Mindovė

Mindovė – pirmas karalius Europos rytuose, padėjęs mylinčio Dievo Šviesos atėjimo pradžią į milijonų šios tamsos viešpatystės gyventojų širdis. Jis – pirmas ir vienintelis Litvos karalius, kuris pavertė mažai žinomą šalį į galingą Europos valstybę. Nūnai jos teritorija užima Baltarusiją, Lietuvos pietinę pusę, bei Latvijos, Ukrainos, Rusijos galinių vakarų ir Lenkijos šiaurės rytų dalis.

Kalba

Tais laikais buvo kiek kitos kalbos. Lotynų, viduramžių rusų ir vokiečių suprantamos ir šiuo metu.

Visai nesenai baltarusiai ir ukrainiečiai išrado kitokias nuo jų metraščių kalbos vos suprantamos savo kalbos.

Pas pirmus visuose pavadinimuose „в“ pakeitė „ў“ arba „в“, „д“ – „дз“ arba „д“, „е“ – „э“ arba „е“, „и“ – „ы“ arba „и“, „о“ – „а“, „ш“ – „шч“ arba „ш“.

Ukrainiečiai „e“ pavertė į „ї“, „и“ – į „i“ arba „и“, „о“ – į „i“, „е“ arba „о“. Senovinis Kijėv tapo Kyjivu. o Dnepr pavadino Dnipro.

Ir lietuviai, pripratę prie naujovintų žodžių, nūnai vos supranta senus. Anksčiau nebuvo tokių žodžių kaip: Lietuva, kunigaikštis, Vilnius, Naugardukas, Karaliaučius, Mindaugas,… Vietoj jų tarė: „Litva, vadovas arba knezj, Viljne, Novgorod, Kunigėsbėrg, Mindovė“. Karalius buvo „vadas“, imperatorius – „valdovas“, o visagalis Dievas – „Valdas“.

Grašis 1548 m.

Praeitame amžiuje lietuvių kalbos žodyną gerokai papildė skurdžiais ir juokingais kaimiškais žodeliais. Dabar knezj tapo kunigaikščiu, bojar ir jo tarnas – bajoru, o lakėj – liokajumi. Ką darysi, jei kaimiečiams popo sūnelis – tiesiog „kunigaikštis“ atrodė knezju.

Nepaisant, kad Kvėdlinburgo analuose “Litva” minima 1009 metais, ji buvo šimtus metų ir ant jos monetų kalė LITVA (nuotr. 1 – 1548 metų grašis nukaltas Viljneje), nuo XIX amžių pradžios lietuviai pradėjo vartoti savo „Lietuva“. Jis atsirado iš klaidingo lenkų istoriko Vijuk-Kojalovičo žodžio „Littwa“ perskaitymo, kaip Lituva, ir noro sujungti du skirtingus pavadinimus Lituva bei Letuva į vieną.

Veikiai vietoj Litvos, Mindovės, Kėjstuto, Vitovto ir kitų atsirado „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“, Mindaugai bei Kęstučiai su Vytautais. Šalia Kionigsbėrg pavadintas Kaliningradu – abu prasideda iš K, bet Kionigsbėrg – vokiečių. Šiljdkrug tapo Šilute, Soleniki – Šalčininkais, Solensk – Druskininkais, Mėrėc – Merkine ir taip toliau. Pakeitęs pavadinimą Mėmėlj į Klaipėdą, sulygino su žeme miesto kapines, ir „gyventi pasidarė linksmiau“…

Logika buvo paprasta – negailėk svetimo, sunaikink jį, arba perdaryk. Kryptingas praeities naikinimas prarijo ne tik vardus ir pavadinimus, bet ir tvirtoves, pilis, dvarus, namus, kapines ir nesuskaičiuojamą daugybę kultūros dalykų.

Šiuolaikiniai rašeiviai, pakeitę žodžių prasmes, kartu su “istorikais“ pavertė ir praeitį į savo fantazijas. Nežinojimu ir daugybe darbų jie iškreipė ir perdarė ją į juokingas pasakas savo mitinėms istorijoms.

Rezultate, prie visų Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos ir ypač Lietuvos metraščių, senovinių raštų, dokumentų ir žemėlapių reikalingi gausingi vertimai ir paaiškinimai.

Istorija turi tiksliai atspindėti praeitį. Pagal savo esmę ji yra tautos savižina, ir kuo daugiau joje šviesos ir tiesos, tuo aukščiau stovi tauta. Jos tikras tikslas yra tame, kad praeitis būtų tokia pat ryški, kaip ir dabartis. O jos vieninteliai kriterijai – faktai ir tiesa.

Todėl visi vardai ir pavadinimai pateikiami jų originaliame skambėjime. Juose raidės „ae“ „y“, „ė“, „io“, „iu“ bei „sč“ perduoda rusų atvirą „э“, „ы“, „е“, „ë“ „ю“ ir „щ‘, raidės „ja“ ir „e“ – „я“, o „j“ – „ь“ arba minkštus priebalsius, „Ė“ – „Э“, „Jė“ – „Е“. Tai liečia ir kitų kalbų garsus. Ir, kur įmanoma, vengiamos lietuviškos galūnės.

Dalį pirmųjų vardų atstoja antri arba jų sutrumpinimai, pavyzdžiui: Mindovė – Izeslav, Svordhot – Danil, Batu-han – Batu. Slavų galūnių „-ovič“ ir „-ič“ prie tėvavardžių aristokratai nenaudojo.

Visų žemių– teritorijų tarp vandens ruožų pavadinimai užrašyti lotyniškai. Bendras žemių sąrašas – teksto gale. Jų prasmės aiškina anglų kalbą. Senovinių žemių ribas galima atstatyti tik pagal XX amžiaus vidurio karinius žemėlapius, nes vėliau pakeitė daugelio upių vagas ir dingo daugybė pelkių bei upelių.

Toliau pateiktas visų karaliaus miestų ir pilių sąrašas su jų pririšimu ir aprašymais.

Pagrindiniame rusų tekste paliktą pagal išgales kalbą XIII amžiaus šaltinių. Jos vertimas į dabartinę kalbą netikslingas.

Kartojimo išvengimui, žodžiai: ėjo, paėmė, žuvo, jo ir panašūs jiems, kartais pakeičia artimi pagal prasmę arba papildantys žodžiai. Kvailas žodis „kunigaikštis“ pakeistas senoviniais „vadovas“ arba „knezj“.

Visi atstumai duodami nuo miestų ar kaimų centrų.

Neretai, tik dėl supratimo patogumo, seni matai pakeisti naujais.

Šaltiniai

Gausią informaciją apie praeitį galima rasti viduramžių monetose. Jose mažomis raidelėmis, kurių dydis siekia 0,05 mm, išvardyti senjorų titulai, vardai, jų žemės, miestai, pilys ir daugybė kitų žinių.

Pradžioje tekstus ir piešinius nubrėždavo ant vieno arba kelių vaško blynų. Juos atšaldydavo ledainėje ir suspausdavo su kitu šiltu (apie 50˚C temperatūros) blynu. Paskui veiksmą kartojo daugiau nei šimtą katrų, sumažindami ruošinio dydį iki monetos skersmens. Po to mažą blyną užliedavo moliu, molinę formą – auksu, auksinę – plienu. Gautu antspaudu kalė monetas. Apsaugojimui nuo oksidacijos, varinių monetų paviršius dengdavo labai plonų sluoksnių aukso.

Šią technologiją naudojo ne tik Rusės kalėjai, bet ir kitų šalių meistrai iki XV amžiaus pradžios. Ji nuo seno atsirado dar Egipte ir buvo skirta įvykių įamžinimui ateitieskartoms, kurios sugebės perskaityti per lupą vos matomas raides. Jau tada suprato, kokie trumpaamžiai yra papirusas ir popierius.

Mindovė kuna 1249 m.

Jei pinigo atvaizdą padidinti kopijavimo aparatu, tada pilkame fone išryškės gausios, tarp savęs suraizgytos raidžių virtinės, kurių skaitymui reikia patirties ir ilgalaikio triūso. Daugkartinis atspaudų uždėjimas ant vieno neatmeta atsitiktinių, bet labai retų klaidų dalyje skaičių, bei kartą aptiktų pamirštų vardų arba pavadinimų.

Mindovė kuna 1260 m.

Mindovės 1249 ir 1260 metų monetose (abi po ¼ sidabrinio) matosi žodžiai: “MИHДOBE” (nuotr. 2) ir “MINDOVE
KOPOЛЬ MCCLX Xpi” – Mindovė karalius 1260 Kri(staus) (nuotr. 3). Užrašai ant jų sudaro rusų kalba, aristokratų dialektu parašytą 1206-1260 metų karaliaus metraštį.

Vėlesnius įvykius papildė tekstai iš Trėnjjotos 1264 (nuotr. 4) ir Vojšėlko 1266 metų (nuotr. 5) pinigų.

Trėnjota kuna 1264 m.

Suklydimą, kad tais laikais Litvoje ir Rusėje nebuvo monetų, neigia ne tik jų buvimas. Rusės metraščiuose jos minimos nuo 859 metų. 1019 metų Rusės knezjo (1019-1054) Jaroslavo Gėorgo įstatymų kodekse “Rusų Tiesa” pateikiama visa pinigų sistema ir monetų pavadinimai. IV Novgorodo metraštyje 1170 metais išvardytos prekių kainos.

 

Vojšėlk kuna 1266 m.

Hėnriko iš Lėttios Senosios Livonijos kronikoje, Rygos vyskupas Aljbėrt, užgrobęs 1209 metais rusų miestą Gėrsiką, surinko jame didelį grobį daiktais ir pinigais. 1228 metų Smolensko sutartyje su Ryga ir Gotlandu minimos sidabrinės grivinos, kunų grivinos, nogatos, Smolensko kunos ir vėkšos – atitinkamai: luitas sidabro 204,756 g svorio, 48 ir 12 kunų, 1,066 g svorio sidabrinis bei ½ jo. Tvėrės metraštyje 1231 metais pateikiamos kainos Novgorode ir Smolėnske su pavadinimais: grivina sidabro, grivina ir kuna. Nuotr. 6 – 0,91 gsvorio sidabrinis su užrašu: „χθм BsМs кнsмо ленs“ – Kristaus 1241 metas Vsėvolodas Mstislavo sūnus, Smolėnsko knezj.

Smolenskokuna 1241 m.

Ipatjėvo metraštyje 1256 metais paminėta jatvegų (tuomet gentis Mindovės valdžioje) duoklė monetomis: “čėrnyjė kuny i bėlj srėbro” – juodi arba variniai pinigai ir sidabriniai. 1263 metų Jaroslavo sūnaus Novgorodo Didžiojo knezjo (1263-1272) Jaroslavo rašte minimi „vėkši“. 1936 metų A. Orėšnikovo kataloge “Dėnėžnyjė znaki domongoljskoj Rusi” rodomos Rusės monetos iki 1125 metų. 1901 metų I. Liubomudrovo kataloge “Starinnyjė cėnnyjė russkijė monėty” pavaizduotas Jaroslavo sūnaus, Vladimiro knezjo (1272-1276) Vasilijo sidabrinis su užrašu: “вели кня василеи яpoc”.

Taigi, monetos Rusėje ir Litvoje buvo. Tik po aštuonių amžių jų beveik nebeliko.

XIII amžiaus įvykių atskleidimui prireikė daugybės kitų šaltinių. Jų tarpe 1226 Hėrmanno iš Balko, 1255 Vasiljko, 1260 Bėrkė, 1264 Trėnjjotos, 1266 Vojšėlko, 1275 Mintėljo, 1280 Trojdėnto ir 1421 metų Pskovo monetos. Be to: Ipatjėvo, Novgorodo I ir IV, Sofijos, Tvėrės ir Pskovo metraščiai, Detalus metraštis nuo Rusijos pradžios iki Poltavos batalijos (1792 m. leidimo 2 dalis), Lenkijos, Vengrijos, Prūsijos, Livonijos bei Eiliuotos Livonijos kronikos, Mindovės ir popiežių: Innocėntijaus IV, Alėksandėro IV, Urbanaus IV bei Klėmėnso IV raštai, 1312 metų popiežiaus įgaliotinio Francisko iš Milano liudininkų apklausa, J. Dlugošo “Opera omnia”, Kirakoso iš Gandzos Armėnijos istorija ir Rašido ad-Dino Metraščių rinkinys. Tai – pagrindiniai istoriniai šaltiniai.

Dalį žinių suteikia Baltarusijos ir kaimyninių šalių archeologų radiniai.

Šie šaltiniai leidžia atskirti tiesą nuo šiuolaikinių “žinovų” aiškinimo, kurie iki šiol klaidina nesenai atsiradusiais vardais, pavadinimais ir kvailomis fantazijomis.

Jiems yra “Lietuvos valdovas Mindaugas” ir daugybė panašų išgalvojimų. Žiūri ir nemato, klausydami – negirdi ir nesupranta. Tuo laiku, kai visur kaimyninėse valstybėse buvo monetos ir raštas, jų „Lietuvoje“ dar gyveno laukiniai. Tačiau melo ilgam nepaslėpsi, anksčiau ar vėliau jis paaiškės.

Šeima ir giminė

Pirmas Litvos karalius gimė 1192 metais rugpjūčio 15 Putivlje (miestas Ukrainos šiaurėje). Jo tėvas – Vladimir Valdėmar Piotr (1173.10.20-1255.4.3). Jis buvo Putivljo (1185-1198, 1207-1209), Novgorodo-Sėvėrskijo (1198 – 1206), Tėrėbovljo (1204-1209, 1235-1255) ir Galičo (1206-1207, 1209-1211) knezj. O jo tėvas – Svetoslavo sūnus Igorj Gėorg (1151.4.2-1202.12.29) – Novgorodo-Sėvėrskijo (1180-1198) ir Čėrnigovo (nuo 1198 m.) knezj. Svetoslavo protėviai kilo nuo danų vado Skjoldo (237 m. gimimo) ir Danijos (845-850), bei Rusės karaliaus (nuo 875 m.) Rioriko (802-879.2.23, nuotr. 7– jo profilis, perpieštas iš 910 m. monetos).

Riorik

Mindovės motina – Sofija Svoboda Rahilj-hanum (1165-1221.8.22) – polovų ir hvalisų (žydų) chano t.y. vado (1171-1187) Končako Mojšė-hano, 71-jo tiesioginio Izraelio karaliaus (1005-965 metai pr. m. e.) Davido palikuonio, dukra. Jos protėviai buvo žydų karaliai, hazarų (Vidurinės Azijos ir pietryčių Europos tauta) hakanai (valdovai) ir polovų chanai.

Mindovė(vikingų kalboje min dovė reiškia mano balandis) turėjo dar ir slavišką vardą Izeslav.

Rusų metraščiuose „Mindovė“ pavirto „Mindog“ arba į „Mindovg“, o lotyniškame aprašyme „Descriptiones terrarum“ – į „Mendog“. Savo laiškuose lotynų kalba karalius vartojo įžanginius žodžius: „Myndowe dei gra rex Lettowie“ – „Mindovė, dievo malonei Lėttovijos karalius“. Tas pats vardas yra ir Senojoj Livonijos kronikoje. O Eiliuotoje Livonijos kronikoje – „Mindowe“ ir „Myndowe“.

Ipatjėvo metraštyje 6743 (1235-1236) metais užrašyta: „litvu, Mindoga, Izeslava Novgorodskogo“ – „litvus, Mindogą, Novgorodo Izeslavą“. 6763 (1255-1256) m. Izeslav žygyje į Galič paimtas Romano į nelaisvę. Po to Vojšėlk (Mindogo sūnus), sudaręs su Danilu (Romano tėvu) taiką, ištekino Mindogo dukrą už Švarno (Danilo sūnaus) Priėmęs vienuolystę, tapo vienuoliu, atidavęs Romanui Novgorod nuo Mindogo, o nuo savęs: Voslonim, Volkovysk ir visus miestus. Rusų metraščiuose Vladimiro Igorėvičo sūnus Izeslav buvo Tėrėbovljo, Novgorod-Sėvėrskijo, Kijevo ir Litvos Novgorodo, o Mindog arba Mindovg – Litvos Novgorodo knezj. Be to, detaliame metraštyje 6756 (1248-1249) metais Mindog – Sėvėrijos, t. y. Novgorodo-Sėvėrskijo valsčiaus knezj.

Deja, istorikai to nepastebėjo ir jiems „Mindovg“ arba „Mindaugas“ – ne Izeslav.

Jaroslav kuna 1052 m.

Simono Grunau Prūsijos kronikoje “Myndove”, nugalėjęs Kijevo knezją, užkariavo visą “Littau” – 200 mylių (1506 km) ilgio ir pločio kraštą, kurio liaudis duoklę lig tol mokėjo savo Kijevo ponui.

Galima patikslinti – iš 1052 meto Rusės knezjo (1019-1054) Jaroslavo Gėorgo sidabrinio (nuotr. 8), kad litvai mokėjo jam duoklę nuo 1040 metų, o žemaitai – nuo 1043 metų.

Dabarties istorikai ir to neįžvelgė, o XIII amžiaus vidurio “Lietuvos” plotą jie sumažino beveik šimtą kartų. Tais laikais karalystė Litva nebuvo rajonas su keliais miesteliais, o buvo galinga didvalstybė su dešimtimis miestų ir šimtais pilių.

Valdėmaro broliai: Putivljo (1198-1207), Zvėnigorodo (1206-1208, 1209-1211), Galičo (1207-1208) knezj Roman Avgust Hardvulf Baklaver ir Kursko (1198-1206), Pėrėmyšljo (1210-1211) Vladimiro-Volynskijo (1206-1207) knezj Svetoslav Hardsvord. Svetoslavo dukra Agafija 1207 m. ištekėjo už Mazovijos (1207-1247) ir Kujavijos (1202-1231) hercogo Konrado I (1187-31.7.1247). Ji mirė 1242 metais.

Mindovės mamos broliai: Žemaitijos ir Kuronijos (1248-1252) knezj Vikint Sakal-han Bulmor (1182.10.2-1252), polovų chanas (1188-1223) Batu-han Bastyr-han Josėf-han (gimė 1185.8.15 Samkėrce-1255.11.6), Bėrkė-han Jakub (1187-1266), Bėrkėčar, Sakanak ir vyresnis – Ičan-han.

Trenjota 1264 m.

Žinomas Mindovės brolis – Gėrsikos (dabar – Krustpils Latvijoje) knezj (1202-1234) Vsėvolod Dovsprunk (1187-1234.8.5). Jo žmona, Sutojo iš durutų genties sūnaus kumanų chano (1223-1241) Kotano dukra. Jos sūnūs: Tovtovil Svetoslav Fėofil Sas-han (gimė 1204.3.6) ir Ėdivid Valėnt. Dovsprunko dukra ištekėjo už visos Rusės patvaldžio Romano Suzsajėro sūnaus, Galičo knezjo Danilo Svordhoto (1201.2.24-1264). Mindovės sesers Zinaidos Saros (1189-1254.9.8, mirė Svisloče) ir Svetoslavo Konstantino Svordhoto (1177-1245, žuvo mūšyje su totoriais) sūnus – Žemaitijos (nuo 1256 m.), Mėnsko (nuo 1239 m., dabar – Minsk), Turovo (1223-1241) ir kitų miestų knezj Trėnjjota (1205-1264, nuotr. 9– jo portretas, perpieštas iš 1264 m. pinigo).

Iš Mindovės metraščio ir kitų šaltinių.

Knezj

1206 metais galingos Čėrnigovo, Kijėvo, Smolėnsko, Ovručo (miestas 160 km į šiaurės vakarus nuo Kijėvo), polovų, bėrėndėjų (gentis iš Rosjo upyno į pietus nuo Kijevo), Valdėmaro, jo brolių, kitų Rusės knezjų ir lenkų kariaunos nusikreipė į Galič (miestas netoli Ivano-Frankovsko Ukrainoje). Palikęs miestą, visos Rusės patvaldžio Romano našlė su mažamečiais sūnumis Danilu ir Vasiljko Svordvotu (1203.11.27-1271) pabėgo į Vladimir-Volynskij. Atvykęs ten Hungarios(Rusų metraščiuose – „Ugorskij“ – Vengrijos, tada apimančios dabartinių Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos, Užkarpatjės ir Čėrnovcy srities, Slovėnijos, Juodkalnijos, Kroatijos, Bosnijos, Serbijos šiaurės ir Bulgarijos šiaurės vakarų žemes) karalius (1205-1235) Andrės II padarė taiką.

Tada Galičo bojarai(santuokiniai iš tėvinės pusės monarchų palikuoniai, kuriems pirmą vikingų arba tiurkų vardą duodavo po gimimo, antrą – 4 – 5 metų amžiuje po iškilmingo plaukų nukirpimo; tiurkų žodis „bojar“ reiškia turtingą ir kilmingą šeimininką) pasiuntė Mindovės tėvo.

Valdėmar sėdo (ant sosto) Galiče ir liepos 24 paskyrė Izeslavui į tėvoniją Novgorod-Sėvėrskij su žeme Hajhaetsheda, Zmėtnėv (dabar – kaimas 100 km į rytus nuo Čėrnigovo) ir pilis: Barrov, Horobor, Sosnicą bei Optėnj su žemėmis Axstoun ir Tornbuta už karinę tarnybą nuo septynių metų bojarų sūnų(7-15 metų amžiaus) būryje, narsumą susidūrimuose su ugrais 1205 metais rudenį ir už drąsą 1204 metais sausio 10 muštynėse („boj“ – grumtynėse tarp kariaunų, pulkų ar būrių su daugiau kaip dviem tūkstančiais dalyvių) ties Zamkovaja kalva netoli Litvos Novgorodo (šiuo metu – baltarusių Navagrudak, tą dieną ten nukovė 1700 Litvos karių).

Mindovė vadindavo savo valsčių „Sėvėrija“ pagal slavų genties sėvėrų vardą, gyvenančius Dėsnos, Sėjmo ir Sulos upynuose.

Netrukus Valdėmar liepė Vladimiro-Volynskijo miestiečiams išduoti jam Danilą su Vasiljko ir priimti savo brolį Svetoslavą. Našlaujanti knezjenė su sūnumis naktį pabėgo į Krakov, pas didį hercogą (1206-1227) Lėsko. Tas pasiuntė Danilą su savo pasiuntiniu Večėslavu Lysyju (Plikagalviu) ir laišku apie pagalbą pas Andrėsą į Hungarią. Tuo pačiu laiku Valdėmaro pasiuntiniai auksu ir įteikliais pažadais paėmė taiką su Lėsko ir Andrėsu.

Spalio 27 Izeslav su 875 pėstininkais ir 223 raitininkais išėjo į Vladimir-Volynskij. Lapkritį ir gruodį jis kartu su tėvu išgrobstė ir be pasipriešinimo užvaldė jo žemę. Tada Valdėmar atidavė Svetoslavui Vladimir-Volynskij, o kitam broliui Romanui – Zvėnigorod (miestas 20 km į pietryčius nuo Ljvovo).

Vsevolod Čėrmnyj 1206 m.

Lapkričio 30 Mindovė paėmė pilį Bėlėv (šiųmetis kaimas 21 km į šiaurės vakarus nuo Rovno), susidūrime už kurią žuvo 45 jo, 73 tėvo ir 77 lenkų kariai. Pagrobę belaisvius, jie sugrįžo namolei.

Lapkričio 25 Svetoslavo sūnus Čėrnigovo knezj (1204-1210) Vsėvolod Tovtovil Čėrmnyj (nuotr. 10– jo išvaizdas, perpieštas iš 1206 m. monetos) užvaldė Kijėv, nukovęs jame 523 Rostislavo sūnaus Kijėvo knezjo (1180-1182, 1192-1202, 1204-1205, 1205-1206) Riuriko Ravbulo karius. Tas pasišalino į Ovruč, jo sūnus Rostislav – į Vyšgorod (23 km į šiaurę nuo Kijėvo), o Smolėnsko knezj (1206-1213) Mstislav Kovholoa užsidarė Bėlgorode (nūnai – Bėlogorodka 23 km į vakarus nuo Kijėvo). Nedelsiant Vsėvolod pasiuntė posadnikus į aštuonis Kijėvo miestus. Po kiek laiko Tovtovil, pamatęs Mstislavo ir Riuriko pulkus, paspruko iš Kijėvo.

1207metais sausį Vsėvolod, pasamdęs polovus, bandė sugrąžinti Kijėv, bet Riurik jį atmušė.

Vasario 3 pagal Tovtovilo prašymą Izeslav su 2535 pėstininkais, 452 raitininkais, 75 cholopais, 71 vežimu ir 6 svaidytuvais išžygiavo į Kijėv. Ten pat traukė Valdėmar, Batu ir Gėorgo sūnus Turovo knezj (1195-1207) Ivan Skovlbėr su broliu. Tuomet supykęs ant savo vyresnio brolio Roman Avgust išvyko į Hungarią.

Vasario 16 sąjungininkai paėmė Kijėv, kuriame krito: 275 Mindovės, 786 jo tėvo, 763 Batu-hano, 1467 Vsėvolodo, 355 Skovlbėro, 1728 Riuriko kariai ir nuo 7756 iki 7982 miesto gyventojų. Kijėv atiteko Tovtovilui, Riurik vėl pasišalino į Ovruč, Kovholoa apgultas Bėlgorode, išprašė taiką, o polovai apiplėšė Dnėpro apylinkes.

Vasario 23 Roman su Andrėso ugrais užgrobė Galič, nukovęs jame 827 Valdėmaro karius. Tas pabėgo į Putivlj.

Kovą Izeslav grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Kovą ir balandį kumanai Bulgarijos karaliaus (1197-1207.10.8) Joano Kalojano prašymu, nusiaubus Romanią(kryžiuočių imperiją dabartinėje Turkijos Europos dalyje), buvo šalia Konstantinopoljo ir pasitraukė namolei.

Birželio 28 Vsėvolodo sūnus Bėlzo (miestas 63 km į šiaurę nuo Ljvovo) knezj (1204-1207) Alėksandr Bravbozėr su lenkais užgrobė Vladimir-Volynskij. Muštynėse už jį nukauti: 5011 Alėksandro, 286 lenkų ir 1738 Svetoslavo Hardsvordo. Svetoslavą suėmė ir išsiuntė į Polonią. Atsakai liepos 30 Mindovė išėjo iš Novgorodo-Sėvėrskijo į Sėvsk (miestas 123 km į pietus nuo Brensko Rusijoje) ir po keturių dienų jį paėmė, praradęs 589 saviškius, o Bravbozėr – 82.

Rugpjūčio 6 Izeslav grįžo namo, o jau po dviejų dienų jis su 32 vėliavėlėmis iš 796 raitininkų ir 225 Mstislavo Bulvojso sūnaus Torčėsko (šiuo metu – piliavietė ~85 km į pietus nuo Kijevo) knezjo (1205-1209) Mstislavo Kovhorno raitininkais žygiavo į žemę Taurag (žemių žemėlapiai – teksto gale, po Mindovės miestų, tvirtovių ir piliųsąrašo). Tada žemėje Swanskju (Dnėpro ir Sožo tarpupyje ties Žuraviči) jis pagrobė 8769 baltų vėsjų(kaimiečių šiaurės krivičių ir suomių gentis) žmonės, o žemėje Taurag – 788 litvus. Rugsėjo 8 Mindovė grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Tą pačią dieną Bravbozėr susigrąžino Sėvsk, nukovęs jame 75 Izeslavo karius.

Lapkričio 25 Mindovė patraukė į žemę Swanbodią (Dnėpro ir Sožo tarpupį ties Slavgorodo), iš kurios išsivedė 876 baltų vėsjų belaisvius. Gruodžio 25 jis grįžo namo.

1208metais sausį, vasarį ir rugpjūtį Izeslav kariavo baltą vėsj Iputj ir Dnėpro tarpupyje. Šiuose žygiuose žuvo 653 jo ir 2637 priešų kareiviai.

Tuo laiku litvai ir jatvegai(litvų gentis iš Nemuno ir Bugo tarpupio) išgrobstė rusų Turijsk (miestas 19 km į pietvakarius nuo Kovėljo Ukrainoje), Komovo apylinkę ir puolė Čėrvėn (dabar – kaimas Čėrmno, Czermno netoli Grubėšuv Lenkijos rytuose).

Rugsėjo 27 žygyje į žemę Arsą Mindovė paėmė Zbaraš (nūdien – piliavietė ~13 km į pietvakarius nuo Avgustovo Lenkijos šiaurės rytuose). Muštynėse už miestą žuvo 761 jo karys ir 1562 juodi vėsjai(kaimiečių vakarų krivičių ir suomių gentis) kareiviai.

Sužinojęs apie neteises ir maištą Galičo žemėje, Andrės pasiuntė ten savo karvedį Bėnėdiktą. Spalio 21 ugrai, suėmus pirtyje Romaną Avgustą, išsiuntė jį į Hungarią, o po keturių dienų jie paėmė Galič. Mieste nukauti 356 Avgusto kariai, dar 12 paėmė į nelaisvę. Netrukus Romanui pavyko pasprukti.

1209metais Mindovė ir Avgusto pasamdyti Batu-hano polovai atžygiavo išvaduoti Zvėnigorod nuo ugrų ir Danilo. Tačiau vasario 7 juos nugalėjo, nukovęs 1010 Izeslavo, 1572 Romano ir 225 Batu.

Engiami Bėnėdikto, Galičo miestiečiai prašė Mindovės tėvo išvaduoti juos nuo šio tirono. Vasario 28 Vladimir, Avgust ir Izeslav išlaisvino Galič. Grumtynėse už miestą krito: 1397 Valdėmaro, 576 Romano, 753 Mindovės ir 2256 priešo kariai. Bėnėdikt paspruko į Hungarią.

Tą pačią dieną už nuopelną Vladimir paskyrė Izeslavui Tėrėbovlj su žeme Crukedleg. Po pergalės jis pasiuntė sūnų Vsėvolodą su dovanomis pas Hungarios karalių.

Balandžio 8 Mindovė patraukė į žemę Bascask (Sėjmo ir Sulos tarpupyje ties Vorožba). Pagrobęs ten 846 slavus(„slavov“ – vergus iš slavų – „slaven“), gegužės 5 jis grįžo į Bėlėv, kur po trylikos dienų pastatė bokštą miestelio viduje.

Birželio 3 Rigos vyskupas (1198-1229.1.27) Albėrt Albracht iš Bukshiovdėno už Dovsprunko pasipriešinimą ir jo nenorą sudaryti taiką, paėmė Gėrsiką, išnovijęs jame 3372 žmones. Sudeginęs pilį, vyskupas paėmė daug belaisvių su Vsėvolodo žmona ir didelį grobį daiktais ir pinigais. Tada Dovsprunk atėjo į Rigą ir, pavadinęs vyskupą Albertą tėvu, priėmė jo gynimą. Padovanojęs savo valsčių Mergelei Marijai, o vyskupui – miestą Autėnė, žemę Cessowen ir kitus, jis atgavo Gėrsiką su žmona.

Rugpjūčio 2 Mindovė grįžo į Novgorod-Sėvėrskij. Tą patį mėnesį jis atvyko į Tėrėbovlj, kuriame spalį užbaigė statyti sieną.

1210metų vasario 9 Izeslav su keturiomis vėliavėlėmis iš 92 raitininkų išvyko į Sowloun (žemė į rytus nuo ežero Ilmėnj Rusijoje). Pagrobęs 383 slavus, kovo 19 jis grįžo į Sėvėriją.

Gegužės 15 Mindovė su sąjungininkais paėmė Asly (nūnai – piliakalnis 2 km į rytus nuo Vištyčio). Nuostoliai sudarė: 80 jo karių, 75 didžio Vladimiro ir Suzdaljo knezjo (1176-1212) Vsėvolodo Vorhavko Svitlavėro, 70 Batu-hano, 63 Dovsprunko, 15 Bulmoro, 2 Bėrkė-hano ir 85 Gėdovo (dabartinis Gdanjsk, Gdańsk) knezjo (1200-1220) Mstivovo sūnaus Svetopolko. Kartu su Asly jam atiteko žemė Saklinik. Po dešimt dienų Mindovė atstatė pilyje 52 sieksnius (1 sieksnis– 2,1336 m) sienos ir tris bokštus.

Liepos 25 Izeslav pastatė bokštą Tėrėbovljo vartuose į Zbaraž.

Nuo rugpjūčio jis, Batu ir Avgust kariavo pietų Pėrėjaslavlj (šiųmetis Pėrėjaslav-Hmėljnickij į pietryčius nuo Kijevo). Spalio 20 jie apgula paėmė miestą. Grumtynėse už jį krito: 1253 Izeslavo, 726 Batu-hano, 573 Avgusto ir 1577 Svitlavėro kariai. Juos palaidojo prie Blagovėsčėnjo cerkvės. Lapkritį sąjungininkai leidosi namo.

1211metai. Vykdomi Valdėmaru žiaurumai ir žudymai artino jo valdžios pabaigą. Jis išžudė 500 Galičo bojarų, kiti pabėgo. Tada Andrės pasiuntė savo karvedį ir didį rūmininką Potą su aštuoniais Banko, Lotoharoto, Marcėlo, Mikos, Mokjeno, Turo sūnaus Pėtro ir Tibrėco pulkais išvaduoti pietvakarių Rusę nuo šio tirono ir jo brolių. Sausį prie ugrų prisidėjo lenkai, Danil ir daugelis vakarų Rusės knezjų su pulkais iš Vladimiro-Volynskijo, Bėlzo, Dorogobužo, Lucko, Pėrėsopnicos ir Šumsko (miestelis 28 km į rytus nuo Krėmėnėc Ukrainoje).

Pirma, atvėrus jiems savo vartus Pėrėmyšlje (šiandien – Pšėmyslj, Przemyśl Lenkijos pietrytuose), jie sučiupo Svetoslavą Hardsvordą.

Tuomet Izeslav bandė padėti dėdei Romanui, atvedus prie apgulto Zvėnigorodo savo kariauną. Čia pat atvyko ir Batu su polovais. Vasario 25 grumtynėse už miestą nukauti: 1782 jo, 551 Batu-hano ir 786 Hardvulfo. Nors polovai sutriuškino vieną ugrų pulką, nužudžius Miką, o Marcėl pateko rusams į nelaisvę, nutraukti apgulties nepavyko ir sąjungininkai atsitraukė į Galič.

Kovo 5 muštynėse prie Galičo krito dar 765 Izeslavo, 1333 Batu, 1972 Vladimiro ir 725 Romano kariai. Mindovei su tėvu pavyko pasprukti iš apsupto miesto.

Po dviejų dienų, netoli Tėrėbovljo, prie Nėzdos upelio (nūnai – Gnėzna) susidūrime su persekiojančiais juos ugrais, žuvo dar 215 jo, 156 Batu, 37 Valdėmaro ir 26 Hardvulfo. Grumtynių laukuose buvo pagrobti Mindovės žirgai su manta.

Tuo laiku Roman, siekęs įgyti pagalbą, pabėgo iš Zvėnigorodo, tačiau jį sugavo ant tilto Šumske. Neilgai trukus Zvėnigorod pasidavė.

Karas baigėsi dėl pajėgų išsekimo, ir Galičo bojarai paskelbė jauną Danilą savo knezju.

Gegužės 25 Izeslav pastatė Tėrėbovlje bokštą vartuose į Rogatin ir padidino miesto griovį iki 5 sieksnių gylio ir 20 sieksnių pločio.

Liepos 26 jis su 35 vėliavėlėmis iš 858 raitininkų ir 355 tėvo raitininkais išžygiavo į Kursk. Praradęs ten 233 saviškius ir 237 tėvo, rugpjūčio 5 Izeslav grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Rugsėjo 17 Galičo bojarai pakorė Avgustą ir Romaną Hardsvordą. Jų kūnus palaidojo prie miesto sienos, šalia Vladimiro vartų, už 8 sieksnių nuo Dnėstro.

Spalio 7 Mindovė su 723 raitininkais leidosi į Zvėnigorod. Po vienuolikos dienų, netekęs susidūrime 328 saviškių, jau spalio 25 jis grįžo namo.

Gruodžio 3 Izeslav su 387 raitininkais žygiavo į žemę Igelwa. Pagrobęs joje 378 slavus, po 27 dienų jis atvyko į Novgorod-Sėvėrskij.

1212metų sausį, balandį ir rugpjūtį Mindovė vėl kariavo baltą vėsj. Tuose žygiuose krito 2739 jo kariai ir 9138 vėsjų kareiviai.

Sausio 9 Izeslav užgrobė baltų vėsjų knezjo Havko sūnaus Rėbatko pilį Stoki (nūdien – kaimas Vasjkoviči netoli Slavgorodo rytų Baltarusijoje), praradęs 365 savo karius, o Rėbatko – 65.

Kitą dieną Mindovė paėmė Prupoj (šiuo metu – Slavgorod 66 km į pietryčius nuo Mogiliov), susidūrime už kurią nukauti 733 jo ir 75 Rėbatko. Dar 30 miestelio gynėjų pasidavė. Žuvusius palaidojo duobėje, už 50 sieksnių nuo vartų į Osuvką (dabartinė Rudnė į pietus nuo Slavgorodo). Kartu su Prupoju Izeslavui atiteko žemės Swanbodia, Rafhenheda (į pietryčius nuo Slavgorodo) ir Rafhendawna (į šiaurės rytus nuo Slavgorodo).

Sausio 12 jis užgrobė Kričėv, kuriame tada žuvo 541 jo ir 63 Rėbatko. Juos palaidojo prie vartų į Suraž (piliavietė 4 km į pietus nuo miestelio Suraž Brensko srityje Rusijoje), už 7 sieksnių nuo sienos. Kartu su Kričėvu Mindovei atiteko žemė Rafravna.

Praėjus keturioms dienoms, susidūrime prie Prupojo vartų į Kričėv, krito dar 68 Izeslavo ir 55 vėsjės. Juos palaidojo žūties vietoje, už 8 sieksnių nuo miesto sienos.

Lapkritį Izeslav išgrobstė juodą vėsj Šaros, Pisos ir Narėvo tarpupyje, netekęs šiame žygyje 675 saviškių. Gruodį jis sugrįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Ryklių įstatymas

1213 metų sausio 25 Mindovė su 56 savo ir 4 brolio vėliavėlėmis iš 1572 raitininkų patraukė į Rįgą. Pagrobęs žemėse Trickatua (~30 km į šiaurę nuo Daugavpilso) ir Imeria (ties Madona) 638 lėttus(latvių gentis iš Lettios žemės į rytus nuo Kraslavos Latvijoje) su Trickatua valdytoju Talibaldu ir jo sūnum Varibulu, kovo 5 jis grįžo namo.

Vasarį, neįveikęs Galič, Lėsko apiplėšė Tėrėbovljo, Moklėkovo (dabar – piliavietė ties kaimu Bėlojė Čortkovo rajone Tėrnopoljo srityje Ukrainoje) ir Zbaražo (miestas 15 km į šiaurę nuo Tėrnopoljo) apylinkes. Su jo pagalba Danil ir Vasiljko atėmė iš Vladimiro-Volynskijo knezjo (1207-1211, 1211-1214) Alėksandro Bravbozėro miestus: Tihomlj (nūnai – kaimas Gorynjo aukštupyje ties Jampolj Tėrnopoljo srityje) žemėje Wingrefa ir Pėrėmilj (kaimas 6 km į šiaurės rytus nuo Bėrėstėčko į pietvakarius nuo Lucko).

Vasario 14 susidūrime su lenkais už penkių varstų (1 varstas– 1,0668 km = 500 sieksnių) į šiaurę nuo Tėrėbovljo žuvo 89 Izeslavo. Kitą dieną penki jo kariai su sužeistu strėle į krūtinę bojaru Hvalu grįžo į Tėrėbovlj.

Gegužės 26 Mindovė su 24 vėliavėlėmis iš 588 raitininkų, 862 brolio raitininkais ir lėttonais (litvų gentis iš Lettonios žemės ties Druja šiaurės Baltarusijoje) išžygiavo į Zelonią ir Lenewardę (žemė ~60 km į rytus nuo Rygos). Pagrobęs ten 856 livus su Lenewardės valdytoju Uldėvėnu, liepos 24 jis sugrįžo į Sėvėriją. Tuomet Kristaus milicijos namomagistras (1209-1236) Volkvin (lotyniškai – Volquinus) iš Naumburgo, netikėtai smogęs iš nugaros grįžtančius namo lėttonus, nudėjo jų vadovą.

Tais laikais Rusėje viešpatavo ryklių įstatymas: silpną greitai rijo amžinai alkani giminaičiai, o brolis galėjo nužudyti brolį.

Kijėvo knezj (1210-1213) Vsėvolod Tovtovil Čėrmnyj užsimanė vienas valdyti pietų Rusėj. Jis ne tik išvijo iš Kijevo valsčiaus savo varžovus, bet ir atėmė iš Danilo Tihomlj.

Birželio 6 Novgorodo Didžiojo (šiųmetis Novgorod) knezj (1210-1215, 1216-1218) Mstislav Kovhorn pradėjo žygį iš Novgorodo prieš uzurpatorių. Susijungęs su Smolėnsko pulkais, jis užgrobė Rėčicą (miestas Baltarusijos pietryčiuose), dar keletą miestų prie Dnėpro ir pergalėjo Vsėvolodo kariuomenę šalia Vyšgorodo (miestas į šiaurę nuo Kijevo). Savo ruožtu, rugsėjo 17 Mindovė paėmė Tovtovilo Lėkovne (dabar – kaimas Novomyljsk 15 km į pietryčius nuo Rovno). Susidūrime už šią pilį žuvo 326 jo ir 72 Vsėvolodo kariai.

Kai Kovhorn užėmė Vyšgorod, Čėrmnyj paspruko iš Kijėvo. Netrukus Mstislav puolė Čėrnigov ir tris savaites laikė jį apguloje.

