Lucke, Medenikiose, Mednike Samogitijoje, Menske, Mozyre, Mstislavle, Litvos Novgorode, Severskio Novgorode, Oršoje, Pinske, Polocke, Slonime, Slucke, Smolenske, Sokale, Starodube, Turove ir Černigove.

Išskyrus Didžiosios Litvos Hercogystę buvo arba įkurė hercogystes: Balta Rusė, Volynė, Kijevo, Severija, Podolė, Samogitija, Slucko, Smolensko, Raudonoji Rusia (rusų „Červonnaja rusj“ tarp Sereto, Gorynės, Ostrogo, Rosės, Dniepro, Desnos, Seimo, Vorsklos ir Kameneco) ir Černigovo.

Hercogai vadovavo hercogystėms, palatinai – palatinatams, kaštelionai – kaštelionijoms (rajonais) su jų tvirtovėmis ir pilimis, seniūnai – pavietams (porajonais). Palatinais ir kaštelionais karalius ir didysis hercogas skyrė tik katalikus. Karo atveju hercogai teikė po vieną kavalerijos vėliavą, dalinės valdos ir palatinai – po pėstininkų pulką. Kiekvienas palatinatas turėjo 4 kaštelionijas iš miesto ir zemstvos pavietų. Bojarai, šlėktos, miesčionys ir totoriai tarnavo kavalerijoje, cholopai ir nelaisvi dvariškiai – pėstijoje. Privilegijomis („privilejomis“ – dovanotinis raštas) dovanojo teises, kurias duodavo Litvai, Rusei, Severijai, hercogystėms, palatinatams, kaštelionijoms, pavietams, miestams, šventykloms, vienuolynams, tautoms, luomams, miestelėnams ir atskiriems bojarams.

Po seimo, Jogailo ir Vitovt į Samogitiją pasiuntė keturius misionierius su daugeliu dovanų, vienas iš kurių, Ieronimas iš Prahos, pranešė, kad vasarą ten labai sunku važiuoti dėl upių ir pelkių, ir tik žiemą ledu galima pasiekti retus miestus ir kaimus. Nežinodami pinigų, gyventojai gauna žvėrių kailius ir jais pripildo savo būstą, renka laukinių bičių medų ir vašką. Jie augina ožkas bei karves ir kepa juodą duoną. Daugelis kalba slaviškai ir kartoja graikų klaidas tikėjime. Ten buvo daug pagonių, kurių dauguma jau atvesta prie Kristaus. Garbindami Saulę, jie gerbdavo milžinišką kūjį, kuris sudaužė belangę, todėl Saulė vėl atsirado. Matydami ugnyje mirusiųjų protėvių šešėlius, jie sužino jų valią. Pas jų yra šventasis miškas, kuriame pagal jų įsitikinimus gyvena dievai. Jie šeria žalčius, kuriuos turi savo būste.

Misionieriams įsakius iškirsti visą šventąją girią, nukirto svarbiausią žemaitių šventybę – seną šventą ažuolą, užgesino ugnį ir viešai aikštėje sudegino naminius žalčius. Tada daugelis raudojančiųjų moterų atėjo pas Vitovtą, skųsdamiosios, kad iškirstos šventos girios ir sunaikinti dievų namai, kur jie priprato trauktis prie Dievo jėgos, kad gautų lietaus ir saulės. Jie pažadėjo išvykti, jei neišsiųs atgal Ieronimą su jo žmonėmis. Todėl Vitovt įsakė Medniko seniūnui Kesgailo daugiau neteikti misionieriams paramos, o tiems – palikti Samogitiją.

1414 metais balandžio pabaigoje Jogailo pradėjo ruoštis karui. Todėl vyriausiasis magistras (1414 – 1422) Michael Kiohmaister kreipėsi pagalbos į Teutonų ordino vokiečių ir keltų žemių magistrą Konradą iš Eglioffštaino, Livonijos magistrą Dideriką Torką, Niurnbergo burgrafą ir Anglijos karalių. Gegužės pradžioje, pirma susitikęs su popiežiaus Benedikto XIII atsiųstu legatu dėl pilių Memel ir Velunė prisijungimo prie Samogitijos, jis nutraukė taiką ir pasiuntė kariuomenę į Dobryną, liepęs pakarti ten visus liahus, o Dantcike, Ragnite ir kituose Prūsijos miestuose įsakė išžudyti liahų ir litvų pirklius ir atimti jų prekes.

Lenčicoje paskelbęs Ordinui karą, tais pačiais metais liepos 15 d. Jogailo tiltu persikėlė per Vyslą Varšove ir su 8 hercogais, valachais ir Silezijos bei Moravijos samdiniais išvyko į Prūsiją. Po vienos dienos pas karalių atvyko Vitovt su kariauna, žemaitiais ir Toktamyšo sūnaus Džabbar-Berdy totoriais. Tą pačią dieną jiems priešais išžygiavo riterių kariuomenė. Bet, nenorėdamas naųjų kautynių, Michael Kiohmaister savo būrius paleido į miestus ir pilis. Pasienį gynė 900 Bohemijos ir Maisseno samdinių su šauktiniais. Riteriai gerai pasiruošė gynybai.

Nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 5 d. sąjungininkai apgulė Naidenburgą ir prarado 400 žmonių, kol miestas jiems nepasidavė. Paskui Vitovt, nuniokojęs Varmiją iki Brunsbergo ir Elbingo, prarado daugelį saviškių šalia Hollanto, kurį gynė Ordino svečiai. Jo nevidonai žudydavo ir degindavo daugelį žmonių, prievartavo nėščias, moteris ir merginas, persmeigdavo ir sumindydavo kojomis vaikus, paversdavo dūmais namus ir bažnyčias, daužydavo šventųjų atvaizdus ir tyčiodavosi iš šventenybių. Riteriai paėmė nelaisvėn Vitovto maršalą Butrimą ir vaivadą Niciumą, kai jie plėšė jų gyvenvietes.

Vitovt, radęs Priunšenmarketo gaisravietę, nežiūrint į paliaubas, sudegino tuščią Kristburgą ir Rizenborgą. Priartėjęs prie Marienborgo jis pamatė jį atstatytą ir dar daugiau įtvirtintą. Kai nuo miesto bokštų mortyros atvėrė ugnį, Vitovt pasuko atgal, sudegino Rozenbergą (Suš, Susz) ir Fraištadtą (Kiselice), o paskui paėmė Bišofsverderą (Biskupec) ir pavertė jį pelenais.

1415 metais gegužės 15 d. Konstancos Susirinkimas Jogailo ir Vitovtui pavedė platinti Samogitijoje krikštą.

1416 metais vasario 6 d. Samogitijos bojarai išsiuntė į Europą skundą apie kryžiuočių elgesį, kuriame rašė, kad pagal giminingos jiems litvos pavyzdį jau beveik visi tapo krikščionimis. Bet Ordino riteriai atbadydavo juos nuo krykščionybės, siekdami užgrobti svetimas valdas ir turtą, atimti jų laisves ir engti. Kryžiuočiai – ne krikščionybės vartai, o tik kliūtis ir užtvara jai. Bojarai prašė priimti juos laisvais į Bažnyčią, apginti nuo Ordino vergijos ir padėti krikštyti jų tautą.

Savo ruožtu Michael Kiohmaister rašė popiežiui, Susirinkimui ir Europos monarchams, kad Jogailo sutartu laiku neatvyko krikštytis pas jo pirmtaką, daugkart žadėjo atvesti schizmatikus į paklusnumą popiežiui, bet to neįvykdė, ir kad jis ir Vitovt esą bičiuliški su totoriais. Bado laikais žemaitiai iš Ordino gavo grūdus ir galvijus už daugiau nei 40000 Hungarijos florinų (100 pūdų grūdų arba karvė kainavo apie 8 ¼ florino). Iš jų paimti įkaitai gyveno geriau, nei pas save gimtinėje. O Vitovt, pamatęs, kad žemaitiai patenkinti Ordino valdymui, pradėjo nuteikinėti juos prieš riterius.

Tais pačiais metais kovo 1 d. Samogitijos bojarų delegacija išvyko į Konstancą. Jie skundėsi, kad riteriai nenori atversti juos į krikščionybę, prašė pagalbos jų tautos krikšte, ir kad Jogailo bei Vitovt pas juos statytų šventyklas. Kovo pabaigoje Susirinkimas pasiuntė Ragūzos arkivyskupą kardinolą Ioanną su dviem dvasininkais ir Samogitijos bojarais išsiaiškinti padėtį Samogitijoje.

Rugpjūčio 11 d. Litvos ir Samogitijos delegacijos bojarų prašymu Konstancos Susirinkimas paskyrė apaštalinę komisiją Ordino, Polonijos, Litvos ir Samogitijos bylos svarstymui, pirmininkaujant Florencijos kardinolui Frančesko Zabarellos.