Spalio 30 Kovhorn su Novgorodo Didžio, Smolėnsko ir Mindovės pulkais paėmė Kijėv. Muštynėse už miestą krito 2270 Mstislavo, 128 Izeslavo ir 2073 Vsėvolodo kariai.

Lapkričio 15 sąjungininkai užgrobė Zvėnigorod (šiuo metu – Vėta Počtovaja už 17 km į pietvakarius nuo Kijėvo), kuriame nukauti: 367 Mindovės, 187 Kovhorno ir 283 Tovtovilo.

Lapkričio 28 Izeslav paėmė Horostkov (miestas 18 km į pietryčius nuo Tėrėbovljo), kur jis neteko dar 732, o Vsėvolod – 257 saviškių. Tą pačią dieną Tėrėbovlje Čėrmnyj liepė apakinti jo tėvą.

Gruodžio 7 Izeslav atkeršijo jam, sudeginęs Horostkov, o po vienuolikos dienų jis ir Kovhorn paėmė Komov (nūdien – piliavietė ~35 km į pietus nuo Hėlmo, Chełm Lenkijoje), kuriame krito 785 jo, 345 Mstislavo ir 633 Tovtovilo kariai.

Gruodžio 25 Mindovė užgrobė Danilui Tihomlj, grumtynėse už kurį žuvo dar 757 jo ir 546 Vsėvolodo. Tada Vsėvolod pabėgo į Čėrnigov, kur iš sielvarto netrukus mirė.

1214metų sausio 7 Kovhorn po dvylikos dienų apgulos užgrobė Čėrnigov. Kovoje už miestą nukauti 772 jo ir 324 Tovtovilo kariai. O netoli Sėmjo (nūnai – Sėjm) žuvo dar trys Izeslavo. Velionio brolis Glėb Ovnėrhorn nedelsiant dovanomis nupirko taiką. Kijėv atiteko Mstislavo sąjungininkui Lucko knezjui (1180-1214) Jaroslavo sūnui Ingvarui, kuris netrukus perleido jį Smolėnsko knezjui (1207-1214) Mstislavui Kovholoą. Karui pasibaigus Mindovė su 2299 kariais sugrįžo sausio 15 į Novgorod-Sėvėrskij.

Jau po aštuonių dienų jis su 368 savo ir 75 brolio raitininkais žygiavo į Sworvę (šiuo metu – Estijos sala Hijumaa). Pagrobęs ten 8372 kursus(estų gentis, kilęs iš žemės tarp Ventos žemupio ir Baltijos jūros), kovo 6 Izeslav grįžo į Zbaraš, o po septyniolikos dienų – į Sėvėriją.

Vasario 20,po ilgo karo baltų horvatų (slavų šiaurės kroatų gentis) Ukrajnoje(Sano ir Bugo iki Brėsto tarpupis) ir Galičo žemėse, Lėsko susitaikė su ugrais. Tie gavo Galič, Lėsko – Bėrėst (dabartinis Brėst, rusų „bėrėst“ – guoba), Pėrėmyšlj ir visą Ukrajną, o Danil kovo 26 – Vladimir-Volynskij.

Kovo 14 šešiametis karalaitis Koloman tapo Galičo hercogu.

Balandžio 28 Izeslav su 2613 raitininkų patraukė į vakarus. Gegužę, nesėkmingame žygyje į jatvegų žemę krito 1576 jo, 3581 Kovhorno ir 1675 Batu kariai. Birželį sąjungininkai sugrįžo namolei.

Liepos 3 Mindovė su 137 raitininkais išvyko per Vieną į Bazėlj (Basel Šveicarijoje) pas vyskupą (1213-1215) Valtėrą iš Rothėlno ir Arnoldą Saksą. Tuo laiku buvo ruošiamas visuotinis susirinkimas Latėrane ir tam popiežius (1198-1216) Innocėntius III pakvietė visas krikščionių galvas į pasitarimą. Rugpjūčio 27 Izeslav grįžo į Zbaraš.

Rugsėjo 15 jis su 157 raitininkais išjojo į Sowdin (žemė ties Visla į šiaurę nuo Voclavėko, Włocławek). Pagrobęs ten 363 lenkus į nelaisvę, spalio 2 Mindovė grįžo į Zbaraš.

Spalio 3 Livonijos riteriai kartu su lėttais,nusiaubus Gėrsiką, nužudė 3105 Dovsprunko žmones ir dar 181 išsivedė.

1215metų Novgorodo Didžio ir Galičo (1214-1215) knezjo Kovhorno dukra ir Kotano dukraitė Anna ištekėjo už Danilo. Jų santuokoje gimė sūnūs: Lėv, Roman, Švarn ir kiti.

Po vestuvių, kariaujant prieš Lėsko, Svordhot su Vasiljko užgrobė: Bėrėst, Ugrovėsk (dabartinis kaimas Vole-Ugruska, Wola Uhruska 21 km į šiaurės rytus nuo Hėlmo Lenkijoje), Vėrėsčin, Stolpjė, Komov ir visą Ukrajną.

Vasario 24 Mindovė paėmė iš knezjo Vsėvolodo Vitovto Ostrožėk (nūnai – piliavietė kaime Rutka-Tartak į šiaurę nuo Suvalki, Suwałki), o po keturių dienų – jo pilis Šuvą ir Voz, prijungęs prie savo valdų žemę Witinga. Už Ostrožėk krito 87 Mindovės ir 73 Vsėvolodo, o už Šuvą – 357 pirmo ir 95 antro. Kai žuvo 31 Vozo gynėjas ir 78 Izeslavo kariai, bojaras Buziman pasidavė.

Kovo 3 paimta pilis Luki (dabar – piliakalnis į pietus nuo Kauno, už ~7 km į šiaurės vakarus nuo Prienų), grumtynėse už kurią krito dar 427 Mindovės ir 73 Vsėvolodo. Po dviejų dienų Vitovt už 715 mažų žirgų ir 751 mažą arklį paėmė taiką, tačiau kovo 9 stovykloje prie pilies Zbalok (šiuo metu – piliakalnis 3 km į šiaurės vakarus nuo Daugių) nudėti 48 Izeslavo kariai. Po aštuonių dienų Mindovė užgrobė Drotėft (dabartinė Staroė Sėlo 18 km į vakarus nuo Minsko) žemėje Littowe, kuriame krito dar 338 jo ir 154 Vitovto.

Pavasarį Lėsko, kariavus Bugo upyną, balandžio 23 paėmė Bėrėst, nukovęs jame 551 Vasiljko karį, o penkerius išsivedė. Tačiau gegužės 2 Danilo pulkams pavyko grąžinti miestą, sunaikinus jame 735 jų karius, o 39 paėmus į nelaisvę. Tada Lėsko paprašė Andrėso pagalbos ir nugalėjęs keliose muštynėse Kovhorno, Danilo, Čėrnigovo knezjo (1214-1219) Glėbo Ovnėrhorno ir jų sąjungininkų karius, užgrobė Kovhorno Pėrėmyšlj, Gorodok (miestas 28 km į vakarus nuo Ljvovo), o rugsėjo 20 – Galič, nukovęs jame 321 jo karį. Miestas vėl atiteko Kolomanui. Iki spalio 26 karas baigėsi.

Gegužės 27 Mindovė pastatė bokštą Kričėvo viduje ir dar vieną – prie vartų į Suraž.

Rugpjūčio 3 jis paėmė Gorodsk (nūnai – piliavietė į pietryčius nuo Korostyšėv Ukrainoje), susidūrime už kurį žuvo 157 jo ir 135 Večėslavo Bigvulfo. Po dvylikos dienų Izeslav užgrobė Stolin (miestelis Baltarusijos pietose), kuriame neteko 562, o Bigvulf – 157 savo karių. Sekančią dieną Večėslav paėmė taiką, pagal kurią Mindovė gavo Ovruč (miestas 160 km į šiaurės vakarus nuo Kijėvo) su žeme Lowberia.

Rugsėjo 26 užgrobė Hmėljnik (miestelis Pietų Bugo aukštupyje), kuriame nukauti 88 jo ir 68 Ovnėrhorno. Spalio 2 jis paėmė Krėmėnėc (miestas 61 km į šiaurę nuo Tėrnopoljo) su žeme Bowber, netekęs dar 353, o Glėb – 67 savo. Ovnėrhorn apakino ir išromijo keturios patekusios į nelaisvę Izeslavo bojarus.

Spalio 23 Vitovt atkovojo Drotėft, nukovęs jame 78 gynėjus.

Lapkritį Livonijos riteriai su lėttais vėl puolė Gėrsiką, tačiau 13 dieną šalia žemės Maholm (~3 km į vakarus nuo Krustpils) lėttonai sutriuškino juos, nudėjus 255 karius.

Lapkričio 17 dar viename žygyje paimtas Kozlov (miestas 20 km į vakarus nuo Tėrnopoljo) kartu su žeme Bowleg. Už jį krito 559 Mindovės ir 420 Ovnėrhorno karių.

Gruodžio 15 Izeslav su Danilu paėmė Hanję (dabar – piliavietė kaime Hańsk 30 km į šiaurę nuo Hėlmo Lenkijoje). Jame žuvo: 713 jo, 356 Svordhoto ir 545 lenkai. Po keturių dienų už taiką ir draugystę Mindovė atidavė Hanję Svordhotui.

1216metų sausio 5 už žygį į Ugrovėsk Svordvot atidavė Izeslavui į tėvoniją miestus Šumsk (šiuo metu – piliavietė kaime Kurgan 45 km į pietvakarius nuo Sumy) žemėje Bakstandingpudl ir Žėlni (nūnai – piliavietė 187 km į pietryčius nuo Kijevo prie Sulos žiočių ties kaimo Žovnino). Prieš tai litvų knezjai: seniausias – Živinbud, Dovilj su jo broliu Vilikailu, Dovsprunk ir jo brolis Mindovė, žemaitų (slavų kalboje – „žėmojtj“ arba „žmudj“) – Ėrdivil ir Vikint, Ruškos sūnūs – Kintibud, Vonibud, Butovit ir Vižėjk su sūnumi Višliju, Plikosovo – Kitėnij, Bulėvos (Bulewa) – Višimut, Devoutvos – Judjka, Pukėjko, Bikša bei Likėjko paėmė taiką su Danilu ir Vasiljko. Tada Danil buvo Vladimiro-Volynskijo (1214-1231) ir kitų miestų, o Vasiljko – Bėlgorodo (1209-1238), Pėrėmiljo (1213-1237) ir rytų horvatų (1207-1217) knezjais.

Tais laikais litvai gyveno Nėmano, Molčadjo, Šaros, Bobriko, Pripetjo, Dnėpro, Bėrėzinos, Disnos, Nerio, Vilijos, Ošmenkos ir Gavjes, o žemaitai– Nėmano, Jūros, Varduvos, Vadakštės, Tėrvėtės, Lielupės, Mėmėlės ir Nerio tarpupyje.

Pirmų pavadinimas kilo iš Novgorodo (Navagrudko) žemės Litwa Molčadjo, Nėmano, Sėrvėčo ir Nėvdos tarpupyje. Jo prasmė pagal galvos į apačią atvaizdą – „atrodo kritusi“ nuo anglų žodžių lit wear.

Žemait – „spausti erkę“ nuo jam mite – žemė aplink Kruopių miestelio Ventos, Dabikinės, Švėtes, Mūšos, Kulpės ir Ringuvos tarpupyje. Ji lyg spaudžia erkę Samaiten – „kažkokios erkės vingį“ nuo some mite turn – žemė ties Šiauliais, Dubysos ir Šiaušės tarpupyje. Kitas žemaitų pavadinimas – samogitai duotas pagal jų žemę Samogitia – „kažkokia lerva“ nuo some maggot ties miestu Pakruojis, Vėzgės, Mūšos ir Ežerėlės tarpupyje.

Kartu su Kovhornu visi jie nužygiavo į rytų Polonią(Lenkiją) ir nugalėjus Lėsko, užkariavo Ukrajną. Tačiau sausio 29 prie Bugo, netoli Ugrovėsko, už 26 varstų nuo vietos, kur 1248 metais Danil įkūrs Holm (šiųmetis Hėlm), juos sumušė lenkai ir ugrai. Tame mūšyje nukauti: 1679 Danilo, 1357 Živinbudo, 946 Kovhorno, 925 Mindovės, 675 Vsėvolodo Ėrdivilo, 610 Vasiljko, 289 Svetoslavo Butovito, 155 Konstantino Vonibudo, 116 Večėslavo Višimuto, 65 Svetoslavo Svordhoto, 53 Vikinto, 53 Svetoslavo Tovtovilo, 45 Igorjo Pukėjko Bakbardo, 28 Svetoslavo Bikšos ir 25 Vsėvolodo Likėjko.

Vasario 6 Ugrovėske žuvo dar: 776 Danilo, 533 Izeslavo, 243 Vasiljko, 125 Živinbudo, 71 Kovhorno, 38 Vikinto, 25 Višimuto, 23 Ėrdivilo, 15 Likėjko ir 5 Bikšos kariai.

Balandžio 22 Mstislav Kovhorn dviejų dienų mūšyje, ties upe Lipica, netoli Jurjėvo (dabartinis Jurjėv Poljskij), sumušė Pėrėjaslavljo (nūnai – Pėrėjaslavlj-Zalėsskij Jaroslavljo srityje) knezją (1212-1238) Jaroslavą Bėaevulfą. Kovhorn buvo su Novgorodo Didžio kariais, Mstislavo Bulvojso sūnaus Pskovo knezjo (1214-1233), Vladimiro Bulo ir Vsėvolodo Svitlavėro sūnaus Rostovo knezjo (1207-1218) Konstantino Hornhiro pulkais, bei Vladimiro Hardsvordo Smolėnsko pulku. Jaroslavo kariuomenėje iš 13 pulkų ir 60 raitelių vėliavėlių buvo jo brolis Jurjėvo knezj (1213-1228) Svetoslav Gavriil ir Toržoko, Jurjėvo, Muromo, Radilovo Gorodėco (Gorodėc 45 km į šiaurės vakarus nuo Nižnij Novgorod), Pėrėjaslavljo ir kitų žemutinės Rusės (Volgos ir Okos tarpupyje) miestų knezjai. Kitas jo brolis Suzdaljo ir Vladimiro knezj (1212-1216) Gėorg Kislavėr atvedė 17 pulkų ir 40 raitelių vėliavėlių. Juos sustiprino brodnikų(izgojai kazokai iš gyvenviečių prie Voronežo žemupio ir Dono, ties jų santakos) kariuomenė. Mūšyje krito: vienas Smolėnsko, 5 Novgorodo, 2313 Pskovo, 982 Rostovo, 7137 Bėaevulfo ir 2096 Kislavėro kariai su 1132 brodnikais. Dar iki 60 paėmė į nelaisvę, kiti išsibėgiojo. Netrukus rusų knezjai vėl pasidalijo žemes ir miestus.

Balandį Mindovė žygiavo į Mazoviją. Gegužės 6 grumtynėse prie Sano upės, už 33 varstų nuo Sandomiro (šiųmetis Sandomierz), žuvo 529 jo ir 571 lenkas.

Rugpjūčio 26 Izeslav pastatė Šumsko pilies viduryje bokštą ir iškasė penkis šulinius, o spalio 17 pastatė dar ir vidinę 256 sieksnių sieną su penkiais bokštais.

1217metų sausį ir vasarį Mindovė, paėmęs Swanbodios žemėje 6008 vėsjų belaisvius, kovo 5 grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Po devyniolikos dienų jis užgrobė Litvos knezjo (1215-1218) Vsėslavo Živinbudo pilį Krėvo (už 21 km į pietvakarius nuo Smorgonj Baltarusijoje), susidūrime už kurią krito 353 jo ir 175 Vsėslavo kariai.

Kovo 3 popiežius (1216-1227.3.18) Honorijus III paskelbė Kryžiaus žygį į Prūsiją, prilyginęs jį žygiui į Palėstiną.

Balandį ir gegužę Mindovė nusiaubė žemę Grosse (ties Tukums Latvijoje) ir šsivedė iš jos 3688 kuršius į nelaisvę. Birželio 2 jis sugrįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Liepos 20 Vladimiro Bravhovlėro sūnūs knezjai Glėb ir Konstantin, siekdami užvaldyti Rezanjo sritį, sukvietė savo giminaičius į pasitarimą. Puotaujančius: tikrą brolį Izeslavą, pusbrolius Igorjo Ingoro sūnus Rezanjo knezją (nuo 1213 m.) Romaną, Glėbą ir Vsėvolodo sūnų Pronsko knezją (1188-1206 ir nuo 1208 metų) Mihailą Kirą su Mstislavo Bigraskėlo sūnumis Rostislavu ir Svetoslavu, jų bojarais bei dvorenais (bajorais) užkapojo kardais.

Rugpjūčio 21 Izeslav pastatė Kričėvo vartuose į Mstislavlj bokštą su 68 sieksnių ilgio siena ir pylimu.

Iki lapkričio 27 Mindovė, paėmęs žemėse Rafravna ir Tharocurv (Sožo ir Prones tarpupyje tarp Slavgorodo ir Mstislavljo) 8215 slavų į nelaisvę, gruodžio 8 grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

1218metų sausio 15 Živinbud atkovojo Krėvo, nukovęs jame 457 Mindovės karius.

Nuo metų pradžios Kovhorn vėl kariavo pietų Rusėj. Sausio 25 su Izeslavo ir Batu pagalba jis paėmė Bakotą (dabar – užtvindyta Dnėstru piliavietė už 5 km į pietryčius nuo Staraja Ušica). Tada žuvo: 252 Kovhorno, 593 Mindovės, 683 Batu-hano ir 358 valahai (rumunai).

Balandį ir gegužę Izeslav žygiavo į Živinbudo Bolohov (nūdien – Staryj Liubar 207 km į pietvakarius nuo Kijevo). Gegužės 5 užgrobęs miestą, jis prarado 565, o Vsėslav – 535 savo karius.

Po septynių dienų Mindovė su 32 raitininkais, 5 bojarais ir 5 jų sūnumis išvyko į Budą (tuomet – didelė gyvenvietė kairiniame Dunojaus krante, dabartiniame Budapešte), kur gegužės 27 sutiko nesenai grįžusį iš kryžiaus žygio į Siriją (1217-1218) Andrėsą ir karalaitį Kolomaną. Paėmęs su jais taiką, birželio 15 jis grįžo į Tėrėbovlj.

Praėjus trylikai dienų Živinbud susigrąžino Bolohov, nukovęs jame 260 Izeslavo karių.

Rugsėjo 6 Mindovė su 52 raitininkais, 3 bojarais, 5 jų sūnumis ir 5 otrokais(tarnaujančių tarnautojų, dvorenų – bajorų ar kaimo seniūnų sūnūs nuo 15 iki 20 metų amžiaus) išžygiavo į Sugrov (šiuo metu – Lisičansk prie Sėvėrskij Donėc Ukrainoje), kur po devyniolikos dienų sutiko Batu-haną. Paėmęs su juo taiką, spalio 20 jis grįžo į Tėrėbovlj.

Metų pabaigoje Koloman gavo iš tėvo karvedžio Filjnijo kariuomenę, o Bėlzo knezj (1213-1229) Alėksandr Bravbozėr prisijungė prie Lėsko.

1219metų kovą Mstislav Kovhorn su savo kariuomene, Izeslavo ir Riuriko sūnaus Smolėnsko knezjo (1214-1219) Vladimiro Hardsvordo kariaunomis bei su Batu polovais užnugary traukė į Galič. Tuo metu Lėsko ties Sčėkarėv (dabartinis Krasnostav netoli Vladimiro-Volynskijo) pastojo kelią ten pat žygiavusiam Danilui. Savo ruožtu Filjnij, palikęs Kolomaną Galiče, laukė priešų netoli miesto su kanclerio Ivono ir Krakovo arkivyskupo Kadlubko lenkais dviejose rikiuotėse dešiniame sparne, galičais, čekais ir valahais vidury bei ugrais kairiame sparne. Lengvai ginkluotus kareivius jis išsiuntė į priekį.

Kovo 25 mūšis prasidėjo: nuvertus Hardsvordo gretas, lenkai vijo rusus, imdami belaisvius. Taipogi sėkmingas buvo ugrų ir vidurio smūgis. Iš savo pusės Mstislav, apėjęs su savo rinktine kariauna ugrus, smogė jiems iš užnugario. Jo paliepimu žudė visus. Filjnij turėjo pasiduoti. Tada Mindovės paremti polovai apėjo iš kitos pusės priekinę lenkų rikiuotę ir apsupus ją, kovė ir ėmė juos į nelaisvę. Antros rikiuotės lenkai, matydami savo vėliavą su balto erelio atvaizdu ir neįtardami, kad ji jau nugalėtojų rankose, veržėsi prie jos, rasdami savo mirtį. Tądien krito: 1573 Batu-hano, 1235 Kovhorno, 1053 Hardsvordo, 731 Izeslavo ir 1635 ugrai, 1352 čekai, 879 galičai, 722 valahai bei 563 lenkai.

Mstislav nedelsiant apstojo Galič. Prieš tai, norėdami išvengti išdavystės, ugrai išvarė iš jo visus miestiečius. Po penkių dienų, naktį sąjungininkai per požeminį kasinį užėmė tvirtovę. Koloman su ugrais ir lenkais, atmetęs derybų pasiūlymą, dar kelias dienas gynėsi šventos Dievo motinos Marijos cerkvės skliautų įtvirtinime. Tačiau dėl vandens stygiaus pasidavė su savo baronais ir jauna žmona. Lig laiku spėjo išsprukti tik Ivon ir Kadlubko. Užėmus Galič, nuostoliai sudarė dar: 283 Batu, 851 Mstislavo, 258 Vladimiro ir 514 Izeslavo karių. Žuvo: 283 ugrai, 15 čekų, 503 galičai, 355 valahai ir 32 lenkai. Netrukus Mstislavą karūnavo Kolomano karūna, pakėlęs jį Galičo caru.

Rugpjūčio 27 Mindovė paėmė Živinbudo Zvėnigorod (ties Ljvov), praradęs 266, o Vsėslav – 238 savo. Lapkričio 8 Živinbud susigrąžino miestą, nukovęs jame 87 gynėjus.

Įsiveržimo pradžia

1220metų Izeslav tris kartus žygiavo į lenkų užgrobtą Bakotą. Vasario 28 jis prarado 572, liepos 15 – 490, o rugsėjo 5 žuvo dar: 268 jo, 557 Kovhorno kariai ir 235 lenkai.

Laimėjęs karą, Kovhorn susitaikė su Andrėsu, paleido Kolomaną į Hungarią ir pažadėjęs jaunam karalaičiui Andrėsui savo dukrą Mariją, atidavė tam Pėrėmyšlj.

Sakal-han

Balandį vyresnis mongolų valdovo (1203-1227) Čingiz-hano sūnus Džuči-han pasiuntė iš Jangikėnto (nūnai – piliavietė 20 km į pietvakarius nuo Kazalinsko prie Syr-darjos žemupio) Ulus-idi tumaną („tuman“ – nuo 6 iki 9,1 tūkstančio raitelių iš dešimties tūkstančių (pulkų), Rusų metraščiuose tuman – „tjma“, jo karvedys – „tiomnik“) į Dašt-i-Kypčak kariauti Kara-korum (dabar – piliavietė Kazachstano šiaurės vakaruose).

Dašt-i-Kypčak – „Kypčakų stepė“ – polovų šalis, kurią dar 1057 metais įkūrė Batu-hano pro prosenelis, polovų ir žydų chanas (1062-1068)Sakal Solomo-han (nuotr. 11– jo atvaizdas, perpieštas iš 1249 metų Mindovės pinigo). Tais laikais ji driekėsi nuo Džamo (dabar – Aemba) rytuose iki Pruto ir Zbručjo vakaruose, nuo Rosj, Vorsklos ir Didelio Irgizo šiaurėje iki Kaukazo kalnų ir Juodosios jūros pietuose.

Žemėse tarp Tėrėko ir Aembos gyveno giminingi dabartiniams uzbekams kypčakai, kumanai – Dnėpro ir Pruto tarpupyje, polovai – tarp Dnėpro intakų Samaros ir Vorsklos, kangliai – tarp Dono ir Itiljo (Volga žemiau Kamos) žemupių, torkai – Rosj upyno pietinėje dalyje, durutai – tarp Dnėpro žemupio ir Sivašo.

Čingiz-han

Činčakanai, syrai, toksobai ir uranai apgyvendino žemes į pietus nuo Dnėpro intako Samaros, Azovo jūros šiaurės pakrantėje, Bėrėkos ir Sėvėrskijo Donėco bei Miuso ir Dono žemupio tarpupiuose. Žydai: brutahai iš Simėono ir pusės Manassijos giminių gyveno Hazarioje(Kryme), burtanai iš Rubaeno giminės – Kubanjo žemupio ir Ahtaro tarpupyje, o Davido palikuoniai olburlikai – Volgos žemupio ir Ahtubos tarpupyje. Iki 1216 metų gimininga olburlikams Kušlu-hano dinastija valdė žemes Talasso ir Karatalo tarpupyje (Kazachstano pietryčiuose), kur žydus ištrėmė Alėksandr Makedonietis.

Tada iš visų Čingiz-hano (nuotr. 12) pajėgų iš 41 tumano ir 23 tūkstančių (1 tūkstantis – pulkas iš 600-910 raitelių), 30 tumanų ir keturi tūkstančiai kariavo Horėzmo (1200-1220.12) šacho Muhammėdo Ala ad-Dino valstybę Vidurinėje Azijoje, o dar keturi tūkstančiai – Tibetą.

Vidurinėje Azijoje keturių atskirų tūkstančių pagrindu mongolai surinko:

– tumaną iš turkmėnų, kuriame buvo mongolų tūkstantis,

– 15 tūkstančių iš vietinių savanorių, kiekviename po šimtinę mongolų, ir

– 10 pagalbinių tumanų iš belaisvio jaunimo, padalintus į tūkstančius ir šimtines, kiekviena – su mongolu šimtininku.

Tačiau tai buvo silpnesnioji jų pajėgų dalis, iš kurios dažnai pabėgdavo.

Be to, prie mongolų privaloma tvarka prisidėjo trys sąjungininkų tumanai, iš kurių vienas – ujgurų (tauta iš Kėgmėno – Mongolų Altajo kalnų).

1219 metų pavasarį šachas turėjo iki 400 tūkstančių kareivių, 200 tūkstančių pagalbinių darbininkų, daugiau šimto molinių ir mūrinių tvirtovių bei daugiau pusantro tūkstančio pilių.

Gegužės 31 mongolai apstojo Samarkand, apsuptas gilų griovių su vandeniu, 2 pylimais ir maždaug 69 km apskritimo mūrų su 12 vartų. Viduje buvo tvirtovė, turinti 5 km ilgio mūrą su 4 vartais ir plytinė 50×50 m dydžio pilis su vienais vartais. Miestą gynė 60 tūkstančių Muhammėdo kareivių su 50 tūkstančių jaunimo ir 20 dramblių.

Mongolų raiteliai 1220 m.

Tada Čingiz-han pasiuntė Džėbae Džirgutajo iš genties jisut, Džarči-Udajo sūnaus Subaedėjo Čaur-hano iš genties urenkhaj, Burkos iš genties tajdžut ir Otači sūnaus Tohučaro iš genties kungirat tumanus, iš viso – 35278 raitelius vytis šachą (nuotr. 13). Pirmi iš Samarkando į pietus leidosi Subaedėjo ir Džėbae tumaniai.

Samarkand 1220 m.

Ketvirtą apgulos dieną Samarkand pasidavė, o vakare mongolai užgrobė jo vidinę tvirtovę (nuotr. 14).Nukauti 35514 Muhammėdo kareivių, prie sienos užkapojo dar 21862 pasidavusius, kiti išspruko, o 57517 žmonių išsivedė į nelaisvę.

Birželio 5 į pietus išvyko Burkos ir Tohučaro raiteliai. Tohučar statė pakeliui grandinę įtvirtintų stovyklų kiekviena – vienai tūkstančiai, aprūpinančių tiekimu ir ryšiu su Čingiz-hanu.

Po trylikos dienų Subaedėj su Burka užvaldė pasidavusį jiems miestą Balh (šiųmetis Vazirabad Afganistano šiauryje) ir užmušė jame 71 šacho žmogų. Nuo jo Džėbae pasuko į vakarus, o Subaedėj savo apkaustytame geležimi vežime vyko su Burka į Jam (Džam, miestas 150 km į pietryčius nuo Mėšhėdo Irano šiaurės rytuose). Įkandin jiems Astrabado (nūnai – Horgan Irano šiaurėje) kryptimi Tohučaro tūkstančiai pradėjo statyti grandinę įtvirtintų stovyklų, kiekviena – dviem šimtiniams. Paskui ją pratęsė Burka.

Liepos 12 Subaedėj ir Burka padarė pavaldų Jam, nužudžius jame dar 54 Muhammėdo žmones.

Liepos 13, trečiają apgulos dieną, Džėbae raiteliai sudegino ir sugriovė Sabae (dabar – piliavietė į šiaurės rytus nuo Nišapuro), išžudžius jame visus 502 šacho karius, o 2971 gyventoją iškirto prie miesto sienos. Po poros dienų Džėbae, paėmęs pašarus ir maistą Nišapure, patraukė toliau į vakarus.

Liepos 19 Subaedėj ir Burka nusiaubė Tuso (šiuo metu – piliavietė už 25 km į pietryčius nuo Mėšhėdo) apylinkę, iškapojus 22964 žmones. Po dviejų dienų prie Nišapuro vartų nukovė strėle Tohučarą, kai jis pareikalavo pašarų ir maisto. Velionį palaidojo prie miesto sienos, o į jo vietą paskyrė Hadahą.

Liepos 23 Subaedėj ir Burka nuniokojo Habušan (dabartinis Kučan), nukovus jame 343 Muhammėdo karius, o 7181 žmogų išskerdė prie jo sienos. Tuomet Džėbae žygiavo per Džuvėjno slėnį.

Po savaitės tūkstantininko Bėl-Kušo būrys apgulė Nasą (nūdien – piliavietė 18 km į šiaurės rytus nuo Ašchabado). Po to kai Bėl-Kušą nukovė strėle, Hadah kartu su jo tūkstančiu, dvylika svaidytuvų ir su belaisvių pagalba po penkiolikos dienų, rugpjūčio 14 naktį, puolimu užgrobė miestą, nukovus jame 2041 šacho kareivį, o visus kitus, iš viso – 67831 žmogų nugalabijo sode šalia jo sienos.

Rugpjūčio 3 Džėbae raiteliai, padarius pavaldų Džuvėjn, nudriokojo Astrabad, nukovus jame 759 Muhammėdo karius, o 5620 žmonių iškirto prie jo sienos. Paskui, pakeliui į Amolj, jie išžudė daugybę žmonių.

Rugpjūčio 6 Subaedėj su Burka paėmė Damgan, išnaikinus 246 šacho karius, o visus rastus jame 5146 gyventojus užmušė prie miesto sienos. Po penkių dienų Džėbae užkariavo Amolj. Mongolai, nukovę mieste 691 Muhammėdo karį, paskerdė 7253 žmonės prie jo sienos, dar 5200 – šalia jūros, o 437 paėmė į nelaisvę.

Rugpjūčio 12 Subaedėj ir Burka, sugriovus pakeliui Horz, užgrobė Simnan (Sėmnan į rytus nuo Tėgėrano). Nukovus jame 385 šacho karius, jie išgalabijo prie jo sienos visus 7262 rastus miestiečius, o dar 238 paėmė į nelaisvę.

Paskui jų tumanai nuniokojo Rėjo (dabar – Tėgėrano priemiestis) apylinkę, kurioje rugpjūčio 19 ties kaimu Daultabad, jie netikėtai apsupus šachą su 20 tūkstančių jo karių, 15747 iš jų išžudė. Muhammėd vos išspruko. Kitą dieną mongolai užmušė Rėje dar 391 šacho karį, o 754 gyventojus užkapojo prie sienos.

Spalio 4 bendrai apgula užgrobus tvirtovę Karun (kalnuose 80 km į šiaurės rytus nuo Tėgėrano) su šacho šeima ir jo lobynu, jie nukovė 2538 karius.

Po dviejų mėnesių Muhammėd mirė nuo sielvarto vienoje jūros salelėje ties Gorgano žiotimis.

Spalio 12 Subaedėjo ir Burkos raiteliai, išnaikinus Kume visus miestiečius, išsivedė į nelaisvę vaikus. Jame krito 1411 šacho kareivis, o 37207 žmones jie iškapojo prie miesto sienos. Po aštuonių dienų Subaedėj ir Burka, užvaldžius Hamadan, nužudė dar 385 Muhammėdo karius ir 7388 gyventojus užmušė prie jo sienos.

Spalio 27 Burka ir Subaedėj nugalėjo ties Sočas (nūnai – piliavietė į vakarus nuo Kazvino) Bajtėgino Sėlaho ir Kuč-Buka-hano kariauną, iškovus 5847 jų karius.

Spalio 30 Džėbae sunaikino visus Zėnčane ir jo apylinkėje. Žuvo 2573 šacho kareiviai, o 7281 gyventoją užkapojo prie jo sienos. Po trijų dienų Subaedėjo ir Burkos raiteliai, užmušus Kazvine 974 šacho kareivius ir apie 50 tūkstančių žmonių, plėšimais ir žudynėmis nusiaubė miesto apylinkę.

Po to nuniokojus kaimus pakeliui į Tabriz (Tėbriz), Subaedėj ir Džėbae pasuko nuo jo į šiaurės rytus, o Burkos raiteliai lapkričio 23 užvaldžius miestą, nužudė jame 523 Muhammėdo, 59 Ur-hano ir 28 šacho sūnaus sultono Džėlalo ad-Dino Mankburny karius.

Gruodžio 2 Subaedėj ir Džėbae sumušė ties Sori prie upės Kroman (šiųmetė Lėnkoranj) 10-tūkstantinę Gėorgios(Gruzijos) karaliaus (1213-1223.1.18) Gėorgo IV Lašos kariuomenę, nukovus 7148 jo karius.

Tuomet visos Gėorgo pajėgos viršijo 70 tūkstančių gruzinų, armėnų, abchazų, alanų, amėrų, argvų, dvalų, dzimų, dzurzukų, hadų, havatų, hėrų, hrazmų, imėrų, kahų, kalmakų, kašagų, lakzų, lezginų, maskutų, mėgrėlų, mėshų, mohėvų, odišų, ossų, phovų, sėrirų, sanigų, somhų, svanų, tao, tianų, zartų, zavahų ir zihų kareivių.

Išvydęs tankynes ir medžių užtvaras, Subaedėj ir Džėbae pasuko atgal. Nuvykus pro Tabriz, jie apgulė Maragą (dabartinė Mėragė). Po kelių dienų apgulos, gruodžio 17 trijų mongolų tumanų raiteliai ujant belaisvius, puolimu užgrobė miestą, sudegino jį, sugriovė ir visus jame išžudė, užmušus 3784 Sajf-ad-Dino Igrako žmonės.

Paskui jie vyko į Amid (2×2 km dydžio tvirtovė ant uolos su juodu 10 m aukščio mūru, nūdien – Dijarbakir Turkijoje). Sužinojus apie artinimąsi Arbėlos (šiuo metu – Aerbilj Irake) ir Arrano (Miljo stepės sritis žemutinio Arakso ir Kuros tarpupyje) vedėjo (1190-1233) Muzaffaro ad-Dino Abu Saido Giok-Bori tumano, jie už maždaug 75 varstų į vakarus nuo Urmijos pasuko į Hamadan, nes ten prasidėjo suirutė.

1221metais sausio 10 Subaedėj, Džėbae ir Burka su 25103 raiteliais, 8 svaidytuvais ir 15641 belaisviu apsiautė Hamadan.

Hurganč 1221 m.

Tuo laiku pasibaigė kruvinas karas Ukrajnoje. Lėsko, susitaikęs su Danilu ir Vasiljko, paliko Bėlzo knezją Alėksandrą. Netrukus Danil, Vasiljko, Batu ir Mindovė su savo kariaunomis nusiaubė Bėlzo ir Čėrvėno apylinkes. Tada caras Mstislav paragino Danilą nutraukti karą, kuriame jau žuvo: 746 Izeslavo, 525 Danilo, 251 Vasiljko, 582 Batu-hano ir 1386 Alėksandro bei lenkų kariai. Už šį žygį vasario 10 Danil grąžino Mindovei Komov.

Vasario 20 Izeslav su 35 raitininkais, 5 bojarais ir 3 jų sūnumis leidosi į Budą, kur po trylikos dienų sutiko Kolomaną. Paėmęs su juo taiką, kovo 26 jis grįžo į Tėrėbovlj.

Balandžio 3, po 112 dienų apgulos, Čingiz-hano sūnų Ugėdėj-hano, Džuči-hano ir Čagatajo bei Badži-bėko, Bugurdži, Kadano, Tolan-Čėrbi ir Ustuno tumanai su trimis sąjungininkų ir penkiais tumanais iš Vidurinės Azijos bei 110 tūkstančių belaisvių paėmė Hurganč (nuotr. 15, dabar – Urgėnč Uzbekistane). Per savaitę kautynių indais su nafta, strėlėmis ir akmenimis jie sudegino ir sugriovė didžiają miesto dalį. Mongolai išžudė jame 90 tūkstančių kareivių, apie 1 miliono 134 tūkstančius žmonių, o dar 100 tūkstančių paėmė į nelaisvę! Miestas, kurį supo griovys ir beveik 43 varstų apskritimo, bei 10 sieksnių aukščio mūras, atiteko Džuči-hanui.

Balandžio 10 penki mongolų tumanai su 50 tūkstančių belaisvių, 200 svaidytuvų, mūradaužių ir kilnojamų bokštų pagalba užkariavo Nišapur, visus jame iškapojo ir sulygino miestą su žeme. Tūkstančiai pasislėpusiųjų jo rūsiuose liko amžiams po griuvėsiais.

Gegužės 5 Mindovė su 879 raitininkais patraukė į žemę Sowdin (į šiaurę nuoVoclavėko, Włozławek). Paėmęs joje 768 lenkus į nelaisvę, birželio 8 jis su 784 saviškiais grįžo į Stolin.

Sofija Rahilj

Rugpjūčio 23 Tėrėbovljo miesto cerkvėje palaidota Izeslavo motina Sofija Rahilj (nuotr. 16– jos portretas perpieštas iš 1249 metų monetos).

Rugsėjo 17 Subaedėj, Džėbae ir Burka su 25042 raiteliais užgrobė Hamadan, nukovus jame 5811 kareivių, o 51316 žmonių iškapojo prie jo sienos.

Rugsėjo 22 Mindovė išžygiavo į Zesel (žemė į pietryčius nuo Mažeikių). Paėmęs ten 535 žemaitus į nelaisvę, lapkričio 8 jis atvyko į Tėrėbovlj.

Tuo laiku penki kypčakų tumanai paėmė galingą tvirtovę Dėrbėnt. Ji turėjo dvigubą mūrą maždaug 16 varstų ilgio tarp uostamiesčio prie Hazarų(Kaspijos) jūros ir 6 bokštų pilies ant uolos Kaukazo kalnuose su 37 bokštais ir 9 vartais pietinėje sienoje ir 36 bokštais ir 9 vartais šiaurinėje, iš kurių vienus vadino „Dėrbėnt“ – Geležiniais.

Spalio 12 Subaedėj ir Burka užvaldė Nahičėvan, kuriame 165 miestiečius nužudė prie jo sienos, o 9537 išvedė į nelaisvę. Po aštuonių dienų Džėbae, nusiaubęs Sėrab (miestas Irano šiaurės vakaruose), užmušė jame 31 gyventoją ir 573 paėmė į nelaisvę.

Spalio 24 Subaedėj su Burka užvaldė Ardėbilj. Nugriovus jo sieną, jie išsivedė 521 miestietį.

Iki lapkričio 25 pakeliui į derlingą Muganolygumą (į pietus nuo Kuros žemupio) mongolai, nuniokojus 22 kaimus, nužudė 1722 žmones, o 4362 paėmė į nelaisvę. Jie įsirengė savo stovyklą apsaugotoje pelkėmis, ežeru ir upėmis vietovėje už maždaug 60 varstų į vakarus nuo Kuros žiočių.

1222metais sausio 3 Mindovė sugrįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Po penkiolikos dienų jis su 862 savo ir 385 brolio raitininkais žygiavo į Zelonią ir Toreidą (žemė ~25 km į rytus nuo Rygos). Kartu su Novgorodo Didžio knezju (1221-1223) Jaroslavu Fiodoru ir kitų Rusės miestų kariaunomis, lėttonais ir litovais(litvų gentis iš žemės Littowe), iš viso – apie 20 tūkstančių karių, jie nuniokojo Toreidą, Ikev (žemė į pietus nuo Gaujos aukštupio), Imerią ir Ungaunią (žemė į rytus nuo Pskovo ežero). Pagrobęs į nelaisvę 658 livonus, jau vasario 16 Izeslav atvyko į Zbaraš, o kovo 9 sugrįžo į Sėvėriją.

Peržiemojęs Mugane, balandžio 14 Subaedėj ir Burka sugriovė plytinę tvirtovę Bajlakan (nūnai – piliavietė Orėn-kala ties Kuros ir Arakso santaka), nukovus joje 3570 Gėorgo kareivių. Paskui jie įsiveržė į rytinę Agvanko (į armėnų sritį tarp Kaukazo viršukalnės ir Kuros, Tėrtėro bei Šamhoro upėmis) dalį.

Balandžio 23 Džėbae tumanas, nusiaubęs Gandzą (Gendža), išmušė 105 Lašos karius, o 12110 gyventojų mongolai užkapojo šalia miesto sienos. Kitą dieną jau Subaedėjo raiteliai išžudė prie Šamhoro 3569 ėjusius juos pasitikti su kryžiais ir bažnytinėmis vėliavomis miestiečius ir dar 450 išsivedė. Po to jie patraukė link Tbilisį, tačiau, išvydę Gėorgo kariuomenę, pasuko atgal.

Tėrunakaną 1222 m.

Balandžio 28 ties pilimi Tėrunakan prie upės Bėrduči (šiųmetė Dzėgam-Čaj, už ~125 km į pietryčius nuo Tbilisi) mongolai sumušė Lašą su 9 tūkstančiais raitininkų ir jo karvedžio Ivano kariuomenę (nuotr. 17). Mūšio metu Subaedėjo tumanas tyčia pabėgo, o pusė Džėbae tumano netikėtai iš pasalos smogė priešų sparną. Gruzinai pateko į apsuptį ir buvo bematant iškirsti. Krito 28258 Gėorgo. Jis ir Ivan su nedaugeliu paspruko.

Gegužės 8 Džėbae, paėmęs Šėmahą, nukovė mieste 715 Lašos karių, 51 gyventoją užkapojo prie jo sienos, o dar 368 išsivedė.

Greit mongolai nuniokojo Širvan(sritį tarp Kuros žemupio, Kaspijos jūros, Sumgaito ir Džėngį upių, Didžiojo Kaukazo viršukalnės ir upės Kara-su). Priartėję prie Dėrbėnto, kurį saugojo penki tūkstančiai kypčakų, jie pasuko atgal ir per Širvan patraukė į alanų žemę (Alazanjo vidur- ir aukštupiuose).

Gegužės 27, susikovus ties miestu Zugam (dabartinis Dzėgam 14 km į šiaurės vakarus nuo Šamhoro) su kypčakų ir alanų kariuomene, Džėbae ir Subaedėj papirko kypčakų karvedį, ir tas paliko sąjungininkus. Šiame mūšyje žuvo 3742 Kobakojo sūnaus chano Uhtojo Danilo ir 583 alanų raiteliai. Netrukus mongolai grįžo į Mugan.

Gegužės 26 Mindovė su 757 raitininkais išjojo į Zaslavlj (nūdien – piliavietė 31 km į šiaurės vakarus nuo Minsko). Birželio 7 jis prarado ten 75 savo karius, o liepos 4 grįžo namo.

Rugsėjo 18 Izeslav su 832 raitininkais išžygiavo į Mstislavo Kovholoa sūnaus Svetoslavo Skolomėndo pilį Zubcov (Volgos aukštupyje). Po aštuonių dienų paėmęs ją, jis neteko 528, o Svetoslav – 67 savo.

Rugsėjo 25 Subaedėjo, Džėbae ir Burkos tumanai, sunaikinus staigiu puolimu alanų sargybą, perkopė su 22857 raiteliais per Gleratos viršukelę (172 km į vakarus nuo Dėrbėnto) ir įžengė į Dašt-i-Kypčak. Laša su savo raitininkais nespėjo jų pasivyti. Tuo metu Hadaho tumanas ir du tūkstančiai Burkos atsitraukė per savo įtvirtintų stovyklų grandinę į Samarkand.

Lapkričio 21 Izeslav su 858 raitininkais, atžygiavus ties Gluhov (miestas į rytus nuo Čėrnigovo Ukrainoje), susidūrime už jį prarado 573 karius. Tada su Gluhovo knezju Mihailu Grėjvulfu paimta taika vieniems metams, pagal kurią Mihail gavo miestą Žėlnį.

Tą pačią dieną Skolomėnd užgrobė Prupoj, nužudęs jame 50 gynėjų. Gruodžio 15 Skolomėnd sugrąžino Zubcov, išnaikinęs ten dar 28 Mindovės karius.

Kalkos kautynės

1223 metais sausio 13 Izeslav, vėl paėmęs Zubcov, pasodino vietoj Skolomėndo savo brolį Dovsprunką. Susidūrime už šią pilį žuvo dar711 jo ir 25 Svetoslavo.

Vojšėlk 1266 m.

Vasario 2 Mindovė atkovojo Prupoj, kuriame nukauti 451 jo ir 85 Skolomėndo kariai. Po trijų dienų už penkių varstų nuo Prupojo Svetoslav su 573 savais paėmė į nelaisvę 515 Izeslavo, jo gurguolę iš 883 cholopų ir 853 vežimų. Kovo 5 Skolomėnd grąžino juos už pažadą perleisti jam Zubcov.

Kovą, peržiemojus Tėrėko upyno pietinėje dalyje, Džėbae, Subaedėj ir Burka sutiko Džuči-haną. Sausį jo tumanas išžygiavo iš Samarkando ir pakeliui nuo Džėjhuno (Amu-darjos) žemupio, per šiaurės Hazarų jūros pakrantę, pastatė grandinę įtvirtintų stovyklų, kiekviena – dviem šimtiniam raitelių. Su juo atvyko ir du tūkstančiai Burkos.

Kovo 15 žemėje Valv (Kumos, Kalauso ir Rytų Manyčio tarpupyje) ties Bujvola (Kumos intakas) Subaedėj, Džėbae ir Burka sumušė polovų kariuomenę. Krito: 8129 Končako sūnaus didžio chano Isi Gėorgo, 8010 Uhtojo Danilo, 8736 Batu-hano, 8536 Kotano, Gėorg ir Uhtoj. Sužaistas strėle Georgo sūnus pabėgo į mišką ir pateko į nelaisvę.

Paskui mongolai išskleidė tumanus ir viena ilga grandine patraukė gaudynėms į šiaurės vakarus. Tada Sulako (upė Dagestane) ir Dono žemupio tarpupyje jie nukariavo čėrkasus, lėzginus, assus, obėzus, hazarus, kasogus ir kumanus.

Balandžio 5 Novgorodo-Sėvėrskijo švento Gėorgijo cerkvėje Mindovė vedė Starodubo (miestas 130 km į pietvakarius nuo Brensko Rusijoje) knezjo (1217-1227) Vladimiro Stėrzvulfo dukrą Katėriną Svetozarą Asėsą (1205.12.31-1250.10.5).

Jų santuokoje gimė: Vojšėlk Stėpan (1224.5.28-1269, nuotr. 18– jo atvaizdas, perpieštas iš 1266 metų pinigo), Girstut Vsėvolod (1228.9.2-1257.8.7) ir Dorė (1235 metų gimimo). Vikingų kalboje: Vojšėlk – “Briedžio balsas”, Girstut – “Klausosi rago garsą”, Dorė – “Liesa”. Tą pačią dieną uošvis padovanojo Izeslavui į tėvoniją miestą Suraž (už 55 varstus į šiaurės vakarus nuo Starodubo) su žeme Rajbow ir pilį Zborov (šiųmetis kaimas netoli Rogačėvą Gomėljo srityje) su žeme Dednesling.

Vsėvolod Vitovt 1228 m.

Balandį į Kijėvo sritį atvyko polovų bėgliai. Jų tarpe buvo ir Kotan. Apdovanojant rusų knezjus žirgais, kupranugariais, buivolais ir gražiomis vergėmis, jis ragino juos apginti polovų žemę. Atėjęs į Kijėv, naujas didis polovų chanas Batu-han irgi prašė pagalbos. Mstislav Kovholoa sutiko su jais ir nedelsiant sukvietė į Kijėv Rusės knezjus.

Tuomet kypčakų bėgliai prašė už ištikimą tarnybą karvedį Ivaną paskirti jiems gyvenvietę, bet jis nesutiko. Tada jiems davė prieglobstį šalia Gandzos. Netrukus Ivan atvedė savo kariuomenę, tačiau kypčakai sumušė ją. Po kelių dienų tas staigiu antpuoliu išnaikino juos, išsivedė vaikus ir paėmė bėglių mantą.

Balandžio 7 Skolomėndo brolis, Litvos knezj (1220-1229) Vsėvolod Vitovt (nuotr. 19– jo atvaizdas, perpieštas iš 1228 metų varioko) atkovojo Zubcov. Atsakai Mindovė su brolėnais atvedė kariauną prie Slucko, kur gegužės 10 nukauti 801 jo ir 255 Vitovto. Izeslav atsitraukė ir po trylikos dienų grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Įžengęs į Hazarią, balandžio 19 Burka užgrobė Sugdak (Sudak), nukovęs jame 1731 Boneko sūnaus Sutojo karį, 514 gyventojų iškapojo prie miesto sienos, o 630 išsivedė. Trumpą laiką prieš tai iš šio uosto išvyko turkų laivynas, pasiųstas sultono (1219-1237.5.31) Ala ad-Dinu Kėj Kubadu nubausti plėšikus, kurie nekart plėšė pirklius. Jo karvedys Husam ad-Din Čupan, sumušęs pakrantėje netikėtu nakties smūgiu tumaną kypčakų ir rusų raitininkų, paėmė su pastarųjų knezjo (tikriausiai Mstislavo Kovholoa) pasiuntiniu taiką, gavęs išpirką arkliais, linais ir 20 tūkstančių sidabrinių. Be to, tie pažadėjo sultonui kasmetinę duoklę ir kariuomenę pagalbon. Atstojant jų knezjui suteikė auksu išsiūtą sultono kepurę ir chalatą. Už savaitės Husam apgulė Sugdako tvirtovę su arkbalistomis(mėtantis strėles didelis kilpinis ant lafeto) ir svaidytuvais, mėtančiais akmenis ir naftos su siera mišinį. Praradus daugiau kaip tūkstantį karių jos gynėjai pasidavė ir atmokėjo nugalėtojams brangenybes, gyvūnus ir žirgus, pažadėjus kasmetinę duoklę ir kariuomenę. Turkai, sunaikinus ikonas, per dvi savaites pastatė prie išorinės tvirtovės sienos mečetę, paliko savo būrį ir paėmus įkaitus, išplaukė į Sinop.

Skolomėnd 1293 m.

Po šimtmečio ši kepurė suvaidino Litvos likime reikšmingą vaidmenį, nes Skolomėnd (nuotr. 20 – jo išvaizda su turkiškomis jataganu irkelnėmis iš 1293 metų pinigo) ir jo sūnus Gėdimin (nuotr. 21 – jo portretas iš 1313 metų pinigo) nešiojo sultono kepurę. Gėdimino „stulpai“ (nuotr. 22 – Litvos herbasnuo XIV a.) primena totorišką „lta“ – sutrumpinimą nuo žodžio „sultan“ ant jų monetų (nuotr. 23). Tais laikais Dašt-i-Kypčako chanus vadindavo sultonais, o ši kepurė su Pusmėnuliu reiškia sultono titulą. Jos dėka Gėdimin atstatė ir praplėtė Mindovės valstybę.

Gėdimin 1313 m.

Balandžio pabaigoje, po knezjų pasitarimo, galinga rusų kariuomenė patraukė prie geriausiosDnėpro brastos (16 km įpietvakarius nuo Bėrislavo).

Totorių dėnga

Gegužės 3 Batu krikštytas Kijeve su vardu Konstantin – “Pastovus”. Polovų kalboje Batu – taipogi “Pastovus”.

Gėdimino „stulpai“

Po septyniolikos dienų išvykimo iš Kijėvo, išžudžius pakeliui netoli Zarubo (dabar – Zarubinzy 27 km į rytus nuo Ržisčėvo) dešimt mongolų pasiuntinių, rusų kariuomenė atėjo prie nužiūrėtos brastos, kur ją pasitiko antri pasiuntiniai. Juos išklausė ir paleido. Ten pat atvyko karvedžio Jaruno polovai ir atplaukusi tūkstančiu eldijų Dnėstru, per jūrą ir Dnėprą Galičo bei Volynjės kariuomenė.

Rusų ladja(„eldija“) – tai 11 sieksnių ilgio, iki dviejų sieksnių pločio ir iki dviejų sieksnių borto aukščio laivas iš lentų su 30 yrikų ietininkų ant 15 suolų, vienu 8 sieksnių stiebu („šėgla“), su 8 sieksnių ilgio skersiniu („raja“), ir trikampe drobine bure. Už stiebo sėdėjo 16 lankininkų ant keturių suolų arba buvo keturi žirgai su vežimu ir vairininkas su plačiu irklu („styrj“) vietoj vairo ant sėdynės virš patalpos su manta, statine (492 l) vandeniui ir išmatų kubilu. Jos pirmagalyje buvo suolas su trimis kalavijuočiais ir patalpa su ginklais, susukta palapine, statine su džiūvėsiais, dviem statinaitėm (po 246 l) su miltais ir soromis, dėžėmis su sviestu, sūdyta kiauliena ir kitu maistu, o taipogi: inkaras, grandinė ir sieksnio aukščio iškirsta iš rąsto gyvūno arba žmogaus galva. Eldijos vidutinis greitis 16 varstų per valandą ir 127 varstos per parą su geru palankiu vėju siekė 234 varstas per parą. Užkalta eldija su pridurtais į aukštį bortais vadino: „nasad“.

Kalkos kautynės 1223 m.

Perėjęs Dnėprą per brastą, caras Mstislav su tūkstančiu karių sutriuškino Gėme-bėko sargybinius. Persikėlus eldijomis į žemę Tagon, Danil ir kiti knezjai ėmė vytis mongolus, bet tie paspruko. Nuėjus per devynias dienas stepe beveik 310 varstų ir pagrobus iš sutiktų mongolų galvijus ir jų bandas, gegužės 31 sąjungininkai priėjo prie Kalkos(upė tarp Donėcko ir Mariupoljo Ukrainoje).

Jų sargybiniai, aptikus ten totorių jojus, susirėmė su jais ir nuvijo tuos. Caras, paliepęs Danilui ir kitiem pulkams pereiti upę, pasiuntė Jaruną su polovų tūkstančiais į sargybą, o pats jojo paskui jo. Pamatęs totorių tūkstančius, jis grįžo ir liepė greičiau ginkluotis. Tuo laiku, Mstislav Kovholoa ir Čėrnigovo knezj Mstislav Svorulėr nieko nežinodami, nes caras neperspėjo jų dėl pavydo ir dideliės nesantaikos, statė įtvirtintą kuolais stovyklą ant akmeningos kalvos ties upe. Totorių rikiuotės vidurio priekyje stovėjo brodnikai, už jų – Burkos tumanas, sparnuose – Subaedėjo ir Džėbae raiteliai (nuotr. 24,rusai – kairėje). Danil su savo ir caro raitininkais persikėlė per Kalką ir, įsirėžus į brodnikų, o paskui ir į Burkos mongolų gretas, buvo sužeistas į krūtinę. Totoriai paspruko, o Danil su savo pulku skerdė juos. Kairėje jį palaikė Kursko knezjo Svetoslavo sūnaus Olėgo raitininkai. Tarp jų išžygiavo Jarun ir kiti polovų tūkstančiai. Bet polovai, neišlaikę Burkos smūgio, susimaišė ir pasprukus, parbloškė rusų rikiuotę bei sutrypė jų stovyklas. Danil irgi spruko, o Olėg ir jo raitininkai krito. Subaedėjo ir Džėbae raiteliai ėmėsi vytis ir naikinti bėgančius polovus ir rusus. Tuomet dalis polovų taipogi žudė rusus, atėminėdami iš jų žirgus ir aprangą. Veikiai mongolų tūkstantininkai Čėgir-han ir Tėšu-han bei karvedys Ploskine su senais brodnikais apgulė rusų stovyklą. Mūšyje už ją ir kautynėse išnaikintas Burkos tumanas. Po trijų dienų Mstislav Kovholoa, patikėjęs brodikų priesaikoms, pasidavė, visi buvusieji su juo stovykloje buvo užkapoti, o jį su Vezjmos knezjo Vladimiro sūnumi Andrėju ir Dubrovicos (miestas Rovno srityje prie upės Gorynj) knezju Alėksandru už pasiuntinių nužudymą uždusino po lentomis, ant kurių brodnikai atsisėdo pietauti.

Po kautynių Džėbae ir Subaedėjo raiteliai šešias dienas vijosi rusus iki Dnėpro, prie kurio jų caras, pats persikėlęs, liepė deginti eldijas ir kirsti kitų saitus. Dauguma pavėlavusiųjų žuvo prie kranto arba paskendo. Tada rusai prarado dar šešis knezjus: Čėrnigovo – Mstislavą Svorulėrą su sūnumi, Janovo, Šumsko ir Trubčėvsko – Vsėvolodo sūnaus Svetoslavą, Nėsvižo – Gėorgą, Turovo – Svetopolką ir Ingvaro sūnų Izeslavą, 71 bojarą bei devynis iš dešimties bėgančių. Namo sugrįžo nedaugelis, jų tarpe caras ir knezjai: Torčėsko – Vladimir Hardsvord, Karačėvo – Mihail Oldhorn, Danil ir Vsėvolod Vitovt.

Kalkos kautynėse rusus ir polovus pergalėjo Subaedėjo, Džėbae ir Burkos tumanai, kuriuose buvo 23893 raiteliai, su 7953 Dono karvedžio Ploskines ir 578 brutahų (žydų) hano Vasilijo sūnaus hano Saulo brodnikais.

Iš viso kautynėse nukauti: 18655 mongolai, 7528 Ploskines ir 523 Saulo brodnikai, o taipogi: 87615 rusų karių, 7583 Batu-hano, 6824 Kotano, 876 Končako sūnaus Saul-hano, 252 Vikinto, 132 Soha-hano bei 88 Gabriėlj-hano polovų raiteliai. Krito devyni knezjai ir Kijėvo, Čėrnigovo, Galičo, Smolėnsko, Volynjo, Bėrėsto, Dubrovicos, Janovo, Karačėvo, Kursko, Kozėljsko, Nėsvižo, Putivljo, Torčėsko, Toropėco, Trubčėvsko, Turovo, Šumsko, Vezjmos bei kitų Rusės miestų kariai. Žuvo 40 tūkstančių Kovholoa, iš kurių 10 tūkstančių buvo iš Kijevo.

Tokią pabaigą nulėmė mongolų lankų, apsauginių dangalų, greičio ir drausmės pranašumai. Jų strėlės turėjo iki 24 sieksnių didesnį nuotolį („liot“), du iš penkių jų raitelių ir arklių turėjo odinį apsiginklavimą nuo strėlių, jų greitis tris – keturis kartus viršijo rusų kariuomenės greitį su jos pėstininkais ir gurguole, o Čingiz-hano raiteliai be karvedžio įsakymo nedrįso atsitraukti. Jei bėgo vienas, mirtimi baudė visą jo dešimtinę, jei traukėsi dešimtinė – žudė šimtinę. Be to mongolai gerai naudojo staigumą, apgaulę ir karo meno gudrybės.

Svarbiausi rusų ir polovų trūkumai buvo jų neapsaugoti žirgai, tradiciškai silpna karvedžių vienybė ir polinkis panikai. Grumtynėse jie vylėsi kiekybinės persvaros, netikėtos ir greitos atakos, tolimo apėjimo, ir staigaus pasalos pulko puolimo. Narsūs kovos pradžioje, rusai ilgai neištverdavo, verčiau pasirinkdami pabėgimą. Dauguma jų neįgudę valdė ginklus ir grumtynėse nesilaikė rikiuotės. Prie to, po tolimo žygio jie pavargo, o kai kurie taip ir nespėjo susirikiuoti.

Nuo birželio 3 Batu tarnavo mongolams, o rugpjūčio 9 jis pavadino tėvu Džuči-haną. Tuomet buvo priimta vadinti savo galvą tėvu. Taip pasielgė Izeslavo sūnus Vojšėlk, pavadinęs tėvu Vasiljko.

Birželio 5, supleškinus miestą Žėlni (nūnai – piliavietė 187 km į pietryčius nuo Kijevo prie Sulos žiočių ties kaimo Žovnino), Subaedėjo ir Džėbae raiteliai nužudė jame 2755 gyventojus, gyvi išliko tik 36. Paskui jie pasuko į šiaurę. Svetopolko Novgorode mongolai išžudė miestiečių eitynes, kurios ėjo su kryžiais juos pasitikti. Iš viso Čėrnigovo valsčiuje jie sudegino penkis miestus, ir iškapojo juose visus žmonės. Sėvėrijoje jų raiteliai sudegino 29 kaimus palei Sulą. Juose krito dar 77855 žmonės.

Birželio 8 Izeslav su 8524 kariais ir gurguole iš 414 cholopų(samdomi už skolas tarnai) ir 202 vežimų išėjo iš Novgorodo-Sėvėrskijo į Žėlnį. Jo kariaunoje buvo: 52 raitelių (iš viso – iki 1300 raitelių) ir 6 otrokų vėliavėlės (viso – iki 300) bei 7 pulkai po 1001 karį.

Bet jau birželio 16 Džėbae ir Subaedėj pasuko į rytus. Dėl to Mindovė, nieko nepešęs, pasuko namo.

Liepos 3 mongolai pateko į rytų bulgarų pasalą, šalia Suros ties pilimi Nuzhoj (šiuo metu – piliavietė kaime Zolotarėvka 30 km į pietryčius nuo Pėnzos). Joje Džėbae prarado 815, o Subaedėj – 275 saviškius. Po to, pasiekus Itiljo, jie pasuko į Saksin (dabar – piliavietė kairės Volgos krante 50 km aukščiau Astrahanj).

Liepos 15 Izeslavui nuo žuvusiojo Mstislavo Kovholoa atiteko Ladyžin (miestas prie Pietų Bugo žemėse Dovcurv ir Rinkledheda) su žeme Dovcurv. Po dešimt dienų jis grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Rugpjūčio 13 Mindovė perdavė į tėvoniją Vasiljko Krėmėnėc su žeme Bowber ir Bėlėv už paramą žygiuose į Litvą ir į Zubcov. Praėjus trylikai dienų naujas Čėrnigovo knezj (1223-1224) Vsėvolodo sūnus Mihail Oldhorn už žygį į Žėlnį suteikė į tėvoniją Izeslavui miestą Lėbėdin (277 km į rytus nuo Kijevo) žemėje Fulstamp.

Rudenį Batu-han su savo, Ičan-hano ir Bėrkėčaro kypčakų tumanais, susijungus šalia vienuolyno Gandzasar (ties upe Kačin 173 km į rytus nuo Jerevano) su mongolais, pergalėjo Hačėno (miestas ~6 km į pietvakarius nuo Gandzasaro su albanų bei armenų valsčiumi, tarp Karabaho viršukalnių, Kuros, Tėrtėro ir Gargarčo upių) kariuomenę.

Tuo metu Čingiz-han, užvaldęs Vidurinę Aziją ir žemes nuo Hazarų jūros iki Indo aukštupio, pavergė Horėzm-šacho valstybę, išnaikinęs joje daugiau nei 136 tūkstančius jo kareivių. Dar apie 124 tūkstančiai perėjo pas mongolus, o iki 140 tūkstančių pasitraukė į gretimas pietų ir pietvakarių šalis ir vadovaudami Mankburny, tęsė karą.

Spalio 31, po kelių bašgirdų (rytų ugrų gentis iš Toko, Samaros ir Bėlaja bei žemutinio Uralo ir Baksajo tarpupių) pasalų ir susidūrimų su kanklėis (gimininga kypčakams gentis iš Aembos ir žemutinės Amu-darjos tarpupio) Buguljozėko ir Džamo tarpupyje, Džėbae ir Subaedėj sugrįžo į Samarkand pas Čingiz-haną tik su 3835 raiteliais.

Lapkričio 9 Izeslav išėjo prieš Batu-haną į Ltavą (šiųmetį Poltava). Jo kariuomenėje iš 10595 karių buvo: 8566 raitininkai, 2012 pėstininkų ir 17 otrokų. Be to dar: 524 cholopai, 257 vežimai, 36 svaidytuvai, 5 mūradaužiai ir 2 tvirtovių arkbalistos.

Svaidytuvas (rusų kalboje – „katapuljta“, slavų – „poroh“) atsvaros dėka svaidė akmenis iki pusantro pūdo (24,57 kg) svorio iki 150 sieksnių nuotoliui. Kiekviena аrkbalista, turėdama po 56 strėles, svaidė 8 pėdų (2,44 m) strėles iki 215 sieksnių nuotoliui.

Po trylikos dienų Mindovė paėmė Ltavą. Krito 837 jo ir 168 polovai. Kartu su miestu jam atiteko žemė Fulstamp.

Gruodį žygyje į Batu-hano Sugrov Izeslav prarado dar 8214 saviškių.

Gruodžio 27 pakartotiname žygyje paimtas Sluck. Tuomet žuvo: 3819 Mindovės, 247 Tovtovilo, 174 Ėdivido ir 1224 Vitovto kariai. Miestas atiteko Ėdividui.

Žygiai

1224metais sausio 12 Izeslav su 757 raitininkais, 779 pėstininkais, 8 otrokais, 65 cholopais ir 19 vežimų grįžo iš stepės.

Sausio 25 Skolomėnd vėl užgrobė Prupoj, nukovęs 88 gynėjus. Vasario 5 Mindovė paėmė su juo taiką, pagal kurią tam atiteko Horobor ir Prupoj su žemėmis Swanbodia, Rafhenheda, bei Rafhendawna, o Izeslavui grąžinti belaisviai.

Kovo 15 Batu-han su Urijos sūnumi Ishaku muštynėse, ties upe Jaik (nūdienis Ural), nukovė 6334 raitelius Vasilijo sūnaus Ibiro(Volgos, Didelio Irgizo ir Čapajėvkos tarpupis) vadovo Sėvastijo.

Tomis dienomis Čingiz-han surengė kurultai(giminės, karvedžių ir didikų suvažiavimą) ties upe Banakėt (dešinės Syr-darjos intakas kalnagūbrio Karatau rajone), į kurį atjojo visi jo sūnūs, išskyrus Džučį.

Jame Džuči-hanui, jo sūnums ir karvedžiams paskyrė ulus(sritį) tarp Irtyšo, Jarkėndo (upė Kinijos vakaruose), Sėjhuno (nūnai – Syr-darja), Urgėnčo ir Jaiko. Batu gavo ulus tarp Itiljo žemupio ir Tėrėko, Bėrkėčar – Tėrėko ir Kuros tarpupį, Ičan-han – tarp Itiljo ir Jaiko žemupių, o Bėrkė – Samaros ir Itiljo bei Jaiko vidurupių. Visiems jiems Čingiz-han suteikė žemes, kurias jie užkariaus.

Tuo pačiu laiku Bėrkėčar niokojo Vardanašato (šiuo metu – piliavietė Karabahe) žemę, o armėnai išžudė daugumą jo kypčakų. Jo užnugaryje nuo Gleratos viršukelės iki Džėjhuno žemupio stovėjo grandinėje įtvirtintų stovyklų Džuči-hano tumanas. Po šio Bėrkėčar išėjo namolei, o Džuči išvyko pas tėvą.

Gegužės 8 Mindovė pastatė Zbaraše penkis bokštus į tris puses ir padidino miesto griovį iki penkų sieksnių gylio, bei 17 sieksnių pločio. Po vienuolikos dienų jis grįžo į Sėvėriją.

Tuo laiku Džuči, pasivijęs tėvą ties Kėlamanši (290 km į šiaurės vakarus nuo Urumčį Kinijos vakaruose), padovanojo jam 20 tūkstančių širmų žirgų. Tada Čingiz-han neskubiai jojo į Kašin (žemė tarp Huang Hae vingio ties Tokto, Čingiz-hano pylimo, kalnagūbrio tarp Huadae ir Baočano miestų bei Kinijos sienos), idant numalšinti ten tangutų (tiurkų gentis) suirutę. Tais metais jis neteko kare prieš šachą, Kaukaze, Dašt-i-Kypčake ir kitose žemėse daugiau nei trečdalio savo raitelių. Nepaisant šio Čingiz-han liepė sūnui kariauti Ibir, Sibir (Didelio Iko, Kasmarkos ir Zilairo tarpupį Uralo kalnų pietinėje dalyje), Bular(Volgos žemupio, Ruslano, Mažojo Uzėnjo, Jaiko žemupio ir Buguljozėko tarpupį), Dašt-i-Kypčak, Rusę ir bašgirdų, bei čėrkėsų žemes. Bet tam Džučį jėgų iš jo tumano, aštuonių naujų bei keturių Batu tumanų neužteko.

Jau birželio 27 Batu-han su Džuči, Bėrkėčaru, Hušidaju-Bajku iš genties hušin ir Bėrke paėmė Urijos sūnaus Ishako Sibir. Džuči-hano sūnų Ila-Uduro, Ordu, Šėbano, Šingkuro, Tuka-Timuro ir Uradae, o taipogi Mungaedu iš genties sidžiut tumanai statė grandinę įtvirtintų tūkstančių stovyklų nuo Jaiko iki Kuk-Irtyšo (šiųmetis Kara-Ėrtys). Ičan-hano tumanas saugojo sieną palei Jaiko.

Rugpjūčio 7 Batu-han su Džuči ir Bėrke paėmė Sėvastijos sūnaus Vomgilos Ibir.

Po penkių dienų Izeslav su 752 raitininkais ir Mihail Oldhorn su savo kariais leidosi į Toržok (miestas 60 km į šiaurės vakarus nuo Tvėrės Rusijoje). Tada Mihail neilgam tapo Novgorodo Didžio knezjų.

Rugsėjo 12 Batu-han su Bėrkėčaru paėmė Zėb-hano sūnaus Sėlim-hano Berselią (Volgos, Jėruslano, Didelio Kušumo ir Didelio Irgizo tarpupį). Žuvo 5273 Sėlim-hano, 72 Batu ir 56 Bėrkėčaro. Po septyniolikos dienų Bėrkėčar su Batu-hanu pastatė miestą Ukėk (nūnai – piliavietė į pietus nuo Saratovo dešiniajame Volgos krante) šalia Itiljo su 23 bokštais. Grandinę įtvirtintų stovyklų nuo Jaiko per Ibir pratęsė Hušidajo-Bajku, Džuči tumanai ir dalis Batu tumano.

Spalio 2 Mindovė pastatė Zbarašo vidury penkių sieksnių aukščio bokštą.

Spalio 5 Džuči, supratęs padėties beviltiškumą, išėjo su saviškiais į savo ulusą.

1225metais sausio 12 karalaitis Andrės įžengė į jo gautą iš Kovhorno Pėrėmyšlj su pabėgusiais iš Galičo 47 bojarais ir 25 jų sūnumis. Tiems apgavikas Žiroslav pasakė, it caras nori išvesti juos į stepę ir atiduoti nužudymui Kotanui.

Po keturių dienų Mindovė vėl paėmė Drotėft, kurioje krito 671 jo ir 438 Vitovto kariai. Vasario 5 tas susigrąžino pilį, nukovęs joje 78 gynėjus.

Vasario 27 Izeslav su 53 raitininkais, 7 bojarais ir 5 jų sūnumis išvyko į Budą, kur po trylikos dienų sutiko Andrėsą. Paėmęs su juo taiką, balandžio 1 jis grįžo į Tėrėbovlj.

Gegužės 25 Batu-han su Bėrkėčaru muštynėse ties Kama nukovė 5357 karius bulgarų chano Nasirio lid-Dino kartu su Nasiru. Tas buvo Bulgar-hano (rytų bulgarų valstybės Didelio Kinėljo, Suros, Kazankos ir Bėlajos tarpupyje chano) Ismailo sūnus. Krito 629 Batu ir 225 Bėrkėčaro.

Rugpjūčio 5 Mindovė atkūrė dar 1213 metais sudegintą pilį Horostkov, o rugsėjį pastatė Ovruče miesto sieną. Lapkritį jis įtvirtino Komovo medinę sieną, o taipogi pastatė savo Novgorode akmens bokštą ir dar du bokštus šiaurės sienos kampuose.

Rugpjūčio 12 caras Mstislav ištekino savo dukrą Mariją Bėksbjiut už karalaičio Andrėso ir padovanojo jam Pėrėmyšlj. Marija gavo naują vardą – Mari. Po kiek laiko jaunavedys pabėgo iš Pėrėmyšljo į Hungarią, kur nedelsiant pradėjo telkti kariuomenę.

Tomis dienomis netoli tvirtovės Garni (20 km į pietryčius nuo Jerevano) Mankburny su trimis tumanais sumušė savo vidurio raitininkų puolimu 60 tūkstantinę Ivano kariuomenę, iškovęs daugiau kaip 20 tūkstančių gruzinų. Veikiai sultonas paėmė Dvin ir Lorį (miestas 108 km į šiaurės vakarus nuo Jerevano). Sugrįžęs į Tabriz, jis pasiuntė Ur-haną į Gandzą. Tas pasidavė.

Rugsėjo 22 Batu-han su Bėrkėčaru išėjo iš Ukėko pas Džuči-haną.

Gruodžio 21 grįžęs su kariuomene karalaitis Andrės užvaldė Pėrėmyšlj, kuris atvėrė jam savo vartus. Mindovė pasveikino karalaitį, padovanojęs jam 24 sabalus, 5 žirgus ir 16 sidabrinių indų.

1226 metų pradžioje negalintis pats atmušti nuolatinių pagonių antpuolių Konrad priėmė Plocke didžiojo magistro (1209-1239) Šventos mergelės Marijos karo ligoninės teutonų ordino Jeruzalės nameHėrmanno iš Zaljcos (Salza) pasiuntinius Konradą iš Landsbėrgo ir Otto iš Zaleidėno (Saleiden). Hercogas paskyrė kryžiuočiams Culm, Lubovia (žemės Vislos, Drėvėncos – Drweca ir Ossos tarpupyje) ir visas pagonių žemės, kurias jie užkariaus.

Fridėrik II-1231 m.

Kovą Romos imperatorius (1220-1245) ir Sicilijos bei Apulios karalius Fridėrik II iš Hohėnštaufėno (Hohenstaufen), palaikęs šį ordiną, suteikė jam privilegijas ir teisę į Culm ir Prūsiją (nuotr. 25– jo atvaizdas Messinos augustalyje 1231 m.).

Kovo 9 Mankburny, nugalėjęs keliose muštynėse gruzinus, alanus, lakzus ir kypčakus, paėmė Tbilisį.

Pavasarį karalius Andrės, surinkęs galingą kariuomenę, nuėjo pagalbon sūnui į rytus.

Gegužės 2 Lucke mirė Mstislav Nėmoj Svordhasfors, palikęs Danilui Luck, Pėrėsopnicą ir Čėrtoryjsk (prie Styrj upės, dabar –Čartoryjsk šiaurės Ukrainoje). Netrukus Luck užėmė Ingvaro sūnus Jaroslav Stounulf, o Čėrtoryjsk – Glėbo sūnus knezj Rostislav Hornlav.

Tuo laiku karalius Andrės su karvedžio Pakoslavo lenkų pagalba paėmė Zvėnigorod (netoli Ljvovo) ir pasiuntė savo kariuomenę į Galič, bet ji negalėjo pereiti patvinusio Dnėstro ir atsitraukė. Tada gegužės 25 Andrės užgrobė Izeslavo Tėrėbovlj, nukovęs jame 19 miesto gynėjų, o paskui ir Tihomlj. Vėliau, patyręs prie Krėmėnėco (nūdien – Kamėnėc-Podoljskij Ukrainoje) sienos nesėkmę, karalius pasuko atgal. Veikiai caras Mstislav sumušė jį tarp Galičo ir Zvėnigorodo. Tuo pat metu buvo nukautas ugrų karvedys Martiniš. Karalius, sužinojęs apie besiartinančią Vasiljko, Danilo ir Pinsko knezjo Glėbo kariuomenę atsitraukė ir laukė Lėsko prie Lohtj upelio (Karpatų priekalnyje į pietvakarius nuo Ljvovo). Bet Danilo ir Vasiljko pulkai nedavė lenkams pereiti Bug. Lėsko ir Andrės turėjo sugrįžti namolei.

Išjojęs birželio 28 iš Horostkovo, Mindovė pasivijo Andrėsą kelyje namo. Palydėjus karalių į Budą, jis susitarė dėl Tėrėbovljo grąžinimo ir jau rugsėjo 1 grįžo į Tėrėbovlj.

O po dviejų dienų Izeslav patraukė į Galič pas carą. Po jo įkalbinėjimų Kovhorn grąžino karalaičiui Galič. Šį sprendimą lėmė Izeslavo ir Galičo bojarų įtaka. Jų gudrybių ir meilikavimo dėka Mstislav, palikęs sau tik rytinę dalį savo valdų, išvyko į Torčėsk ir nusišalino nuo caro valdžios. Už šią paslaugą spalio 23 Andrės grąžino Izeslavui Tėrėbovlj. Caro nebuvimas paskatino Rusės knezjus nepaisyti ir taip gana menkos tvarkos. Kiekvienas iš jų siekė didesnės valdžios ir troško sau grobio.

Rugsėjo 7 Mindovė padėjo Danilui, pasiuntusiam keturis pulkus, grąžinti Čėrtoryjsk, susidūrime už kurią krito 68 jo, 10 Danilo ir 82 Rostislavo kariai. Po keturių dienų ties Luck jie sučiupo knezją Jaroslavą su žmona, o kitą dieną, atėjus Danilui ir Vasiljko, Luck atidarė savo vartus. Kovoje už jį žuvo dar 75 Izeslavo, 159 Danilo ir 112 Stounulfo. Tada Vasiljko gavo iš brolio Luck ir Pėrėsopnicą.

Rugsėjo 12 Batu-hano, Bėrkę, Bėrkėčaro, Ičan-hano tumanai ir Uradae tūkstantis mūšyje ties Saksin iškovė 3859 Ulembėko raitelius, 3513 Zijako, 3282 Asaurhami и 3230 Misrbėko Sumo, praradus: 948 Batu-hano raitelius, 439 Bėrkę, 517 Bėrkėčaro, 573 Ičan-hano bei 35 Uradae. Kiti devyni Uradae tūkstančiai stovėjo grandinėj įtvirtintų stovyklų iki Jaiko žemupio.

Rugsėjį Mankburny laikė apguloje Anį (miestas 81 km į šiaurės vakarus nuo Jerevano) ir Kars (miestas Turkijos šiaurės rytuose), o lapkritį ir gruodį – Hilat (šiųmetis Ahlat šiaurės vakarų ežero Van pakrantėje).

Spalio 23 Batu-han su Ičan-hanu išėjo pas Džuči.

Tais metais Monduno sūnaus Šiutro ir Zėbro sūnaus Stėguto jatvegų kariaunos plėšikavo ties Bėrėst. Danil ir Vasiljko su savo pulkais nugalėjo juos, nukovęs aršiose muštynėse Šiutrą ir Stėgutą.

1227 metų pradžioje popiežius Honorijus III, pažadėjęs taiką ir gerovę katalikų tikėjimo glėbyje, pareikalavo iš visų Rusės knezjų paklusnumo. Savo rašte jis ragino ir maldavo juos pareikšti gerą norą ir, atsivertus į tiesą, taikiai gyventi su Livonijos krikščionimis. „Jūsų suklydimai tikėjime erzino dangų ir yra priežastis visų blogių Rusėje, baiminkitės dar baisiausių, jai neatsigręšite į tiesą“ (vertimas iš lotynų kalbos).

Deja, šis raginimas buvo bergždžias. Rusai, ir, ypač, jų popai, vengdami tiesos, visiškai nenorėjo klausyti svetimos jiems bažnyčios galvos balso. Jų užsispyrimas vedė Rusę į blogio viešpatavimą, į nuolatines bėdas ir negandas. Kaip ir Bizantijoje, ortodoksų paklydimai traukė tik menką tautos dalį, palikdami daugumą abejingais stebėtojais. Arba, jie visai atstumdavo nuo Kristaus tikėjimo, nukreipdami visus į blogio pinkles ir amžinają pražūtį. Dėl to abejose šalyse tęsėsi nesibaigiantys vaidai, suirutės, karai ir žudynės, nes popai meilę Dievui pavertė į baimę ir į savo stabų-ikonų varginantį garbinimą.

Sausio 12 Mindovė su 346 raitininkais ir 5 bojarais išvyko į Sweygrauwen (žemė ~30 km į pietvakarius nuo Sovėtsko). Pagrobęs ten 808 prūsus, vasario 7 jis grįžo į Zbaraš, o kovo 9 – į Sėvėriją.

Kovo 20 medžioklėje Ulag-Tago kalnuose ties kalnu Burkit (1187 m, už 94 km į pietus nuo Karagandos) nukrito nuo žirgo ir nusisuko sprandą Džuči-han. Jį palaidojo šalia Samarkando už 125 sieksnių nuo vartų į Bucharą.

Gegužės 28 Izeslav su 125 raitininkais, 5 bojarais ir 4 jų sūnumis vėl išžygiavo į Sweygrauwen ir Misse (žemė ~100 km į pietryčius nuo Rygos). Paėmęs Missej 665 livus į nelaisvę, liepos 5 jis grįžo į Zbaraš.

O jau po dešimt dienų Mindovė su 358 raitininkais, 5 bojarais ir 5 jų sūnumis patraukė į rytus ir liepos 29 paėmė Bolhov (miestas 55 km į šiaurę nuo Oriol Rusijoje) žemėse Wolfskin ir Lionshed (pastaroji – į rytus nuo Bolhovo iki Okos). Susidūrime už miestą žuvo 196 jo ir 75 Vsėvolodo Ramblėro sūnaus Bolhovo knezjo Gėorgo Svėtrigajlo. Rugpjūčio 5 jis grįžo į Sėvėriją. Po devynių dienų Gėorg atkovojo Bolhov, nukovęs jame 219 gynėjų.

Kašin 1227 m.

Rugpjūčio 15 Sakove (dabar – kaimas Saljkov Borispoljo rajone į pietryčius nuo Kijevo) mirė caras Mstislav. Po trijų dienų velionis palaidotas Torčėske.