Rugpjūtį Jogailo pažadėjo Konstancos Susirinkimui neleisti erezijos plitimo savo valstybėje, dėkojo už pagalbą žemaitių krikšte, bei prašė pasiųsti dvasininkus rusų schizmatikus atvertsti į katalikybę. Atsakydamas, Susirinkimas padėkojo Jogailo ir Vitovtui už jų uolumą eretikų persekiojime ir kitatikių atvertime, bei už taikos su Ordinu siekimą. Tuomet Susirinkimo sinodas pripažino Samogitiją Romos imperijai ir leido turėti joje vyskupą ir dvasininkus.

Tą patį mėnesį į Samogitiją atvyko misionieriai, o rudenį – Vilnios vyskupas Piotr iš Kustynės su savo dvasininkais. Pagal karaliaus paliepimą jie Mednike įkūrė katedrą šventųjų Aleksandro, Feodoro ir Evantijo kankinių garbei, o Erogaloje, Viduklėje, Kaltinianuose ir Lubnikuose (Luokė) – parapijines bažnyčias, paskyręs joms išlaikymą.

Nuo spalio 13 d. iki 15 d., Livonijos magistro dėka, karalius Jogailo, Vitovt ir Michael Kiohmaister su Pomezanijos vyskupu, didelių miestų burmistrais, prelatais ir riteriais suvažiavo Velunėje. Pareiškę vieni kitiems pretenzijas, jie nesusitarė. Jogailo vėl reikalavo Samogitijos. Vitovt draugiškai išsprendė su Livonijos magistru sienų klausimą. Vis dėlto, lapkričio 2 d. Vilneje, karalius pratęsė paliaubas, nors ir skundėsi Konstancos Susirinkimui ir Sigismundui vyriausiuoju magistru.

1417 metais sausio 2 d. Jogailo pranešė Konstancos Susirinkimui, kad pakrikštyti 2000 Samogitijos bojarų ir šlėktų.

Tų pačių metų pradžioje Ordino pasiuntiniai priminė Vitovtui, kad jis grąžintų 300000 florinų, kurie jam buvo atiduoti už užstatytą Samogitiją. Jis atsakė, kad užstatė ir Samogitijos neatiminėja, o pinigų pas jį nėra. Bet veikiai, sukaupus pinigus, atsiuntė juos. Po to riteriai Samogitiją paliko ramybėje.

Netrukus Vitovt pradėjo švento Petro bažnyčios Mednike statybą, ten įkūrė vyskupiją ir pasiuntė dar vieną delegaciją į Konstancą, kad popiežius patvirtintų naują vyskupiją. Tuo pačiu metu jis paskyrė kanauninkus ir, pakrikštijęs visą žemaitių žemę iki Nergės, pastatė bažnyčias Kražove, Raseinėje ir Velunėje. Tuo laiku Vitovto pasiuntiniai bojarai Gedigold ir Nadobos sūnus Georgij Bolimin bei liahas Nikolaj Sepinskij paragino Konstancos Susirinkimo delegatus uždrausti Ordinui puldinėti žemaitius ir patvirtinti vyskupiją Samogitijoje. Karalius Sigismund pasveikino Jogailo ir Vitovtą su žemaitių krikštu, prilyginęs jų darbą Konstantino Didžiojo žygdarbiams.

Rugpjūtį, Vitovto lydimi, į Samogitiją sugrįžo Konstancos Susirinkimo dalyviai. Samogitijos vyskupu jie išrinko vokietį kanauninką Matfeją iš Trokių. Jis buvo teologijos magistras, gimęs Vilnioje, mokėjo litvų ir žemaitių kalbą.

Rugpjūčio 25 d. Jogailo ir Vitovt pranešė Konstancos Susirinkimui, kad, nenorėdami pakartotiniai krikštytis, popai priešinasi unijai su katalikybe.

Spalio 24 d. Lvovo vyskupas Johan Žešuvskij ir Vilnios vyskupas Piotr įšventino Matfeją Samogitijos vyskupu. Vitovt paskyrė jam katedrą Mednike ir rentą pinigais bei natūra.

1418 metais balandžio 25 d. Bereste Jogailo ir Vitovt nuo liepos 20 d. vieneriems metams pratęsė paliaubas su Michaeliu Kiohmaisteru, o tas skundėsi Vitovtui žemaitių plėšikavimais.

Tų pačių metų gegužės 13 d. Konstancoje popiežius Martinus V nuo liepos 20 d. vieneriems metams įvedė paliaubas tarp Ordino, Polonijos karaliaus Vladislavo ir Litvos hercogo Vitovto. O taipogi patvirtino Jogailo Romos Bažnyčios vikaru Polonijoje ir Litvoje, o Vitovtą – Pskove, Novgorode, Samogitijoje ir Derpte jų atvertimui į katalikybę ir Bažnyčių susivienijimui.

Liepos mėnesį prieš Vitovtą sukilę žemaitiai reikalavo vietoj jo duoti jiems Svetrigailo nuo karaliaus. Jie išvarė savo vyskupą bei dvasininkus ir sudegino jų bažnyčias. Rugpjūtį Vitovt ir seniūnas Kesgailo negailestingai sutramdė žemaitių maištą, nužudę jų vadą ir 59 kurstytojus. Rugpjūčio 10 d. vyriausiasis magistras padekojo jam už plėšimuose dalyvavusių kaltųjų žemaitių nubaudimą.

Rugsėjo 29 d. Vitovt vėl leido statyti bažnyčią Velunėje.

Nuo spalio 13 d. iki 22 d. susitikime Velunėje Michael Kiohmaister, vokiečių žemėse magistras ir Livonijos magistras iš Jogailos ir Vitovto reikalavo grąžinti Ordinui Samogitiją bei padengti prieš 4 metus padarytą žalą. Abi pusės nusprendė sudaryti amžiną taiką ir pateikti savo ginčus popiežiaus vadovaujamai 12 atstovų teismui. Vitovt jau pasiuntė savo raštininką pas vyriausiąjį magistrą dėl taikos teksto sudarymo ir Samogitijos bei kitų žemių sienų patikslinimo, ir jie susitarė pasirašyti ją iki lapkričio 16 d.

1419 metais vasario 5 d. aukščiausiasis maršalas pranešė Michaeliui Kiohmaisteriui, jog žemaitiai prašo, kad riteriai padėtų jiems išvaryti 140 Vitovto žmonių ir nori turėti savo ponu Svetrigailo.

Tų pačių metų gegužės pradžioje Gnevkove Vitovto pasiuntiniai pareikalavo nuo popiežiaus legato pilies Memel perdavimo Samogitijai. Gavę Ordino atsisakymą, birželio 29 d. Polonijos ir Litvos kariuomenė patraukė į Dobryną prie sienos. Tuomet riterių, svečių ir samdomų kareivių kariuomenė tiesė didelį tiltą per Vyslą šalia Nessovo. Jie jau stovėjo vieni prieš kitus, bet karalius Sigismund, legatas Bartolomeo Kapra ir Anglijos karaliaus pasiuntiniai išreikalavo taikos.

1420 metais sausio 6 d. Breslove, tarp daugelio liudininkų, karalius Sigismund paskelbė sprendimą dėl taikos tarp Ordino, Polonijos ir Litvos. Abi pusės turi laikytis Toruno taikos sąlygų, krikščionių draugystės, ankstesnių sienų; per 3 mėnesius paleisti visus kalinius ir išsaugoti judėjimo ir prekybos laisvę. Ir kad Ordinui priklauso teisė į Samogitiją. Žemaitiai pasiliko pas Jogailo ir Vitovtą jų gyvenimo laikui. Pajamos iš jų priteisiamos Ordinui. Nei Jogailo, nei Vitovt negali statyti pilis ir miestus Samogitijoje. Visus ginčijamus klausimus sprendžia Sigismund. Už taisyklių pažeidimą grėsė 10000 sidabro markių bauda.

Tais pačiais metais kovo 11 d. Vitovt laiške Sigismundui, kalbėdamas apie jo polinkį Ordinui ir neteisybę, reikalavo atšaukti nuosprendį bei pripažinti jam Samogitiją. Ji – jo protėvių ir senelių palikimas, kurį jis nūnai valdo. Samogitija vieninga su Litva, ten ta pati kalba ir tie patys žmonės. Iš seno vadindami save litvais, žemaitiai savo žemę vadino žemutine, o Litvą – „Aukstotė“, tai yra aukšta. Ir kadangi tai – viena žemė, tad ji ir pajamos iš jos turi visiems laikams priklausyti Litvai. Riteriai – ateiviai iš Germanijos ir sprendimas neturi atnešti žalos nuo amžių esantiems savininkams.