Spalio 5 nesėkmingame žygyje į Kašin (nuotr. 26) už 23 varstų nuo Silahatos (152 km į šiaurės vakarus nuo Czinin Kinijoje) mirė Čingiz-han. Jį palaidojo už 25 varstų nuo kalno Borkan Kaldun (2451 m aukščio, už 195 km į šiaurės rytus nuo Ulan-Batoro) prie upės Orhon už 54 sieksnių nuo skardžio. Trumpą laiką prieš šį žygį Batu su Ičan-hanu buvo jo palapinėje. Pagal valdovo žmonos primygtino prašymo Batu atvedė pas Čingiz-haną. Tas, supratęs, kad Batu duoda gerus patarimus ir patikėjęs jo sugebėjimais, suteikė jam Džuči-hano valdžią.

Spalio 26 Čingiz-hano paliepimu jaunesnis velionio brolis Otčigin, pakėlęs Batu rytų polovų chanu, davė jam Džuči-hano ulusą ir vidurio armiją. Ičan-han gavo Sėjhuno, Arysjo ir Ču tarpupį.

Buvusius su Batu Bėrkė, Bėrkėčaro, Ila-Uduro, Šingkuro ir Tuka-Timuro tumanus papildė Hušidajo-Bajku, Mungaedu ir Ordu tumanai. Priedo jis gavo Šėbano ir Uradae tumanus. Tada Batu-han davė Šingkurui Urgėnč, o Hušidajui – savo dešinį sparną. Ordu tumane buvo keturi geriausi mongolų tūkstančiai, o Batu tumane – aštuoni tūkstančiai mangutų (gentis kaimyninė mongolams) ir du kypčakų ir kumanų tūkstančiai.

Spalio 15 Izeslav su 577 raitininkais, 5 bojarais ir 6 jų sūnumis išjojo į vakarus. Lapkritį jis ir Danil kariavo jatvegų žemę.

Lapkričio 25 Mindovė paėmė Zditov (šių metų – piliavietė prie Jasėljdos upės į šiaurės rytus nuo Drogičino Baltarusijoje). Tada krito 239 jo ir 315 jatvegų.

Po dviejų dienų lenkų bojarų patarimų Gėdovo knezj Svetopolk ir Otto sūnus Polonios hercogas (1202-1229) Vladislav II nužudė seime Lėsko.

Gruodžio 5 Izeslav sugrįžo į Zbaraš.

Vaidai

1228metais vasario 25 mirė Kovhorn. Velionį palaidojo Torčėske šventos Sofijos šventyklos kriptoje.

Po jo mirties Rusėje su dar didesne jėga įsiliepsnojo vaidai. Pinsko knezjai vėl užgrobė Čėrtoryjsk. Netrukus Danil atkovojo jį. Tada Rostislav Hornlav paprašė Rusės knezjų pagalbos. Ir vėl kilo tarpusavio karas.

Kovą į naujo valdovo rinkimus į mongolų vietovę Kėlurėn (Hara-Golo ir Ėro-Golo tarpupyje į šiaurę nuo Ulan-Batoro) iš Dašt-i-Kypčako išvyko: Batu, Bėrkė, Bėrkėčar, Tuka-Timur,Šėban ir Uradae su savo tumanais.

Isfahan 1228 m.

Kovo 18 Mindovė su 738 raitininkais, 58 bojarais, 57 jų sūnumis ir 7 Svetoslavo Vagėzi sūnaus Svetoslavo Gėrdėno (gimė 1215.1.10) raitininkais išžygiavo į Katbelową. Pagrobęs ten 519 jatvegų ir prijungęs prie savo valdų šią žemę, jis balandžio 8 už 27 varstų nuo Gorodno prie upės įkūrė pilį Voruta.

Balandžio 23 Gėorg Svėtrigajlo paėmė Suraž su žeme Rajbow, nukovęs 56 Izeslavo karius. Birželio 25 prie šios pilies sienos žuvo 58 Mindovės bojarai. Kiti 25 sugrįžo į Novgorod-Sėvėrskij. Rugsėjo 2 su Svėtrigajlo sudaryta taika.

Rugpjūčio 15 karalaičio Andrėso prašymu Izeslav su 1889 raitininkais, 757 pėstininkais, 35 bojarais, 57 jų sūnumis, 57 gridais, 81 otroku, 252 cholopais, 158 vežimais, 12 svaidytuvų ir 3 arkbalistomis išėjo į Danilo Kamėnėc. Po kiek laiko jis ir Riuriko sūnus Kijevo knezj (1223-1235) Vladimir Hardsvord, polovų chanas Kotan, Turovo (miestas Baltarusijos pietuose) knezj (1223-1241) Trėnjjota, Čėrnigovo, Kursko ir Pinsko kariaunos apstojo miestą. Tuomet Danil, išjojęs į Mazoviją, gavo iš Konrado karvedžio Pakoslavo kariuomenę. O per pasiuntinį Pavlą įtikino Kotaną pasitraukti. Kai prie apsupto miesto priartėjo lenkų kariuomenė ir atsitraukė polovai, likusieji išskubėjo namo. Tomis dienomis krito: 1798 polovai, 579 Mindovės, 385 Hardsvordo, 87 Pinsko knezjo Vladimiro Bravhovlėro, 15 Čėrnigovo knezjo (1225-1236) Mihailo Oldhorno, 12 Kursko knezjo Gėorgo Basvojso ir 298 Danilo. Kotan, išplėšęs Galičo žemę, nustraksėjo namolei. Tuo laiku Galič valdė Izeslavo sąjungininkas karalaitis Andrės. Po to Danil ir Vasiljko, Alėksandr Bravbozėr ir Pakoslav patraukė į Kijėv, tačiau Hardsvordo ir Mindovės pasiuntiniams pavyko sudaryti su jais taiką.

Rugpjūčio 28 šalia Isfahano (miestas Irane) Bajdžų, Tajnalo, Nakų, Asan-Tugano, Jatmaso ir Jisa-Guro tumanai pergalėjo Mankburny (nuotr. 27). Kai sultonas rikiavo 36 tūkstančius raitininkų kariuomenės sparnuose ir daugiau kaip 64 tūkstančius pėstininkus vidury, jo brolis Gijas ad-Din Abu-l-Muajjid Pir-šah su karvedžiu Džahanu Pahlavanu Ilči spruko. Pamatęs tai, sultonas grąžino pėstininkus į miestą, o vakare jo dešinysis sparnas puolė kairįjį mongolų sparną ir vijo juos beveik 56 varstus. Po saulėlydžio netikėtu smūgiu iš už kalvos mongolai parbloškė sultono kairį sparną ir, nustūmus jį į vidurį, apsupo sutrikdytą rikiuotę. Mankburny su nedaugeliu pavyko išsprukti, o jo dešiniojo sparno raitininkai po dviejų dienų išsibėgiojo. Netrukus mongolai atsitraukė už Džėjhun.

Rugsėjo 22 Izeslav buvo Tėrėbovlje, o spalio 7 atvyko į Stokį.

Ugėdėj han 1229 m.

1229metais Konrado prašymu Danil, Vasiljko ir ugrai kariavo Vladislavą II ir apgulė jo Kališ (Kalisz). Tuomet grįžtančius iš žygio prieš lenkus, jatvegus ir litvus, manančius, kad Bėrėst su jais taikoje, sutriuškino ten Danilo paliktas Pinsko knezj Vladimir.

Sausio 26 Mindovė su 355 raitininkais, 8 bojarais ir 8 jų sūnumis išvyko į Abend (žemė pietvakarinėje Kaliningrado srities dalyje). Pagrobęs ten 637 prūsus ir netekęs 10 saviškių, kovo 12 jis grįžo į Sėvėriją.

Balandžio 2 Kėlurėne, pagal Čingiz-hano testamentą, nauju mongolu valdovu išrinko Ugėdėj-haną (nuotr. 28).

Nedelsiant jis pasiuntė į Dašt-i-Kypčak, į Saksin ir į Bulgar Batu-hano, Subaedėjo, Kokošajo, paskui ir Kuktajo tumanus. O į Persiją – Čarmaguno iš sunitų genties, Banialo, Gatago ir Molaro tumanus. Po kiek laiko pats Ugėdėj su galinga kariuomene įsiveržė į Hitaj(šiaurės Kiniją už Didžiosios sienos).

Tuo laiku netoli ežero Battah (44 km į vakarus nuo Tbilisi) sultonas Mankburny sumušė daugiau kaip 40 tūkstantinę Lašos sesers Gėorgios karalienės (1223-1246) Rusudan kariuomenę.

Gegužės 15 Izeslav su 132 vėliavėlėmis iš 3253 raitininkų, 86 bojarais ir 23 jų sūnumis pradėjo žygį į Sandomir. Po dvylikos dienų prie Zavihosto (Zawichost, miestas ties Sandomir) jis nugalėjo Oppėljno (Oppeln, dabar – Opolė, lenk. Opole pietų Lenkijoje) hercogą Vladislavą III (1203-1281.11.13). Nukauti 747 jo ir 825 lenkai. Birželio 12 Mindovė grįžo namo.

Liepos 29 jis su 327 raitininkais, 24 bojarais ir 26 jų sūnumis leidosi į Henhedą (žemė ~43 km į šiaurę nuo Lomžos Lenkijos rytuose). Paėmęs ten 752 jatvegus į nelaisvę, rugpjūčio 27 atvyko į Zbaraš, o rugsėjo 15 – į Sėvėriją.

Rugpjūčio 15 Batu-han, Subaedėj ir Kuktaj prie Jaiko sumušė polovų, rytų bulgarų ir Saksino sargybos kariuomenę. Žuvo: 5364 Isaur-hano, 5250 Suktojo, 2595 Kokdajo, 53 Saksino, 50 bulgarų ir 368 Batu-hano, 371 Subaedėjo bei 287 Kuktajo raiteliai. Dar 450 Isaur-hano, 1350 antro, 839 trečio, 54 Saksino ir 47 bulgarai pateko į nelaisvę. Kokošaj ir dalis Kuktajo tumano pastatė pakeliui nuo Kuk-Irtyšo grandinę įtvirtintų stovyklų, kiekviena – dviem šimtinėm. Rugpjūčio pabaigoje totoriai apgulė Saksin.

Čėslavo dinar Plock 1229 m.

Tais laikais magistras Volkvin su kryžiuočių kariuomene, lėttais, livais ir estais, nukovus muštynėse žemėje Alsen (Braslavo žemė) du tūkstančius kareivių iš Littowes, atėmė iš pagonių pustrečio tūkstančio žirgų. Savo keliu jatvegai tuo pat metu plėšė Volynj.

Apie rugsėjo vidurį, kol Mankburny tris mėnesius apgula laikė tvirtovę Gag (šiuo metu – piliavietė ~13 km į šiaurės vakarus nuo Kazacho), Bėrkė-hano ir Bėrkėčaro kypčakai sumušė Ibėrios (šalis Kuros aukštupyje) gruzinus ties Gandzasar.

Spalį Prūsijos hercogui ir sudovų, bei vėnėdų dvasininkui Čėslavui kalė Plocke sidabrinius (nuotr. 29).

Tuomet Čarmaguno, Čagatajo, Bajdžu ir Jisa-Guro tumanai, nuniokojus Alamuto (dabar – tvirtovės griuvėsiai ant 200 m skardžio, ~100 km į šiaurės vakarus nuo Tėgėrano) apylinkę ir kelią iki Tabrizo, pasuko į Ardėbilj.

Lapkričio 25 Danilo prašymu Mindovė su 387 raitininkais, 369 pėstininkais, 28 bojarais, 17 jų sūnų, 27 gridais, 72 otrokais, 75 cholopais ir 37 vežimais išėjo į Galič. Ten pat traukė polovai. Prieš tai Svordhot, sužinojęs, kad bojaras Sudislav, palikęs mieste karalaitį, išvyko į Ponizję (Dnėstro ir jo kairės intako Sėrėto tarpupį), per tris dienas atskubėjo prie Galičo. Po dviejų dienų, sulaukęs Ingvaro sūnaus knezjo Vladimiro kariaunos, Danil apsupo Galič. Kai atvyko Izeslav ir polovai, jau gruodžio 6, po neilgos apgulties, gynėjai atvėrė jiems vartus. Grumtynėse už miestą žuvo: 784 Mindovės, 373 Kotano, 270 Svordhoto ir 603 ugrai. Karalaitį Andrėsą su maištingu bojaru Sudislavu paleido į Hungarią. Po dešimt dienų Izeslav grįžo į Zborov.

Lapkritį Čarmaguno, Čagatajo, Gatago ir Molaro tumanai išvijo iš Mugano sultono Mankburny raitininkus.

1230metų sausio 18 popiežius (1227-1241.8.21) Grėgorius IX ragino Teutonų ordino riterius už nuodėmių atleidimą pulti prūsus ir atkariauti iš jų rankų žemę

Sausį ir vasarį Mindovė su 36 vėliavėlėmis iš 886 raitininkų kariavo Zelonią (žemė Dauguvos žemupyje į pietus nuo Ogrės), kurioje paėmė 7583 livus į nelaisvę. Kovo 5 jis grįžo į Novgorod-Sėvėrskij, o netrukus patraukė į Witingą.

Kovo 25 Izeslav išsivedė iš Sudovios (žemė ~60 km į vakarus nuo Witingos) 795 prūsus į nelaisvę. Gegužės 3 jis grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Dar XX amžiaus pradžioje Ukrainoje, šalia Torčėsko piliavietės, buvo kaimas Prusy (nūnai – Bušėvo ties Rakitno), kaimas Prusy netoli Kamėnkos Čėrkassy srityje tapo Mihajlovka, o kaimas Krivė yra už 85 km į pietvakarius nuo Kijėvo. Jų pavadinimai kilo nuo prūsų.

Kovo 12 Hungarios princas Bėla, įveikęs su didele kariuomene pripildytus liūtimis, vandeniu ir purvu Karpatų tarpeklius, išvien su Sutojo sūnaus Bėgovėrso polovais apstojo Galič. Po bevaisių šturmų, kai liga pradėjo kirsti jo žmones ir priartėjo Danil su Konrado pulkais, bei Kotano polovai, Bėla, balandžio 15 palikęs kariuomenę, nustraksėjo namolei. Paskui išskubėjo ir Bėgovėrs su saviškiais. Daug ugrų paskendo Dnėstre, daugelis mirė, kitus galičai nukovė ir paėmė į nelaisvę.

Tuo laiku, peržiemojęs Mugane, Čarmaguno tūkstančiai nusiaubė kurdų žemes (Irako šiauryje ir Urmijos sritį) ir sutriuškino netoli Tuso Nišapuro būrį. Tada su Čarmagunu buvo dalis Batu pajėgų.

Rugsėjį Gėrmanios (Vokietijos) ir Bohėmios(karalystė vakarų Čekijos dalyje) šiaurėse, Polonioje, bei Gotlando saloje dominikonai skelbė kryžiaus žygį į Prūsiją.

Rugsėjo 12 popiežius patvirtino Teutonų ordiną Prūsijos užgrobimui.

Kitą dieną Tovtovil paėmė Voslonim (dabartinis Slonim Baltarusijoje).

Tuomet Mindovė žygiavo į Zelonią. Pagrobęs ten dar 2675 livus į nelaisvę, lapkričio 3 jis grįžo į Stokį, o gruodžio 5 – įNovgorod-Sėvėrskij.

Sultančuk 1262 m.

Rugsėjo 14 netikėtai stiprus šaltis Rusėje sunaikino grūdų derlių. Rugių kaina šoktelėjo daugiau kaip 12, o kviečių – 14 kartų. Vėliau jos išaugo dar 40%. Smolenske rugių kaina išaugo 48 kartus! Prasidėjo badas, ligos ir maras. Žmonės valgė giles, samaną, žievę, šunis, kates ir lavonus. Novgorode Didžiame mirė nemažiau kaip 63 tūkstančiai, Smolėnske – daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių.

Lapkričio 28 Vasiljko paėmė Bėlz, nukovęs jame 292 karius, o Alėksandr pabėgo į Pėrėmyšlj. Vėliau, kai Danil priartėjo prie Pėrėmyšljo, tas spruko į Hungarią.

Gruodį Čarmagun ir Jatmas išvijo sultoną Mankburny iš Mugano (nuotr. 30).

Hėrmann Balk 1226 m.

Tais laikais Teutonų ordino magistras Hėrmann iš Balko (nuotr. 31 – jo portretas, perpieštas iš 1226 metų sidabrinio pinigo – nuotr. 32, kuriame mažomis raidelėmis išspausdintas lotyniškas tekstas) su savo riteriais pirmąkart įsiveržė per Vislą į Prūsiją ir pradėjo jos užkariavimą. Jų koviniu šūkiu buvo: “Taip nori Dievas!“. „Tau, Viešpaties Dvasią,šiame krašte mes vykdome Tavo valią. Gelbėk mus Viešpatie! Šlovė Dievui Tėvui aukštybėje!“ – skelbia lotyniškas užrašas Teutonų monetoje.

Hėrmanno Balko dinar 1226 m.

Hėrmann gimė 1157 metais Balko kaime (netoli Bramšė Vokietijoje), 1169-1177 metais mokėsi Padėrborno seminarijoje, nuo 1178 metų – diakonas Balke, o 1182 metais, tapęs vikaru, išvyko į Siriją. Nuo 1189 metų – karo ligoninės Jeruzalėje pastorius, kurioje kitąmet kapelionas Konrad ir kanauninkas Burgard įkūrė Teutonų ordiną. 1195 metais paskirtas dekanu, o nuo 1202 metų – šventikas-bėnėficiarijus (turinčiu privilegiją). Nuo 1218 metų Prūsijoje, o 1225 metais tapo jos šventiku ir vyskupu, nešančiu lazdą prieš Ordino aukščiausio šventiką. 1226-1239 metais jis buvo Ordino magistru Prūsijoje ir Sklavonioje (Sclavonia, dabar – Slovėnija), o nuo 1237 birželio iki 1238 metų sausio – ir šventos Marijos teutonų namo Livonijoje magistru. 1239 metais Teutonų ordino didis magistras (1239-1240) Konrad iš Tiuringėno atleido jį iš pareigų, o po keturių metų, kovo 5 Hėrmann mirė Marburge.

Į kryžiuočių kariuomenę savo noru atvykdavo riteriai iš visos katalikų Europos, o jos pagrindą sudarė kareiviai iš Miunstėro vyskupijos, Gėljdėrno ir Juliho grafysčių (Münster, Geldern, Jülich Vokietijoje). Jie tikėjo, kad žuvus grumtynėse, išpirks savo nuodėmes, o Dievas pasirūpins jų sielomis ir paims juos į rojų. Ištarnavęs vienerius metus – maldininko įžado laiką, kryžiuotis pelnydavo nuodėmių atleidimą ir galėjo grįžti namo. Už drąsą ir pralietą kraują Ordino vadovai įšventindavo eilinius kareivius į riterius, o už ilgametę tarnybą suteikdavo jiems žemės sklypą savo valdose ir mokestines lengvatas. Geriausius palikdavo ir po išbandymo laikotarpio, bei vienuolių pritarimu jie tapdavo Ordino broliais. Kasdieniniai pratimai, griežta tvarka ir geri šarvai darė jų sunkią kavaleriją rimta jėga.

1231metais Batu kariavo Objo slėnį nuo Tomj iki Irtyšo žiočių ir jo žemupį.

Sausį, staiga apsupus Gandzą, Čarmaguno ir Jatmaso raiteliai su daugybe pagalbininkų už savaitės pralaužė svaidytuvais jos sieną. Paėmus miestą, jie išsivedė daug moterų ir vaikų. Paskui jų tumanai užgrobė pilį Hajzan ties Bajlakan, Maragą, nuniokojo Arran ir užvaldė Tabriz. Vasarį Mankburny netikėtu antpuoliu susigrąžino Gandzą.

Vasario 24 Andrėsą, jo sūnų Bėlos ir Andrėso pulkai paėmė Jaroslav (miestas Lenkijos pietryčiuose), nukovus jame 203 Danilo karius, dar 7 paėmė į nelaisvę. Kovo 5 Bėla įžengė į Vladimir-Volynskij, kurio gynėjai atvėrė jam vartus, o karalius netrukdomai įėjo į Galič. Karalaitis Andrės atgavo Galič, o Alėksandr – Bėlz ir Čėrvėn. Kovo 13 karalaitis Andrės su Galičo, ugrų ir Bolohovo knezjų pulkais nugalėjo Danilą ir Vasiljko prie Vilijos upės šalia Šumsko. Po trijų dienų Danilo būrys sutriuškino jį ties Bėlobėrėžjė (galima piliavietė – apie 19 km į šiaurėsrytus nuo Hmėljnickij).

Kovo 31 Mindovė pastatė pilį Izeslav (miestas Hmėljnickijo srityje) Lithedos žemėje.

Mintėlj 1275 m.

Birželį ir liepą Konrado prašymu jis buvo Polonioje. Liepos 6 Izeslav užgrobė pilį Zavesk už 57 varstų nuo Krakovo (galima piliavietė – Zamkova kalva 51 km į šiaurės vakarus nuo Krokuvos), už kurią žuvo 748 jo ir 213 Krakovo (1227-1238) hercogo Hėnriko I karių. Po šešiolikos dienų Mindovė grįžo į Zbaraš.

Tuo metu Čarmagun užvaldė tvirtovę Bėrkri (šių metų – piliavietė Bėrgri-kala į šiaurės vakarus nuo ežero Van Bėndi-šahu žemupyje) ir Hilat. Rugpjūčio viduryje mongolai, vijus Mankburny raitininkus, iškapojo juos Amide, bet keturiems tūkstančiams jų pavyko ištrūkti. Sultonas su šimtine nušuoliavo į Mufargin (nūnai – Silvan 74 km į šiaurės rytus nuo Dijarbakiro), prie kurio dar kartą buvo apsuptas ir vėl išspruko, tačiau netoliese jį užmušė vienas kurdas. Neilgai trukus Egipto sultonas (1218-1238) al-Kamil Nasir ad-Din užėmė Amid.

Rugsėjo 18 Izeslav pastatė bokštą viduryje Zbaraše, o spalio 6 – tris sienos bokštus.

Po aštuonių dienų jis su Konradu užkariavo Vizną (miestelis 52 km į vakarus nuo Bėlostoko). Tuomet Mindovė neteko 586, Konrad – 627, o Movkoldo sūnus žemaitų (1229-1248) ir prūsų (1227~1283) knezj Svetoslav Mintėlj (nuotr. 33– jo atvaizdas, perpieštas iš 1275 metų varioko) – 363 saviškių.

Gruodžio 7 Izeslav grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

1232metais sausio 12 Danil ir Vasiljko sumušė ties Šumsk karalaitį Andrėsą su Alėksandru ir Bolohovo knezjais, nukovus 7513 ugrų, 204 Bravlbozėro ir 326 Vladimiro Igorjo sūnaus Gėorgo Bujhoumo karius. Po trylikos dienų Mindovė atkovojo iš ugrų Gusetin žemėje Staendingfaersil.

Gegužį Vladimiro ir Suzdaljo didis knezj (1212-1216, 1218-1238) Vsėvolodo sūnus Gėorg Kislavėr žygiavo į Sėrėnsk (dabar – kaimas 50 km į pietvakarius nuo Kalugos Rusijoje) prieš Mihailą Oldhorną. Su juo buvo brolis – Novgorodo Didžio (1230-1236) ir Pėrėjaslavljo (Zalėskijo, 1212-1238) knezj Jaroslav Bėaevulf bei kito brolio Konstantino sūnūs knezjai: Jaroslavljo (1218-1238) – Vsėvolod Kovvojs ir Bėloozėro – Vasiljko. Nepriėjęs iki Sėrėnsko, Gėorg pasuko atgal, nes tada Batu tumanai kariavo rytų bulgarų žemę prie Kamos ir priartėjo prie jo valdų. Bėaevulf su sūnėnais sudegino Sėrėnsk ir apstojo Mosaljsk (miestas 84 km į vakarus nuo Kalugos). Gegužės 26 prieš juos į Mosaljsk patraukė Izeslav ir Oldhorno sūnus Rostislav Kovsobhaz.

Tais laikais Čarmagun, išgrobstęs Hilat, paėmė didelį grobį.

Birželio 7 dieną 215 Mindovės karių paliko Gusetin, o dar 32 pasidavė ugrams.

Birželio 20 grumtynėse už Mosaljsk nukauti: 753 Izeslavo, 212 Rostislavo ir 2158 Jaroslavo su bojarais Ivanu Bošu ir Oldanu. Dar 85 Bėaevulfo kariai pateko į nelaisvę. Tada tas sudegino pasėlius prie Mosaljsko ir nuniokojo ten kaimus. Birželio 25 muštynėse prie Sėrėnsko Mindovė prarado 857, o Kovsobhaz – 285 savo. Po trijų dienų su Jaroslavu paimta taiką, pagal kurią Izeslav grąžino jam belaisvius. Nieko nepešęs, Bėaevulf pasitraukė. Liepos 23 Mindovė grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Rugpjūčio 24 muštynėse su Kovvojsu prie Sėrėnsko žuvo dar 521 Izeslavo karys. Likusieji rugsėjo 8 sugrįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Tą pačią dieną Mindovė užbaigė statyti akmeninį bokštą Novgorodo-Sėvėrskijo kremliuje.

Rugsėjo 25 Svetoslavo Stilo sūnus bojaras Vasilij už 38 grivinas aukso pardavė jam žemę Litheda.

Spalio 28 Izeslav pastatė dar penkis medinius bokštus Novgorodo-Sėvėrskijo sienoje.

Žiemą Batu, Subaedėj ir Kuktaj tęsė karą prieš rytų bulgarus Itiljo, Kamos ir Čėrėmšano tarpupiuose.

1233metais Vladimir Hardsvord išvarė Kijėvo šventos Marijos bažnyčios priorą su kitais katalikų vienuoliais, kad jie neįrodytų, kiek toli ortodoksų tikėjimas nuo tiesos.

O Čarmaguno raiteliai iškapojo Ėrzėnko (šiuo metu – Ėrzindžan Turkijoje) gyventojus.

Balandžio 13 Mindovė, paėmęs Kobud (nūnai – Starokonstantinov 248 km į pietvakarius nuo Kijevo), prarado 535, o ugrai – 86 karius. Žuvusius palaidojo pilkapyje („v holmė“) prie vartų į Bėlėv už 26 sieksnių nuo sienos. Kartu su šuo miestu Izeslavui atiteko žemė Slubiord. Po keturių dienų jis atkariavo Gusetin, grumtynėse už kurį žuvo 81 jo ir 89 ugrai.

Gegužės 8 tie, bandydami atkovoti Kobud, neteko 826, o Izeslav – 75 savo karių. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Bėlėv už 36 sieksnių nuo sienos. Dar 585 ugrai ir 718 Mindovės krito po keturių dienų muštynėse, prie Slučj upės, netoli Kobudo. Juos palaidojo pilkapyje prie upės už trijų varstų nuo miesto.

Gegužės 15 už žygį į Gusetin Svordvot atidavė Izeslavui į tėvoniją pilis Lubėn (šiųmetis Lubny 185 km į rytus nuo Kijevo) su žeme Brokentuth, Piretin (miestas netoli Lubny) su žemėmis Axbat ir Axblejd, Polkostėnj (mūsų dienomis – kaimas Povstėnj 11 km į pietryčius nuo Piretino), Radogosč (nūnai – piliavietė į pietus nuo Lokotj už Nėrusos upės Brensko srityje Rusijoje) žemėje Kurvraetaegri, bei Titov (dabar – kaimas Gorodisčė 18 km į šiaurės rytus nuo Lubny).

Birželio 26 Mindovė su 3557 kariais iš 3 pulkų, 3 bojarų vėliavėlių, 2 jų sūnų vėliavėlių ir 17 raitininkų vėliavėlių, su 517 cholopų ir 319 vežimų išėjo iš Novgorodo-Sėvėrskijo. Jis, Danil su polovais ir Vladimiro Hardsvordo pulkai ėjo prieš ugrus. Prieš tai knezjai prisiekė vienas kitam cerkvėje.

Liepos 19 ant tilto per Lėpą (35 km į pietvakarius nuo Lucko, nūdien – Lipa) šalia Pėrėmiljo Svordhot ir jo sąjungininkai susidūrė su karalaičio Andrėso ir ugrų karvedžio Danišo kariuomene. Ugrai praradus aršiuose grumtynėse 554 saviškius, atsitraukė į Galič, palikus savo svaidytuvus. O Izeslav, išdavęs Danilą, netikėtai išėjo. Vladimir, nujautęs pavojų, išskubėjo į Kijev. Išjojo ir polovai. O Danil su Vasiljko, kai prie jų atėjo Galičo pulkai ir dalis jo bojarų, sumušus ugrus prie Dnėstro, liepos 26 apstojo Galič. Kitą dieną Mindovė užgrobė Svordhoto Tihomlj, kovoje už kurį žuvo 216 jo ir 28 Danilo. Rugpjūčio 5 Svordhot paėmė mažą Galičo sieną.

Rugsėjo 28 ugrų būrys nesėkmingai ėmė Kobud. Tuomet krito 135 jų ir 85 Izeslavo. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Bėlėv už 22 sieksnių nuo sienos.

Lapkričio 10 Gusetino kariai paliko miestą, perleidus jį ugrams.

Gruodžio 2 Danil ir Vasiljko užkariavo Galič, kuriame tą pačią dieną mirė karalaitis Andrės.

Gruodžio 15 Vasiljko, pažadėjęs paleisti gynėjus, klasta užėmė Izeslav su žeme Litheda ir iškapojo: 232 Mindovės, 26 Kotano, 12 Rostislavo sūnaus Glėbo Svordhazforso, 18 Vikinto ir 8 Skolomėndo karius. Po dvylikos dienų jis užgrobė Ladyžin, nukovęs dar 73 Mindovės. Kartu su Ladyžinu jam atiteko žemė Dovcurv. Sekančią dieną Vasiljko paėmė Lėkovnę, išžudęs 76 jos gynėjus, o Danilo būrys – Komov, kuriame Izeslav prarado dar 86 saviškius.

1234metais vasario 2, po ilgo ir kruvino karo mongolai pavergė Hitaj, kurio imperatorius (nuo 1224 m.) Šou-siuj pasikorė.

Kovą ir balandį Mindovė buvo žemėje Witinga, kur paėmė į nelaisvę 545 bortus(gentis iš žemės Barthen ~150 km į vakarus nuo Witingos).

Tuo pačiu laiku Teutonų ordino riteriai išvarė prūsus iš žemės Culm, o 500 Majssėno (Meissen, miestas netoli Drėzdėno) markgrafo (1222-1288) Hėnriko III iš Ėrlauhto vokiečių karių kariavo Pomesanią (rytų Vislos deltos pusė).

Gegužės 2 Izeslav grįžo į Zborov.

Praslinkus devyniolikai dienų ties Dubrovno (miestelis į rytus nuo Oršos Baltarusijos rytuose) Bėaevulf nugalėjo Vasiljko Bravėro sūnaus Litvos knezjo (1229-1235) Glėbo Bigbėro kariauną, iškovęs 1317 litvų. Dar 75 pateko į nelaisvę. Prieš tai Glėb vos nepaėmė Rusos (šiųmetė Staraja Russa į pietus nuo Novgorodo).

Rugpjūčio 5 mirė Izeslavo brolis Vsėvolod. Kitą dieną tą palaidojo už penkių sieksnių nuo Novgorodo-Sėvėrskijo kremliaus vartų.

Rugsėjo 12 Mindovė paėmė Gluhov (miestas už 54 km į pietryčius nuo Novgorodo-Sėvėrskijo) žemėje Vumaensheda. Grumtynėse už miestą krito 771 jo ir 620 Mihailo Grėjvulfo karių.

Gruodžio 26 Oldhorn ir Izeslav išėjo į Kijev. Mindovės kariauną iš 8876 karių sudarė: 14 raitininkų, 3 gridų ir viena otrokų vėliavėlė, 5 pulkai ir didelis pulkas. Gurguolėje buvo: 248 cholopai, 235 vežimai, 31 svaidytuvas, 5 mūradaužiai ir 6 arkbalistos. Mihail turėjo 7336 saviškius.

Tais laikais Čarmaguno, Čagatajo, Duhados, Hadaho ir Molaro tumanai, išgrobsčius Persiją ir dar kartą ją pavergus, žiemojo Mugane.

Kijėvo knezj

1235metais sausio 6, su Danilo pulkų priartėjimu, Mindovė ir Oldhorn nutraukė Kijevo apgultį ir išėjo. Izeslav prarado 215, o Mihail – 614 saviškių. Sujungęs su Hardsvordo kariauna, Danil apsupo Čėrnigov ir penkis mėnesius niokojo jo žemę, užgrobęs Horobor (dabar – Makošino), Snovsk (šiųmetis Sėdnėv) ir Sosnicą. Bet Mihail nugalėjo apgulančius.

Pavasarį, išsiskirsčius į visas puses, Čarmaguno raiteliai veržliu antpuoliu išgrobstė Mugano apylinkę ir vėl sugrįžo namolei.

Balandžio 5 Mindovė, Danilo prašymu, su 35855 kariais išėjo į Mazoviją Jų skaičiuje buvo: 189 bojarai, 3815 raitelių, 28576 pėstininkai ir 3275 otrokai. Gurguolėje buvo: 3687 cholopai, 3213 vežimų, 5 arbos(dideli 4 sieksnių ilgio dengti vežimai su šaudymo angomis), 75 svaidytuvai ir 36 mūradaužiai. Netrukus prie jo prisidėjo Kotan su 3715 raitelių. Balandžio 30 mūšyje prie Plocko su Konrado lenkais žuvo: 12279 Izeslavo, 1623 Kotano ir 12928 Konrado. Paskui Mindovė ir Kotan patraukė link Hardsvordo Zvėnigorodo (Vėta Počtovaja 17 km į pietvakarius nuo Kijevo).

Tuo laiku Svordhot vėl puolė Čėrnigov, panaudojęs mūradaužį ir galingą svaidytuvą, kuris svaidė už 188 sieksnių 16 pūdų (262 kg) svorio akmenis. Oldhorn ir jo pusbrolis Glėbo sūnus Mstislav paėmė su tuo taiką, ir Danil per Kijev patraukė namo. Tada vienas Kotano būrys nusiaubė keletą kaimų netoli Kijevo. Vladimir, sužinojęs apie Mindovės kėslą susidoroti su jo, maldavo Danilą pagalbos. Tas sutiko, ir jie skubomis nuėjo į Zvėnigorod, nes prie jo artinosi Izeslav ir polovai. Tačiau ten jų laukė tik Kotano būrys. Vladimir jau norėjo grįžti, bet Danil padrąsino jį muštynėms.

Gegužės 3 Svetoslav Mintėlj paėmė iš Glėbo Bigbėro Slonim (nūnai – piliavietė ~17 km į pietvakarius nuo Slonimo Baltarusijoje) su žeme Crismen.

Gegužės 22 Mindovė ir Kotan ties Torčėsk nugalėjus Danilą, sučiupo mieste jo vaivadą Miroslavą ir daug bojarų. Svordhot paspruko iš muštynių lauko į Galič, o polovai paėmė į nelaisvę Hardsvordą. Krito: 1656 Izeslavo, 275 Kotano, 1512 Danilo ir 523 Vladimiro.

Tądien Mindovė gavo iš Hardsvordo Volkovysk, Huz ir pilis: Bob, Boruvsk, Bronzy, Bukas, Busov, Huny, Kablis, Kalvkajmelės, Romanov, Sluski, Solenikį, Stramėlj, Uglis, Vartas, Zėv, Zul ir Strumėnj su žemėmis Claimingturtl ir Turtlstouna. Torčėsk atiteko Kotanui. Gegužės 23 už laisvę Vladimir atidavė Mindovei pilį Buguv ir 900 auksinių grivinų.

Gegužės 23 Vitovt paėmė iš Glėbo Bigbėro pilį Losk.

Paskleidęs gandus, kad žygiuoja į Vladimir-Volynskij, Izeslav su polovais patraukė į Kijev. Gegužės 29 sąjungininkai su Čėrnigovo kariauna paėmė miestą, kurį gynė: 78 bojarai, 1545 kariai ir 275 cholopai su 87 svaidytuvais, bei 51 arkbalista. Žuvo dar: 1918 Mindovės, 701 Kotano, 572 Mihailo ir 1578 Hardsvordo. Tuomet Vasiljko su Danilo pulku skubėjo iš Galičo į Vladimir-Volynskij.

Kartu su Kijevu Mindovei atiteko žemės: Berscaver, Grojna, Lettowia, Perlayn, Rat, Salwisowe, Shonei ir Thanowyk. Po miesto paėmimo miestiečiai atsipirko pinigais, o Izeslav iškart įvedė mokestį gyvenantiems jame užsieniečiams.

Netrukus jis su polovais nužygiavo į Vladimir-Volynskij, kurį saugojo Vasiljko. Tada bojarai sukėlė maištą prieš Danilą ir tas paspruko į Hungarią.

Liepos 8 Mindovė pastatė penkis sienos bokštus Strumėnje (nūnai – kaimas 58 km į rytus nuo Rogačėvo Baltarusijoje).

Rugpjūčio 7 Mihail Oldhorn perleido į tėvoniją Izeslavui miestą Blagiė svetyė ir pilis: Baslą, Mėrsk žemėje Lettowia, Novgorodok, Sunav ir Torg.

Kitą dieną už tarnybą Mindovė paskyrė į tėvoniją Vojšėlkui Novgorod-Sėvėrskij su žeme Hajhaetsheda, Radogosč ir Sosnicą, Girstutui – Mėrsk su kaimais ir Volkovysk, o tėvui grąžino Tėrėbovlj su žeme Crukedleg. Priedo Vojšėlkui už užpirkimą („zakup“ – išpirkimo teise iš gautų mokesčių) jis davė pilį Uglis.

Rugsėjo 15 Izeslav užgrobė Kotano Zborov, grumtynėse už kurį krito 1737 jo ir 713 polovų. Kartu su miestu jam atiteko žemė Bowawl. Po aštuonių dienų jis paėmė taiką su Kotanu.

Rugsėjo 25 Svetoslav Mintėlj už 52 kalavijus išnuomojo Mindovei už atpirkimą 20 metų po 27 grivinas sidabro (joje buvo 48 baltos kunospo 0,85 g sidabro) per metus pilį Sur su žeme Sicule ir 350 slavais.

Spalį Izeslav pastatė Zborove cerkvę.

Tuo laiku jo prašymu lenkai, polovai ir dalis rusų įsiveržė į Danilo žemes.

Spalio 7 Mindovė išėjo į Danilo Sambor. Jo kariaunoje iš 8075 karių buvo: 200 bojarų, 525 raitininkai, 7223 pėstininkai ir 127 otrokai. O gurguolėje: 525 cholopai ir 523 vežimai. Ten pat traukė Kotanu su 5879 saviškiais. Po aštuoniolikos dienų jie užgrobė miestą, grumtynėse už kurį žuvo: 552 jo, 515 polovų, 265 Svordhoto ir 268 Svordvoto. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Gorodok (28 km į vakarus nuo Ljvovo) už 52 sieksnių nuo miesto sienos. Sambor su žeme Bowrambar atiteko Izeslavui.

Spalio 27 Vsėvolod Vitovt už Samboro paėmimą atidavė jam į tėvoniją pilis Sėmsk ir Nėmizą.

Lapkričio 2 Mindovė paėmė Kotanui Bučač (miestas 58 km į pietus nuo Tėrnopoljo). Nukauti 685 Izeslavo, 552 polovai ir 212 Svordvoto. Po penkiolikos dienų Sambore Danil prarado dar 637, o Mindovė – 62 savo. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Gorodok už 41 sieksnio nuo miesto sienos.

Lapkričio 22 Oldhorn su 25875 kariais ir Izeslav užkariavo Galič. Tada Mihail neteko 756, Mindovė – 2576, o Vasiljko – 752 saviškių. Po penkių dienų Izeslav atvyko į Tėrėbovlj, o gruodžio 15 grįžo į Kijev.

Lapkričio 26 Trėnjjotos sūnus Mstislav Ringold su tėvo kariauna ir Mindovės būriais nugalėjo ties Mogiljno (miestas 66 km į pietvakarius nuo Minsko) Danilo sūnų Lėvą Givsoką ir Sėmiono Zikbujo sūnų knezją Dmitriją Obėjgodą. Pirmas atvedė būrius iš Vladimiro-Volynskijo ir Lucko, antras – iš Drucko (nūnai – kaimas už 8 km į pietryčius nuo Toločino Baltarusijos rytuose) ir Starodubo. Prie jų prisidėjo būrys iš Pėrėjaslavljo (Zalėsskij), kurį atsiuntė Jaroslav Bėaevulf. Muštynėse krito: 4135 Trėnjjotos, 701 Izeslavo, 526 Lėvo ir 572 Dmitrijo. Tą pačią dieną prie Litvos Novgorodo vartų užmušė keturis Mindovės karius. Po keturių dienų Ringold su litvais ir Izeslavo būriai paėmė Novgorod, grumtynėse už kurį krito: 1182 Trėnjjotos, 620 Mindovės ir 504 Glėbo Bigbėro, o 126 Glėbo kariai pateko į nelaisvę. Tada Ringold tapo Izeslavo vietininku Litvos Novgorode.

Rudenį Čarmaguno raiteliai, vėl nusiaubus Gandzą, su daugybe belaisvių, gyvulių ir dideliu grobiu patraukė į rytus. Tuo pat laiku iš Dašt-i-Kypčako į Mongoliją judėjo Batu-han, Subaedėj ir Kuktaj.

Gruodį Danil ir Vasiljko su lenkais nuniokojo Galičo žemę ir buvo šalia jo vartų. Kai jie sugrįžo namolei, galičai išžygiavo į Kamėnėc. O pasiųsti Mihailu ir Mindove Bolohovo knezjai, išgrobstus Homoros (Slučjo kairės intakas Hmėljnicko srityje) slėnį drauge su galičais, nusiaubė Kamėnėco apylinkę ir paėmė ten daug belaisvių. Netrukus juos sutriuškino jau paleisto Vladimiro Hardsvordo kariai su būriu iš Krėmėnėco ir torkų raiteliais. Patekusius į nelaisvę knezją Gėorgą su kitais Bolohovo knezjais atvedė pas Danilą į Vladimir-Volynskij.

Gruodžio 25 Izeslav ir Vojšėlk paėmė Svetoslavo Svordhoto Starodub (miestas Brensko srityje Rusijoje). Tada krito 767 Mindovės, 566 Vojšėlko ir 525 Svetoslavo kariai. Miestas atiteko Vojšėlkui į tėvoniją. Po dviejų dienų už tarnybą Izeslav atidavė Ringoldui už atpirkimą Solenikį.

Litvos knezj ir vadovas

1236metais vasario 19 popiežius pavedė savo legatui Livonijoje ir Prūsijoje Viljhėljmui iš Modėnos surengti kryžiaus žygį prieš pagonius Livonijos pagalbon.

Kovo pradžioje, po Čingiz-hano palikuonių ir didikų kurultajo, Batu-hano, Mėngu-hano, Bučėko, Gujuk-hano, Kadano, Kulkano, Buri, Bajdaro, Ordu, Šėbano, jo sūnaus Bulgajo, Subaedėjo, Tanguto ir kitų mongolų karvedžių tumanai patraukė iš mongolų sostinės Khara-khorino(nūnai – piliavietė prie upės Orhon 320 km į pietvakarius nuo Ulan-Batoro) į vakarus. Ugėdėj-han. liepė jiems užkariauti: madžarus (rytų vengrus), bašgirdus, Bular, assus, Bulgar, Rusę ir Sugdak.

Apytiksliai, visos madžarų pajėgos su būriais jų įtvirtinimuose galėjo siekti 24 tūkstančius, kypčakų – 80 tūkstančių, bašgirdų – 20 tūkstančių, mordovų („mordva“) – 15 tūkstančių, bulgarų – 50 tūkstančių, o visų rusų – 380 tūkstančių karių.

Iki gegužės Izeslav ir Mihail reikalavo iš Danilo paleisti Bolohovo knezjus, kitaip grasino karu. Tačiau tas nesutiko.

Gegužės 3 Mindovė išėjo iš Novgorodo-Sėvėrskijo į Podgorjė (gal būt – Gorodisčė 9 km į pietryčius nuo Samboro). Jo kariaunoje iš 9301 kario buvo: 245 bojarai, 3121 raitininkas ir 5633 pėstininkai. Ir, be to: 2351 cholopas, 1253 vežimai, 5 arbos, 7 svaidytuvai, bei 7 tvirtovių arkbalistos. Tada Oldhorn iš Galičo ir Izeslav kartu su polovais, o taipogi Konrad iš Mazovijos žygiavo į Volynj. Netikėtai, kol Mihail laukė Izeslavo ties Podgorje, polovai pasuko į Galič ir, išgrobsčius jo žemę, nužygiavo namolei. Sužinojęs apie tai, Oldhorn skubiai grįžo į Galič. Tuo laiku Konrad, praradęs vieną savo būrį susidūrime su Vasiljko kariauna prie Čėrvėno, irgi išskubėjo namo. Tada naktį daug jo karių paskendo, persikeldami per Vėprj (dabartinis Vėpš, Wieprz). Gegužės 28 Danil ir Vasiljko paėmė Mihailo Pėrėmyšlj, nukovęs 517 gynėjų.

Gegužę priešakiniai Batu-hano, Šėbano, Tanguto ir Ordu tumanai užbaigė keturiolikos metų tęsusi Didžios Hungarios (šalies tarp upės Obj ir Uralo viršukalnių) pavergimą. Po to, gyvenusių ten madžarų, paskatirų ir kitų rytų ugrų genčių žemės buvo nusėti kaulais ir degėsiais.

Gegužės 29 dieną 207 tūkstantinė mongolų ir totorių kariuomenėiš 23 tumanų, kiekviename – apie 9 tūkstančius raitelių su 9,1 tūkstančio ujgurų iš Orisujo junginio, 2,5 tūkstančio ujgurų iš dviejų atskirų jų tūkstančių ir aštuoniais burtasų šimtiniais persikėlė per Jaik ir įsiveržė į Rytų Europą.

Juos vedė: Batu-han, jo brolis Sakanak, Čingiz-hano sūnus Kulkan, Čingiz-hano sūnaus Tuluj-hano sūnūs: Mėngu-han ir Bučėk, Ugėdėj-hano sūnūs: Gujuk-han, Kadan ir Kutan, Čagatajo sūnus Bajdar, Čagatajo sūnaus Mutugaeno sūnus Buri, Džuči-hano sūnūs: Ordu, Šėban, Šingkur, Tangut ir Tuka-Timur, Ordu sūnus Kurumsi, ujmakutų genties vado Aebugaeno sūnus Burandaj, Bėrkė, bei mongolų karvedžiai: Subaedėj, Bulgaj, Biriuj, Ila-Udur ir Kuktaj.

Jiems į pagalbą, grandinės įtvirtintų tūkstančių stovyklų statymui nuo Kuk-Irtyšo iki Jaiko žemupio Ugėdėj skyrė dar devynis tumanus: Čingiz-hano brolio Baeljgutajo, Džuči-hano sūnaus Buvalo, Mėngu-hano sūnaus Togrulo, Čagatajo sūnaus Mauči, Ordu sūnaus Sartaktajo, Bėrkėčaro, Batu sesers vyro Kartano, Ugėdėj-hano sūnaus Kaši sūnaus Hajdu ir Subaedėjo sūnaus Pėta-hano. Toliau ši grandinė siekė jo stovyklą.

Iš viso Ugėdėj davė Batu-hanui 301583 geriausius savo raitelius.

Išsipildė tai, apie ką tuo laiku kalbėjo Europoje: Gogo žydai iš Rytų su daugelio Magogo tautų pradėjo karą už pasaulį. Išsipildė Ezechielio (pavyzdžiui, 38 skyrius jo knygos Senajam Testamente) ir kitų pranašų žodžiai, kurie stulbina savo tikslumu. Žydai tuo labai džiaugėsi ir, laukdami greito išlaisvinimo, vadindavo šios kariuomenės vadą Davido sūnumi.

Per trumpą laiką pavergus pietų bašgirdus žemutinio Jaiko ir Baksajo tarpupyje, totoriai įžengė į Bular, kuriame birželio 7 ties Sazdy (117 km į šiaurės rytus nuo Astrahanj) Batu, Burandaj ir Šėban sumušė keturis kypčakų tumanus, nukovus 8194 Kokdajo, 8592 Suktojo, 157 Isaur-hano ir 53 Uriuduro raitelius. Persikėlus naktį per upę, Burandaj ir dalis Batu-hano tumano netikėtai puolė, o netrukus su jais susijungė Šėban. Kai mongolai parbloškė priešų karvedžio palapinę, tie pabėgo, o dalis kypčakų pasidavė. Iš jų Batu sūnus Sartak-han surinko savo tumaną.

Birželį Danil ir Vasiljko su ugrais žygiavo į Galič ir bergždžiai apgulė Zvėnigorod (šalia Ljvovo). Tada, paėmus su Oldhornu taiką, pagal kurią Mihail perleido jiems Pėrėmyšljo sritį, broliai atsitraukė.

Tuo laiku Izeslav vėl susitarė su Danilu kariauti Konradą, kuris palaikė kryžiuočius kare prieš prūsus ir jatvegus.

Liepos 26 Mindovė išėjo į Plock. Jo kariaunoje iš 6256 karių buvo: 159 bojarai, 2805 raitininkai, 2534 pėstininkai ir 758 otrokai. Be to: 2156 cholopai, 984 vežimai, 5 arbos, 59 svaidytuvai, 36 mūradaužiai ir 25 tvirtovių arkbalistos.

Rugpjūčio 16 už žygį į Plock jis grąžino Svordhotui Sambor su žeme Bowrambar.

Tą pačią dieną Hardsvord su ugrais bandė paimti Kobud. Grumtynėse už jį krito 73 Mindovės, 75 Hardsvordo ir 126 ugrų kariai.

Rugpjūčio 28 už žygį prieš Konradą, už 1229 metus ir už vėlesnius nuopelnus karuose prieš lenkus Izeslav gavo nuo Danilo seniai pažadėtą jam tvirtovę Kamėnėc su žeme Ragdown.

Kitą dieną mūšyje prie Plocko žuvo: 4782 Izeslavo, 12051 Danilo ir 7372 Konrado kariai.

Birželio pabaigoje sugrįžęs Čarmagun padalijo savo tumanus ir tie staiga užpuolė Širak(armėnų sritis tarp Arakso, Arpa-čaj ir Kara-čaj upių, Bzovdalo kalnagūbrio, bei Kuros, Šamhoro ir Rytų Arpa-čaj upių), Agvank ir Gėorgią. Pagrobus pradžioje visus žmones ir gyvūnus, jie pradėjo kariauti tvirtoves ir miestus. Čagataj su daugeliu apgulos padargu apstojo Lorį, kurį gynė Ivano sūnus karvedys Avag ir gudrumu ar jėga užvaldė aplinkines pilis. Sugriovus pasirausimais sieną, mongolai įsiveržė į miestą ir visus jame išžudė. Avag išspruko iš Lori ir pabėgo į tvirtovę Kajėn (šiuo metu – piliavietė ~33 km į vakarus nuo Tauzo), kurią netrukus apgulė Duhados tūkstantininkas Itugatai. Pristigus vandens, Avag pasidavė Čarmagunui ir tas suteikė jam malonę. Tuo laiku Duhada užgrobė Dmanisį (65 km į pietvakarius nuo Tbilisi), Šamšojltę ir Tbilisį, kurį liepė padegti pabėgusi į Kutaisį Rusudan. Hadah paėmė Gardman (nūnai – piliavietė ~28 km į pietvakarius nuo Šamhoro), išgrobstė Čarėko apylinkę (Gendža-Čajo aukštupyje į pietvakarius nuo Gendžos), Gėtapahk ir Vardanašat. Tūkstantininkas Kara-bagatur netikėtu puolimu užvaldė miestą Surb-Mari (prie Arakso). Molar užgrobė Gandzą, Šamhor, Zugam, Karhėrc, Tėrėvėn, tvirtoves Ėrgėvank, Macnabėrd ir Tavuš (nūdien – piliavietė ~20 km į pietvakarius nuo Tauzo), miestą Kacarėt, tvirtovę Tėrunakan (dabar – griuvėsiai netoli Tauzo), miestus Nor-bėrd (šiųmetis Bėrd 54 km į vakarus nuo Šamhoro) ir Kavazin, sugriovė Sėmur ir apgulė gretimą tvirtovę Gag. Čarmagun ir Avag su padargais apgula užkariavo Anį, visus jame išžudė ir išsivedė amatininkus, vaikus bei gražias moteris. Nors Karso gyventojai pasitiko totorius su raktais, tie nusiaubė miestą, daugelį iškapojo, o tinkamus paėmė į nelaisvę. Tada Gėorgia buvo apkrauta 40 tūkstančių auksinių (po ~2,4 g) duokle.

Rugpjūčio 19 Batu-han, Subaedėj, Gujuk-han, Bulgaj ir Sakanak užkariavo Sumėrkalą (nūnai – piliavietė Volgos deltos centre 43 km žemiau Astrahanj), nukovus mieste 73571 Zulu-hano žmogų.

Trojdėnt 1280 m.

Rugsėjį Livonijos magistras su kryžiuočiais, Pskovo rusais, estais, lėttais ir livais (estų gentis iš žemių tarp Dauguvos žemupio ir Ogrės, bei Gaujos upių Latvijoje) niokojo žemę Saule.

Rugsėjo 21 pelkėtoje vietoj prie upės už keturių varstų nuo Mitovo (dabartinė Jelgava Latvijoje) ir už 28 varstų nuo (Bibitės) ežero juos nugalėjo Mintėljo ir Vikinto žemaitai, Ringoldo litvai ir sėmigallai (gentis iš žemės Ogrės ir Dauguvos tarpupyje). Krito: magistras Volkvin, Dannėnbėrgo grafas Brėnno, 48 broliai riteriai ir 1074 kiti kryžiuočiai, 557 Mindovės, 570 Vikinto, 728 Mintėljo ir 526 sėmigallų kariai. Tarp jų buvo Ringold, kurį nukovė livai.

Po jo žūties Soleniki atiteko Brensko knezjo Romano Hėrsvėro sūnui Pėrėsopnicos knezjui (1230-1252) Vasiljko Trojdėntui (nuotr. 34– jo atvaizdas, perpieštas iš 1280 metų varinio pinigo).

Sužinojęs apie šio mūšio aukas, popiežius paskelbė gilų gedulą Europoje.

Rugsėjo 25 Subaedėj ir Tangut, pavergus kanglius, paėmė tvirtovę Ornah (nūdien – piliavietė Dono žiotyse), kuri priklausė persų sultonui, o spalio 13 – ir gotų valstybės Gottos sostinę Mankut (šiandien – piliavietė Mangup šalia kaimo Karalėz už 16 km nuo Bahčisarajo Kryme).

Spalio 7 Vikint ir Mintėlj užgrobė Litvos Novgorod, išžudžius jame 2817 Trėnjjotos.

Sužinojęs apie tai, jau lapkričio 2 Izeslav išžygiavo iš Kozlovo į Litvą. Jo kariuomenėje iš 27484 karių buvo: 300 bojarų, 3141 raitininkas, 21355 pėstininkai ir 2688 otrokai, o taipogi: 3565 cholopai, 3216 vežimų, 5 arbos, 45 svaidytuvai, 38 mūradaužiai ir 58 tvirtovės arkbalistos.

Spalio 23 bojaras Hval atidavė į atpirkimą Izeslavui pilį Babuv už 55 grivinas aukso (po 29,376 g, grivina aukso= 48 auksinių po 12 sidabrinių, tai yra baltų kunų) 20 metų.

Lapkričio 8 Hardsvord paėmė Kobud, nukovęs 56 gynėjus. Kartu su pilimi jam atiteko žemė Slubiord.

Po septynių dienų Izeslav išgavo Grabovo (nūdien – Gorodisčė 21 km į šiaurę nuo Baranoviči). Žuvo 76 jo ir 57 Vladimiro Grėjvgvardo, o 55 miestelio gynėjai su bojaru Borisu Parbu perėjo pas Mindovę.

Lapkričio 21 mūšyje už Litvos Novgorodą krito: 13978 Izeslavo, 7208 Vikinto ir 2293 Mintėljo. Miesto tvirtovė ant kalvos su 75 sieksnių ilgio šlaitu supo 235 sieksnių ilgio sieną su 7 bokštais. Ją gynė: 75 bojarai, 9370 karių ir 341 cholopas su 16 svaidytuvų.

Tą pačią dieną už laisvę Mintėlj atidavė Izeslavui savo žemes Litvoje ir pilis: Hlynov, Lėbėdėv, Oljhov, Sannikį, Uvarsk, Vėgorsk, Zloto ir Zvun.

Lapkričio 22 Tovtovil paėmė Soslavėc (dabar – kaimas Nakryški 45 km į šiaurę nuo Slonimo). Susidūrime už pilį žuvo: 381 jo, 356 Mindovės, 128 Vojšėlko, 50 Girstuto, o taipogi 226 Vikinto ir 83 Mintėljo. Ją gynė vienas Mintėljo bojaras, 75 kariai ir 8 cholopai su 8 svaidytuvais.

Tuomet Jaroslav Bėaevulf su pulkais iš Pėrėjaslavljo (Zalėskij), Rostovo ir Toržoko būriais niokojo Čėrnigovo sritį ir lapkričio 23 padėjo Hardsvordui sugrąžinti Kijev, kuriame nukovė 351 Mindovės karį. Netrukus Danil, susitaręs su Gėorgu Kislavėru, išreikalavo perleisti Kijev to broliui Bėaevulfui. Kartu su Kijevu Izeslav prarado žemę Berscaver.

Visi Batu tumanai liko žiemoti upių slėniuose žemėje Haban (Volgos delta).

Nusiaubus Agvank ir Gėorgią ir užvaldžius juose daug miestų ir tvirtovių, Čarmaguno tumanai sugrįžo į Mugan. Jo vietininkas Agvanke Kara-Buga pasiliko griauti ten visų įtvirtinimų.

Lapkričio 25 Mindovė paėmė Bjaurą (šiuo metu – kaimas Gorodisčė 35 km į pietus nuo Minsko). Žuvo 25 jo ir 15 Grėjvgvardo. Tą pačią dieną, užgrobęs Turėc (miestelis 33 km į pietryčius nuo Navagrudako), Izeslav prarado 152, o Grėjvgvard – 81 savo. Kartu su šia pilimi jam atiteko žemė Mask. Po dviejų dienų jis užkariavo Bykovo (nūnai – kaimas Mir 88 km į pietvakarius nuo Minsko). Krito dar 259 jo ir 82 Grėjvgvardo. Lapkričio 28 Mindovė paėmė Gorodėją (miestelis 93 km į pietvakarius nuo Minsko), kur neteko 76, o Grėjvgvard – 25 saviškių. Tądien Tovtovil už nuopelną atidavė jam Soslavėc.

Lapkričio 28 Izeslav užgrobė Klėčėsk (dabar – Klėck 28 km į pietus nuo Gorodėjos). Nukauti: 175 jo, 25 Grėjvgvardo ir 26 Trėnjjotos. Po to jis patraukė į Trėnjjotos Svisločj. Gruodžio 15, praradęs prie šio miesto sienų 2850 saviškių, po penkių dienų Mindovė paėmė Lidą, kovoje už kurį neteko 574 jo ir 198 Vitovto sūnaus Boriso Hottrasto karių gyvybių.

Gruodžio 22 Izeslav paėmė pilį Oljgov (nūdien – piliavietė 10 km į pietvakarius nuo Lidos), kurioje krito dar 532 jo ir 88 Hottrasto. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Volkovysk už 25 sieksnių nuo sienos. O po šešių dienų Hottrast, paėmęs su juo taiką, atidavė jam žemę Asse, tvirtovę Maluny ir pilis Sumą bei Usą.

Tūkstantmečiais Europoje įtvirtinimus statė iš rąstų ant kalnų („gora“) – aukštumų su ilgesniais nei 100 sieksnių šlaitais, kalvų („holm“) – su 10 – 100 sieksnių šlaitais ir ant gamtinių ar supiltų piliakalnių(„bugor“ nuo anglų žodžio bagger – žemsemė) – su 1 – 10 sieksnių šlaitais. Ar ant 1 – 4 pylimų su 2 – 15 sieksnių ilgio nuo apačios iki viršaus šlaitais. Jų išvaizda priklausė nuo vietovės ir statytojų sumanymo, o 30° – 90° nuolydis – nuo grunto tvirtumo. Dažniausiai įtvirtinimams priduodavo apvalią išorę, išdėstydami juos ant iškyšulių, upių žiotyse arba toli nuo jų.

Įtvirtinimų 2 – 3 sieksnio aukščio ir 1 – 3 sieksnio storio sienos būdavo iš dviejų statinių tvorų iš 3 – 4 sieksnių ilgio rastų, arba iš gorodnių– rentinių 1,75 – 2 sieksnių ilgio.

Tarp rąstų, ant piliakalnio ir ant išorinio pylimo krepšių-žemsemėmis supildavo gruntą iš 2 – 20 sieksnių pločio ir 0,75 – 5 sieksnių gylio išorinio griovio. Aplink jį statė statinę tvorą su užaštrintomis viršūnėmis – ostrog, o per griovį – siaurą medinį tiltą.

Sienų viršuje buvo sieksnio aukščio praėjimas su nuožulnia rąstine stogine („zaborolo“) ir iškirstomis per sieksnį išorės tvoroje 35,6 cm virš aslos arba grindies apie 155,6 cm aukščio ir 13,3 cm pločio kovinėmis angomis. Jas vadino: „strėljnica“.

Sienos kampuose, kartais ir pačioje sienoje kas 17,3 – 67,3 sieksnio, o taipogi vartuose ir įtvirtinimo viduryje statė tris ir daugiau 3 – 5 sieksnių aukščio kvadratiniai (2×2-3×3 sieksnių) 1 – 3 kovinių aukštų bokštus. Atitinkamai juos vadino: „stolp“, „strėljna“, „povaluša“ ir „kostior“. Jie turėjo keturšlaičių plonlenčių stogus. Išorines tvorų puses ir bokštų paviršius dengdavo apdegintas molio sluoksnis, o tvorų apačią, stogines ir stogus – plokštės iš velėnų.

Medinių įtvirtinimų tvirtumas prilygdavo mūrui, o jų statyba trukdavo nuo trijų savaičių iki dviejų mėnesių. Tuomet mūrinių įtvirtinimų pastatymas tęsėsi metus, nes darbo sąnaudos jiems buvo 40 – 60 kartų didesnės.

Viduje, prie 1 – 1,5 sieksnio pločio ir 1 sieksnio aukščio vartų statydavo du namus. Jų sienos su įtvirtinimo siena sudarydavo 3 – 5 sieksnių ilgio praėjimą. Kitus namus išdėstydavo šalia už 2 – 4 sieksnių nuo sienos. Kiekviename rentiniame 2 sieksnių pločio, 3 – 3,5 sieksnio ilgio ir sieksnio aukščio name su židiniu arba akmens krosnimi („kamėnka“) apgyvendindavo po 12 – 13 karių. Bojaras su šeima ir tarnais turėjo erdvesnį (~3×3 sieksnių) namą arba tėrėm, ar bokštą įtvirtinimo viduje.

Įtvirtinimuose buvo dviejų-trijų mėnesių maisto atsargos, šuliniai arba rezervuarai, ar požeminiai praėjimai iki vandens.

Įtvirtinimus gindavo labai atkakliai. Dažnai būrį juose iš 1 – 5 bojarų ir 50 – 250 karių stiprino 8, 16 ar 25 cholopais, kurie gyveno bojarų namuose ir tarnavo prie svaidytuvų ir arkbalistų. Paprastai, kas sieksnį sienos gynė vienas karys, o kas 50 kariui vadovavo bojaras.

Sargybinius („straža“) bokštuose, kiekvienoje – po du, keitė kas dvi valandas. Jie turėjo stovėti ir atidžiai sekti priėjimus. Būriuose buvo kaip pėstininkai, taip ir raitininkų vėliavėlės su žirgais.

Tarnyba įtvirtinimuose tesėsi dviejų mėnesių pamainomis. Po jos kariai grįždavo į slabadas ir tuomet kas 50 iš 75 karių su bojaru mėnesį tarnavo kariuomenėje, o paskui išsiskirstydavo į savo įtvirtinimus.

Įtvirtinimus stengėsi imti „ant ieties“ („na kopjio“): izjėzdu – staigiu kavalerijos puolimu arba izgonu– priešo karių persekiojimu.

Oblėžanyje – apguloje įtvirtinimus iš pradžių apsupdavo, po to – apstodavo jėga, o kartais aptverdavo statiniais: pinučiais arba statine tvora. Tada juos apdėdavo, naudojant: porokus – akmenų svaidytuvus, katapuljtus – svaidituvus, arkbalistas, mūradaužius, turus – kilnojamus bokštus, tarasus – kilnojamus bokštelius, vozgradus – didelius skydus iš lentų, kopėčias ir pasirausimus.

Juos imdavo gudrumu ir apgaule, papirkimu ir išdavimu, vandens atėmimu ir badu, išvarginimu, bei padegimu, puolimu, prisidengdami skydais („ant skydo“ – „na sčit“), arba greitu antpuoliu per padarytą praėjimą.

Įtvirtinimus su 300 ir daugiau karių vadino tvirtovė („krėpostj“ – nuo anglų crew post – „įgulos fortas“); su 300 ir daugiau miestiečių ir karių – miestas („gorod“); su 100 – 299 kariais ir gyventojais – pilis, kitaip „gorodėc“; su 25 – 99 – „gorodok“; su 10 – 24 kariais ir gyventojais – „vėža“; pulko tvirtovę arba gorodėc – „znamėnjė“; tvirtovę miesto arba tvirtovės viduje – „krėmlj“; gorodėc įtvirtinimo viduje – „krom“; pilį įtvirtinimo viduje – „dėtinėc“; įtvirtinimus tvirtovėje – „ohabėnj“; įtvirtinimą iš nupjautų medžių su medžių užtvaromis tarp jų – „osėka“.

Pavyzdžiui, pilį Grakov (nūnai – kaimas Grakovo 10 km į pietryčius nuo Bašėnkoviči Baltarusijos šiaurėje) ant kalvos su 26 sieksnių ilgio šlaitu supo 3 sieksnių gylio ir 8 pločio griovys bei 60 sieksnių ilgio ir 2 aukščio siena su trimis 3 sieksnių aukščio bokštais. Viduje buvo 5 sieksnių aukščio bokštas. Visi statiniai, 5 namai ir bojaro namas buvo iš rąstų. Pilį saugojo 75 kariai bojaro valdžioje. Jie turėjo 8 svaidytuvus. Kiekvienas – su 32 akmeniniais rutuliais iki 1,5 pūdo (24,57 kg) svorio, jų sviedinio nuotolis siekė 150 sieksnių. Karys ginkluotas kalaviju, ypatingu lanku su 300 strėlių, 20 iečių, 11 iečių su užkabu ir 9 smogtuvais (litvų ietis „smogtuvas“ su kabliu). Ypatingo lanko(~142 cm ilgio anglų lankas iš ąžuolo tikslios lanko pavidalo formos) strėlių nuotolis siekė 355 sieksnius, o jo beržinės strėlės (~99 cm ilgio) turėjo geležinį antgalį (~4,4 cm ilgio su ~1,8 cm ilgio kotu, truputį storesniu ~1,1 cm ilgio ir ~3,7 mm skersmens kakleliu, ir ~5 mm didžiausio pločio aštriu trikampiu galiuku). Bojaras buvo ginkluotas kalaviju, ypatingu lanku su 330 strėlių, 22 ietimis ir 10 iečių su užkabu. Visi buvo grandininėse marškinėse, šalmuose („šlom“) ir turėjo apvalius skydus.

Penkių bokštų miesto pilis Olėcko (Olecko, miestas Lenkijos rytuose) su 227 sieksnių sienomis stovėjo ant 3 sieksnių piliakalnio. Ją saugojo: 2 bojarai, 200 karių ir 25 cholopai su 8 svaidytuvais, 5 didelėmis arkbalistomis ir 7 mažomis. Didelė arkbalista turėjo 216 dviejų sieksnių ilgio ir 5 svarų (svaras „funt“ – 409,5 g) svorio strėles su 88 sieksnių nuotoliu. Maža arkbalistasu 500 strėlių aršino (71 cm) ilgio ir 5 lotų (64 g) svorio metė jas į nuotolį iki 235 sieksnių.

Aštuonių bokštų miesto pilį Tulljnik (šiuo metu – Dargužiai, 42 km į pietvakarius nuo Vilniaus) ant 2 sieksnių piliakalnio supo 252 sieksnių siena. Joje buvo: 5 bojarai, 250 karių ir 8 cholopai su 3 svaidytuvais, 3 mažais svaidytuvais, bei 2 arkbalistomis. Mažas svaidytuvas su 55 akmeniniais rutuliais po 5 svarus svorio ir nuotoliu iki 237 sieksnių. Arkbalistasu 8 pėdų (2,44 m) ilgio 56 strėlėmis svaidė jas iki 215 sieksnių.

Penkių bokštų Mėrsk (dabar – piliavietė už ~35 km į pietus nuo Minsko) stovėjo ant 30 sieksnių kalvos ir turėjo 125 sieksnių ilgio sieną. Ją saugojo: 5 bojarai, 150 karių ir 16 cholopų su 20 svaidytuvų, 3 arkbalistomis, bei 5 Saksonijos arkbalistomis(kiekviena turėjo 8 pėdų ilgio 56 strėles ir svaidė jas iki 220 sieksnių). Mėrske buvo: 16 namų, 6 bojarų namai, bažnyčia, pirtis ir 7 gyventojai.

Zvėnigorode buvo penkios Ugrų arkbalistos, kiekviena su 75 strėlėmis ir nuotoliu iki 257 sieksnių.

Penkių bokštų Krėmėnėc gynė: bojaras, 75 kariai ir 5 cholopai su 5 Saksonijos balistomis(metantis rutulius didelis kilpinis ant lafeto). Kiekviena turėjo po 50 akmeninių rutulių po 5 svarus svorio ir metė jas iki 165 sieksnių.

Dviejų bokštų pilyje Saulkajmas ant 2 sieksnių piliakalnio su 32 sieksnių siena buvo: bojaras, 25 kariai su 2 svaidytuvais, 2 namai, bojaro namas, pirtis ir šulinys.

Didelis skaičius gausių Lietuvoje ir Baltarusijoje piliaviečių – tų laikų palikimas. Praradus savo gynybinę reikšmę, dauguma įtvirtinimų buvo apleisti, o jų medinės sienos, bokštai ir pastatai supuvo.

Tais metais Mindovė, tapęs Litvos vadovu ir Litvos Novgorodo knezju, prijungė prie savo valdų žemes: Asse, Bojsmaesk, Landdukte, Lectonia, Lectowa, Lethonia, Levcovia, Liddock, Lithovia, Litwa, Lokene, Mask, Ner, Ragdown, Rashseine, Rudene, Sandenizen, Selew, Sethen, Strenge, Swanspilow, Swantupe, Tromen, Uppitalow bei Washcorn, miestą Lida, tvirtovę Maluny ir pilis: Babuv, Bjaurą, Gorodėją, Hlynov, Klėčėsk, Lėbėdėv, Lykovo, Oljgov, Oljhov, Sannikį, Soslavėc, Sumą, Turėc, Usą, Uvarsk, Vėgorsk, Zloto ir Zvun.

Pastarojo laiko radiniai Kijeve, Navagrudake, Volkovyske, Slonime, Grodne, Lukomlje ir Turove stebina gausybe prabangių XII-XIII amžiaus rytietiškų indų ir daiktų, būdingų polovų aristokratams. Tai – neabejotinas Mindovės ir jo aplinkos palikimas.

Tais laikais nūdienės Baltarusijos ribosegyveno keletas genčių. Jos centrinėje dalyje – litvai ir slavai-drėgovičiai. Šiaurės vakaruose – litvai, ten pat buvo ir vakarų krivičių (slavų ir suomių) genties juodos vėsj (kaimiečių) Juoda Rusė. Juoda reiškia vakarus, balta – šiaurę, mėlyna – rytus, raudona – pietus. Vakaruose, iki maždaug 26˚ rytų ilgumos gyveno gimininga litvams jatvezj – jatvegai. Šiaurėje buvo rytų žemaitų ir jatvegų žemės bei krivičių Balta Rusė. Rytuose – drėgovičiai ir baltą vėsj (kaimiečiai šiaurės krivičiai). Už Sožo upės – slavų-radimičių žemė. Pastaruoju metu išgalvotas lietuvių rašeivų pavadinimas „Gudija“ vietoj Baltarusijos kilo iš Gudos – mažos žemės į rytus nuo Bobrujsko aplink Zabolotjes kaimo.

Šiųmetės Lietuvosteritorijoje gyveno giminingi litvams žemaitai. Jos vakaruose nuo jūros iki Jūros ir Ventos upių, bei nūdienio miesto Kuršėnai – estų gentis korsj (kuršiai). Tarp Minijos ir Kuršių marių, bei Tenenio žemupyje – samai (suomių gentis). Rytų pakraštyje – krivičiai, pietryčiuose – rytų žemaitai (šiaurės dalyje), jatvegai (Nemuno, Verknės ir Strėvos tarpupyje) ir litvai (pietų dalyje). Pietuose, į vakarus nuo Nemuno – sudinai (Nemuno ir Šešupės tarpupyje), jatvegai (Jiesios ir Peršekės, Rausės ir Šešupės, bei Seiros ir Nemuno tarpupiuose), juoda vėsj (pietų dalyje) ir hėstai (artima estams gentis). O už jų vakaruose – giminingi latviams prūsai.

Neslaviškos gentys vargingai gyveno trobose ir lūšnose, buvo pagonys, garsėjo narsa, ištverme ir plėšikiškais reidais į kaimynų žemes. Jie buvo tvirti, karingi ir nesutramdomi. Žemaitai išgarsėjo kaip aukštaūgiai, geri ir drąsus kareiviai. Kiek tamsiaodžiai jatvegai labiau priminė litvus. Litvai – aukšto ūgio, su tamsiais plaukais, be galo tingūs namų apyvokoje ir mėgo stiprius gėrimus. Jų moterys – gražios, jos puikiai šukuodavosi, skoningai puošdamos savo galvas, ir turėjo labiau laisvą būdą, nei rusų ar rusinų(rusų palikuonių) moterys.

Į šias žemes jau kelis šimtmečius veržėsi stačiatikybė, tačiau popų įtaka jose buvo labai menka. Ne slavai, išpažįstantieji stabmeldystę, gerbė ugnį, giraites, medžius, saulę, mėnulį, gyvates (žemaitų „gyvojtės“) ir mėgo burtus.

Įsiveržimas

1237metais sausio 12 Mindovė įkūrė Izeslavlj (nūdien – Gorodisčė 6 km į pietus nuo Šėpėtovkos Ukrainoje) Mothwingos žemėje.

Vasario 15 jis pastatė šešis bokštus ir 175 sieksnių ilgio sieną ant 6 sieksnių kalvos Vėlunoje (šiųmetis Sėlėc 28 km į šiaurės vakarus nuo Navagrudak).

Kovo 5 Izeslav su 75 raitininkais, 6 bojarais ir 4 jų sūnumis išvyko į Itilj (dabar – piliavietė Volgos deltoje).

Tuo laiku mongolų karvedžiai pasiuntė Subaedėjo tumaną prieš assus (gentis, gyvenanti šiaurės rytų Kaspijos jūros pakrantėje) ir į Bulgar.

Danil ir Vasiljko su kariaunomis, atėjus iki Bėrėsto, susigrąžino kovo 13 Drogičin (nūdien – Drohičin, Drohiczyn Lenkijos rytuose). Paėmus į nelaisvę 74 Dobrynės (dabartinis Dobžin, Dobrzyn 28 km į šiaurės vakarus nuo Plocko Lenkijoje) ordino kryžiuočius su komtūru („komtor“) Bruno, jie sugrįžo namolei.

Kovo 27 netoli Itiljo Izeslav sutiko Batu-haną ir paėmė su juo taiką. Tada mongolai žygiavo į Bulgar, o Subaedėj nusiaubė assų žemę. Balandį Batu pavergė hazarus (Volgos ir Mažo Uzėnjo tarpupyje) ir sutagus (jų žemė – Mažo ir Didelio Uzėnjų tarpupyje ~200 km į pietryčius nuo Saratovo).

Balandžio 13 Mindovė grįžo į Litvos Mėnsk (nūnai – Minsk).

Gegužės 12 šalia rytų bulgarų sostinės Biler (šiandien – piliavietė šalia kaimo Bilersk 123 km į pietryčius nuo Kazanj) Batu, Subaedėj, Ordu, Tangut, Tuka-Timur ir Šėban pergalėjo Bulgaro kariuomenę, nukovus 27542 bulgarus. Jie nedelsiant apgulė miestą, kuris turėjo 3247 m skersmens išorinį pylimą su grioviu ir ąžuoline siena. Už jos su 192 m tarpais buvo dar du pylimai su grioviais ir sienomis bei vidinis miestas su 1719 m skersmens pylimu, grioviu ir siena. Už šios sienos per 358 m buvo dar vienas pylimas su grioviu ir siena, o taipogi 20 hektarų ploto tvirtovė su grioviu ir 10 m storio siena. Netrukus jiems pasidavė assų vadas Bajan. Po to visi mongolų tumanai išsiskirstė į reidus ir gaudynes.

Gegužės 12 vietoj Kristaus milicijos namo įsteigtas Šventos Marijos teutonų namas Livonijoje, kuris tapo Šventos mergelės Marijos karinės ligoninės teutonų ordino namo dalimi. Praėjus dviems dienoms popiežius savo raštu patvirtino jį.

Gegužės 21 Mindovė pastatė pilį Kamėnėc (nūdien – kaimas 31 km į šiaurę nuo Minsko) žemėje Sawlaw.

Po penkių dienų Burandaj ir Bėrkė paėmė ir sudegino miestą Suvar (dabar – piliavietė šalia kaimo Kuznėčiha 53 km į pietryčius nuo Tėtuši), išžudžius jame 5763 rytų bulgarus.

Pavasarį Čarmaguno raiteliai vėl niokojo armėnų ir gruzinų sritis.

Birželį Marburge pirmuoju magistru (1237-1238) Šventos Marijos teutonų namo Livonijoje išrinktas Hėrmann iš Balko.

Vasarą Subaedėj numalšino Bajano assų suirutę. Mėngu-han ir Bučėk, pagaminus du šimtus laivų, kiekvienas – šimtinei raitelių, sunaikino Itiljo žemupyje Bači-mano kypčakus, olburlikus ir Kačir-ukulae assus. O sugautus Bači-maną ir Kačir-ukulae nubaudė mirtimi.

Liepos 2 krito Saksin. Jį aštuonis metus ištvermingai gynė guzai (tiurkų gentis) su karaliaus Davido ir kypčakų hanų palikuonimis. Sakanako, Kurumsi ir Bulgajo raiteliai iškovė mieste 5291 Ulembėko žmogų.

Tuo laiku Čarmaguno raiteliai, įveikus uolą Šmėg, paėmė tvirtovę Gag ir iškapojo joje daugiau kaip 10 tūkstančių armenų. Paskui, užpuolus Agvank ir Gėorgią, jie išsivedė daugybę vaikų. Kai savo palapinėje buvo rasti negyvi Duhada ir Molar, Čarmagun su Avagu išvyko pas Ugėdėją į Mongoliją.

Liepos 20 Mindovė užgrobė Vsėvolodo Vitovto pilį Krėvo, grumtynėse už kurią žuvo 58 jo ir 57 Vitovto kariai. Po penkių dienų jis užkariavo Kauburą (šiuo metu – Gorodok 50 km į šiaurės vakarus nuo Minsko), praradęs dar 570, o Vsėvolod – 72 savo. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Krėvo. Jau liepos 27 Mindovė paėmė Losk (nūnai – piliavietė 11 km į pietryčius nuo Krėvo), kuriame krito 535 jo ir 676 Vitovto kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie šiaurės vartų.

Liepos 25 Batu užgrobė Jarosk, kitą dieną – Vėdin (galima piliavietė – Krėstovo-Gorodisčė 22 km į pietryčius nuo Uljenovsko), o rugpjūčio 3 – Stėmas (nūdienis kaimas 78 km į pietvakarius nuo Uljenovsko). Tą pačią dieną Subaedėj paėmė Biler, kuriame išžudė 122128 bulgarus!

Rugpjūčio 13 už žygį prieš Vitovtą Svetoslav Mintėlj atidavė Izeslavui: Borsčėv su žeme Capowa, Brovkį, Slovėnsk su žeme Antecelve, Zarus ir Suraž (miestelis 25 km į pietvakarius nuo Bėlostoko Lenkijoje) žemėse Lukow ir Iazvingia.

Po šešiolikos dienų Mindovė pastatė Suraže sieną su trimis bokštais.

Rugpjūtį ir rugsėjį Batu, Bėrkė, Buri, Kadan, Kulkan ir Ordu pavergė bukšius, žemę Merowia, moksėlus (mokša – mordovų gentis), mordovus, ardžanus, bei burtasus Volgos ir žemutinių Okos, Mokšos ir Suros tarpupyje. Tais mėnesiais mongolai užbaigė žemių tarp Uralo kalnų, Itiljo, Kamos ir Bėlajos pavergimą. Gyvenusios ten gentys buvo nugalėtos, o jų gyvenvietės virto pelenais. Vien Bulgare jie sudegino apie 60 miestų. Daugybė žmonių buvo nužudyti, o likusieji gyvais priverstinai papildydavo totorių gretas arba bėgdavo.

Tada kypčakų ir kumanų pabėgėliai, persikėlus ant odinių maišų per Istrą(Dunojaus žemupys žemiau Tisos), užgrobė Makedoniją (dabar – sritis šiaurės vakarų Graikijoje) ir nuniokojo Maricos ir Hėbro tarpupį. Vėliau Trapėzunto imperatorius (1235-1238) Iohann I, davęs jiems žemes Bulgarijoje, Trakijoje ir ties Mėnandr (nūdienis Didelis Mėndėrės vakarų Turkijoje), priėmė juos į savo kavaleriją ir krikštijo.

Rugsėjo 10 Svordvot paėmė Suraž, nukovęs jame 57 gynėjus.

Po dviejų dienų Svetoslavo sūnus bojaras Svetoslav Bask pastatė bokštą Zaruso (nūnai – piliakalnis 14 km į vakarus nuo Pabradės) viduje.

Rugsėjo 27 susidūrime prie Slonimo krito 723 Izeslavo ir 586 Svordvoto.

Tą pačią dieną Borsčėve (kaimas 10 km į pietus nuo Navle Brensko srityje) užbaigė statyti 5 sieksnių aukščio bokštą viduje, penkis bokštus, aštuonis namus ir pirtį.

Rugsėjo 28 Mindovė sugrąžino Suraž, netekęs 752, o Svordvot – 158 saviškių.