Balandį Jogailo pasiuntė pas karalių Sigismundą savo sekretorių Zbignevą iš Olesnicos, o Vitovt – Nikolają Cibulką su prašymu pakeisti nuosprendį dėl sienos ir dėl pajamų iš žemaitių. Sigismund davė jiems neigiamą atsakymą, sakydamas, kad riteriai anksčiau ir krauju įsigijo šias žemes. Su tuo pačiu skundu Vitovt kreipėsi į popiežių. Jogailo taip pat pasiuntė pas popiežių Martiną V pasiuntinius su prašymu panaikinti Sigismundo sprendimą. Popiežius atsakė jiems, kad reikia būti taikoje su Ordinu ir vykdyti Sigismundo verdiktą.

Nuo rugsėjo 8 d. iki 11 d. suvažiavime Velunėje, Vitovt vėl reikalavo atiduoti jam Samogitiją ir dėl geros taikos sutiko, kad miestas Memel liks Ordinui.

1421 metais sausio 20 d. Vitovt prašė popiežių įšventinti Trokių bažnytinės kolegijos kleboną Nikolają į Žemaitijos („Žemaiče“) vyskupus Mednike vietoj Matfejo, tapusio Vilnios vyskupu.

Tais pačiais metais gegužės 31 d. Vitovto prašymu popiežius liepė Rygos arkivyskupui su Livonijos ir Prūsijos vyskupais neengti atsivertėlių litvų, žemaitių ir perėjusiųjų į katalikybę schizmatikų. Jų skundus ir nuoskriaudas privalo nagrinėti Apulijos (Puglia Italijoje) arkivyskupas ir Vilnios bei Medniko vyskupai.

Birželio 22 d. Vitovt suteikė privilegijas, žemes ir valstiečius Samogitijos vyskupui bei dvasininkams.

Rugsėjo 11 d. popiežius pasiuntė bulę žemaitiams, kurioje džiaugėsi jų atsigręžimu į krikščionybę, už kurią jie turi dėkoti Jogailo ir Vitovtui, ir paėmė juos į savo globą.

1422 metais rugsėjo 27 d. karaliaus stovykloje prie ežero Miollen (Mielno už 18 km į pietryčius nuo Grudzionzo, Grudziądz), pagal amžiną taiką su Jogailo, Vitovtu ir jo broliu Sigismundu, vyriausiasis magistras (1422 – 1441) Paul iš Rusdorfo, visiems laikams atsižadėjo Samogitijos, davė karaliui ir Vitovtui Sudoviją, Nessovo žemę, Orlovo, Murzino ir Nojendorfą bei pažadėjo grąžinti prisigrobstytą turtą. Atiduodamos Samogitijos sienas nustatė palei Memelį, Narę, Šventę, nuo jos ištakų (ežeras Vaisinis už 6 km pietryčius nuo Zarasų) 2 mylias (apie 14 km) į šiaurę, iš kur tiesiai iki vietos už 1 mylios į šiaurę nuo Jūros ištakų, palei Jūrą iki Memelio, visur siena tęsėsi už 2 mylių kairėje. Taip pat liečia pilį Memel, apskųstos Glaupėdos Samogitijoje su žeme 3 mylias į kairę nuo įlankos ir Memelio iki Jūros. Visos kitos dalys atiduodamos Livonijai. Riteriai įsipareigojo nugriauti Nessovą. Atkuriama prekybos laisvė ir pabėgėlių išdavimas. Valstybės pavaldiniai, kurie sulaužė taiką, išlaisvinami iš paklusnumo jų valdovui.

Prieš lapkričio 1 d. Svetrigailo su žemaitiais padarė žalą piliai Memel.

1424 metais Litvoje ir pas vokiečius kilo maras.

1426 metais gegužės 31 d. Vitovt pareiškė Ordino pasiuntiniui Balgos komtūrui Jostui iš Štruppergo, kad jei liahai per 4 dienas neparveš teigiamo atsakymo dėl Liubičo, tai jis padovanos Ordinui Palangą. Tada Jogailo atsakė Vitovtui, kad jei jis atiduos Palangą, tai verks litvai, žemaitiai ir jis pats.

Tais pačiais metais Litvoje ir pas vokiečius pasibaigė maras.

1427 metais rugsėjo 26 d. Vitovt patikslino riteriams Litvos sieną žemaitių žemėje palei Memelį, įlanką, jūrą, ir nuo Sventaa (vakarų Šventoji) aukštyn iki Vindos (Venta) ir toliau į rytus už 19 litvų mylių (147,76 km) nuo Memelio. Jų rytų riba pradedama 3 myliomis žemiau Velunės ir tęsėsi pro šalį akmens Roda iki Roddos (Rauda už 15 km į vakarus nuo Daugpilio).

Iki mūsų dienų

1432 metais gruodžio 2 d. Keistuto sūnus Starodubo kunigs Žigimont mažesnių litvų ir žemaitių pajėgų drąsia ataka sutriuškino prie Ošmianų (Ašmena) hercogo Svetrigailos kariuomenę iš 40 tūkstančių Polocko, Smolensko, Mstislavlio, Kijevo, Volynės, Maskvos, Riazanės, Tverės ir Livonijos karių bei kai kurių Litvos didikų. Iš jų 10 tūkstančių žuvo, o 4 tūkstančius paėmė nelaisvėn.

1434 metais rugpjūčio pabaigoje 3 livoniečių būriai įsibrovė į žemaitių žemę Opit (Ventos, Ringuvos, Dubysos ir Šonos tarpupis), kur beveik visi jie miškuose buvo išžudyti iš pasalų.

1441 metų pradžioje žemaitiai savo kunigu išrinko Žigimonto sūnų Michailą Dovmontą.

Tais pačiais metais pavasarį Jogailos sūnus, Litvos didysis hercogas Kazimir su kariuomene atžygiavo ties Neviaze, kur Trokių vaivados Ioanno Goštovto patarimu pasiūlė žemaitiams Kontovtą vietoj Dovmonto, ir jie su malonumu sutiko.

Iki 1515 metų paskutiniame puslapyje mieste Argentina (Štrasburg) išleistoje knygoje „Tractatus sacerdotalis“ lotynų raidėmis parašyta malda “dzūkų” dialektu.

1522 metais Vilneje išleista pirmoji rusų kalba Litvoje Francisko Skorinos knyga „Малая подорожная книжица“ („Mažoji keliaraščio knygelė“).

1547 metais Kionigsberge („Karaliavczvs“) išleista pirmoji žemaitių kalba Martino Mosvidio knyga „Catechizmvsa praſty Szadei, Makſlas ſkaitima raſchta yr gieſmes del krikſczianiſtes bei del berneliu iaunu nauiey ſugulditas“ – „Paprasti katekizmo žodžiai, skaitymo, rašymo mokymas ir naujai sudarytos krikščioniškos bei jauniems berneliams giesmės“, kurioje pateiktas raidynas iš 23 didžiųjų ir 25 mažųjų raidžių.

1569 metais liepos 4 d. Polonijos karalius ir Litvos didysis hercogas Sigizmund II August ratifikavo tais pačiais metais liepos 1 d. bendrame Polonijos ir Litvos seime Liubline Lenkų karalystės ir Didžiosios Litvos Hercogystės priimtą uniją į respubliką Ržečjpospolyta (lenk. Rzeczpospolita – „Bendra veikla“ nuo lot. Res publica).

1595 metais Vilneje išspausdinta pirmoji Litvoje knyga litvų kalba „Kathechismas arba mokslas kiekwienam krikszczioniɪ priwalvs“ – „Katekizmas arba kiekvienam krikščioniui privalus mokslas“, kurią iš lenkų kalbos išvertė Mikalojus Daukša.

1625 metais rugpjūčio 7 d. Švedijos karalius Gustav II Adolf su 8-tūkstantiniu korpusu apgulė Biržę (Biržai). Po mėnesio įgula pasidavė, švedai užgrobė 60 patrankų ir sugriovė pilį.

1629 metais Žemaitijoje, Livonijoje ir Prūsijoje siautė stiprus maras.

1656 metais sausio 31 d. švedų generolas leitenantas Magnus Gabriel De la Gardi su 2-ja armija išžygiavo iš Prūsijos į Samogitijją ir įsikūrė Sankt Rovle garnizone. Švedai žemaitius apdėjo mokesčiais ir negailestingai baudė pasipiktinusius bojarus ir valstiečius, sušaudė daugelį vyrų ir dideliame name sudegino beveik 500 moterų ir vaikų. Jau balandį žemaitiai paėmė ginklus ir išvarė grobikus.

1657 metais sausio 24 d. Magnus Gabriel De la Gardi be mūšio užėmė Biržę, po to švedai sudegino pilį ir miestą.

Tais pačiais metais spalį Litvos lauko etmonas Vincentij Korvin-Gonsevskij su divizija iš 5000 žmonių iš Žemaitijos įsibrovė į Livoniją, paėmė Kirhholmą (Salaspils) ir apgulė Rygą.