Spalio 11 Vasiljko užgrobė Izeslavlj, išžudęs jame 283 gynėjus. Vaivada Hval su 56 saviškiais kovėsi septynias dienas ir prarado tik 25 karius, kai tas – 262.

Spalio 27 Izeslav užkariavo Pinsk. Žuvo 328 jo ir 73 Pinsko knezjo (nuo 1229 metų) Fiodoro Svordhavko. Mieste Mindovė paliko Savėlijo sūnų bojarą Nikolają.

Po trijų dienų jis su 125 raitininkais, 27 bojarais ir 3 jų sūnumis leidosi prie Itiljo.

Lapkričio 5 Hval atkovojo Izeslavlj. Krito 372 jo ir 206 Vasiljko kariai.

Praslinkus dešimčiai dienų Subaedėj užgrobė ir sudegino Nuzhoj, nukovęs 351 rytų bulgarą. Tam laikui kiti mongolų tumanai pavergė mordovus Itiljo, Pjenos ir Undoviko tarpupyje.

Lapkričio 17 šalia Itiljo Mindovė sutiko Batu-haną ir paėmė su juo taiką.

Tada mongolų karvedžiai nusprendė kariauti Rusę. Per pusantrų metų jie prarado beveik 13 tūkstančių saviškių, sunaikinus apie 150 tūkstančių priešų.

Rusų pajėgos su būriais daugiau kaip 1360 medinėse įtvirtinimuose, kurių skaičiuje buvo nemažiau 300 miestų, galėjo siekti: Rezanjo valsčiuje – 40 tūkstančių karių, Suzdaljo ir Vladimiro – 40 tūkstančių, Rostovo – 10 tūkstančių, Tvėrjo – 30 tūkstančių, Novgorodo Didžio – 18 tūkstančių. Smolėnsk turėjo apie 20 tūkstančių, Pskov – 10 tūkstančių, Polock – 10 tūkstančių, Čėrnigovo valsčius – 40 tūkstančių, Novgorod-Sėvėrskij – 20 tūkstančių. Pėrėjaslavljo (pietų – šiųmetis Pėrėjaslav-Hmėljnickij už 75 km į pietryčius nuo Kijevo) valsčius – 10 tūkstančių, Kijėv – 12 tūkstančių, Galič ir Volynj – 60 tūkstančių, Pinsk – 10 tūkstančių. Likusios valsčius – maždaug 50 tūkstančių karių. Iš viso Rusėje buvo daugiau 74 valsčių ir udėlų (dalių). Visi jos knezjai kilo iš Rioriko anūko ir Igorjo Ingvaro (863 – 945) sūnaus Svetoslavo Bujfasto (916 – 972). Būdami giminaičiais, jie troško valdžios ir nuolat vaidydavosi.

Lapkričio pabaigoje totoriai sustojo stovyklauti ties Onuzė (piliavietė dešinės Cnos krante šalia kaimo Nikoljskojė, 37 km į pietus nuo Tambovo), ir paėmęs miestelį, per du pasiuntinius ir kerėtoją pareikalavo iš Rezanjo knezjo (nuo 1235 metų) Igorjo Ingoro sūnaus Gėorgo Izibojo dešimtinės žmonių, žirgų ir viso kito. Sulaukęs to sūnaus Fiodoro, Batu liepė užmušti jį kartu su jo žmonėmis. Tuo metu prieš totorius į Voronėžo aukštupį против татар к верховью Воронежа skubėjo Iziboj, Ingvaro sūnus Pronsko knezj Gėorg, jo broliai Olėg ir Roman bei Davido sūnus Muromo knezj (nuo 1228 metų) Gėorg su savo pulkais.

Lapkričio 28 totoriai įžengė į Rusę.

Totorių pajėgos sudarė:

– apie 135 tūkstančius raitelių iš šešiolikos Batu-hano, Bajdaro, Bėrkė-hano, Biriujo, Bulgajo, Buri, Burandajo, Ila-Uduro, Kadano, Kulkano, Kuktajo, Mėngu-hano, Ordu, Sakanako, Subaedaejo ir Šėbano mongolų (iš džalairų, mongolų, urenkhajų, Buri hoirginų, Šėbano barinų genčių) ir totorių tumanų. Tarp totorių buvo sunitai, tangutai, tatarai, kypčakų tumanas Bėrkė ir polovų Sakanako, aštuoni mangutų tūkstančiai, kypčakų tūkstantis ir kumanų tūkstantis iš Batu tumano,

– beveik 118 tūkstančių raitų – trylikos tumanų iš Vidurinės Azijos iš batašų, bujrakų, bujtajų, burlanų, juraldajų, kalmukų, karlukų, kilėčių, kyjatų, kyrgyzų, kuščių, oglų ir širinų,

– maždaug 22 tūkstančiai raitelių iš dviejų suvarų (bulgarų genties iš žemutinio Dono ir Kubanjo tarpupio) tumanų, trijų mordovų tūkstančių, penkių burtasų, penkių suvarų ir dviejų tibetiečių šimtinių.

Be to, keturi mongolų tumanai statė grandinę įtvirtintų stovyklų, kiekviena – tūkstančiai iki Itiljo žemupio. Toliau, iki Kuk-Irtyšo ją tęsė dar dešimt mongolų tumanų, o Sartak-hano tumanas ir vienas ujgurų – jos atšaką tarp Džamo ir Džėjhuno žemupio.

Iš viso vakaruose už Itiljo buvo 305882 raiteliai ir iki 120 tūkstančių jaunimo iš dvylikos belaisvių tumanų.

Ūsuoti, o kai kurie su barzdomis raitai iš Vidurinės Azijos turėjo: po vieną arklį arba kupranugarį, beveik 105 cm ilgio sudėtinį įlenktą viduryje lanką su strėline, durklą, ilgą ietį ir odinę virvę. Jie buvo aprengti trumpais medvilniniais marškiniais, plačiomis gelumbinėmis arba avikailių kelnėmis, trumpais odiniais batais, veltiniais, pamuštus vata mėlynus, balsvus, rusvus ar vertikaliai dryžuotus čapanus (kaftanus) su trumpomis iki alkūnių rankovėmis ir avikailių skrandais. Dauguma dėvėjo įvairiaspalves čalmas, kiti – balsvas kūgines arba aukštas su atbrailomis ir pusiau sferiniu ar kūginiu viršum įvairiaspalves avių veltines kepures. Beveik kas trečias apginkluotas išlenktu vienašmeniu geležiniu kardu odinėje makštyje su maždaug 50 cm ilgio ir 5 cm pločio geležtėm. Kas šeštas buvo su apskritu 35 – 40 cm skersmens mediniu skydu su įvairiaspalviu saulės ženklu. Kas septynioliktas turėjo du apsaugotus nuo galvos iki kelių odiniu dangalu žirgus, kardą („palarak“) odinėje makštyje, gumbinę, ilgus iki kelių grandininius marškinius, atlasinį įvairių spalvų pamuštą vatą kaftaną, tamsiai raudonus avikailių kailinius, kūginę kailių kepurę („kalansuv“) ir tymo raudonus batus. Palarak – truputį išlenktas vienašmenis plieninis kardas su beveik 75 cm ilgio ir 5 cm pločio geležtėm. Jų šimtininkai ir tūkstantininkai turėjo po tris žirgus.

Gruodžio 3 ties Zmėjėv (gal būt, kaimas Zmėjėvka 100 km. į šiaurės vakarus nuo Tambovo) Rezanjo, Pronsko ir kitų Rezanjo srities miestų, Muromo bei Kolomnos kariuomenė puolė totorius ir beveik visa buvo sunaikinta Subaedėjo, Bulgajo, Biriujo, Ordu ir Buri raitelių. Rusų knezjai pasakė jiems: «Kol visų mūsų nebėbus, tuomet viskas bus jūsų». Žuvo 25872 rusai, jų tarpe Pronsko ir Muromo Gėorgai, bei Kolomnos knezj, o sužeistas Olėg pateko į nelaisvę. Batu siūlė jam savo draugystę ir tikėjimą, tačiau Olėg atsisakė. Iš ten paleido totoriai belaisvius į Vladimirą pas didį knezją Gėorgą.

Netrukus mongolų karvedžiai, paskyrus Šėbano, Kulkano ir Subaedėjo tumanus į priekį, kurie žygiavo už trijų dienų kelio nuo jų pagrindinių pajėgų, o į užnugarį – Sakanaką ir mordovus, nuvyko į Rezanjo valsčiaus gilumą.

Gruodžio 5 Bulgaj paėmė Izesalvėc (šiųmetis Ižėslavlj), nukovęs 154 karius, o po dviejų dienų Biriuj – Bėlgorod, kuriame krito dar  255 rusai.

Gruodžio 7 Vasiljko ir Danil vėl užgrobė Izeslavlj, išžudžius jame 787 Mindovės karius. Tada Hval atsitraukė.

Kitą dieną Buri ir Bulgaj paėmė Pronsk, kuriame žuvo 8137 rusų kariai, o dar 858 pateko į nelaisvę. Ir iš ten paleido totoriai trys šimtus į Voronėžą. Paskui Prones ledu jie patraukė žemyn ir, priėjus gruodžio 15 prie Rezanjo (dabar – piliavietė ~50 km į pietryčius nuo Rezanjo), pradėjo tverti jį statine tvora. Penkias dienas knezj Gėorg su savo kariauna ir miestiečiais drąsiai gynė miestą. Gruodžio 21 rytą Mėngu-hano, Gujuk-hano, Burandajo ir Buri raiteliai padegė svaidytuvais Rezanj ir, įveikus dūmų priedangoje kopėčiomis jo sieną, pro ugnį įsiveržė į gatves. Jie iškapojo vaikus ir senius, knezją ir bojarus, kitus išvedė į nelaisvę, o miestą sudegino. Nukauti 5113 jo gynėjų. Mongolai nukryžiuodavo belaisvius arba leisdavo į juos kaip į taikinius strėles, žagino moteris ir vienuoles, degino dvasininkus, visas cerkves ir aplinkinius vienuolynus.

Gruodžio 23 Kulkan ir Bulgaj, nuėjus Okos ledu, užgrobė Glėbov, kuriame krito dar 85 rusų kariai. Kitą dieną Subaedėj ir Biriuj paėmė Pėrėjaslavlj (nūnai – Rezanj), išžudžius jame dar 2715 rusų.

Gruodžio 25 bojaras Jėvpatij Kolovrat su surinktais Rezanjo valsčiuje 1724 kariais, netikėtai smogus šalia Pėrėjaslavljo per užpakalinius totorių raitelius, iškapojo daug Sakanako polovų, bet neišstovėjo po veržlaus pranašesnių jėgų puolimo ir svaidytuvų. Nedaugelį pasidavusių Batu-han paliepė už drąsą paleisti.

Po dviejų dienų mūšyje ties Kolomna mongolų priekis sunaikino Kislavėro sūnaus Vsėvolodo Bėrsuzėro, Ingvaro sūnaus Romano kariuomenę ir vaivados iš Vladimiro Glėbo sūnaus Jėrėmėjo sargybinius. Žuvo 15485 rusai, Roman, Vsėvolodo vaivada Jėrėmėj, Kulkan ir apie 24 šimtus jo raitelių. Likusieji šeši tūkstančiai atiteko velionio sūnui Kučai. Vsėvolod su nedaugeliu saviškių pavyko išsprukti, o 67 jo kariai pateko į nelaisvę. Maskviečiai pabėgo nežiūrint atgal.

Pūgos, rusų klasta, trūkumas ėdesio ir valgio, mažas naujų belaisvių skaičius, bei menka rytų slavų nauda privertė sustiprinti kiekvieną įtvirtintą stovyklą visoje grandinėje penkiais šimtais belaisvio jaunimo, o nuo Itiljo žemupio – dar tūkstančiu iš Vidurinės Azijos.

Gruodžio 29 Subaedėj ir Šėban užgrobė Kolomną, nukovus jame 3825 Kislavėro karius.

Tais metais Mindovė prijungė prie savo valdų Antecelve, Taurag ir Utten žemes, miestus Kauburą, Losk, Pinsk, Suraž Lukowo ir Iazvingios žemėse, o taipogi pilis Brovki, Krėvo, Slovėnsk, Vėluną ir Zarus.

1238metais sausio 3 Izeslav grįžo į Litvos Novgorod. Po keturių dienų jis su 633 raitininkais iš 26 vėliavėlių ir 505 Tovtovilo raitininkais išžygiavo į žemę Vassal. Pagrobęs ten 3570 slavų į nelaisvę, vasario 3 jis atėjo į Zborov, o kovo 5 – į Novgorod-Sėvėrskij.

Sausio 8 Batu-hano, Subaedėjo, Buri ir tibetiečių raiteliai, nužygiavus Moskvos upės ledu, po penkių dienų apgulos su svaidytuvų pagalba užgrobė ir sudegino Moskov (dabar – Maskva), visus jame nužudė kartu su vaivada Filippu Nenjka, o Kislavėro sūnų knezją Vladimirą paėmė į nelaisvę. Be to, jie supleškino kaimus apylinkėje.

Tuo laiku rusai spėjo užversti medžių užtvaromis visus savo negausius ir pasibaisėtinus kelius. Totoriai, beveik po aštuoniolikos dienų prasikirtus miške 25 varstų ilgio ir dviejų sieksnių pločio proskyną, prasiskverbė prie Klezjmos ir jos ledu patraukė į rytus.

Vasario 3 Burandajo priešakiniai apsupo Vladimir, kurį gynė Gėorgo sūnūs Mstislav, Toržoko knezj (nuo 1223 metų) Vsėvolod ir Oslediuko sūnus vaivada Piotr. Pats Kislavėr, pavedęs savo kariauną Mihalko sūnui vaivadai Jaroslavui, telkė kariuomenę ties Sitj (upė į šiaurę nuo Kašino), laukdamas savo brolių Ioanno ir Pėrėjaslavljo (pietų) knezjo (nuo 1228 metų) Svetoslavo.

Po dviejų dienų Batu paėmė Bogoliubov (miestelis 10 km į šiaurės rytus nuo Vladimiro), o Mėngu-hano raiteliai, atjojus Nėrlj ledu, užgrobė Suzdalj, visus jame iškapojo, miestą sudegino, o jaunimą išvedė į nelaisvę.

Vasario 6 totoriai apsupo Vladimir statine tvora, pastoliais ir svaidytuvais. Kitą rytą iš jo išėjo Vsėvolod su prabangiomis dovanomis ir palyda, bet Batu liepė jį papjauti, visus išžudyti, o miestą sugriauti ir sudeginti. Nedelsiant mongolai šturmu kopėčiomis ir per lūžius sienoje įsibrovė į Naują miestą. Jo gynėjai pabėgo į seną Pėčėrnyj miestą, kur visi buvo nukauti, o daugelis žmonių sudegė šventos Dievo gimdytojos cerkvėje.

Netrukus mongolų karvedžiai pasiuntė Sakanaką su svaidytuvais į Toržok, o į užnugarį paskyrė Bėrkė ir Kučos tumanus.

Vasario 10 Mėngu-hano raiteliai, parėjus Nėrlj, Klezjmos, o paskui ir Kolokšos ledu, užgrobė Jurjėv.

Tuo pačiu laiku buvo paimtas ir Starodub Klezjmoje (nūnai – Klezjminskij Gorodok už 76 km į šiaurės rytus nuo Vladimiro).

Po dviejų dienų Subaedėj, atvykęs Klezjmos Nėrlj ledu, užėmė Rostov.

Tuo pačiu keliu Burandaj išėjo ant Volgos Nėrlj ledą ir užgrobė Ksnetin (dabar – Sknetino už 148 km į šiaurę nuo Maskvos), o po poros dienų – Uglič.

Vasario 17, nujojus Kotoroslj ledu, Batu-hano ir Buri tumanai paėmė Jaroslavlj.

O dar po dviejų dienų Batu ir Subaedėj, parėjus Volgos ledu, užėmė Kostromą, o Sakanako polovai, atvilkus svaidytuvus Klezjmos, Sėstros, Volgos ir Tvėrcos ledu, apgulė Toržok ir aptvėrė jį statine tvora.

Tuo metu totorių kariuomenė pasuko atgal ir Volgos ledu patraukė į jos aukštupį, o Bėaevulf su Kijėvo pulkais pradėjo žygį į Litvą.

Vasario 23 Mėngu-hano raiteliai, nužygiavus Kolokšos, Klezjmos ir Učos ledu, paėmė Dmitrov, o jau po trijų dienų jo priekiniai prisidėjo prie Sakanako.

Vasario 28 Kuktajo tumanas, atvykęs Kostromos upės ledu, užgrobė Galič Mėrskij (Kostromos srityje), o Ila-Uduro raiteliai, atjojus Volgos ledu, užkariavo Radilov Gorodėc.

Iš viso vasarį totoriai paėmė keturiolika rusų miestų.

Kovo 4 Batu, Ordu, Subaedėj, Bajdar ir Buri prie upės Sitj sumušė didžio knezjo Gėorgo, jo brolio Svetoslavo ir sūnėnų: Konstantino Hornhiro sūnų knezjų Jaroslavljo – Vsėvolodo Kovvojso, Ugličo – Vladimiro ir Bėloziorsko – Vasiljko Bravėro kariuomenę, nukovus 12128 rusus. Gėorg, nors ir paskyrė į priekį bojarą Dorožą su trimis tūkstančiais karių, staiga buvo apsuptas ir po įtūžusių kirstynių pabėgo. Vasiljko Bravėrą sučiupo ir nužudė miške netoli upės Šėrna (Klezjmos intakas). Kitą dieną netoliese, miške prie Lomihos žiočių, sugavo Gėorgą, ir Biluhoj jį pribaigė.

Tą pačią dieną Mėngu-han ir Sakanak užkariavo Toržok, išžudžius jame 1134 Kislavėro karius ir paėmė į nelaisvę dar 2435. Paskui jie patraukė Sėligėro ežero ir Polos ledu Novgorodo Didžio link, bet už šimto varstų nuo jo pasuko atgal.

Kovo 6 įžengus į Kašin, pagrindinės totorių pajėgos išsiskirstė kelyje atgal į stepę. Juos niugino pašarų stoka ir artėjantis polaidis.

Kovo 12 Buri ir Subaedėjo tumanai, atėjus Nėrljo ir Plėsčėėvo ežero ledu, per penkias dienas paėmė Pėrėjaslavlj (nūdienis Pėrėjaslavlj-Zalėsskij Jaroslavljo srityje). Kitą dieną Batu, Bajdar ir Ordu užgrobė Tvėrj, nužudžius Bėaevulfo sūnų knezją Danilą.

Kovo 18 Batu-hano raiteliai žygyje Šošos ir Lamos ledu paėmė Volok (dabar – Volokolamsk). Tada Šėbano, Biriujo, Bulgajo ir Kadano tumanai pradėjo atsitraukimą per jų įtvirtintų stovyklų grandinę visame pagrindinių pajėgų kelyje.

Kovo 7 Bėaevulf įsiveržė į Litvą. Po dvylikos dienų mūšyje ties Volkovysk Jaroslav pralaimėjo. Krito 8097 jo ir 5747 Mindovės. Sudaręs taiką, jis atidavė Izeslavui Kijėv ir pilis: Auksas, Gols, Hasy, Hvostkov, Sostas, Us ir Zvėrėv.

Po kiek laiko į Kijėv įjojo Vladimir Hardsvord.

Balandžio 5 susidūrime už Gols nukauti 512 litvos ir 65 Bėaevulfo.

Praejus dvidešimt dienų Mindovė sudarė taiką dvidešimt penkiems metams su Vsėvolodu Ėrdėnju. Už 53 grivinas aukso tas atidavė jam į atpirkimą dvidešimčiai metų miestą Azėro.

Tą pačią dieną Izeslav su 157 vėliavėlėmis iš 3868 raitininkų išžygiavo į Smolėnsk. Gegužės 5 prie Molohovo vartų ir ties pelke Dolgomostjė (32 km į pietryčius nuo Smolėnsko) rusai nugalėjo jo kariauną ir Buvalo tumaną iš 8873 raitelių. Žuvo 357 litvai ir 168 mongolai. Tada tie nukirto galvą vadovavusiam Smolėnsko būriui narsiam rusų kariui Mėrkurijui. Po dešimt dienų Mindovė grįžo į Novgorod, o Buval kelyje į stepę nuniokojo dalį Čėrnigovo valsčiaus.

Balandžio 22, nužygiavus iš Pėrėjaslavljo upėmis Trubėž, Malyj Kiržač, Kiržač, Klezjma, Moskva, Nara, Oka ir Žizdra, Batu-hano raiteliai apgulė su svaidytuvais Kozėljsk (miestas Kalugos srityje), kuriame buvo Ioanno sūnus jaunas knezj Vasilijus. Kai totoriai, pralaužus jo sieną, įkopė į pylimą, gynėjai išlanda iškirto jų svaidytuvus ir nukovė daugybę priešų. Septynias savaites Batu neįstengė paimti miesto. Su Kadano ir Buri tumanų atvykimu, mongolai drauge per tris dienas jau birželio 12 paėmė jį, praradus beveik 4000 saviškių. Jie išžudė jame visus, nepagailėjus net kūdikių.

Gegužės 25 pilyje Us (nūdien – piliakalnis 20 km į šiaurės vakarus nuo Kauno, 1 km į šiaurę nuo Altoniškių) Mindovė pastatė vidinį bokštą, o birželio 3 – 50 sieksnių ilgio sieną prie vartų į Kalėv (nūnai – piliakalnis Nemuno saloje į pietus nuo Kauno centro).

Birželio 26 Subaedėj užgrobė Kursk.

Liepos 7 Batu susigrąžino Ltavą, nukovęs jame 78 Izeslavo karius.

Vykdant paliepimą, totorių raiteliai atpjaudavo dešinę ausį nukautiems priešo kareiviams. Tuomet suskaičiavo 270 tūkstančių ausų! Iš jų beveik 120 tūkstančių – rusų.

Kai liepą mongolai viena ilga grandine gaudė polovus Sulos, Dnėpro ir Itiljo tarpupyje, Jaroslav užėmė laisvą Vladimiro sostą. Mindovės sąjungininkas Galičo knezj (1235-1238) Mihail Oldhorn, paliko sūnui Rostislavui Galič, o pats, išvijęs Hardsvordą, atsisėdo Kijėve.

Liepos 17 Izeslav su 25 raitininkais, 7 bojarais ir 4 jų sūnumis išjojo ties Bėrda (upe pietų Ukrainoje, įtekanti į Azovo jūrą), prie kurios, po aštuonių dienų, sutiko Batu-haną. Sudaręs su juo taiką ir sąjungą, jau rugpjūčio 3 jis sugrįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Po dviejų dienų bojaras Zahar Zagozka pastatė Zvėrėvo (dabar – piliakalnis 2 km į rytus nuo Aukštadvario) pilies viduje bokštą, o rugpjūčio 23 – penkių sieksnių aukščio bokštą Sosto (nūnai – piliakalnis 12 km į vakarus nuo Aukštadvario) pilies viduryje.

Tomis dienomis Batu pasiuntė Bėrkę su devyniais tumanais numalšinti suirutę Sėjhuno, Arysjo ir Ču tarpupyje, nes vietinio tumano raiteliai nužudė ten jo brolį Ičan-haną.

Rugpjūčio 24 Mindovė su 23 vėliavėlėmis iš 552 raitininkų ir 585 Tovtovilo raitininkais išžygiavo į Swainik.

Po trijų dienų už tarnybą jis suteikė į tėvoniją Tovtovilui pilis Bykovo, Hvostkov ir Stoki.

Pagrobęs Swainike 2578 žemaitus į nelaisvę, rugsėjo 15 Izeslav grįžo į Salwisowę.

Rugsėjo 20 Mindovė vėl paėmė Drotėft, kuriame tąkart žuvo 783 jo ir 251 Vitovto karys. Po dviejų dienų jis užgrobė Zaslavlj, už kurį krito 853 jo, 623 Vojšėlko ir 286 Vitovto kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Mėnsk už 314 sieksnių nuo sienos. Kitą dieną su Vitovtu paimta taika, pagal kurią tas atidavė keturias savo žemes Litvoje ir pilis: Nėmanj, Saugą, Svisločok, Ukus, Vėngbork, Vozloki, Vozuv bei Zabrunj.

Rugsėjo 25 Izeslavo būrys užgrobė Borisov, kuriame žuvo dar 325 jo ir 125 Vsėvolodo Svordforso.

Po triejų dienų, žemaitų žemėje Strenge, Mindovė netoli kaimo Troki nugalėjo vokiečių riterių, Rigos ir estų pajėgas, bei 200 Pskovo karių. Žuvo: 332 vokiečiai, 1998 livonai, 1622 estai, 182 Pskovo kariai ir 9714 litvų. Namo sugrįžo tik vienas iš dešimties priešų. Kitą dieną žuvusius palaidojo pilkapyje prie ežero už penkių varstų nuo kaimo. Ten pat kameroje paslėpti Mindovės raštai, dokumentai ir knygos. Iš rytų šalia pilkapio buvo (iki 2009 metų) du akmenys už trijų sieksnių vienas nuo kito. Jie rodė kryptį į rugsėjo 29 saulėtekį. Tuomet Izeslav užrašė: „Stoel na vėrhu holma i vspominal ih“ – „Stovėjau ant viršukalnės ir prisiminiau juos“.

Tuo laiku Čarmagun su Avagu sugrįžo į Mugano stepę, atsivedęs Hubilaj-hano sūnaus Tugano, Asutu, Hodžos, Israro, Ogotos, Sonitos-Čagatajo, Unano, Urumči ir Usuro tumanus. Dauguma jų sudarė pavergtų genčių raiteliai. Avag gavo iš Ugėdėjo jarlyk(chano raštą pavaldiniams, nustatantį jų valdas, prievoles, mokesčius ir mokesčių lengvatas).

Spalio 18 Mindovė nuvyko į Mallays. Pagrobęs ten 852 slavus, lapkričio 5 jis grįžo į Assę.

Gruodžio 23 Izeslav pastatė bokštą Zaslavljo (miestas 22 km į šiaurės vakarus nuo Minsko) viduryje.

Tais metais jis prijungė prie savo valdų žemes: Gaisow, Lectimia, Littowe, Medenick, Sawalaw, Wange, miestus Azėro, Borisov ir Drotėft, bei pilis: Auksą, Gols, Hasy, Nėmanj, Saugą, Sostą, Svisločok, Ukus, Us, Vėngbork, Vozlokį, Vozuv, Zabrunj ir Zvėrėv. Tačiau prarado Ltavą su žeme Fulstamp, Bykovo, Hvostkov ir Stoki.

Sąjungininkas

1239metais sausio 7 Mindovė išvyko į Swanspilow.

Vasario 5 žemėje Medenick jis pastatė pilį Mėdėnik (šiųmetis Medininkai).

Po dvidešimt vienos dienos Izeslav su 132 vėliavėlėmis iš 3273 raitininkų išžygiavo į jatvegų žemę. Paėmęs 5621 jatvegą į nelaisvę, jau kovo 5 jis grįžo į Mėdėnik.

Tuo metu, numalšinusi suirutę, iš žygio parvyko Bėrkė-hano kariuomenė. Įejus į maištininkų žemę, jo tumanai susikovė su jais. Prie stipriai įtvirtinto Barčino (trumpinys nuo Barčanlygkent) daugėlis Bėrkė raitelių krito į uždengtas duobes ir tik po ilgos apgulos paėmė miestą. Jangkėnt pasidavė pats. Paėmęs jame gruobį ir išžudęs kilmingiausius, likusius gyventojus išvarė, o miestą apgyvendino kitais.

Netrukus trys mongolų tumanai su trimis mordovų kavalerijos tūkstančiais priešakyje, 12 tūkstančių raitelių iš Sakanako tumano ir iš trijų polovų tūkstančių užnugary patraukė į kumanų gaudynes.

Kovo 22 ties Mėljnik Svordhot nukovė 75 Mindovės karius. Jau kitą dieną jis bandė paimti miestą, bet balandžio 3 atsitraukė. Per tas dienas Mėljnike žuvo 78 gynėjai.

Balandžio 2 Izeslav su 59 raitininkais, 25 bojarais ir 25 jų sūnumis išjojo ties Itilj, kur po dvidešimt vienos dienos netoli jo sutiko Batu-haną ir paėmė jo žodį apie pagalbą, pažadėjęs pats suteikti pagalbą („помозь“).

Balandį ir gegužę totoriai viena ilga grandine gaudė kumanus Dnėpro, Pietų Bugo ir Rosj tarpupyje. Mordovai tada be gailesčio žudydavo visus kas pakliuvo, jų tarpe ir Hungarios, Dalmatios, Kroatios, Ramos, Serbios, Lodomerios, Gallicios, Bulgarijos ir kitų karaliaus (1235-1270) Bėlos IV pasiuntinius.

Velykų dieną Hungarios pasienyje pakrikštytas Kotan, o pats Bėla buvo jo krikštatėviu.

Gegužės 8 Mindovė grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Birželį totoriai atsitraukė nuo Pietų Bugo vidurupio už žemutinio Dnėpro. Tuomet Hungarioje pagavo du jų žvalgus.

Rugpjūčio 3 Izeslav nuvyko į Hmėljnik, o spalio 5 sugrįžo į Litvos Novgorod.

Tais laikais Rostislav su visais savo bojarais išžygiavo iš Galičo. Rugsėjo 10 jis užgrobė Danilo Pėrėmyšlj, nukovęs jame 912 Svordhoto karių, dar 75 paėmė į nelaisvę ir tęsė kelią į Litvą. Po trijų dienų Danil atskubėjo prie Galičo ir jau rugsėjo 17 jį užėmė. Sužinojęs apie tai, Rostislav su 27 bojarais pabėgo į Hungarią.

Rugsėjo 18 Litvos kariuomenė užgrobė Smolėnsk ir užėmė didžiąją dalį jo valsčiaus. Mieste nukauti 320 jo gynėjų ir 557 litvai.

Po septynių dienų Mindovės, jatvegų vadovo Vikinto ir Mėrėco knezjo Tovtovilo kariai, iš pasalos ties pilimi Kamno šalia Pskovo, sutriuškino pskoviečius. Susidūrime krito 272 jų ir 71 Izeslavo karys. Netrukus Vladimiro didis knezj (1238-1246) Jaroslav Bėaevulf žygyje į Smolėnsk nugalėjo litvus, nukovęs 823 jų karius. Išlaisvinęs miestą, jis paėmė į nelaisvę Mindovės vietininką savo sūnų knezją Andrėją.

Spalio 7 Baeljgutaj paėmė ir nuniokojo Pėrėjaslavlj (pietų), išžudęs jame 794 Svetoslavo karius. Jo tumanas statė grandinę įtvirtintų stovyklų, kiekviena – dviem šimtiniam, nuo Itiljo žemupio. Tuomet vienas Kadano būrys nusigavo iki Nėmano aukštupio. Po šešių dienų Baeljgutajo raiteliai ties Smolin (33 km į pietvakarius nuo Čėrnigovo) sumušė rusus, iškovus 8215 Glėbo sūnaus knezjo Mstislavo Svėtrigajlo, atėjusios iš Turovo su pačiu Mstislavu, 1608 Oldhorno ir 375 Pukuvėro Skolomėndo.

Spalio 15 Ėrdivil, Vikint ir Živinbud nesutiko mokėti duoklės Kadano pasiuntiniams ir su žemaitų, litvų bei priklausančio Mintėlju Slonimo būriais sunaikino šalia Pripetj žiočių Kadano šimtinės stovyklą, tuo metu kol jos raiteliai niokojo apylinkės. Žuvo 27 mongolai.

Su laiku atsirado “metraštininkų“ pasakos, lyg Žomojtijos ir Litvos žemių ponas bei Novgorodo pirmas rusų didis knezj Montvilo sūnus Radivil su rusais, žmondais, litvais, Novgorodo, Slonimo ir Pinsko kariais, smogė į stovyklą, kurioje gulėjo pats totorių iš už Volgos caras ir Batyjo anūkas Kidan. Jie nudėjo labai daug priešų, o pats caras su labai maža kariauna vos paspruko. Arba: Litvos, Žomojtijos, Novgorodo ir Rusės didis knezj, Novgorodo, Turovo ir Pinsko knezj Švintorogo sūnus Skirmont sunaikino ties Kojdanov (nūnai – Dzėržinsk į pietvakarius nuo Minsko) visą totorių iš už Volgos kariuomenę ir nukovė jų didį carą Bulaklają!

Spalio 18 Kadan ir Baeljgutai paėmė Čėrnigov, iškovus jame 3825 Oldhorno. Sudeginus miestą, jie patraukė į rytus, degindami savo kelyje rusų pilis. Po devynių dienų Kadan užgrobė Gluhov. Paskui mongolai nuvyko Dono link.

Spalio 25 Mindovė užkariavo pilį Usež (dabar – kaimas Useža 31 km į šiaurės rytus nuo Minsko) už kurią žuvo 777 jo ir 84 Vasilijo Sorokos sūnaus Vsėvolodo Ėrdivilo kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Zaslavlj už 55 sieksnių nuo sienos.

Nuo lapkričio 20 Mėngu-han ir Kadan kariavo čėrkasus šiaurės Kaukazo priekalnėje, kur gruodį nukovė jų vadą Tukarą. Kiti mongolų tumanai pavergė mordovus. Bėrkė nugalėjo Bėrkuto kypčakus. O Šėban, Bučėk ir Buri, įsiveržus į Hazarią, paėmė činčakanų (jų žemė buvo į vakarus nuo šiųmečio Simfėropoljo) miestą Tatkarą ir sutriuškino Arabato (Arabatskaja strėlka) nerijoje ugrų raitininkų priekį. Vykęs kumanams į pagalbą jų būrys, vadovaujamas vieno grafo iš Transilvanijos (Hungarios sritis tarp Pietų ir Rytų Karpatų dabartinėje Rumunijoje), išskubėjo namolei.

Tais mėnesiais, pasiekus Efrato ir pavergus didžios Persijos ir Kaukazo dalis, Čarmaguno, Čagatajo, Hadaho, Tugano ir Israro tumanai pasuko į Azarbajganą(sritį Irano šiaurės vakaruose ir Azerbaidžano pietryčiuose iki Kuros ir Arakso žemupių) ir užvaldė Ibėriją ir Agvank. Tuolaik jie paėmė Karin (nūdien – Ėrzurum) ir jo apylinkę, o turkai – Kars.

1240metų Gėorgios karalienė Rusudan su sūnumi Davidu VI Narinu nusilenkė mongolams. Netrukus po totorių atėjimo pasidavė ir Hačėn.

Sausio 23 Mindovė su 520 raitininkų, 57 bojarais, 76 jų sūnumis ir 87 Soha-hano raiteliais išžygiavo į Zliną. Pagrobęs 273 jatvegus, vasario 5 jis grįžo į Litvos Novgorod. Po savaitės Izeslav su 575 raiteliais, 57 bojarais ir 77 jų sūnumis vėl nuvyko į Zliną. Paėmęs 577 jatvegus į nelaisvę, vasario 25 jis grįžo į Lidą.

Vasarį Gujuk, Mėngu, Kadan ir Buri, įžengus į žemę Minkas (rytų Kryme į rytus nuo upės Indol), po keturiasdešimt trijų dienų apgulos užkariavo Kėrc (dabar – Kėrčj). Jie išbuvo ten iki rugpjūčio.

Kovą mongolų karvedžiai, paskyrus Kuktajui Kurumsi, Pėta-hano ir Sartaktajo tumanus su keturiais tumanais iš Vidurinės Azijos ir beveik 16 tūkstančių suvarų, pasiuntė jį į tvirtovę Dėrbėnt ir jos žemę Awir.

Balandžio 12 Mindovė su 542 raitininkais, 56 bojarais ir 73 jų sūnumis patraukė į žemę Wandeiagel. Po trijų dienų susidūrime miške žuvo 279 jo ir 1265 Mintėljo. Tas ką tik grįžo iš Čėrnigovo, kur jį prieš pusmetį sužeidė totoriai.

Liepos 15 Bėaevulfo sūnus Novgorodo Didžio knezj (1236 – 1240) Alėksandr Svordgrėjv su 1264 kariais netikėtu puolimu rūke prie Ižoros ir Nėvos santakos (22 km į pietryčius nuo Sankt-Pėtėrburgo centro) sutriuškino karvedžių Birgėro ir Ulfo Fasi bei vyskupo Spiridono švedų, norvegų ir suomių būrį iš penkių laivų (šnėkų) po 70 karių kiekviename. Už tai jį pavadino: „Nėvskij“. Tris priešų laivus rusai iškapojo. Tik tamsi naktis išgelbėjo švedus. Palaidojus dviejose duobėse (paprastai 1,5 sieksnio ilgio, sieksnio pločio ir iki 2 pėdų gylio duobę iškasdavo 10 žuvusių) 20 saviškių ir Spirodoną, tie pasiėmė sužeistus ir dar naktį skubotai išplaukė namolei. Žuvo 20 rusų, dar 34 sužeidė. 87 belaisvius sutalpino dviejose eldijose. Rusų metraštininkai nupasakojo, kad šiaurės Romos imperijos karalius su galinga jėga, daugeliu laivų ir pulku atėjo į Nėvą, o didis knezj Alėksandr su maža kariauna primušė nesuskaičiuojamą daugybę priešų, o pačiam karaliui padėjo anspaudą ant veido savo aštria ietimi.

Rugpjūčio viduryje devyniolika totorių tumanų su aštuoniais tumanais iš Vidurinės Azijos patraukė į Kijėv.

Rugpjūčio 25 Mindovė paėmė Trojdėnto Mstislavlj (miestas 92 km į rytus nuo Mogiliovo) ir atidavė jį Vsėvolodui Svordforsui. Tada krito 537 jo, 578 Vsėvolodo ir 505 Trojdėnto kariai.

Rugsėjį mongolų priekis iš Kadano, Buri ir Bučėko tumanų kariavo juodų kepurių (karakalpakų) gentį Rosj upyno šiaurėje. Tada Mėngu-han, pastatęs stovyklą prie Trubėžo ties miesteliu Pėsočnyj (nūnai – piliavietė netoli Pėrėjaslavljo-Hmėljnickijo), atvyko apžiūrėti per Dnėpr Kijėv ir pasiuntė pas Oldhorną savo žmones, norėdamas jį nuvilioti. Mihail išsigando ir paspruko į Hungarią, o vėliau – pas Konradą. Jau rugsėjo 7 Kijėv su mongolu ir Smolėnsko karių pagalba užgrobė Smolėnsko knezjo (1219-1230) Mstislavo Bujfasto sūnus ir Davido anūkas Rostislav Mordėntspič, suėmęs jame Mihailo sūnų knezją Rostislavą.

Rugsėjo 16 Danijos karalius (1202-1241) Valdėmar II, Tarbato (šiųmetis Tartu Estijoje) vyskupas (1224-1248) Hėrmann iš Bukshėvdėno ir Livonijos ordino magistras (1239-1240, 1241-1245) Thėodorik iš Groningėno su kariais iš Odėnpės (dabar – Otėpe), Vėlino (nūdienis Viljendi) ir Ugrėvo puolimu paėmė Izborsk, išžudžius jame 200 rusų karių. Sutriuškinus prie jo Vladimiro sūnaus Pskovo knezjo (nuo 1233 metų) Jaroslavo Gėrpolto kariauną, kuri skubėjo Izborskui pagalbon, jie nukovė 600 jo karių ir persekiojo rusus iki Pskovo. Kryžiuočiai savaitei apgulė miestą, sudegino priemiestį ir nusiaubus apylinkę, pagal paimta su Jaroslavu taiką užvaldė Pskov ir jo žemes. Palikęs mieste du Ordino brolius su nedideliu būriu, magistras sugrįžo su saviškiais namo. Tuomet kiti įsiveržė į Novgorodo Didžio valdas.

Rugsėjo 23 Kadan, Bučėk ir Buri sunaikino Torčėsk.

Po penkių dienų Svordhot paėmė Kijev, išžudęs jame 432 rusus ir 146 Mėngu-hano tūkstantininko Sajlu-hano raitelius, sučiupo Smolėnsko Rostislavą. Palikęs mieste savo vaivadą bojarą Dmitriją, Danil nustraksėjo į Galič. Tą pačią dieną totoriai apstojo Kijėv, o po kiek laiko aptvėrė jį statine tvora.

Rugsėjo 28 Izeslav su 29 raitininkais, 6 bojarais ir 6 jų sūnumis išžygiavo iš Litvos Novgorodo ties Mėrla (Vorsklos intaku).

Spalio pradžioje Kotan su keturiais tumanais kumanu ir alanu atvyko į Hungarią ir paprašė Bėlos prieglobsčio. Tas leido jiems apsigyventi Tisos ir Kioriošotarpupyje.

Kijėv

Spalio 15 prie Mėrlos Mindovė sutiko Batu-haną, kur tas paskelbė jam savo mintis apie pagalbą.

Spalį litvų, vokiečių, estų ir Pskovo su Ivanko sūnumi posadniku (miesto valdytoju) bojaru Tvėrdila, būriai išplėšė Lugos žemę ir Novgorodo Didžio kaimus. Pagrobęs 715 slavų, gyvulius ir arklius, jie pasuko atgal ir spalio 27 prie Porhovo dar kartą sutriuškino Gėrpoltą. Krito: 283 Izeslavo, 525 Jaroslavo ir 80 vokiečių. Iš viso per šį žygį buvo iškauti beveik 9000 rusų ir slavų.

Spalio 23 Bėaevulf ir Svordhot užgrobė Kamėnėc, nukovus 95 litvus ir 353 Batu-hano. Kartu su juo Mindovė prarado žemę Ragdown. Sužinojęs apie tai, Batu pasiuntė Hajdu ir Sakanako tumanus niokoti Bėaevulfo Toržok, o Baeljgutają ir Šėbaną – į Murom.