1659 metais gegužės18 d. Samuelio Aleksandro Komorovskio Litvos divizija Kurlandijoje, ties piliu Skudy (Skuodas) sutriuškino Švedijos feldmaršalo Roberto Duglaso kariuomenę.

Tais pačiais metais rugpjūčio 20 d. Prūsijos generolo gubernatoriaus Boguslavo Radzivillo pasiųstas dragūnų pulkas išlaisvino Biržę.

1695 metais Danijos diplomatas Eberhard Isbrant Ides rašė, kad gyvenantys palei Leną prie Jakutsko ir Amgos jakutai degino mirusiuosius ant laužų kartu su žmonomis kaip Indijoje.

1704 metais rugsėjo 14 d. Levenhaupto grafo generolo majoro Adamo Ludvigo Uplando pėstininkų pulkas paėmė Biržę. Po to švedai susprogdino rūmus ir pilies pastatus.

1709 – 1710 metais Žemaitijoje, Livonijoje, Prūsijoje ir Litvoje siautėjo maras.

1750 metais tuose pačiuose kraštuose taip pat siautėjo stiprus maras.

1772 metais rugsėjo 22 d. Rossija (Rusija), Prūsija ir Austrija ratifikavo konvenciją, pagal kurią Rossija gavo jos užgrobtas Litvos žemes iki Vakarų Dvinos, Drutės ir Dniepro kartu su Gomeliu, Mogiliovu, Mstislavliu, Polocku ir Vitebsku, o Austrija – didesnę dalį Raudonosios Rusios su Lvovu ir Galiču.

1793 metais sausio 23 d. Rossija ir Prūsija pasirašė konvenciją, pagal kurią Rossija gavo jos užgrobtas Litvos žemes iki linijos nuo buvusios kairiame Dvinos krante Semigallijos gale gyvenvietes Druja per Naročę ir Dubravą iki Vilno vaivadijos sienos per Stolpegą, Nesvižą, Pinską, Kunevą (gyvenvietė Chmelnicko sr.), tarp Vyšgorodo ir Novogroblės šalia Galicijos sienos, bei palei Dniestrą iki Egorlyko (Jagorlyk) kartu su Minsku, Slucku, Pinsku, Podole ir Volyne.

1795 metais spalio 24 d. Rossija, Prūsija ir Austrija pasirašė konvenciją, pagal kurią Rossija gavo jos užgrobtas Litvos žemes iki tais pačiais metais sausio 3 d. deklaracijoje pavadintas sienas tarp Rossijos ir Austrijos, tarp Volynės ir Galicijos iki Bugo, palei jį iki Brest-Litovsko ir iki to paties pavadinimo vaivadijos sienos ir Poliahijos, po to Bresto ir Novgorodo (Navagrudak) vaivadijų sienomis iki Grodno, iš kur žemyn iki Nemuno ir iki ankstesnės sienos su Prūsija iki Polangeno (Palanga), kartu su Vilno (Vilnia), Grodno, Volynės vakarais, Samogitijos, Kurlandijos ir Semigallijos hercogystėmis.

Nuo to laiko iki 1917 metų kovo 15 d. Rossijos valdovų titulai: „visos Rossijos imperatorius ir patvaldys … didysis Litvos kunigs … Samogitijos kunigs … Polocko, Vitebsko, Mstislavlio valdovas bei didysis kunigs“.

Tais pačiais metais gruodžio 14 d. imperatorienės Ekaterinos II įsaku įkurta Vilno gubernija, įjungusi Braslavo, Kovno, Ošmianų, Rossienų, Šavlių, Telšių, Trokių, Upitos, Vilno, Vilkomiro ir Zavilijos apskritis.

1812 metais birželio 23 d. Prancuzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto Didžioji armija pradėjo persikėlimą per Nemuną prie Kovno ir pajudėjo link Maskvos. Kitą dieną Tilzite perėjo Nemuną 10-asis maršalo Etjeno MakDonaldo korpusas ir patraukė į Memelį, o toliau – į Rygą.

Tais pačiais metais gruodžio 14 d. prancūzų armijos likučiai perėjo per Nemuną ties Kovno į Didžiąją Varšavos hercogystę.

Gruodžio 26 d. generolo Šarlio Lui Granžo 7-oji pėstininkų divizija iš 10-jo korpuso perėjo per Nemuną ir paėmė generolo adjutanto Pavelo Goleniščevo-Kutuzovo raitelių būrio užimtą Tilzit miestą.

1819 metais kovo 13 d. imperatoriaus Aleksandro I įsaku miestelį Polangen (Palanga) perdavė Kurlandijos gubernijos Grobino apskričiai.

1830 metais lapkričio 29 d. Varšavoje paporučikas Piotr Vysockij pradėjo sukilimą už Ržečjpospolytos laisvę.

1831 metais kovo mėnesį sukilėlių armijoje buvo 18272 kavaleristai, 57924 kareiviai, 3 tūkstančiai savanorių ir 158 patrankos.

Tais pačiais metais kovo 25 d. Benedikto Dobroslavo Kalinovskio vadovaujami šlėktos paėmė Rossienus (Raseiniai).

Po 3 dienų 1500 sukilėlių užgrobė Šavlį (Šauliai).

Iki kovo pabaigos sukilimas apėmė Telšį (Telšių) ir Šavlį Samogitijoje, Braslavą, Disną, Kovno, Ošmianus, Ucianus (Utena) ir Vilejkos apskritis Litvoje, Volynę bei Podolę.

Balandį sukilėliai užgrobė visą Samogitijją.

Balandžio 15 d. 200 žmonių būrys, kuriame buvo Liubavos (Liepoja) kareiviai ir Jurburgo (Jurbarkas) muitininkai, paėmė Polangeną, 2 patrankas ir nužudė daugelį maištininkų.

Balandžio 22 d. sukilėliai puolė Marijampolę, kur buvo trys su puse pėstininkų pulkai ir 256 kazokai. Žuvo 300 sukilėlių, daugelis nuskendo Šešupėje, dar 1170 jų buvo sučiupti.

Iki gegužės pabaigos pasipriešinimas tęsėsi tik Poneveže (Panevėžys).

Birželio 2 d. į Litvą įžengė generolo majoro Antonijo Gielgudo 12,6-tūkstantinis korpusas. Prie jo prisijungė pulkininko Deziderijo Adamo Hlapovskio mažasis korpusas ir sukilėlių būriai iš 12 tūkstančių karininkų, šlėktos, moksleivių, miesčionių, kareivių bei valstiečių. Generolas feldmaršalas grafas Fabian fon der Osten-Sakeno atsitraukė ties Vilno, kur po pastiprinimo atvykimo rusų kariuomenės skaičius irgi pasiekė 24 tūkstančius karių.

Birželio 19 d. šalia Vilno Gielgud puolė rusus ir, praradęs apie 2 tūkstančius saviškių, išvyko į Prūsiją. Tik kapitono Henriko Dembinskio 3800 žmonių būrys atsitraukė prie Grodno.

Rugpjūtį rusų kariuomenė numalšino pasipriešinimą Litvoje.

Rugsėjį sukilėlių armija turėjo 80821 žmogų.

Spalio 21 d. sukilimas buvo numalšintas. Tūkstančiai jo dalyvių su šeimomis pabėgo į užsienį, tūkstančiai buvo ištremti į rytų Rossijos gubernijas arba paimti į kareivius.

Pagal imperatoriaus Nikolajo I įsaką, nuo balandžio 15 d., dalyvavusius sukilime šlėktas nuteisė ir atėmė dvarus.

Iki 1832 metų pabaigos Litvoje uždarė 206 vienuolynus.

Iki 1837 metų vien tik Litvoje konfiskavo 115 dvarų su 38544 vyrais.

1842 metais gruodžio 18 d. imperatoriaus Nikolajo I įsaku iš Kovno, Ponevežo, Šavlio, Telšio, Vilkomiro, Rossienų ir Novoaleksandrovo apskričių, priklausiusios Vilno gubernijai, įkurta Kovno gubernija.

1863 metais sausio 22 d. Stefano Bobrovskio būriai užpuolė rusų kariuomenės įgulas Plocke, Keljcose, Lukove, Kurove, Lomazose ir Rossoše.

Vasarį sukilėliai atsirado Vilno gubernijoje, o pirmoje kovo pusėje – Kovno gubernijoje. Tuo tarpu 60-tūkstantinei Vilno apygardos rusų kariuomenei atvyko pastiprinimas.

Balandžio 26 d. ties kaimu Gudiški Vilkomiro apskrityje generolo leitenanto Nikolajo Goneckio pusšeštos kopos, eskadrono ir 120 kazokų būrys privertė bėgti 1,5 tūkstančių kapitono Sigizmundo Serakovskio žmonių. Kitą dieną ties kaimu Vorskoniški maištininkai vėl paspruko, o sužeistasis Serakovskij su 120 saviškių buvo pagautas ir birželio 27 d. nubaustas mirtimi Vilnoje.

Sukilėliai žudė rusų dvarininkus, popus ir tuos, kurie nepalaikydavo maišto.

Rusų kariniai būriai persekiojo sukilėlius iki jų sunaikinimo, o įkaltintus juos rėmusius dvarininkus ir kaimus baudė. Lenkų dvarininkus apdėjo 10%, o rusų dvarininkus – 1,5% rinkliava iš pajamų. Pirmais metais iždui tai davė 2,6 milijonų rublių. Kaimų sargybai ir sargybinių išlaikymui keliuose iš šlėktų išieškojo 800 tūkstančių rublių, iš katalikų dvasininkų jų pačių ištrėmimui – dar 68 tūkstančius. Pasaloms išventi už 50 sieksnių nuo kelių iškirsdavo medžius, o nukirstus medžius atidavinėjo kirtėjams.

Lapkritį maištas Kovno gubernijoje buvo numalšintas.

Nuo gegužės 13 d. iki 1865 metų balandžio 29 d. Vilno generolo gubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu mirtimi nubausti 128 žmonės, iki 12,5 tūkstančių išsiųsti į tremtį ir areštantų kuopas, dar 800 – į katorgą. Daugelis sukilėlių išvyko į užsienį.

1864 metais Michail Muravjov uždraudė spausdinti elementorius lotyniškuoju raidynu.

1865 metais, po sausio 20 d., jis uždraudė spausdinimą lotyniškuoju raidynu, o rugsėjo 6 d. Šiaurės Vakarų krašto generolas gubernatorius Konstantin fon Kaufman šį draudimą išplėtė į Grodno, Kovno, Minsko, Mogiliovo, Vilno ir Vitebsko gubernijas.

Iki XX amžiaus Abrucco srityje Italijos centre garbino žalčius.

1904 metais gegužės 7 d. Rossijos imperijos ministrų Komitetas davė leidimą Litvos spaudai lotyniškuoju raidynu.

1914 metais rugpjūčio pabaigoje Vokietijos kariuomenė užėmė Samogitijją su miestais Šavli ir Ponevež. O jau rugsėjo 28 d. rusų armija išmušė Vokietijos dalinius už jų ribų.

1915 metais kovo 23 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Palangą.

Tais pačiais metais liepos 21 d. 10-oji generolo pulkininko Hermano fon Aihhorno Vokietijos armija paėmė Šavlį, po 6 dienų – Ponevež, rugpjūčio 18 – Kovno, rugsėjo 18 – Vilno, o iki lapkričio pabaigos – beveik visą Vilno ir Kovno gubernijų teritorijas.

1918 metais vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilnoje pasirašė aktą dėl nepriklausomos valstybės Lietuva atstatymo paskelbimo su sostine Vilniuje. Jos teritorija jungė Vilno ir Kovno gubernijas.

Tais pačiais metais kovo 25 d. Belorussijos Liaudies Respublikos Rada Minske paskelbė nepriklausomą Belorussijos Liaudies Respubliką. Jos teritorija apjungė Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas.

Liepos 11 d. Lietuvos Taryba Lietuvos karaliumi Mindove II išrinko kavalerijos generolą, hercogą Vilhelmą II fon Urach, Viurtembergo grafą.

Lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba šitą išrinkimą panaikino.

Gruodžio 16 d. Dvinske (Daugpilis) Laikinoji Litvos revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė paskelbė manifestą dėl Litvos Tarybinės Respublikos įkūrimo.

Gruodžio 31 d. vokiečių daliniai paliko Vilno.

1919 metais sausio 1 d. Smolenske buvo paskelbtas „Laikinosios darbininkų-valstiečių Belarusės vyriausybės manifestas“ dėl Belorussijos TSR įkūrimo.

Tą pačią dieną lenkų generolo Vladislavo Veitko daliniai užėmė Vilno.

Sausio 2 d. laikinąjai vyriausybei persikėlus iš Vilniaus į Kauną, Lietuvos sostine tapo Kaunas.

Po dviejų dienų Vilno paėmė Rossijos TFSR Raudonosios Armijos 1-ji Gaiko Bžiškiano armija. Nuo tada Vilno gubernijos teritorija tapo Litvos Tarybine Respublika.

Vasario 27 d. Vilnoje vykdomųjų Litvos SR ir Belorussijos TSR Centro komitetų jungtinis posėdis paskelbė Litvos-Belorussijos TSR įkūrimą Vilno, Grodno, Kovno, Minsko ir Suvalkų gubernijų teritorijose.

Balandžio 19 d. Litvos-Belorussijos fronto generolo leitenanto Stanislavo Šeptickijo lenkų kavalerija paėmė Vilno.

Liepos 26 d. pulkininko Pavlo Bermondto Vakarų savanorių armija užgrobė Kuršėnus.

Spalio menėsi jo armija užėmė Samogitijos vakarus, Šaulius, Biržus ir Radviliškį.

Lapkritį Palanga buvo perduota Kurlandijos gubernijai, o gruodžio 15 d. paskutiniai Bermondto daliniai paliko Lietuvą ir išvyko į Vokietiją.

1920 metais liepos 15 d. 3-asis Raudonos Armijos Gajko Bžiškiano kavalerijos korpusas užėmė Vilno.

Tais pačiais metais spalio 9 d. 1-oji Litvos-Belorussijos šarvų generolo Liuciano Mečislavo Želigovskio divizija paėmė Vilno, kur po dviejų dienų Vilno gubernijos rytuose iki linijos į vakarus nuo geležinkelio kelio Dvinsk – Grodno, Ošmianų, Svencianų ir Vilno pavietų (rajonų) bei trijų gminų (valsčių) Trokių pavieto žemėse jis įkūrė Vidurinę Litvą.

1922 metais sausio 8 d. Vidurinės Litvos gyventojai išrinko Seimą, kuris vasario 22 d. nutarė, kad Vilno kraštas yra Lenkijos Respublikos dalis.

1923 metais sausio 15 d., vadovaujami Lietuvos Ministro Pirmininko Ernesto Galvanovskio 1090 kariškių užgrobė Memelį, kurį gynė 250 prancūzų kareivių, 350 policininkų ir 300 savanorių. Žuvo 12 Lietuvos kariškių, 2 prancūzai ir vienas policininkas. Memel buvo pervadintas į Klaipėdą.

Kovo mėnesį 30 d. Latvija Lietuvai grąžino Palangą ir Šventąją.

Tais pačiais metais Kaune išleistas Lietuvos mokomasis žemėlapis, kuriame Nemuno ir Šventosios (rytų) tarpupyje pirmą kartą didelėmis raidėmis pažymėtas žodis Aukštaičiai – „aukštieji“, o tarp Minijos ir Šerkšnės – kuklus Žemaičiai – „žemutiniai“. Naujadaras “aukštaičiai” šiaurės-rytų Lietuvos trečdalio gyventojams iki šiol nenusistovėjo ir kelia rimtus ginčus, kadangi dar 1845 metais žemaitių istorikas Šimon Dovkont (naujadaras – Simonas Daukantas) rašė, kad jie vadino save “kalnenai” – kalnėnais arba “aukštejai” – sustojusiais aukščiau. O žodis “žemaičiai” nesutampa su savo pavadinimu „žemaitee“.

Kitais metais Lietuvoje diegė tokius naujadarus, kaip aisčiai, suvalkai, dzūkai, jotvingiai ir Mažoji Lietuva. Aisčiai – nemokšiškas estų genties lotynų pavadinimo „aesti” iškraipymas. Suvalkai – nuo 1867 iki 1917 metų buvusios Rossijos Suvalkų gubernijos pavadinimas. Lenkai, ištariantys lotynų „ducis“ kaip “dzuki“, dzūkais vadino Litvos hercogo (ducis) pavaldinius. Jotvingiai – jatviagų pavadinimo iškraipymas, kurį “priartino” prie švedų mitinių jotunų. Kai kurie, rimtai priėmus Simono Grunau juoką, buvusią Prūsiją vadina Mažąja Lietuva. Su tokia pat sėkme Mažąją Lietuvą galima vadinti ir kitas šalis, kur gyvena lietuviai. Dėl to nei viena iš jų netapo Lietuva.

1939 metais kovo 22 d. Berlyne pasirašyta sutartis, kad Lietuva grąžina Vokietijai Memelį, kitaip – Klaipėdą su jos sritimi.

Tais pačiais metais rugpjūčio 23 d. TSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslav Molotov ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Ulrih Joahim von Ribbentrop Maskvoje pasirašė nepuolimo sutartį ir slaptajį protokolą, pagal kurį šiaurės Lietuvos siena tapo Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena. Tuo pačiu protokolu Lietuvos interesai pripažinami Vilno srityje.

Rugsėjo 18 d. Raudonosios Armijos Belorussijos fronto komkoro Vasilijo Kuznecovo 3-oji armija ir komdivo Nikiforo Medvedevo 11-oji armija paėmė Vilno.