Lapkričio 5 Izeslav grįžo į Litvos Novgorod.

Po devynių dienų Kuktaj, Kurumsi ir Sartaktaj paėmė Dėrbėnt, o Sakanako raiteliai vėl užgrobė Toržok, sukilus jo kaimynystėje dideliam sąmyšiui, nes rusai jau nežinojo, kur jiems bėgti.

Lapkričio 15 Baeljgutaj antpuoliu sudegino Murom ir nusiaubė jo žemę, po aštuonių dienų nuniokojo Gorohovėc (miestas 80 km į šiaurės rytus nuo Muromo), o lapkričio 28 – Radilov Gorodėc. Netrukus jis ir Sakanak nuskubėjo į pietvakarius.

Tuo laiku magistras Thėodorik iš naujo užėmė Kuroniją ir privertė kuršius priimti krikštą.

Gruodžio 6, po dešimties savaičių apgulos Batu, Subaedėjo, Mėngu-hano, Gujuk-hano, Bučėko, Bajdaro, Biriujo, Burandajo, Kadano, Ordu ir Togrulo raiteliai su aštuoniais junginiais iš Vidurinės Azijos, sugriovus 32 svaidytuvaismūrą prie Ledskio (Lenkų) vartų, atkakliu šturmu per dieną ir naktį užėmė Kijėvo sienas (nuotr. 35 – miesto planas).

Kijėv 1240 m.

Juos palaikė dar keturiolika mongolų ir polovų tumanai grandinėje įtvirtintų stovyklų, kiekviena – tūkstančiai, kuri tęsėsi iki Kuk-Irtyšo. Dalis kijeviečių, subėgus į Dešimtinės Dievo gimdytojos cerkvę aukštutiniame mieste, pradėjo statyti aplink ją rentinę sieną, tačiau kitą rytą dviem pasirausimais totoriai sugriovė ją (nuotr. 36) ir aršiame mūšyje daugelį išžudė. Kiti žuvo, kai nuo minios svorio griuvo cerkvė. Totoriai nukovė Kijėve 3622 Svordhoto karius, dar 3371 su sužeistu Dmitriju paėmė į nelaisvę. Per kelias dienas jie sudegino ir sugriovė miestą, bei iškapojo visus rastus jame žmones. Be to dar buvo išvaduotas patekęs rusams į nelaisvė Togrul.

Netrukus, Ugėdėj-hanui paliepimu, Mėngu-han ir Gujuk-han su dviem savo tumanais išžygiavo į Mongoliją.

Gruodį Izeslav su pulkais žygiavo į Polock. Gruodžio 12 jis užėmė jį ir atidavė jį knezjo Vasilijo sūnui Glėbui. Tuomet Bėaevulf ties Smolėnsk sutriuškino litvų būrį. Šiame žygyje krito 2919 Mindovės ir 1212 Davido sūnaus Polocko knezjo (nuo 1235 metų) Brečislavo.

Gruodžio 16 Subaedėj po devynių dienų apgulos paėmė Mahėrov (galima piliavietė – Vėliko-Polovėckojė 24 km į pietus nuo Fastovo), nukovęs 275, o dar 35 Danilo karius paėmė į nelaisvę. Tą pačią dieną totoriai išsiskirstė į gaudynes.

Po savaitės Batu su dvylika svaidytuvų apstojo Ladyžin ir, apgaule užvaldęs jį gruodžio 25, išžudė mieste visus gyventojus su 3225 Svordhoto kariais, o 37 paėmė į nelaisvę.

Tuo laiku Kuktajo kariuomenė parvyko iš Dėrbėnto į Rusės pietvakarius, o aštuoni tumanai iš Vidurinės Azijos viena ilga eile gaudė kumanus Dnėpro ir Pruto tarpupyje.

Gruodžio 25 Batu, Biriujo, Bučėko ir Kadano raiteliai pasiekė Hungarios pasienį ir patraukė į Galič.

Kitą dieną Burandaj paėmė Izeslavlj, iškovęs jame keletą tūkstančių rusų.

Gruodžio 31 Subaedėj staigu puolimu užkariavo Kamėnėc.

Tai paskatino Izeslavą tapti ištikimu Batu-hano sąjungininku. Ilgainiui ne viena karta Litvos knezjų sėkmingai naudojo šią sąjungą. Jos dėka ir su totorių pagalba Litva pavirto į galingą valstybę.

Bendras žygis

1241metais sausio pradžioje Bajdar, Burandaj, Hajdu ir Ordu atsitraukė su nuostoliais nuo Danilo tvirtovės Krėmėnėc.

Sausio 6 pas Mindovę atvyko Subaedėjo siunčiamieji su Batu-hano raštu, kuriame tas liepė jam kovo 3 būti su kariuomene prie Liublino.

Po dviejų dienų Batu ir Subaedėj paėmė Galič, o Burandaj ir Hajdu per tris dienas – Vladimir-Volynskij, kuriame visus išgalabijo. Tada broliai Danil ir Vasiljko išskubėjo į Hungarią, bet išvydus pasienyje daugybę totorių, per Sandomir (dabar – Sandomierz) atvyko pas Konrado sūnų Mazovijos hercogą (1231-1248) Bolėslavą II, kuris laikinai perleido jiems Vyšėgorod (nūdienis Vyšogrud, Wyszogrod 59 km į šiaurės vakarus nuo Varšuvos).

Po sausio 14 Bajdaro ir Hajdu tumanai, paėmus lenkų Liublin (Lublin), Zavihost ir keletą kaimyninių pilių, greitu žygiu prijojo prie Ratiboro (šiųmetis Racibuž, Raciborz 122 km į vakarus nuo Krokuvos) ir sugrįžo su grobiu į Rusę.

Apie vasario 11 vienas Bajdaro būrys užgrobė Sandomir ir su belaisviais patraukė į pietvakarius. Tarp Tursko (kaimas 32 km į pietvakarius nuo Sandomiro) ir Polanėc (prie Vislos, 11 km toliau) jam staiga smogė Krakovo vaivados Vladislavo riteriai, bet visi buvo išgalabyti. Tačiau belaisviai išsibėgiojo, o totoriai vasario 13 vėl atsitraukė už Vislos į Rusę ties Rešov (dabar – Ržėšov, Rzeszow).

Tada Hajdu paskyrė statyti įtvirtintas stovyklas, kiekviena – tūkstančiai, tarp Dnėstro (nuo Mogiljov-Podoljskij) ir Dnėpro (iki Kanėv). Dnėpro ir Orėljo tarpupyje jas perėmė Togrul. Toliau, iki Itiljo žemupio – Sartak, Kutan ir Šingkur, vakaruose palei Dnėstrą iki jo aukštupio stovyklas statė Ila-Uduro tumanas.

Iki vasario totoriai paėmė daug kitų pilių Rusės pietvakaryje. Tais mėnesiais daugybė rusų pabėgėlių užtvindė Polonią, Silėzią ir net Saksoniją.

Nuo gruodžio 1237 metų totoriai, nuniokojus septynis didelius knezjų valsčius: Rezanjo, Suzdaljo, Tvėrėjo, Pėrėjaslavljo (pietų), Čėrnigovo, Kijėvo ir Galičo su Volynju, nukovė dvidešimt penkis rusų knezjus ir paėmė septyniasdešimt du miestus bei pilis Rusėje. Tame laikotarpyje jie prarado Rytų Europoje apie devyniolika tūkstančių savo raitelių, jų priešai – daugiau kaip 205 tūkstančių kareivių, kurių skaičiuje beveik 170 tūkstančių – rusai.

Ugėdėj-hano karvedžiai įvertino Mazovijos, Krakovo, Oppėljno, Silėzios ir Poznanės hercogysčių, Moravios grafystės (Čekijos rytuose), Bohėmios, Austrijos ir Hungarios pajėgas su būriais įtvirtinimuose 400 tūkstančiais kareivių. Iš jų maždaug 165 tūkstančiai buvo penkiose Polonios hercogystėse, 7 tūkstančiai – Moravioje, 22 tūkstančiai – Bohėmioje ir 19 tūkstančių – Austrijoje. Bėla turėjo apie 147 tūkstančius kareivių, iš kurių beveik 67 tūkstančiai saugojo pilis ir miestus, o iki 10 tūkstančių – Karpatų pasienį. Be to, jam tarnavo keturi kumanų tumanai. Bulgarijos kariuomenėje su įtvirtinimų būriais buvo apie 25 tūkstančius kareivių.

Tuomet totorių pajėgassudarė: 129 tūkstančiai raitelių iš penkiolikos tumanų ir dviejų polovų tūkstančių, devyni tūkstančiai raitų iš kyrgyzų tumano ir penkiasdešimt du tūkstančiai sąjungininkų karių.

Dar šešiolika totorių tumanų buvo penkių tūkstančių kilometrų ilgio įtvirtintų stovyklų grandinėje, išsitiesusioje iki Kuk-Irtyšo.

Ujgurų tumanas ir vienas tumanas iš Vidurinės Azijos – jos atšakoje tarp Džamo ir Džėjhuno žemupio.

Atskiri būriai saugojo miestus irpilis Dašt-i-Kypčake ir Dėrbėnt.

Apsaugai nuo kumanų antpuolių palei visą Prutą ir Istrą žemiau Pruto žiočių kas 56 varstus išdėstė vienuolika tumanų iš Vidurinės Azijos, kurie tada jau išžudė visus likusius savo krašte kumanus.

Iš viso Ugėdėj turėjo penkias mongolų ir totorių armijas, kuriose buvo keturiasdešimt keturi tumanai ir 600 tūkstančių pavaldinių ir sąjungininkų kareivių.

Trisdešimt vienas tumanas iš vidurio, rytų, pietų ir šiaurės armijų buvo vakaruose.

Keturi iš šiaurės armijos – įtvirtintų stovyklų grandinėje tarp Kuk-Irtyšo ir Khara-khorino.

Penki iš vakarų armijos – Mugano stepėje ir dar trys tumanai iš vakarų armijos – įtvirtintų stovyklų grandinėje tarp Khara-khorino ir Mugano.

Ir apie 400 tūkstančių pavaldinių ir sąjungininkų kareivių saugojo jo valstybės sieną Azijoje, įtvirtinimus savo kraštuose ir aprūpindavo mongolų kariuomenę.

Vasario 12 Mindovė su 32215 karių išėjo į Bėrėst.

Jo kariuomenę sudarė: 26 pulkai, 715 vėliavėlių, 1537 vežimai, 5219 žirgų ir 2102 cholopai. Karių skaičius buvo: 176 bojarai, 583 jų sūnūs, 158 kmėtai, 283 gridai, 390 otrokų, 2238 raiteliai ir 28387 pėstininkai.

Tais laikais: kariuomenė („vojsko“) susidarė iš 10 ir daugiau tūkstančių kareivių, „ratj“ – 10 ir daugiau tūkstančių karių iš didelio pulko – „čėlo“, keturių ar daugiau pulkų ir raitininkų. Mažesnė skaičiumi – kariauna („družina“), o mažesnė už tūkstantį kareivių – būrys („otred“). Būrys iš 25 arba 50 kareivių – vėliavėlė („horugvj“). Vėliavėlėse, iš 50 kareivių, buvo horugas („horug“ – vyresnis), horugovas („horugov“ – viršila) ir keturi tuzinai („diuža“); kiekvienoje – savo diužij(skyrininkas). O vėliavėlėse iš 25 kareivių – horugas ir du tuzinai.

Kariuomenėje arba kariaunoje išsiskyrė: seniausia dalis – kavalerija, jaunoji („molodšaja“) – bojarų sūnūs, priekinė – kmėtai ir gridai, o taipogi didesnioji dalis (likusieji pėstininkai). Kariauna buvo didelė arba maža. Mažoje kariaunoje buvo knezjo raitininkai, kmėtai, gridai, bajorai ir otrokai, didelėje – maža kariauna, pulkai ar būriai.

Kmėtas – rinktinis karys iš pasiturinčių valstiečių arba kaimų seniūnų. Gridas („gridj“, kitaip – „gridin“ – vienas, daugiskaitoje – „gridni“) – samdomas karys, dažnai – iš bojarų otrokų. Otrokas – tarnaujantis tarnautojo, dvorenino (bajoro) ar kaimo seniūno sūnus nuo 15 iki 20 metų amžiaus. Raitininkas („konnik“) – karys ant žirgo iš pasiturinčiųjų miestiečių, karys ant arklio – raitelis („vsadnik“). Pėstininkas („pėšij“) – vienas, daugiskaitoje – pėstija („pėhota“). Kariuomenės cholopas– samdomas už skolas tarnas iš dvariškių, bajorų, miestiečių arba valstiečių.

Kariaunos karys – drug (draugas), daugiskaitoje – „druzi“. Esant poreikiui karius papildydavo šaukiamaisiais – „oružniki“ ir samdiniais – „napda“ (vienas – „nap“). Kartu su kariais juos vadino kareiviais(„voin“ – vienas, daugiskaitoje – „voi“).

Dvidešimt penkiuose pulkuose po 1001 karį buvo: bojaras vaivada, 600 ietininkų, 350 lankininkų ir 50 kalavijuočių. Dideliame pulke iš 3401 kario buvo: bojaras vaivada, 1800 ietininkų, 1200 lankininkų ir 400 kalavijuočių. Kiekvienoje pėstininkų ir otrokų vėliavėlėje buvo po 50, o raitelių, bojarų ir jų sūnų, kmėtų bei gridų vėliavėlėse – po 25 karius.

Ietininką („kopėjsčik“) ginklavo okšėvu („okšėv“ – kovinis kirvis, turintis ovalią išrėžą apačioje) ir sieksnio ilgio ietimi su beveik rombiniu (15-20 cm ilgio ir ~5 cm pločio) kotiniu antgaliu.

Lankininkas („strėlėc“) buvo ginkluotas trijų pėdų („pedj“ – 30,5 cm) ilgio beržiniu lanku odiniame (~50 cm ilgio) įmaute („nalučnik“) su 30 strėlių tošinėj strėlinėj („tul“, 46 cm ilgio ir 12,7 cm pločio viršuje bei pėdos pločio apačioje) ir bardišiu („sėkira“) (ilgakotis kovinis kirvis). Jų lankas turėjo beveik lanko pavidalo formą su kiek išlenktais prie timpos galais. Strėlės buvo beržinės (~61 cm ilgio) su ¼ varsto skrydžio nuotoliu. Iš jų 27 turėjo žeberklo su ilgu vamzdiniu kotu, o 3 – keturkampės ylos (5-8 cm ilgio) pavidalų antgalius, skirtus grandininių marškinių pramušimui. Strėlių kotus vadino „stružijė“. Lankininkas leisdavo 6-8 strėles per minutę.

Kalavijuotį („mėčnik“) ginklavo kobiniu ir kalaviju prie kairės šlaunies su geležine (0,75-1 m ilgio ir 4-6 cm pločio) dviašmene geležte tošinėje makštyje su perpetiniu diržu. Trumpus (su 0,75-0,845 m ilgio geležte) kalavijus vadino „korda“, o kalavijo ašmenį – „lėz“.

Raitininką – kalaviju prie kairės šlaunies su geležine (1-1,1 m ilgio ir ~4,4 cm pločio) dviašmene geležte tošinėje makštyje su perpetiniu diržu, okšėvu („okšėv“) ir gumbine („bulava“). Taipogi oskėpu (~1,68 m ilgio ietimi – „pika“) su beveik rombiniu kotiniu antgaliu, ar proskėpu – ietimi su smailio lapo formos užmaunamu (~20,3 cm ilgio ir ~7,6 cm pločio) antgaliu; bei trimis trumpomis sulicomis („sulica“ – svaidomomis ietimis ~71 cm ilgio) su beveik rombiniais (~15 arba ~20,3 cm ilgio ir ~7,6 cm pločio) kotiniais antgaliais. Ietis pririšdavo prie dešinės balno pusės, vokšėvą ir gumbinę – prie kairės. Susirėmimuose sulicas užkišdavo už juostos dešinėje, antgaliais viršun.

Bojarai ir jų sūnūs turėjo raitininkų ginklus, du žirgus, grandininius iki kelių marškinius (5-10 kg svorio iš 1,3-1,5 cm skersmens ir ~0,9 mm storio grandžių), grandinines ir vilnones kojines, o taipogi vilnones pirštines („varėgi“). Kai kurie bojarai vietoj kalavijo turėjo truputį išlenktą vienašmenį polovų kardą – „sable“ su plienine (~1 m ilgio ir 5 cm pločio) geležte tošinėje makštyje. Ant laisvo žirgo kraudavo tris maišus su grūstinėmis soromis, žirniais ir avižų miltais arba kruopomis po pūdą (16,38 kg) kiekvienam, du krepšius („suma“) su ¼ pūdo sūdytos kiaulienos ir atsarginiais drabužiais, pora avikailių miegui, du maišelius su druska, česnakais ir svogūnais, odinę praustuvę, varinius katiliuką („čara“) ir taurę („čaša“). Prie jo balno pririšdavo dirželiais dėžutę su skiltuvu, kempe, galąstuvu, mediniu šaukštu, yla, adatomis ir siūlais. O už nugaros prie jų kovinio žirgo balno, taipogi ir prie raitininkų žirgo balno – gertuvę („baklaga“) iš žarnos ir trijų sieksnių ilgio virvę. Kiekvienas turėjo rimbą („tinj“). Bojarų žirgą uždengdavo gūnia (~2,5 cm storio) iki kojų, apsaugančią jo šonus ir krūtinę. Balnai ant jų sūnų žirgų buvo raudoni.

Pėsčių kmėtų, gridų ir otrokų ginklai buvo: kalavijas tošinėje makštyje, ietis ir lankas. Kmėtas turėjo dar bardišių, kirvį ir Samarkando plokštėtą (iš stačiakampių geležinių 8-10 cm ilgio, 1,5-3,5 cm pločio ir ~1,1 mm storio plokštelių) badaną („badana“) – šarvą (9-11 kg svorio). Jų kiek išlenktas kalavijas su vienpusiu plieniniu (~110 cm ilgio) ašmeniu buvo iš Damasko, ietis („ratisčė“) – su kabliu. O didelis (~140 cm ilgio) hazarų lankas odiniame įmaute buvo sudėtinis su įlenkimu viduryje link timpos. Jo ilgoje tošinėje strėlinėje („kolčan“) buvo 50 beržinių strėlių (~68 cm ilgio), kurių skrydžio nuotolis siekė 210 sieksnių. Gridai turėjo šiurkštokus grandininius marškinius, o otrokai – paimtus iš priešų bei priedo – bardišių ir smogtuvą.

Skydai aptempti jaučio oda iš oro pusės buvo iš 2,5 cm storio lentų, su storu diržu ir dviems rankenėlėmis vidinėje pusėje. Pas pėstininkus – stačiakampiai 39 cm pločio ir dviejų pėdų ilgio, o pas ietininkus iš pulkuose po 1001 karį – trijų pėdų ilgio. Pas raitininkus – raudoni, išgaubti statinaitės pavidalo apie pėdos ilgio ir 18-21 cm pločio, o pas bojarus ir jų sūnus – apskriti 39 cm skersmens su geležiniu, beveik 20 cm skersmens skydeliu išorėje. Kmėtų skydas buvo maždaug 75 cm ilgio ir 32 cm didžiausio pločio apversto lašo formos iš beveik 4 mm storio geležies. Skydus kabindavo ant sprando už storo diržo ir užkišdavo už juostos; susirėmimuose be lanko juos kartais laikydavo už rankenėlės arba įkišdavo kairę ranką už abejų rankenėlių.

Kovoje lankininkų ir otrokų kojas dengė mediniai latakų pavidalo skydeliai su dirželiais iš dviejų (~39×17 ir 39×11 cm) surištų tarp savęs dalių.

Ietys buvo su diržine kilpa nešiojimui.

Bojarai, dalis jų sūnų ir gridai nešiojo pailgus-kūginius šalmus („šlomy“) pėdos aukščio, iš iki 3 mm storio geležies su grandininiu kaklo dangalu ir 7 cm pločio bei 5 mm storio odine pasmakre. Kmėtai – pusiau sferinius plieninius šalmus („misiurka“) apie 20 cm aukščio su pošalmiu. Visi kiti – kūgines beveik 24 cm aukščio kailines kepures, užlenktas apačioje. Pas pėstininkus jos buvo balsvos, rausvos arba dvispalvės iš šių spalvų ir melsvos spalvos derinių. Otrokų kepurė turėjo kuodą.

Šviesiai žydros (dvidešimt keturiose vėliavėlėse), pilkos (aštuoniose vėliavėlėse) arba balsvos (aštuoniose vėliavėlėse) raitininkų kepurės iš kiaulės odos turėjo apie 12×8 cm dydžio iškarpą veidui apačioje ir 7 cm pločio pasmakrę.

Barzdoti raitininkai šešiolikoje vėliavėlių nešiojo žydras, užlenktas apačioje veltines kepures su raudona 6 cm pločio apačia.

Aštuoniose raitininkų vėliavėlėse jos buvo raudonos su žydra, aštuoniose – baltos su raudona, dar aštuoniose – raudonos su balta apačia. Dešimtyje raitininkų vėliavėlių – baltos, o pas cholopus arklininkus – šviesiai rudos su balta apačia. Kiti cholopai nešiojo šviesiai rudas kūgines, užlenktas apačioje veltines kepuraites („kolpaki“).

Kmėtų veidus dengė geležinės kaukės („ličina“).

Visi kariai ir cholopai vilkėjo ilgus iki kulnų kaftanus (apsiaustus) su plačiomis rankovėmis, palaidines („rubahi“), odinius maždaug 39 cm ilgio aulinius batus su smailiomis nosimis, kelnes, vilnones puskojines ir kailių kumštines. Bojarų ir jų sūnų auliniai batai buvo balsvi, raitininkų – rusvi, cholopų arklininkų – juodi, kitų – žalsvi. Juos apkaustydavo vyneliais, kuriuos naudojo vietoj pentinų. Raitininkų kelnės buvo rausvos, cholopų arklininkų – balsvos.

Kiekvienas turėjo įkištą už juostos dešinėje peilį su siaura (~20 cm ilgio) vienašmene geležte ir jepančią – platų lietpaltį su gaubtu, kuria apdengdavo taip pat palapinę („šalaš“) iš virbų. Pėstininkai be to turėjo plokščias kailines apie 1,2 litro talpos gertuves („ploski“), o cholopai – kirvį.

Otrokų, raitininkų iš dvidešimt keturių vėliavėlių su baltomis, žydromis, raudonos su žydra apačia kepurėmis ir pusės barzdotų raitininkų žydrose kepurėse su raudona apačia kaftanai buvo balti. Pas raitininkus su balsvomis kepurėmis – balsvi. Pas kmėtus, gridus ir bojarų sūnus aštuoniose vėliavėlėse – pilki. Pas bojarų sūnus aštuoniose vėliavėlėse – balsvi su trumpom rankovėm, o dar aštuoniose vėliavėlėse – rausvi su trumpom rankovėm. Pas cholopus arklininkus – rausvi. O pas bojarus, kitos pusės barzdotų raitininkų žydrose kepurėse su raudona apačia ir likusius cholopus – gelsvi.

Pėstininkų skydus, kaftanus ir kepures spalvino pagal jų pulko vėliavikių spalvas. Priešakiniame pulke – rausva spalva, dideliame – balsva. Pirmame, antrame, trečiame ir ketvirtame abiejų rankų (sparnų) pulkuose skydai ir kaftanai buvo balsvi, nuo penkto iki dvylikto dešinės rankos pulkuose – rausvi, o nuo penkto iki dvylikto kairės rankos pulkuose – melsvi. Jų kepurių apačios turėjo vidurinės drūžės pulko vėliavikės atspalvį, viršūs – jos galo atspalvį. Bojarų kaftanų antpetinės buvo išsiuvinėti auksiniais siūlais, knezjų kaftanai – auksiniais nėriniais.

Kariuomenės šviesiai ruda vėliava („zname“) su karaliaus galvos (su barzdele ir trijų krumplių karūna) iš priekio atvaizdu (tikriausiai – Rioriko sūnaus Ingvaro Igorjo) buvo pririšta trijose vietose prie vėliavininko (2,8 m ilgio) ieties. Ji turėjo stačiakampį audeklą (22 ant 53 cm dydžio) su ilga trikampe vėliavike (53 cm ilgio ir 7 cm didžiausio pločio) prie jo viršutinio galo.

Tais laikais Rusėje tik pas didžius knezjus buvo panašus vėliavos su jų valsčių herbais. Knezjų vėliavos su mažesnio dydžio stačiakampiais audeklais (~44 cm ilgio ir pėdos pločio) ir su dviems trikampėmis vėliavikėmis (~44 cm ilgio ir 15 cm didžiausio pločio) audeklo gale rišo keturiose vietose prie vėliavininko ieties koto.

Pririštos penkiose vietose prie vaivadų iečių pulkų trikampės vėliavikės („steg“, ~89 cm ilgio ir pėdos didžiausio pločio) turėjo tris vertikalias drūžes su baltos, raudonos arba žydros spalvų deriniu. Plotis arčiausios prie koto (“ratovisčė”) drūžės buvo 1/16, o vidurinės – 1/10 audeklo ilgio. Tolima nuo koto drūžė turėjo penkerius sueinančius prie galiuko ilginius dryžius, iš kurių antras ir ketvirtas buvo tamsesnio atspalvio. Didelio pulko vėliavikė buvo balta, priešakinio pulko – raudona. Dešinės rankos pirmo pulko – balta su raudonu galu. Antro, trečio ir ketvirto – balta ir raudona atitinkamai su žydru, baltu ar raudonu galais, nuo penkto iki septinto – raudona ir žydra su žydru, baltu ar raudonu galais, nuo aštunto iki dešimto – raudona ir balta su tų pačių spalvų galais, vienuolikto ir dvylikto – raudona su žydru ar baltu galais. Kairės rankos pirmam pulke – balta su žydru galu. Antro, trečio ir ketvirto – balta ir žydra su raudonu, baltu ar žydru galais, toliau – žydros su trimis raudonais ar trimis baltais vidurio drūžėmis ir raudonu, baltų ar žydrų spalvų galais, vienuolikto ir dvylikto – žydros su raudonu ar baltu galu. Stovykloje plevėsavo žydra trikampė vėliavikė.

Pritvirtinta prie ieties žemiau antgalio trikampė vėliavikė („horugvj“, ~53 cm ilgio ir 22 cm didžiausio pločio), buvo taipogi ir kiekvienoje karių vėliavėlėje. Pulkuose 1/3 jos audeklo prie koto turėjo penkias gulsčius drūžes, o 2/3 jo ilgio užėmė galiukas. Trijų viršutinių drūžių spalvos atitiko nuleisto į apačią pulko vėliavikės spalvoms, o dviejų apatinių – vėliavėlės vietai rikiuotėje. Raudonas galiukas reiškė kairę pulko ranką, baltas – vidury, o žydras – dešinę ranką. Raitų, kmėtų, gridų ir otrokų vėliavikės turėjo tris gulsčias drūžes jų kepurių (viršutinė drūžė), skydų ir kaftanų spalvų.

Žygyje Mindovė lydėjo viena bojarų vėliavėlė, o kartais – ir aštuonios raitininkų vėliavėlės.

Jis turėjo: penkis žirgus, plieninius „jaryk“ – šarvus (~1,2 mm storio), pirštines (24 cm ilgio) ir šalmą, geležinę polovų kaukę su mažomis skylutėmis akims, uždengiantį kaklą ir smakrą drobės vaurą (3,5 cm storio), polovų kardą, apskritą 39 cm skersmens geležinį skydą, durklą ir tris svaidomas ietis. Izeslav nešiojo baltą, išsiuvinėtą auksiniais nėriniais kabat (liemenė su rankovėmis) su polovų žiedo pavidalo fibula. Jo šarvų antkrūtinis apėmė tris dalis, iš kurių viršutinė (nuo kaklo iki pilvo) buvo apie 4 mm storio. Pusiau sferinis (28 cm aukščio) šalmas turėjo stačiakampią 14×8 cm išpjovą veidui apačioje.

Į kariuomenę ėmė visus sveikus bojarus nuo 13 iki 53 metų. O iš kas dešimt trobų ar namų (~78 žmonių) – po vieną jaunuolį nuo 15 metų amžiaus. Pastarieji, ištarnavus 35 metus, gaudavo po 40 sidabrinių, žemės sklypą ir mokestines lengvatas. Ta pati skyrė invalidams ir žuvusių artimiems. Gridai gaudavo tris sidabrinius per dieną ir išlaikymą, o esant reikalui – 1 ¼ sidabrinio dienpinigius. Jų vėliavėlių vadai – 12 sidabrinių per dieną ir išlaikymą.

Už ypatingus nuopelnus tarnyboje bojarams skyrė kaimus, pilis, miestus, žemes ir kitus turtus. Jų sūnūs tarnavo nuo 7 iki 15 metų amžiaus, paskui pereidavo į bojarų vėliavėles. Bendrąja taisykle, vienas bojaras aprūpindavo save, du sūnus ir 100 pėstininkų maistu, apranga ir ginklais.

Visus karius atleisdavo nuo mokesčių. Nuo 40 metų jie galėjo atauginti ūsus ir barzdą.

Kariuomenės vidutinis greitis 30 varstų galėjo siekti 65 varstus per parą. Maži (112-136 cm ūgio) nepakaustyti litvų žirgai ištverdavo 174 varstų dienos žygį.

Paprastai pagrindinės pajėgos slinko pulkų čėrėdais (kolonomis) apie ketvirtadalio varstos vienas pulkas nuo kito gretose po penkis pėstininkus per žingsnį viena nuo kitos.

Priešakinis pulkas ėjo priekyje su penkiais lankininkų vėliavėlėmis pradžioje, už jų – po keturis ietininkus ir vieną lankininką arba kalavijuotį (kolonos vidurį) kiekvienoje gretoje. Jo užnugaryje važiavo penki sanitariniai vežimai su dviejų sieksnių nuotoliais.

Paskui jį vyko: otrokai ir kmėtai su jų vėliavėlių vežimais bei trimis sanitariniais vežimais, vadas su bojarų vėliavėle, dvylika pulkų su trimis ietininkais ir dviem lankininkais su kalavijuočiais (po 25 kalavijuočių priekyje ir gale) kiekvienoje gretoje. O taipogi penkiais sanitariniais vežimais už kiekvieno pulko, po vieną kas du sieksniai.

Toliau ėjo didelis pulkas su keturiomis kalavijuočių vėliavėlėmis priekyje, už jų – po tris ietininkus ir du lankininkus kiekvienoje gretoje, paskui keturios kalavijuočių vėliavėlės, 19 sanitarinių vežimų ir strėlių vežimas gale, po vieną kas du sieksniai.

Po jų, kaip ir priekyje einančių pulkų rikiuotėse – gridai ir dvylika pulkų.

Pulkus už dviejų varstų iš abiejų šonų dengė po 12 raitininkų vėliavėlių žydrose ir baltose kepurėse su raudona apačia. Kiekviena vyko už varstos viena nuo kitos su trimis raitininkų poromis priekyje kas ¼ varstos. Pėstininkų priešakyje jojo grandinė („rėtezj“) iš 25 porų raitininkų baltose kepurėse su dešimt sieksniu tarpais.

Už trijų varstų priekyje nuo pagrindinių pajėgų judėjo penkios bojarų vėliavėlės ir dešimt jų sūnų vėliavėlių po tris eilėse su laisvais žirgais užpakaly ir per sieksnį viena eilė žirgų nuo kitos. Už vienos -dviejų varstų šonuose jos dengė dvi bojarų sūnų vėliavėlės, surikiuoti išsiskleidžiančiais atgal porų grandinėmis su maždaug ketvirtadalio varstos tarpais.

Dar už dviejų varstų priekyje jojo septyni bojarų sūnų vėliavėlės po tris eilėse su laisvais žirgais užpakaly, kiekvieną sieksnį – viena eilė žirgų.

Už dviejų sieksnių už jų ėjo du šimtai cholopų arklininkų po penkis eilėse, per žingsnį viena nuo kitos. Kartais cholopai arklininkai jojo ant laisvų žirgų po tris eilėse, kiekvieną sieksnį – eilė. Prireikus jie ruošė kelią.

Šios rikiuotės priekį dengė grandinė iš 25 bojarų sūnų porų su dešimt sieksniu tarpais, o jos šonus už ketvirtadalio – vienos varstos – surikiuotos išsiskleidžiančiais atgal grandinėmis dar 24 jų poros su maždaug ¼ varstos tarpais.

Ir už varstos nuo jų, kariuomenės priešakyje judėjo su patikimu vedliu dar viena bojarų sūnų vėliavėlė poromis su laisvais žirgais užpakaly, kiekvieną sieksnį – greta žirgų.

Užnugaryje, už dviejų varstų nuo pagrindinių pajėgų, slinko gurguolės kolona po vieną vežimą kas du sieksniai. Iš šonų už dviejų varstų ją dengė 20 raitininkų vėliavėlių už varstos viena nuo kitos, kiekviena – su trimis poromis priešakyje kas ketvirtadalį varstos.

Už varstos nuo paskutinio vežimo jojo devyni raitininkų vėliavėlės po tris eilėse, kas sieksnį – viena eilė. Šonuose, iki dviejų varstų atstumo, jos dengė surikiuotos išsiskleidžiančiais pirmyn porų grandinėmis dvi raitininkų vėliavėlės su maždaug ketvirtadaliu varstos tarpais. Pačiame gale, už beveik ketvirtadalio varstos, slinko dar viena raitininkų vėliavėlė po du eilėse, kas sieksnį – pora.

Kiti 32 raitininkų vėliavėlės šviesiai žydrose ir pilkose kepurėse su 64 vežimais atskirais būriais eidavo į „zažitjio“: ieškojo ir grobstė snėdj (maistą ir pašarus) iki 30 varstų atstumu, o kai priešo puolimo grėsmė buvo menka – iki 120 varstų. Juos vadindavo „zažitniki“.

Kas dvi valandos kelio, pagal triūbų signalą, kolona sustodavo ketvirčiui valandos nusilengvinti ir pailsėti.

Persikėlimui per upes iš rąstų darė plūduriuojantį dviejų sieksnių pločio tiltą arba sielius.

Gurguolės vežime gabeno 20 dienų maistą, mantą 25 kariams (išskyrus bojarams ir jų sūnums) ir vienam – dviem cholopams. Jame buvo: du bardišiai, du semtuviniai kastuvai, du maži kastuvai, pintinė gruntui, pjautuvas, stovyklos skydas, rankinis malūnėlis, skiltuvas su kempe, ryšulys su 52 avikailiais (miegui), ryšuliai su apatiniais drabužiais ir kita manta. Be to: penki maišai po tris pūdus kviečių, rugių, avižų, sorų ir žirnių, krepšys su pūdu sūdytos mėsos, maišas su pūdu druskos, varinis katilas, 27 medinės dubenys, 27 mediniai šaukštai ir maišas iš kailio („mėh“) su vandeniu. Stovyklos skydu suverždavo vežimus stovykloje.

Visus padargus, ginklus, apsiginklavimus, balnakilpę („strėmėnj“) ir žirgo aprangą vadino „snastj“, mantą – „ruho“.

Žygyje antri kmėtų ir otrokų vėliavėlių vežimai vežė jų sunkius ginklus ir apsiginklavimus.

Pulkų, otrokų, gridų ir kmėtų strėlių vežimai vežė po 10 atsarginių lankų ir 60 strėlių kiekvienam lankui, o kiekvienam kmėtui – po 100 strėlių. Dideliame pulke jų buvo trys.

Iš 172 sanitarinių vežimų, skirtų sužeistiems ir ligoniams, 17 buvo dideliame pulke, po penkis – pulkuose, penkis – pas kmėtus, gridus ir otrokus, o 25 – pas kavaleristus. Kiekviena buvo su dviem cholopais, kailiniu maišu su vandeniu, dviem maišais su svogūnais ir gydomosiomis žolėmis, skudurais („vėtošj“) tvarstimui, variniu katilu, skiltuvu, kempe ir dviem replėmis,

64 vežimai atgabendavo maistą kariuomenei. Kiekvienai raitininkų vėliavėlei priskirdavo po du tokiu vežimu.

Keturi vežimai su keturiais cholopais kiekviename turėjo kalvių ir batsiuvių įrangas. Viename vežime su trimis cholopais buvo vado palapinė, o dar vienas su dviem cholopais vežė jo maistą, iždą ir mantą.

Stačiakampė 300 ant 500 sieksnių dydžio stovyklą („stan“) statė su stačiakampe 30 ant 50 sieksnių aikšte vidury, nuo kurios link keturių vartų nutiesdavo du penkių sieksnių pločio kelius. Be to, dar aštuonis keturių sieksnių kryžminius kelius ir išorinį dviejų sieksnių pločio kelią po perimetrą sargybai. Stovyklą aptverdavo pastatytais suglaustinai vežimais ir tik, kai priešas buvo netoli, papildomai iki sieksnio gylio ir pločio išorės grioviu bei pylimu su pinučiu tvora tarp jo ir vežimu. Į griovį smeigė kuolus. Vienam kariui skyrė apie keturis kvadratinius sieksnius ploto. Vado palapinė („šatior“) stovėjo aikštėj, šalia jos buvo polostnicos – vaivadų veltinės palapinės. Iš 36 stovyklos barų 25 skyrė pulkams, keturis – dideliam pulkui, po du – raitininkams ir cholopams, vieną – kmėtams, gridams ir otrokams, vieną – bojarams bei jų sūnums, o vieną – gaminti maistą priekiui.

Du šimtai cholopų arklininkų dviem pamainomis ganė žirgus netoliese. Juos ir stovyklą sergėjo dviem pamainomis 20 raitininkų vėliavėlių iš 50 porų už dviejų varstų ir 75 porų už trijų varstų su apie ketvirtadalio varstos tarpais. Stovyklos viduje ir jos išoriniame kelyje išstatydavo dviejų pamainų sargybą. Kiekvienoje buvo po 50 ietininkų porų per kas 30 sieksnių bei po vėliavėlę ietininkų prie vartų. Jas keisdavo kas dvi valandas.

Grumtynės („branj“) dalijo į: kautynes („sražėniė“) – su daugiau kaip 100 tūkstančių kareiviu, mūšį („bitva“) – tarp dviejų kariuomenių, muštynes („boj“) – tarp kariaunų, pulkų ar būrių su daugiau kaip du tūkstančių kareivių, susidūrimą („styčka“) – tarp kariaunų ar būrių su daugiau kaip 50 kareivių, susirėmimą („shvatka“) – tarp trijų ir daugiau kareivių ir dvikovą(„poėdinok“) – tarp dviejų kareivių. Jiems lig laiku ruošėsi, pratindamiesi taikos metu, o kartais ir prieš grumtynes. Karius nuolat lavindavo ginklų valdyme ir veiksmuose, perrikiavimuose bei rikiuotėse.

Grumtynes kalavijais ir kardais vadino kirstinėmis („sėča“), ietimis – durtinėmis („kolka“), kirviais – kirtimais („rubka“), o strėlėmis – šaudymu („strėljba“).

Karą laimėdavo („vyigryvali“), kautynėse pergalėdavo („pobėždali“), mūšyje sumušdavo („razbivali“), muštynėse nugalėdavo („osilivali“), susidūrime sutriuškindavo („gromili“), susirėmime įveikdavo („prėodolėvali“), o dvikovoje nuveikdavo („odolėvali“). Ataka vadino „udar“, staigų antpuolį – „izgon“, raitų reidą – „toron“.

Kautynėms ir mūšiui kariuomenei iš anksto išrinkdavo vietą ant kalvagūbrio tarp vandens ruožų sparnuose su pelkėta vietove priekyje ir brūzgynais užnugaryje.

Didelį pulką statydavo pirmos rindos (linijos) vidury. Jo priekyje buvo trys suglaustos gretos po 600 ietininkų per delną viena nuo kitos, už žingsnio gilyn – greta iš 400 kalavijuočių su vieno pėdo tarpais, toliau už dviejų žingsnių, kas du žingsnius greta – dar keturios gretos po 300 lankininkų su trijų pėdų tarpais. Didelio pulko šonus dengė stovintieji už du žingsnius gilyn dvi rikiuotės po šešias gridų vėliavėlės trijose suglaustose gretose per delną viena greta nuo kitos.

Šaudimui iš lankų gridai persirikiuodavo į šešias gretas, kas du žingsnius greta su trijų pėdų tarpais. Pasukdami savo rikiuotę, jie gynė didelio pulko šonus ir puolė priešą iš šono.

Už 50 sieksnių užnugaryje stovėjo greta iš 19 sanitarinių vežimų ir strėlių vežimas.

Kai iš užnugario prie didelio pulko artinosi priešai, trečios gretos ietininkai pasisukdavo ir atsitraukdavo už keturis sieksnius, išstatydami ietis bei skydus priešo link. Tuo laiku vežimus statydavo už sieksnį, už jų gretos. Priešo lankininkų apsuptyje didelio pulko rikiuotė ir toliau sparčiai persirikiuodavo į šešias suglaustas gretas po dušimtus ietininkų priekyje. Po jų, 26 žingsnių tarpe stovėjo 12 gretų po šimtą lankininkų, viduryje – kvadratas iš suglaustinai pastatytų palei jo perimetrą vežimų, toliau – dvi gretos kalavijuočių, o gale – keturios suglaustos gretos po dušimtus ietininkų kiekvienoje. Tuomet pastatyti statmenai didelio pulko linijos dvi gridų rikiuotės pridengdavo iš abiejų pusių lankininkus. Ietininkai ir priešams puolant gridai persirikiuodavo į suglaustą rikiuotę, išstatydami trijose išorinėse gretose ietis ir skydus laukan. Kiti ietininkai ir kalavijuočiai dengdavo skydais vidinę pusę rikiuotės.