Rugsėjo 28 d. Maskvoje Molotov ir Ribbentrop pasirašė sutartį „Dėl draugystės ir sienos“, bei slaptąjį protokolą, pagal kurį Lietuva pateko į TSRS įtakos sferą, o Liublino ir Varšavos vaivadijos į rytus nuo Vyslos atiteko Vokietijai.

Spalio 10 d. Molotov ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys Maskvoje pasirašė sutartį 15 metų, pagal kurią TSRS Lietuvos Respublikai grąžino Vilno ir Vilno sritį su TSRS teise Lietuvos Respublikoje laikyti ribotą skaičių savo ginkluotųjų pajėgų.

Nuo lapkričio iki gruodžio, TSRS 16-asis šaulių korpusas, 10-asis naikintuvų ir 31-asis greitųjų bombonešių aviacijos pulkai įkurdinti Naujojoje Vilnioje, Alytuje, Prienuose bei Gaižiūnuose.

1940 metais birželio 14 d. Molotov pareiškė ultimatumą Lietuvos vyriausybei dėl provokacijų prieš tarybinį garnizoną Lietuvoje su reikalavimu nedelsiant suformuoti vyriausybę, sugebančią užtikrinti savitarpio pagalbos sutarties sąžiningą įgyvendinimą, bei į Lietuvos teritoriją įleisti papildomus karinius dalinius.

Kitą dieną 3-oji ir 11-oji armijos įžengė į Lietuvą.

Lietvos Prezidentas (4.4.1919 – 19.6.1920, 19.12.1926 – 15.6.1940) Antanas Smetona primygtinai reikalavo pasipriešinimo, bet, gavęs Lietuvos kariuomenės vado, divizijos generolo Vinco Vitkausko atsisakymą, birželio 16-osios naktį paspruko į Vokietiją.

Birželio 17 d. Lietuvoje buvo suformuota Vinco Krėvės-Mickevičiaus vadovaujama vyriausybė, o Justas Paleckis pradėjo eiti prezidento pareigas.

Liepos 21 d., savaitę prieš tai iš komunistų ir jų bendrininkų išrinktas Lietuvos liaudies seimas vienbalsiai paskelbė Lietuvos TSR įkūrimą, o rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausioji Taryba ją įjungė į TSRS sudėtį.

1941 metais, nuo birželio 14 iki 17 d., iš Lietvos į Kazachijos TSR, Komi ATSR, Krasnojarsko krašto, Archangelsko, Vologdos bei Gorjkijo sričių stovyklas nuo 5 iki 25 metų laikotarpiui buvo ištremti 4663 areštantai ir 12832 tremtiniai iš ministrų, karininkų, partijų narių, žurnalistų, mokslininkų ir mokytojų.

Birželio 15 d., per vienerius metus, Lietuvoje areštuoti 6606 žmonės, iš jų 3565 išsiusti į kalėjimus ir stovyklas.

Iki birželio 17 d. „antitarybinių, kriminalinių ir socialinių pavojingų elementų“ represijų eigoje tik TSRS vidaus reikalų liaudies komisariatas Lietvoje areštavo 5664 žmones ir 10187 Lietvos gyventojus, kuriuos 20 metų ištrėmė į Kazachijos TSR, Komi ATSR, Altajo kraštą, Novosibirsko ir Gurjevo sritis, o kriminalinius nusikaltėlius – į „miško pataisos darbo stovyklas“.

Daugiau nei pusė iš jų žuvo. Tik apie 1/3 po daugelio metų grįžo į Lietuvą.

Tais pačiais metais birželį, nuo 22 d. iki 29 d., generolo feldmaršalo Vilhelmo Jozefo fon Leeb Vokietijos armijų grupė „Šiaurė“ užgrobė Lietuvos TSR.

Nuo birželio 24 d. Vokietijos policijos įžengimo grupės ir vietinių samdinių padaliniai pradėjo žydų areštus ir masines žudynes. Nuo liepos 2 d. iki lapkričio 25 d. 3-oji įžengimo komanda sunaikino: 46403 žydus, 55556 žydes ir 34464 žydų vaikus, 1064 komunistus, 653 psichinius ligonius ir 134 kitus.

1944 metais nuo liepos iki spalio 20 d. armijos generolo Ovaneso Bagramiano 1-asis Pabaltijos frontas ir generolo pulkininko Ivano Černiahovskio 3-asis Belorussijos frontas išvijo generolo pulkininko Ferdinando Šiornero armijų grupę „Šiaurė“ iš Lietuvos TSR.

Iš viso per karą Lietuvoje žuvo iki 206 tūkstančių žydų.

Tais pačiais metais liepos 7 d., buvęs Lietuvos Respublikos brigados generolas Motiejus Pečiulionis, Šauliuose pradėjo organizuoti pasipriešinimą okupacijai.

Nuo 1947 metų spalio TSRS valstybės saugumo ministerija pradėjo masinius Lietuvos partizanų giminių ir jiems prijaučiančiųjų iškeldinimus į Sibirą.

1948 metais pagal šį „straipsnį“ į Sibirą ištrėmė 44 tūkstančių žmonių.

1949 metais tokių buvo dar 33,5 tūkstančiai.

Dar apie 150 tūkstančių lietuvos „kulokų“ ištrėmė į Sibirą, Kazachijos TSR ir kitus tolimus TSRS sritis. Prie jų priskirdavo ne tik pasiturinčius valstiečius ir tuos, kurie nenorėjo stoti į kolūkius, bet ir valdžios priešininkus, buvusius policininkus ir karininkus, stambius žemvaldžius, verslininkus, patalpų nuomotojus, turinčius nedarbines pajamas žmones, repatriantus ir religinių bendrijų aktyvistus. Iš jų atiminėjo turtą ir iškeldino su šeimomis.

1950 metais Lietuvos TSR gyveno 2573 tūkstančiai žmonių, o 1940 metais gyveno – 2925 tūkstančiai.

Iki 1954 metų Lietuvos partizanai aktyviai priešinosi Tarybinei valdžiai. Pagal TSRS MGB duomenis jų skaičius 1954 metais sumažėjo nuo 142 iki 51.

1965 metais liepos 6 d. žuvo paskutinis Žemaitijos partizanas Pranas Končius. Iš viso nuo 1944 metų Lietuvoje žuvo 20101 partizanas.

1990 metais kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

1991 metais sausio 10 d. TSRS prezidentas Michail Gorbačiov pareikalavo, kad Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba „nedelsiant visiškai atkurti SSRS Konstitucijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos galiojimą, ir atšaukti ankščiau priimtus antikonstitucinius aktus“.

Kitą dieną TSRS 7-osios divizijos desantininkai užgrobė Spaudos rūmus ir Krašto apsaugos departamentą Vilniuje, televizijos mazgą Nemenčinėje bei kai kuriuos pastatus Kaune, Alytuje ir Šiauliuose.

Sausio 13 d., vykdydami Michailo Gorbačiovo įsakymą, tankais sustiprinti 7-osios divizijos desantininkai ir „A“ grupės TSRS KGB karininkai užgrobė Vilniaus televizijos bokštą. Žuvo 14 žmonių ir „A“ grupės karininkas.

Rugsėjo 19 d. Baltarussijos TSR pervadinta į Respubliką Belarusj.

1993 metais rugpjūčio 31 d. Rossija iš Lietuvos išvedė paskutinį karinį dalinį.

2004 metais kovo mėnesį 29 d. Lietuva tapo NATO nare.

Gegužės 1 d. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.

Tais pačiais metais rytų lietuvių genų tyrimai patvirtino jų kilmę iš Afrikos ir šiaurės rytų Azijos.

Dabartiniai žemaitiai – aukščiau vidutinio ūgio, šviesiai rusvi, šviesiai žydrių akių, stambiu, aukštu ir siauru veidu, pailga galva ir dideliu pakaušiu.

Lietuvai („aukštaičiai“) – vidutinio ūgio, šviesių kaštoninių plaukų, rausvų akių, trumpais ir žemyn siaurėjančiais veidais bei tiesiomis nosimis. Pagal genų analizą jie turi nežymų mongoliškumą ir ryškų keltų tipą nuo genų maišymo su tiurkais ir keltais bronzos amžiuje.

Nuo 1880 m. iki 1904 m. Bulgarijoje gyvenęs Lietuvos gydytojas Jonas Basanavičius rašė: „Galima tiksliai tvirtinti, kad trakų tautos kalba dar nedingo ir gyvena prūsų, lietuvių ir latvių tarmėse“. „Didžiausiu ir svarbiausiu mano gyvenimo darbu skaitau tą veikalą, jei man pavyks nutiesti tvirtus priešistorinės etnologijos pagrindus apie trakų ir šiandieninių lietuvių artimą giminystę ir nenuginčijamą tapatybę“.

LITERATŪRA

Acta Praehistorica et Archa № 42. Berlin, 2010.
Alberto Wiivk Koialowicz. Historiae Litvaniae. p. I, Dantisci, 1650, II, Antwerpiae, MDCLIXX.
Алексеев А. Древние культуры Якутии. Новосибирск, 1994.
Алексеев М. Сибирь в известиях западноевропейских путешественников и писателей. XIII-XVII вв. Новосибирск,
Алиман А. Доисторическая Африка. М., 1960.
Аммиан Марцеллин. История. Вып. 1- Киев, 1906-1908.
Английские средневековые источники IX-XIII вв. М.,
Арабские источники о тюрках в раннее средневековье. Баку, 1993.
Археологическое наследие Тюменской области. Новосибирск, 1995.
Археологические памятники Якутии. М., 1983.
Археология Прикарпатья, Волыни и Закарпатья. Киев, 1990.
Археология Украинской ССР. Т. I, Киев, 1985 Т. II, III, Киев, 1986.
Археология зарубежной Азии. М., 1986.
Balthasar Rüssouw. Chronica der Provintz Lyffland. Rostock,
Basanavičius J. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.
British state Papers, Vol. XXXVIII p. 495, Copenhagen, May 8 1656.
Bruns F. Hansische Handelsstrassen. Weimar, 1967.
Буданова В. Варварский мир эпохи Великого переселения народов. М., 2000.
Чекишева Т. Динамика антропологической дифференциации населения юга Западной Сибири и эпохи неолита – раннего железного века. Новосибирск, 2010.
Caspar Schütz. Historia Rerum Prussicarum. Dantzig. MDXCIX.
Claudii Ptolemaei. Geographia. T. I, II, Lipsiae, 1843, 1845.
Cornelii Taciti. De origine et situ Germanorum. Lipsiae, 1878.
Денисова Р. Антропология древних балтов. Рига, 1975.
Diodurus Siculus. Bibliotheca Historica. Vol. 1 – 5 Lipsiae, 1888, 1890, 1893, 1906, 1906.
Домокош Варга. Древний Восток. Будапешт, 1979.
Древности Белоруссии. Минск, 1966.
Древности Белоруссии. Минск, 1969.
Дионисий Галикарнасский. Римские древности. Т. I – III, М., 2005.
Джаксон Т. Исландские королевские саги о Восточной Европе. М., 1994.
Эгейское искусство. М., 1972.
Эртюков В. Усть-мильская культура эпохи бронзы Якутии. М., 1990.
Финно-угры и балты в эпоху средневековья. М., 1987.
Галл Аноним. Хроника или деяния князей или правителей польских. М., 1961.
Геродот. История. М., 1999.
Гомер. Илиада. Одиссея. М., 1967.
Heinricus de Lettis. Chronicon Livonicum vetus continens res gestus trium primorum episcoporum. Lipsiae, MDCCXL.
Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae. Leipzig, 1863.
Ибн Хордадбех. Книга путей и стран. М., 1986.
История и культура Древней Индии. М., 1990.
Историки эпохи каролингов. М., 1999.
Изборник. М., 1969.
De origine actibusque Getarum. Freiburg, 1882.
Caii Plinii Secundi. Naturalis historiae. T. Roterodami, 1669.
Калевала. СПб., 1888.
Калевипоэг. Таллин,
Кларк Дж. Доисторическая Африка. М., 1977.
Claudii Ptolemaei Geographia. T. II, III. Lipsiae, 1845.
Косарев М. Бронзовый век Западной Сибири. М.,
Крупнов Е. Древняя история Северного Кавказа. М., 1960.
Кулаков В., Седов В. Древности пруссов VI – XIII вв. М., 1990.
Codex Argentus. Uppsala, 1927.
Kulikauskas P. Užnemunės piliakalniai I – XIII amžiuje. Vilnius, 1982.
Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva I, II, Vilnius, 1996, 1998.
Квинт Курций Руф. История Александра Македонского. М., 1963.
Латиноязычные источники по истории Древней Руси. М.-Л., 1989
Летопись византийца Феофана от Диоклетиана до царей Михаила и сына его Феофилакта. М., 1884.
Lietuvos archeologija. Т. 3, Vilnius, 1984.
Lietuvos archeologija. Т. 8, Vilnius, 1992.
Lietuvos archeologija. Т. 14, Vilnius, 1996.
Marshall J. Mohenjo-Daro and the Indus civilization. London, 1931.
Массон В. История Афганистана. Т. I, М., 1964.
Массон В. Первые цивилизации. Л., 1989.
Матэрыялы па археалогii Беларусi. Вып. 19, Мiнск, 2010.
Мелюкова А. Скифия и фракийский мир. М., 1979.
Митрофанов А. железный век средней Белоруссии. Минск, 1978.
Молодин В. Бараба в эпоху бронзы. Новосибирск, 1985.
Молодин В., Елушков И. Самусьская культура в Верхнем Приобье. Новосибирск, 1989.
Монгайт А. Археология Западной Европы. Т. I, II, М., 1973, 1974.
Monumenta Germaniae Historica. III, Hannover, 1839.
Monumenta Germaniae H Bd. XIX, Hannover, 1866.
Olechnowicz W. Charakterystyka antropologiczna Litwinów z okolic m. Olity. Kraków, 1895.
Очерки по археологии Белоруссии. Ч. 1, Минск, 1970.
Павел Орозий. История против язычников. Т. I – III, СПб., 2001, 2002, 2003.
Пендлбери Д. Археология Крита. М., 1950.
Petri de Dusburg. Ordinis Teutonici Sacerdotis, Chronicon Prussiae. Francofurti-Lipsiae, 1679.
Плутарх. Сравнительные жизнеописания. Т. I – III, М., 1961, 1963, 1964.
Поболь Л. Археологические памятники Белоруссии: железный век. Минск, 1983.
Полибий. Всеобщая история. Т. I, СПб., 1994.
Полное собрание русских летописей.
Прокопий из Кесарии. Война с готами. М., 1950.
Прокопий Кесарийский. История войн римлян. Т. I – III, СПб., 1876, 1880, 1881.
Recent studies in Indian archaeology. New Delhi, 2002.
Vita sancti Anskarii, a Rimberto et alio discipulo Anskarii conscripta. Hannoverae, 1829.
Рейтенфельс Я. Сказания светлейшему герцогу Тосканскому Козьме III о Московии. М., 1906.
Российская археология. №1, М., 2000.
Российская археология. №2, М., 2001.
Saxonis Grammatici. Gesta Danorvm. Strassburg, 1886.
Scriptores rerum Germanicarum in usum scholarum separatim editi 72: Annales Quedlinburgenses.Hannover, 2004.
Scriptores rerum Livonicarum. Bd. I, II,Riga-Leipzig, 1853, 1848.
Scriptores rerum Prussicarum. Bd. I – V,Leipzig, 1861, 1863, 1866, 1870, 1874.
Шадыро В. Булорусско-литовско-латышское порубежье в эпоху железа и раннего средневековья. Минск,
Смирнов К. Савроматы. М., 1964.
Снорри Стурлусон. Круг Земной. М., 1980.
Свод памятников археологии Калининградской области. Т. IV, Калининград, 2005.
Шноре Э. Асотское городище. М., 2012.
Thietmar von Merseburg. Chronik. Berlin, 1966.
Тит Ливий. История Рима от основания города. Т. I – III, М., 1989, 1991, 1994.
Туаллагов А. Сарматы Северного Кавказа по данным археологов. Владикавказ, 2011.
Творения Св. Дионисия Великаго, епископа Александрийского. Казань, 1900.
Valatka V. Žemaičių žemės tyrinėjimai. K. I. Vilnius,
Веренич В. Заметки о генетике. Анализ аутосомного генофонда балтийских этносов: эстонцев, латышей, литовцев. Ч. III, Тарту, 2011.
Вестник археологии, антропологии и этнографии. № 3, М., 2012.
Voyages et ambassades de messire Guillbert de Lannoy, 1399-1450. Mons, MDCCCXL.
Žulkus V. Palangos viduramžių gyvenvietės. Klaipėda.

Nuo žmonijos pradžios iki dabartinių laikų aprašančiame įvykius metraštyje skaitytojai sužinos apie žemaitių protėvius ir jų kilmę, apie jų kelionę iš Afrikos į Europą, iš ten – į Indiją ir apie jų sugrįžimą į Europą. Taip pat apie lietuvių protėvius, jų kelionę į Rytus ir sugrįžimą; apie jiems giminingas ir kaimynines tautas ir gentis, bei apie žemaitių gyvenimą nuo seniausių laikų. Ši knyga turi daug naujos informacijos iš dabartinių žinių, radinių ir senovinių rašytinių šaltinių. Tai yra naujas požiūris į Lietuvos ir daugelio kitų šalių bei tautų praeitį.

Litvų monarchai

(iš tekstų 1260 m. Mindovės, 1264 m. Trėnjotos ir 1266 m. Gogorto monetose bei kitų šaltinių)

610 – 557 metais pr. m. e. litvų protėvius valdė keltai.

1. Zaharija, gimė 608 m. pr. m. e., vadovas 557 – 533 metais pr. m. e.

……..

117 – 176 metais, 58 metus ir 8 mėn. valdė Svėvrikso („Svėvų vadas“) sūnaus Bėvėrikso („Stovyklos inkaro vadas“) ir kitų sarmatai.

……..

28. Umuso sūnus Bėgus, vadovas 256 – 288 metais.

29. Bėguso sūnus Zėmzon, vadovas 288 – 312 metais.

30. …….

Nuo 1945 m. tylėjo ženklynas į požeminę „Liašo“ slėptuvę šalia dabartinio Kaliningrado valstybinio universiteto. Mįslingi simboliai pagaliau atskleidžia savo paslaptingą prasmę:

„Am Anfang / schuf / Gott / J / h / w / h / Himmel / und Erde.

Und die / war / leer / und finster auf / der Tiefe / und der Gaist Gottes / schwebte auf dem / wüstes / Wasser.

Am Anfang / des Durchbruches der Front, der Blockade und des Falles 7. Februar / Hochstellen wir / J / h / w / h / Amen.“

Šiame tekste pirma ir antra eilutės – pirmieji iš Pradžios knygos: „Pradžioje sutvėrė Dievas Jovė dangų ir žemę. Ir ji buvo tuščia, ir tamsa buvo virš gelmių, ir Dievo Dvasia sklandė virš negyvenamų vandenų.“, Jhwh – išslėptas žydais Dievo vardas. Trečia eilutė perskaityta iš dešinės: „Pradžioje fronto pralaužimo, blokados ir žlugimo vasario 7 d. Aukštai keliame mes Jovę. Amen.“

Taigi praeityje žmonės ir rašė, ir keliavo, ir mokėsi iš kitų – taip pat, kaip ir šiandien.

1945 METŲ PASLAPTIS

Nuo 1945 m. tylėjo ženklynas į požeminę „Liašo“ slėptuvę šalia dabartinio Kaliningrado valstybinio universiteto. Mįslingi simboliai pagaliau atskleidžia savo paslaptingą prasmę:

„Am Anfang / schuf / Gott / J / h / w / h / Himmel / und Erde.

Und die / war / leer / und finster auf / der Tiefe / und der Gaist Gottes / schwebte auf dem / wüstes / Wasser.

Am Anfang / des Durchbruches der Front, der Blockade und des Falles 7. Februar / Hochstellen wir / J / h / w / h / Amen.“

Taigi praeityje žmonės ir rašė, ir keliavo, ir mokėsi iš kitų – taip pat, kaip ir šiandien.

NAUJA “VORUTA“

Anykščiuose UAB „Povilo Gurklio firma“, ant Šeimyniškėlių piliakalnio stato medinę Vorutos pilį. 2016 m. iš rajono biudžeto tam skirta 160000 eurų. Pasak istorinių šaltinių, šioje piliavietėje stovėjusioje pilyje augo būsimoji karalienė Morta ir, anot istorinių legendų, buvo nužudytas karalius Mindaugas su sūnumis. Dalies istorikų Voruta laikoma svarbiausia Mindaugo rezidencijų. http://alkas.lt/2016/05/22/anyksciuose-netrukus-prasides-medines-vorutos-pilies-statybos/

Šeimyniškėlių piliakalnis yra Anykščių pakraštyje prie upelių Varelis ir Volupis. Jo 12–15 m aukščio aikštelė turi 80 m ilgį ir 23–35 m plotį. Pietrytinėje pusėje supiltas 5 m aukščio ir 15 m pločio pylimas. Priešingoje pusėje yra 2 m aukščio ir 12 m pločio pylimas. Piliakalnis iš abiejų pusių ties pylimais turi griovius, už kurių buvo papiliai. Į vakarus yra 2 ha ploto XIII–XIV a. gyvenvietė. Už jos – XIII–XVIII a. senkapis. Supiltame 1232 m. piliakalnyje stovėjo stipri medinė pilis, kuri buvo perstatyta XIV a. https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0eimyni%C5%A1k%C4%97li%C5%B3_piliakalnis http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=47

„Medinė Vorutos pilis ant Šeimyniškėlių piliakalnio taps įspūdingu Anykščių kraštą ir išskirtinai jo istoriją garsinančiu objektu, galėsiančiu sudominti tiek pačius anykštėnus, tiek ir mūsų miesto svečius“, – sakė Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis. Tikimasi, kad autentiškoje aplinkoje stovėsianti Vorutos pilis taps gyvosios Lietuvos istorijos pažinimo mokykla, patriotizmą ugdančiu ir krašto istorinę atmintį puoselėjančiu turizmo objektu. Iki kitų metų lapkričio planuojama pastatyti du pilies bokštus ir dalį tvoros. Tam numatyta skirti 308558 eurus. http://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/anyksciuose-pradedama-statyti-vorutos-pilis-973-688703

Vienintelis miesto Vorouta paminėjimas yra 274 psl. Ipatjevo metraštyje (ПСРЛ. т. II, СПб, 1908): „Въ лѣ^т̑ ҂s҃ ѱ҃ ѯ҃ (6760 = 1.9.1251–31.8.1252 m.)… Миндъвгъ же собралсѧ бѣ и оумысливъ же собѣ не битисѧ с ними полкомъ нъ вниде во гра^д̑ именемь Вороута и въıсла шоурина своего нощь и розгнаша и Роусь и Ӕтвѧзѣ наоутрѣӕ же выѣхаша Нѣмцѣ со самострѣлы и ѣхаша на нѣ Роусь с Половци и стрѣлами и Ӕтвѧзи со сүлицами и гонишасѧ на поли подобнои игрѣ ѿтоуда же вратишасѧ“.

Taigi „Mindovg“, sumastęs nekovoti pulku, įėjo į miestą Voroutą. Tais laikais pulke buvo vaivada ir iki 3400 karių. Kaip jie visi sutilpo beveik 2000 m² (80х23–35 m minus 2 m storio sienų plotas) ploto mažoje aikštelėje? Metraštyje Vorouta pavadinta miestu – “град”. Be to metraštyje nėra fantazijų apie tai, kad “Voruta“ kažkodėl atsirado Žemaitijoje, tai ir apie “Mortą”, “Mindaugo su sūnumis” nužudymą bei “svarbiausią jo rezidenciją”.

Iš šių faktų aišku, kad kalbos apie “Vorutą” Anykščiuose, “Mindaugą” ir “Mortą” – apgailėtini niekai. Voroutos miestas buvo daug didesnis ir kitoje vietoje. “Mindaugas” iš tikro buvo Mindovė, o jo žmoną – Marta. Pats medinės pilies projektas primena dabartinę koncentracijos stovyklą su ambrazūromis stambaus kalibro patrankoms. Jo autoriai net nerado progos pažiūrėti, kaip atrodo viduramžių sienos, bokštai ir šaudymo angos. Štai ir atsiras “Lietuvos istorijos” pažinimo mokykla ant atvirų istorijos faktų falsifikavimo. Ir Anykščiuose ruošiamasi ne tik „patriotizmą“ ugdyti, bet ir šia „pilies“ statyba pasijuokti iš Lietuvos istorijos.

P.S. Iš 1260 m. dokumento: Vorouta – miestas (dabar – piliavietė Baltarusijoje) prie upės už 28 varstų į šiaurės vakarus nuo Gorodno (nūnai – Grodno. Slavų kalboje „vorouta“ – vartai). Miestą 1228.4.8 žemėje Katbelowa įkūrė Mindovė. Vorouta turėjo 6 bokštus su 288 sieksnių siena ant 7 sieksnių piliakalnio, 18 namų, 5 bojarų namus, pirtį bei įgula iš 5 bojarų, 250 karių ir 8 cholopų su 8 svaidytuvais. Vietoje Šeimyniškėlių piliakalnio buvo pilis Zavaruv, kurią 1087 m. litvų žemėje Ziksak įkūrė litvų vadas Radulj. 1260 m. Zavaruv turėjo 3 bokštus su 80 sieksnių siena ant 7 sieksnių piliakalnio, 37 namus, bojaro namą, šventyklą, turgų, 2 pirtis, šulinį, kalėjimą, 223 gyventoją, 5 pirklius, 7 vergus, 3 laivus, 6 valtis ir 8 hakos (pašto arklius). O taip pat įgula iš bojaro, 75 karių ir 8 cholopų su 7 arkbalistomis. Ši pilis 1252–1254, 1259–1260 metais priklausė Mindovei. Pats karalius gyveno Novgorode (dabar – Navagrudak Baltarusijoje).