Į šonus nuo didelio pulko statė kairės ir dešinės rankų pulkus, toliau – kitus pulkus. Tarpai tarp jų siekė ketvirtadalį varstos. Per juos smogė kavalerija arba atsitraukdavo priekinių vėliavėlių kariai, kurie vėl rikiavosi užnugaryje nuo ketvirtadalį iki pusės varstos nuotolio ir talkino dideliam pulkui atmušinėti priešo apėjimą arba pralaužimą.

Raitus rikiuodavo sparnuose į dvi – keturias eiles kas sieksnį tarp eilių su ¾ sieksnio tarpais ir iki ketvirtadalio varstos nuotolio nuo pirmos linijos pulkų. Šios rikiuotės vadino kavalerija („konnica“).

Iki pusės varstos atstumu priešakyje nuo didelio pulko išstatydavo kmėtų gretą su žingsnio tarpais tarp jų ir maždaug ketvirtadalio varstos tarpais tarp jų vėliavėlių ir trimis sanitarinės vežimus už 50 sieksnių už jų. Kmėtų vėliavėlių tarpuose ir iki ketvirtadalio varstos priekyje stovėjo panašiai išsirikiuota otrokų vėliavėlių greta. Juos vadindavo: „pėrėd“.

Dar toliau, iki pusės varstos atstumu, statė priešakinio pulko trikampė rikiuotė. Ji buvo iš keturių suglaustų gretų ietininkų priekyje, per delną viena greta nuo kitos. Už pusė žingsnio gilyn – stovėjo per pusę žingsnio viena nuo kitos dvi gretos kalavijuočių, surikiotu kampainiu pavidalu, su trijų pėdų tarpais. Ir dar už du žingsnius viduje – trikampė rikiuotė iš 50 lankininkų su trijų pėdų tarpais. Jos vidury – penkiakampis iš penkių suglaustinai pastatytų sanitarinių vežimų. Už 50 sieksnių nuo priešakinio pulko jo užnugaryje statė penkios sanitarinius vežimus.

Ir iki ketvirtadalio varstos priekyje nuo jo išdėstydavo su beveik dviejų varstų tarpais keturis lankininkų vėliavėles, surikiuotus į vieną gretą, o dar už ketvirtadalio – ¾ varstos nuo jų – užlenkta šonuose grandinė iš 50 lankininkų porų su beveik ketvirtadalio varstos tarpais tarp porų. Juos vadindavo: „storožjė“.

Visi priešakio kariai ruošė nuverstų medžių („zasėki“) ir pašiauštų rožnų (aštrių kuolų) užtvaras („osėki“). Jomis ir savo strėlėmis jie ištrikdydavo priešų rikiuotę ir palaipsniui atsitraukdami, įviliodavo juos į pasalas, pradėdami grumtynes. Tuomet jiems į pagalbą slinko pagrindinės pajėgos. Savo ruožtu ir kavalerija trumpalaikiai puolė, laiku atsitraukdama atgal. Kol priešakinio pulko kairės ir dešinės kraštinių kariai veržlu spaudimu išskėsdavo priešų gretas, į atsirandantį tarpą vienu šuoliu smogė užpakaliniai. Jei jie pralauždavo priešo liniją, jiems nedelsiant talkino kaimynai, o kavalerija ir pėstininkai bematant vystė veržli smūgį.

Kitų pulkų rikiuotėse priekyje buvo trys suglaustos gretos po du šimtus ietininkų per delną viena greta nuo kitos. Už vieno žingsnio gilyn – greta iš 50 kalavijuočių su dviejų žingsnių tarpais, o už du žingsnius nuo jų – dar keturios gretos po 100 lankininkų su trijų pėdų tarpais per du žingsnius viena greta nuo kitos. Abiejuose pusėse už dviejų žingsnių gilyn buvo dvi gretos po 25 lankininkų su trijų pėdu tarpais. Už 50 sieksnių kiekvieno pulko užnugaryje stovėjo penki sanitariniai vežimai. Apėjimo grėsmėje pulkas greitai pasukdavo savo liniją link priešo arba persirikiuodavo į trikampę rikiuotę. Ji buvo iš dviejų glaustų gretų ietininkų priekyje, stovėnčių per delną viena greta nuo kitos, už pusė žingsnio nuo jų gilyn stovėjo kampainio pavidalo greta iš 50 kalavijuočių su trijų pėdų tarpais. Ir už dviejų žingsnių viduje statė kas du žingsniai mažėjančios kampainių pavidalų lankininkų gretos su trijų pėdų tarpais. Ir rikiuotės viduryje buvo penkiakampis iš penkių suglaustinai pastatytų sanitarinių vežimų. Strėlėmis ir smūgiais šį pulką palaikydavo artimi pulkai ir kavalerija.

Kartais užnugaryje už ¾ – vienos varstos nuo pirmos linijos rikiavo antrą iš beveik trečdalio visų pajėgų.

Už pusės – ¾ varstos gilyn išdėstydavo pasalas ir sargybinius pulkus iš maždaug 1/8 visų pajėgų. Juos slėpdavo lomose, krūmynuose arba miške, o jų kariai sėdėjo, nuleisdami ietis. Už trijų – penkių varstų nuo pirmos linijos buvo stovykla ir 200 cholopų arklininkų su laisvais bojarų žirgais. Paprastai grumtynių laiku stovykla saugojo cholopai, dalis kurių ginklavosi atsarginiais lankais ir strėlėmis.

Kavalerija puolė pėstininkus plačia rikiuote su ¾ sieksnio tarpais, o raitininkus – glausta rikiuote, už varstos pereidami į šuolius. Suartėjus su priešu iki ketvirtadalio varstos priekiniai raitai išstatydavo ietis, taikydami jas į priešų veidus arba į jų žirgų snukius, už keliolika sieksnių užpakaliniai mesdavo į jas sulicos. Paskui raitai dažniausiai išsisklaidydavo į visas puses, iš tolo leisdami strėles (kai juos jau kovą apginklavo lankais) ir vėl puolė. Grumtynėse priekiniai pradžioje „skėpali“ – dūrė ietimis, paskui, palikus ietis, kovėsi kalavijais, okšėvais ir gumbinėmis. Kiti pradžioje padėdavo jiems ietimis, vėliau – kalavijais, okšėvais ir gumbinėmis. Puolant, kalaviją laikydavo ištempta į priekį ir kiek į apačią ranka geležte į priekį ir į viršų. Užsimojimai juo pusiau sulenkta ranka buvo iš viršaus, laikant geležtę į priekį arba iš už nugaros, geležte viršun ir į priekį.

Pėstininkai, susiartinus su priešu iki ketvirtadalio varstos, veržliai puolė žengte. Tada visi išstatydavo ietis, taikydami jas į priešų veidus. Susidūrus su priešais, jie pradėdavo „rediti“: dūrė jomis, iškart trūktelėdami atgal, arba smeigė jas. Atmušinėjant puolimą, ietis įremdavo į žemę, taikydami jas į žirgų snukius arba į priešo pėstininkų veidus. Paprastai trijų pirmų gretų ietininkai sėdėjo, klūpėdami ant dešinio kelio. Antra ir trečia gretos laikė skydus virš pastatytus ant žemės priekinių skydų. Trikampių rikiuotėse skydus sustatydavo dviejų gretų ietininkai, o priešakiniame pulke – trečią ir ketvirtą gretos apsaugodavo jais priekinių nugaras. Grumtynių pradžioje kalavijuotis pradėdavo „ratiti“: kobiniu dūrė ir iškart kabino prasibrovusį priešą, paskui mėtydavo kobinį į kitą priešą ir kovėsi kalaviju. Savo koviniais kirviais jiems talkino ietininkai, lankininkai – strėlėmis ir bardišiais. Apšaudydami iš visų pusių strėlėmis lankininkai ir gridai atsitraukdavo prie ietininkų ir stovėdami jiems nugaromis, tęsė šaudymą.

Pėstininkai veikdavo pagal savo horugo komandas ir jo vėliavikės signalus, pulko vaivados ilgos (trijų pėdų ilgio) triūbos ir vėliavikės signalus; kmėtai, gridai ir raitai – pagal jų horugo komandas, jo ragelio garsą ir vėliavikės signalus; vadovybė – pagal vėliavininko vėliavos ir knezjo triūbos signalus, o taipogi pagal nurodymus, perduodamus jo tarnais. Už jų nevykdymą, rikiuotės palikimą ir pabėgimą kas dešimta kalta visų akivaizdoje nubausdavo mirtimi.

Litvos kariuomenė pralenkdavo rusus ištverme ir kovingumu. Tačiau susidūrimuose su Europos riteriais jos raitininkų žūdavo beveik keturis kartus daugiau nei raitų tarnų bei retkarčiais pačių riterių. Ir tik nedelsiama pėstininkų pagalbą gelbėjo juos nuo dar didesnių nuostolių. Grumtynių lauką – „poprisčė“ po jų pabaigos vadino „poboisčė“ – kruvinu lauku.

Vasario 22 Izeslav apstojo Trojdėnto Bėrėst, o kitą dieną už pasipriešinimą sudegino miestą ir visus jame išžudė. Krito: 328 jo, 145 Trojdėnto kariai ir 775 gyventojai. Nusiaubęs jatvegų žemę, Mindovė pasuko į pietus.

Kovo 2 už varstos nuo Liublino jis sutiko Burandają ir Pėta-haną, laidojusius duobėje prie kelio į Valdovą (Valdova, dabar – Vlodava, Włodawa prie Bugo Lenkijos rytuose) 372 saviškius ir 58 Konrado karius. Tada Liublin jau buvo sudegintas, o Burandaj paėmė Valdovą.

Totorių pajėgosčia sudarė: 6695 Burandajo, 8545 Pėta-hano, 8525 Ordu-hano, 6816 Sartaktaj-hano, 7878 Kurumsi, 8387 Bajdar-hano ir 15545 dvidešimt penkių metų hano Hasano suvarų raiteliai. Vėliau Peta-hanui pridavė Bisolmos raitų moksėlių (gentis iš Okos, Mokšos ir Tėšos tarpupio) tūkstantį.

Tatarai– tiurkų: anči, barkuj, čagan, kuin, nėrėit, tėrat ir tutukuljut gentys iš ežero Bujr-Nur apylinkės rytų Mongolijoje, kitaip – „baltieji” totoriai. Plačiąja prasme – suvienytos mongolais gentys – „juodieji“ totoriai.

Mongolų ir totorių raiteliai nešiojo ūsus, barzdas, dvi ilgas kasas pakaušyje ir skuto galvą už ausų bei viršuje.

Jų lankininkai turėjo po du arklius. Prie kairės šlaunies jie tvirtino du lankus, tris strėlines (“sagadag”) ir kardą. Už juostos kišo kirvį su pleišto pavidalo užmova ir vienašmenį peilį („kituga“). Kiekvienas iš jų turėjo: skydą, 6 sieksnių ilgio ašutų kilpavirvę („argamči“), rimbą, 6 sieksnių ilgio diržo pančius arkliams, grandyklę, geležinį galąstuvą, ylą, dešimt adatų, siūlus, skiltuvą su kempe, molinį indą su vandeniu, odinį maišą su kumelės pienu, varinį katiliuką. O taipogi: krepšį su baltu veltiniu arba odiniu lietiniu, keturkampe vaura ir manta, krepšį su soromis, džiovinta mėsa, pienu ir žarna, iš kurios gamindavo kraujinę dešrą. Jų beržiniai sudėtiniai (apie 94 cm ilgio) su rago mova viduryje lankai („nomo“) buvo odiniuose (~59 cm ilgio ir 9 – 22 cm pločio) įmautuose. Tošines (~46 cm ilgio ir 19 cm pločio) strėlines sutalpino po 30 strėlių („symu“ 65 cm ilgio) su kauliniais kotiniais antgaliais. Jų skrydžio nuotolis siekė 270 m. Kiek lenktą vienašmenį kardą („haelmae“ ~102 cm ilgio su ~82 cm ilgio ir 5 cm pločio prie rankenos, siaurėjančiom nuo jos geležtėm bei su beveik 23 cm bendro ilgio arklio uodegyte ant virvelės prie rankenos galo) įkišdavo į tošinį makštį. Apskritas maždaug 40 cm skersmens iš išorės pusės aptemptas jaučio oda vytelinis skydas turėjo geležinį skydelį su armijos spalvos (~10 cm skersmens) žiedo iš viršaus atvaizdu. Lankininkai dėvėjo medvilninę palaidinę pusė pėdos žemiau juosmens, plačias vilnones kelnes ir milų apatines iki kelių, avino kailinius („jargak“), kurias išversdavo pagal orą, odinį diržą ir veltinį kaftaną („tėrlik“) iki kelių. O taip pat, trumpus (~33 cm ilgio) juodus aulinius arba milų batus, veltines puskojines, kūginę (~23 cm aukščio) lapenų kailinę su nukarusiomis uodegomis, vasarinę kūginę (~23 cm aukščio), užlenkta apačioje šonuose trikampiais veltinę kepuraitę ir kumštines odines pirštines. Kepuraitė išorėje buvo armijos spalvos, viduje – tūkstančio spalvos. Kaftanas turėjo įsiūtos krūtinės pusėje geležines plokšteles (stačiakampiais 6-10 cm ilgio ir 4-6 cm pločio) ir plačias iki alkūnių rankoves. Kaftanas, palaidinė su kelnėmis ir skydas buvo gelsvi, rusvi, juosvi, balsvi arba mėlyni. Kaftanas buvo tumano vėliavikės spalvos, palaidinė ir kelnės – tūkstančio vėliavikės galo spalvos, o skydas – pagal uodegytės ant šimtininko ieties spalvos.

Mongolų sunkioji kavalerija – kalavijuočius dengė šalmai, o virš veltinių kaftanų iki kelių – antkrūtiniai („hujag“) su antpečiais iki alkūnių ir klubų danga iš jaučio odos su geležinėmis plokštelėmis. Juos blauzdas ir alkūnės saugojo mediniai skydeliai. Visą arklį nuo galvos iki kelių dengė spalvintas odinis su geležinėmis plokštelėmis apsiginklavimas, o jos kaktą iš priekio – geležinė plokštė.

Odiniai kalavijuočių šalmai su geležinėmis arba varinėmis plokštelėmis turėjo kūginį pusiau sferinį (12-15 cm aukščio) formą su kūgiška viršūne (10 cm aukščio ir 4 cm skersmens apačioje), ausinį pošalmį, snapelį, nosies skydelį, kaklo ir skruostų dangą. Geležinės stačiakampės plokštelės buvo apie 8,5 cm ilgio, 1,5-2 cm pločio ir 1-2 mm storio. Jos tvirtino odiniais dirželiais. Antkrūtiniuose ir antpečiuose taipogi buvo truputi išgaubti apie 5 cm skersmens geležiniai diskai. Apsiginklavimas iš 3-4 išdervuotų jaučio odos sluoksnių buvo lengvesnis ir stipresnis už riterio šarvus. Kalavijuočiai turėjo 4 arklius ir dvi strėlines užuot trijų.

Jų ginkluotė papildė: kalavijas („joltu“) tošinėje makštyje vietoj kardo, ietis („šyš“), svaidoma ietis, bardišius, geležinis (65 cm ilgio) vėzdas su buože (12 cm ilgio ir 8 cm skersmens), deglas ir molinis indas su naftos ir sieros mišiniu. Kalavijas buvo vienašmeniu geležtėm (beveik 90 cm ilgio ir 4 cm pločio prie rankenos), kuri šiek tiek plečiasi (iki 6 cm) apvaliam gale. Ietis (~2,44 m ilgio) turėjo rombinį (~32 cm ilgio ir 4,5 cm didžiausio pločio) užmaunamą antgalį su kabliu ir apskrita mova. Svaidoma (1,22-1,3 m ilgio) ietis buvo su rombiniu (~30 cm ilgio ir 4,5 cm didžiausio pločio) ar lapo pavidalo (tokio pat ilgio ir 7,5 cm didžiausio pločio) užmaunamu antgaliu su apskrita mova. Vienas iš jų beržinių lankų („nymu“) turėjo maždaug 1,1 m ilgį. Jo tošinėje (~53 cm ilgio ir 23 cm pločio) strėlinėje tilpo trisdešimt strėlių (76 cm ilgio) su 8-19 cm ilgio ir 4-6,7 cm pločio geležiniais kotiniais antgaliais. Jie buvo plokščiomis, plečiančiomis nuo koto, su kampiniu arba iškiliu priekiu, „Y“ formos, lanceto ar lapo arba penkiakampio kastuvėlio pavidalo (nuotr. 37).

Totorių strėlių antgaliai

Šios strėlės skyrė šarvų ir skydų pramušimui už 90 m ir iki 300 m nuotolio apšaudymui. 10 iš jų su statinaitės pavidalo kaulinėmis užmovomis (2,8-7 cm ilgio ir 1,4-2,4 cm skersmens) ant jų antgalių kotų, pripildytos naftos ir sieros mišiniu, naudojo padegimui. Kitą (apie 94 cm ilgio) sudėtinį su rago mova viduryje lanką su trisdešimtimis strėlėmis (65 cm ilgio) su kauliniais kotiniais antgaliais skyrė iki 270 m nuotolio apšaudymui. Paprastai šiuos antgalius vilgydavo gyvačių arba augalų nuoduose. Ietis ir didesnio lanko įmautę pririšdavo prie dešinės, o makštį, mažesnio lanko įmautę bei jo strėlinę – prie kairės balno pusės. Kitą strėlinę pritvirtindavo iš kairės prie diržo. Jos strėlės buvo už nugaros, o strėlės mažesnės strėlinės – iš šono. Spalvoti, kaip ir lankininkų, kalavijuočių kaftanai turėjo 9, 12 ar 18 horizontalius šviesesnius, nei jų kaftanų spalva dryžius (~3 cm pločio). Jų šalmai, pagal armijos spalvą, buvo gelsvi, juosvi, balsvi arba melsvi, o jų viršus (12 cm skersmens apskritime) – geltonas arba juodas pagal jų tūkstančio vėliavikės vidurio spalvą. Kūginius (beveik 23 cm aukščio) užlenktus apačioje šonuose trikampiais veltinius pošalmius kalavijuočiai naudojo ir kaip kepuraites. Jie buvo jų tūkstančio spalvos, viduje – armijos spalvos.

Paprastai raitelis leisdavo 6 – 12 strėlių per minutę. Jie taikliau šaudė, nušokdami nuo arklio ir atsiklaupdami ant kelio. Aptempti oda ir dengti veltiniu mediniai balnai su medinėmis balnakilpėmis ir lanko pavidalo gugomis leisdavo jų raiteliams gręžtis į visas puses. Po jo dėdavo žolę ir plonus sūdytos mėsos juostas, saugodami tuom nuo trynimo arklio nugarą.

Priekiniai grumtynėse laikė kalaviją ar kardą rankena prie krūtinės geležte į viršų. Užsimojimus jais darė pusiau sulenkta ranka, laikydami rankeną virš kaktos, o geležtę nukreipdavo viršun ir atgal. Paskui jojantieji raiteliai sulenkta ranka laikė rankeną prie dešinio pečio geležte į viršų ir atgal.

Visi raiteliai buvo suburti į tumanus, tūkstančius („hazara“), šimtinės („sada“) ir dešimtis („daha“). Tumaną sudarė dešimt tūkstančių („hazara“), tūkstantį – dešimt šimtinių. Viename tumane buvo nuo 9,1 iki 6 tūkstančių raitelių, pulke – nuo 910 iki 600. Kiekviename tumane buvo vėliavininkas ir būgnininkas. Šimtinė iš 91 – 60 raitelių susidėjo iš šimtininką, 4 kalavijuočių ir 6 lankininkų dešimčių. Dešimtyse buvo nuo 9 iki 6 raitelių. Į totorių-mongolų kariuomenę ėmė kas dešimtą vyrą nuo 20 metų, ir jie tarnavo iki 50 metų. Tumanų karvedžiai („nojon“) tarnavo iki gyvos galvos. Geriausiems iš jų patikėdavo korpusą („tama“) iš 4, grupę iš 5 – 8, armiją („tanma“) iš 8, 10 ar 12 arba kariuomenę iš 9 ar daugiau tumanų. Vidurio armiją sudarė 12, kitos armijos – po 8 tumanus. Tūkstančius ir paprastai tumanus rinko tik iš vienos genties, šimtinius – tik iš vienos giminės.

Šimtininkų kaftanai buvo iš atlaso ir ryškių spalvų. Šilkiniai tūkstantininkų kaftanai – marginti armijos spalvos lapų atvaizdais jų tumano spalvos fone. Tumanų karvedžių – taipogi šilkiniai su daugybe armijos spalvos žiedu išvaizda iš šono jų tumano spalvos fone. Vėliavininkų kaftanai – horizontaliai dryžuoti savo vėliavos spalvomis.

Armijos vėliava („tuk“) turėjo stačiakampį šilkinį audeklą apie 46×28 cm dydžio. Ilgesnė audeklo pusė tvirtino prie beveik 3,25 m ilgio koto, kuris prie audeklo dažė horizontaliais juodais ir baltais dryžiais. Prie audeklo galo buvo prisiūta trikampė (~112 cm ilgio ir 46 cm didžiausio pločio) vėliavikė. Ant koto 11 cm aukščiau audeklo buvo rutulinė (14-20 cm skersmens) vilnonė viršūnė su pritvirtinta aplink jos vidurio arklio uodegyte (~16 cm ilgio). Vakarų armijos audeklas buvo baltas, rytų – mėlynas, šiaurės – juodas, pietų – geltonas. Centro armija turėjo raudoną vėliavą. Trikampė vėliavikė turėjo juodus ir baltus laužtinius dvigubus vertikalinius dryžius pagal tumanų skaičių armijoje. Penkis dryžius išskleisto „>“ pavidalo buvo gale, iki dviejų – prie koto, ir tris ar penkis apgręžtus ir išskleistus „∑“ – vėliavikės viduryje.

Tokio pat dydžio tumano vėliavą juodame (3 cm pločio) apvade turėjo armijos spalvą, bet buvo su trikampe (~46 ilgio ir 14 cm didžiausio pločio) vėliavike ir kūgine (beveik 23 cm aukščio) viršūne iš arklio uodegos 17 cm aukščiau audeklo. Įvairių atspalvių geltonos, raudonos, juodos, baltos ar mėlynos trikampės vėliavikės buvo su 1 – 2 apgręžto ir išskleisto „∑“ pavidalo vertikaliniais dryžiais arba be jų. Kotas (maždaug 3,25 m ilgio) dryžių prie audeklo neturėjo.

Tūkstančio vėliavikė („bunčuk“) – pririštą (apie 23 cm) žemiau ieties antgalio trikampę (maždaug 46 cm ilgio ir 14 cm didžiausio pločio) vėliavikę. Ji turėjo keturis vertikalinius ruožus, trys pirmi iš kurių buvo 7 cm pločio. Prie ieties koto – armijos spalvos ruožas, paskui – tumano spalvos su jo dryžiais ruožas. Toliau – ruožas geltonos (pirmas tūkstantis) ar juodos (antras tūkstantis) spalvų. Vėliavikės gale – geltonos, raudonos, juodos, baltos arba mėlynos spalvų ruožas. Pirma spalva reiškė priekį, antra – vidurį, juoda – užnugario tūkstantį, balta – dešinio sparno tūkstantį, o mėlyna – kairio sparno tūkstantį.

Prie šimtininko ieties apie pėdos žemiau antgalio tvirtino tų pačių spalvų arklio uodegytę (20-40 cm ilgio) su gelsvu (pirmos šimtinės) ar juodu (antros šimtinės) galiuku (10-20 cm ilgio). Ieties kotas ties uodegyte turėjo jo tūkstančio spalvą.

Tokia pat, tik tūkstančio spalvos uodegytė su geltonu (pirmo pulko) ar juodu (antro pulko) galiuku puošė ir tūkstantininko šalmą, o karvedžio šalmą – jo vėliavos spalvų arklio uodega.

Žygiuose 2/3 totorių kariuomenės („kul“} su gurguole („bunae“ – lengva gurguolė su vežimais, „ugrukh“ – sunki, su gyvuliais, apgulos įranga, vežimais ir arbomis) slinko vienu čėrėdu šimtinių eilėmis su įprastu greičiu 27,5 km per dieną. Tarp eilių buvo maždaug 55 m atstumai, o tarp arklių – beveik 2,8 m. Dienos žygį (27,5 km) raiteliai galėjo įveikti be vargo per pusvalandį. Trečdalis jų kariuomenės pakaitomis tūkstančiais, išdėstytais „vėduoklę“ už 36-55 km priekyje, užnugary (“kėčka“) ir šonuose, dengė pagrindines pajėgas ir plėšė kaimus. Iš kiekvieno tokio tūkstančio trys šimtinės už 27,5-36 km dengė iš priekio ir šonų pagrindinį tūkstančio būrį („košun“), o taipogi plėšė, žvalgė priešą, kelią ir gyvenvietes. Šimtinėse, keturios dešimtys iš visų pusių už 18-27,5 km, atlikdavo tuos pačius uždavinius. Kariuomenėje, į priekį („jazak“), už 27,5-220 km nuo pagrindinių jėgų, skyrė apie 1/10, o į užnugarį už 27,5-36 km – 1/20 pajėgų. Korpuse, du tūkstančius skyrė į žvalgybą iki 330 km atstumui, vieną tumaną – į priekį už 18-165 km, du – į pagrindines jėgas („kičilae“) ir vieną – už 27,5-36 km į užnugarį („jazak-i kafa“). Pastaras, įkurdamas kelyje grandinę įtvirtintų stovyklų, aprūpindavo korpuso tiekimą ir jo ryšį su kariuomene. Tumane, kaip ir jų grupėje, pagrindines jėgas iš visų pusių dengė keturi tūkstančiai, o priekio šimtinė žygiavo už 137-165 km nuo jos. Pavojaus akivaizdoje žygius stengėsi daryti naktimis. Kas valanda pagal švilpimą sustodavo 7,5 minutės nusilengvinti.

Maži (~123 cm ūgio) nepakaustyti mongolų arkliai, veislės „bahmat“ pasižymėjo ištvermingumu, veiklumu ir ištverdavo tris – keturias paras greito žygio. Antpuolio arba greito žygio („iljar“) be gurguolės metu jų tumanų vidutinis greitis 90 km per parą siekė 240 km per parą. Tuomet raiteliai šuoliuojant peršokdavo iš pavargusio arklio ant kito. Savo netikėtais priešaušrių pasirodimais jie visur sukeldavo baimę ir paniką, nes per vieną naktį įveikdavo 168 – 195 km. Jų arkliai teikdavo pieną, ašutus, kraują, mėsą, odą, taukus ir patys susirasdavo užšalusią žolę, ar kitą ėdesį po sniegu. Paprastai mongolai virė sau skystą sorų košę – urkuš. Varge jie mito paukščiais, kiaušiniais, augalais, visais gyviais ir virtu arklio krauju.

Persikėlimui per upę raitelis darė plaustą iš dviejų (apie metro ilgio) gabanų meldo ar nendrės ir keturių skersinių lazdų. Pakrovęs ant jo surištus į ryšulį balną, ginklus, krovinį ir drabužius, jis plaukė nuogai, laikydamas už brizgilą ir ragindamas rimbu savo arklį, su pririštu prie jos uodegos plaustu, keltis per upę. Taipogi iš vyčių totoriai pynė dengtas jaučio oda smailianosias dviejų sieksnių ilgio ir uolekties pločio valtis („kajuk“) penkiems žmonėms, o kiek didesnias – 10 – 12 žmonėms.

Apvalią stovyklą („kurėn“) statė su aikšte vidury, nuo kurios keturių vartų link tęsėsi du keliai apie 5,85 m pločio. Ją aptverdavo arbomis, vežimais ir dideliais skydais („čapar“) iš lentų, o kai priešas buvo netoli – papildydavo išorės grioviu ir pylimu su meldinėmis ar vytelinėmis pinutėmis, arba su statine tvora. Tumano, korpuso, grupės ar armijos aikštė užimdavo iki 3 ha, tūkstančio – 0,3 ha. Kiekviena dešimtis kūrė savo laužą. Dešimčiai skyrė apie 34 kv. m. žemės, o kiekvienam daliniui – atitinkamą jam stovyklos sektorių, šalia kurio ganėsi supančioti arkliai. Tumanų karvedžiai turėjo jurtas su dviem ugnim prie įėjimo.

Kariuomenei kas 25-36 km (su 30,25 km viduriniu atstumu) statė tarpines stovyklas („narin-jam“). Jas įtvirtindavo apvalia, apie 712 m skersmens statine tvora iš rastų ir molio. Per šią stovyklų grandinę lydimi totoriais kitataučiai gabeno maistą, belaisvius, gyvulius bei arklius, brangenybes, metalus, ginklus, mantą, įsakymus ir pranešimus. Per parą vieną tumaną aprūpindavo 50 vežimų, o vienam raiteliui atitekdavo beveik po 2,72 kg krovinio. Kasdieninis srautas iš šimtų vežimų, tūkstančių žmonių ir gyvūnų reikalavo nemažai pajėgų. Kiekvieną tokią stovyklą ir jos pervarymą saugojo tūkstantis, o trys arba keturios jo šimtinės – vilkstinę iš vežimų, žmonių ir gyvūnų. Paprastai viena šimtinė ujo iki dviejų tūkstančių belaisvių.

Atšakos prie šios grandinės statė pavergtų sričių vadovai. Jie teikė totoriams vežimus su vežikais ir grūdus. Pasiusti į reidus tūkstančiai, tumanai ar jų grupės taipogi kas 25-36 km (vidurkis – kas 30,25 km) statė stovyklas („bajan-jam“). Jas įtvirtindavo apvaliomis, apie 241 m skersmens meldinėmis ar vytelinėmis pinutėmis. Kiekvieną tokią stovyklą su jos pervarymu saugojo dvi šimtinės, o kiekvieną vilkstinę – viena iš šių dviejų šimtinių. Šiose stovyklose kas trys raiteliai statė pintą iš vytelių ir apgobtą aviu veltiniu jurtą („alačuk“). Ji turėjo 2,4 m skersmens ir 1,2 m aukščio sieną, laužą vidury, 0,6 m diametro dūminio angą virš jo ir centrinį smaigą. Pas šimtininkus ir tūkstantininkus buvo atskiros jurtos.

Su chano leidimu („paiza“) galima buvo įveikti keičiamais stovyklų arkliais 6 – 7 pervarymus per dieną. Paiza– auksinė, sidabrinė ar medinė lentelė su dievo Tėngri ir chano vardais bei mongolų žodžiais: „Mangu Tengri kuchundur“ – „Amžino dangaus galybe“.

Kariuomenė statė į vieną liniją tūkstančių rikiuotėmis, kas 1019 m – vienas tūkstantis su daugiau kaip 234 m tarpais tarp jų. Vidury – pagrindinė grupė iš trijų tumanų, jos šonuose – grupės iš dviejų tumanų. Tūkstančio kovinė rikiuotė sudarydavo 9 – 10 šimtinių eilės, išdėstytas per maždaug 55 m su daugiau kaip 3 m tarpais tarp arklių. Šiose eilėse su kalavijuočiais vidury buvo nuo 91 iki 60 raitelių ir iki 219 arklių. Kariuomenės vadas su 2 – 3 tūkstančiais įprastai stovėdavo užnugaryje už pagrindinės tumanų grupės. Už beveik 1,29 km nuo pirmos eilės išstatydavo eilę priekio („haraul“), į kurią iš kiekvieno tumano skyrė po tris raitelių šimtines. Grumtynių metu ši eilė puolė, apšaudydama priešą iš lankų, ir įviliodavo jį į persekiojimą. Sprukdami ir taikliai leisdami strėles už 60-100 m, mongolai išsisklaidydavo ir po vienos kitos minutės, per maždaug 1,1 km, vėl rikiuotėje staiga puldavo, šaudydami iš šonų, o kartais ir iš nugaros. Tuo pačiu laiku, kita jų eilė puolė iš priekio ir taipogi sprukdavo per tarpą tarp savo tūkstančių į užnugarį, kur vėl rikiavosi. Šį manevrą kartojo, kol nepavykdavo smūgiu praplėšti suardytas priešo gretas arba kai tas patekdavo į apsuptį. Esant praplėšimui į susidariusį tarpą nedelsiant puolė kaimynai. Prasibrovus į priešo užnugarį, jie vėl rikiavosi ir tęsė puolimą su tikslu jį apsupti. Paskui, šuoliuojantys ratu mongolų raiteliai apipildavo apsuptuosius strėlėmis ir svaidomomis ietimis. Bet ir tada iš atsakomųjų atakų jie sprukdavo, tausodami savo raitelių gyvybes. Pamažu užlenkdami savo rikiuotę ir siaurindami iš visų pusių apsupties žiedą, mongolai pasiekdavo priešo grūsties, panikos, pabėgimo ir nuovargio. Tada, užkirtus bėgantiesiems kelią, jie iš visų pusių naikino juos savo strėlėmis, ietimis, kardais, kalavijais ir vėzdais.

Be to, totoriai mėgo pasalas siaurymėse ir priešo įvarymą į pelkę ar upę. Paprastai įviliotą į persekiojimą priešą staiga puolė iš šono trečdalis jų jėgų iš pasalos. Kartais, kol tęsėsi persekiojimas, pagrindinės jėgas aršiu nakties smūgiu, parbloškus likusiųjų priešų sparną į jų vidurį, apsupdavo sujauktą rikiuotę.

Pakliuvus į apsuptį, mongolai užimdavo apskritą gynybą, kartais nušokdavo nuo arklių dėl taiklesnio šaudimo. Jie neprašė pasigailėjimo ir visada kovėsi iki galo.

Prieš grumtynes visi šūkčiojo kovos šūkį „surėn!“. Raiteliai veikdavo pagal savo šimtininkų švilpukų ir iečių uodegėlių, jų tūkstantininkų ilgų (~108 cm ilgio su žiotim) triūbų ir vėliavikių, karvedžių būgnų ir vėliavų signalus. Kovodami, jie tylėjo. Karvedžiai ir tūkstantininkai nuolat įvedinėdavo į kovą pailsėjusius raitelius, leisdami nuvargusiems atstatyti jėgas.

Po pagrindinių priešo pajėgų sunaikinimo kariuomenė išsiskirdavo ir tumanais vykdė gaudynes („kamarga“) arba reidus. Į juos už 29-83 km siuntė atskirus tūkstančius, už 55-220 km – du, už 110-358 km – keturis tūkstančius, už 288-715 km – atskirus tumanus, už 576-1403 km – du tumanus, o už 1152-1733 km – korpusą.

Gaudynėse raitelius ir jų arklius rikiavo į vieną eilę su daugiau 10 m tarpais tarp raitelių. Apie 91,5 km ilgio atskiro tumano eilei stiprindavo dviem – trym tūkstančiais. Vieną siuntė į priešakį, kita arba dvi kitos varė užnugaryje sugautus arklius, gyvulius, jaunimą, gabendavo grobį („sajgat“) ir statė grandinę įtvirtintų stovyklų. Korpusą stiprino šešiais tūkstančiais. Tris iš jų siuntė į priešakį, kiti trys, žygiuodami už trijų tumanų eilės (~275 km ilgio), išgabendavo laimikį į įtvirtintas stovyklas, įkurtus užnugario tumanu. Pamažu užlenkdami gaudinių eilę, apsupties ratas susitraukdavo. Visus pasitaikiusius, išskyrus jaunimą iki 20 metų amžiaus, išžudydavo. Totorių būriai ar šimtinės apsupdavo kaimus, staiga puolė juos ir šuoliuojant ratu, kapojo žmones ir padeginėjo trobas. Nusiaubus apylinkes, pagrobus jose visą jaunimą bei gyvūnus, jie gudriai ir sumaniai ėmė tvirtoves.

Pradžioje jų priešakinė šimtinė ar būrys pastodavo visus kelius į tvirtovę ir siūlė jos gynėjams pasiduoti. Negavus sutikimo, po kelių dienų pagrindinėmis jėgomis apgulus sieną, lankų, arkbalistų strėlėmis ir svaidytuvais, metančiais akmenis ir indus su degančiu naftos ir sieros mišiniu, ardė ją, padegdavo pastatus ir naikino gynėjus. Ratas iš šimtinių iš 4/10 pajėgų už 27,5-36 km (jai jose buvo mažiau tumano) ar už 55-83 km (jai pajėgos viršijo tumaną) nuo pagrindinių pajėgų saugojo jas nuo priešų, grobė jaunimą, pašarus ir maistą. Tam iš įtvirtintų šių šimtinių stovyklų kiekvieną dieną išjodavo po septynios dešimtinės iki 27,5 km nuotolio. Aplink galingas tvirtoves nutiesdavo statinę tvorą iš rastų su uždarytais nakčiai vartais. Paskui užvertus griovį ir prisidengus kilnojamais nameliais (kiekvienas – dešimtiniai) iš lentų ir odų, mūradaužiais bei pasirausimais darydavo spragas. Čia naudojo belaisvio jaunimo („hašar“) pagalbinius tumanus, tūkstančius ir šimtines, kiekviena – su mongolu vyresniu. Puolime rinktiniai taiklūs lankininkai („mėrgėn“), naudojant pridengtus odomis pastolius, išžudydavo gynėjus. Vienu laiku belaisviai ir sąjungininkai („halan“) kopėčiomis įkopdavo ant sienos. Savo atsitraukusiems nedelsiant nuręsdavo galvas. Užėmus išorės įtvirtinimus, lankininkai pradėdavo žmonių medžioklę, o užkelti ant sienos svaidytuvai griovė ir degino namus. Sulaukus pasidavimą, visiems liepė išeiti laukan iš sienų. Išėjusius sodindavo eilėmis ir nudrėskus iš jų drabužius, nudurdavo smūgiu į širdį. Ir tik jaunus, amatininkus ir vaikus ėmė kartais į nelaisvę. Paskui, įsiveržus į vidų, jie naikino visus likusius, viską plėšė, degino ir griovė.

Dauguma tvirtovių pasiduodavo totoriams, nes visi baiminosi kitų likimą, o kai kam pritrūkdavo vandens. Tada juos vyrus apmokestindavo dešimtine ir kas dešimtą pasiimdavo į savo pagalbines pajėgas. Belaisvius parduodavo už 1 – 2 luito sidabro („sum“, 204,7 g svorio) žydų ir turkų pirkliams, palikdami sau tik merginas ir amatininkus. Pigiau kainavo rytų slavai už jų melagystę ir suktumą.

Jeigu korpuse, tumanų grupėje arba armijoje vidutinis raitelių skaičius tumanuose sumažėdavo iki septynių tūkstančių, jų karvedžiai vengė puolimų iki pajėgų skaičiaus atstatymo. Iš tumanų, skaičiumi mažesnius už šešių tūkstančių raitelių darė pus-tumanus iš penkių tūkstančių, atskirus tūkstančius ir šimtines. Savo žuvusius totoriai nedelsiant užkasdavo be ginklų ir šarvų, kartais su kritusiu arkliu, o kapus sulygindavo su žeme arklių kanopomis.

Sąjungininkai savo rikiuotėse ir totoriai visada kovėsi mongolų priešakyje.

Kypčakų, polovų ir kitų tiurkų genčių raiteliai skuto galvas, nešiojo ūsus ir ilgą iki juosmens kasą pakaušyje.

Paprastai, kiekvienas jų raitelis turėjo: 139-145 cm goge žirgą, 136-140 cm goge arklį („čak“), lanką odiniame įmaute, ilgą tošinę strėlinę („sajdak“) su 30 strėlių, kardą („hylyč“) tošinėje makštyje, ietį, svaidomą ietį, vėzdą („nadžak“), bardišių, durklą (su 30-33 cm ilgio ašmeniu) ir apskritą skydą („kalkan“). O be to pas jį buvo: rimbas, galąstuvas, yla, adatas su siūlais, kaulinis šukas, skiltuvas su kempe, varinis katiliukas, gertuvė iš žarnos ir krepšys su sūdyta aviena. Jų žirgus iš priekio apsaugodavo odinis apsiginklavimas su geležinėmis plokštelėmis. Sudėtinis lankas (~140 cm ilgio) buvo vidury įlenktas link timpos. Jo strėlės (~68 cm ilgio) turėjo geležinius rombinius arba trikampius kotinius antgalius (4-10 cm ilgio). Jų skrydžio nuotolis siekė 450 m. Mordovų strėlių antgaliai (3 – 4 cm ilgio) buvo smailio lapo formos su „↑“ pavidalo uodegyte. Kardas turėjo truputį lenktą vienašmenį (~1 m ilgio ir 5 cm pločio) geležtę iš plieno („karaluk“). Ietis (~2,62 m ilgio) turėjo ylos pavidalo, turintį apskritą movą užmaunamą antgalį (~34 cm ilgio). Svaidomas ietis (~96 cm ilgio) buvo su aštriu, rombiniu, turinčių apskritą movą užmaunamu, žiūrint iš priekio – keturkampiu antgaliu (~27 cm ilgio). Medinis, iš oro pusės aptemptas oda (~44 cm skersmens) skydas ant savo geležinio skydelio turėjo įvairiaspalvio žiedo iš viršaus atvaizdą. Dešinėje prie žirgo medinio balno šono pririšdavo lanko įmautą ir ietis, kairėje – strėlinę („tahtuk“) ir makštį. Iš užpakalio prie medinio arklio balno pritvirtindavo dvi tošines dėžutes su manta ir mažą kastuvą, j iš šonų – du odinius maišus („samar“ ir „tagar“) su soromis ir kumelės pienu.

Raitelis nešiojo: geležinį šalmą, po jo – veltinę kepuraitę, vasarinę kepuraitę, kailinius, vilnones kumštines pirštines, veltinį arba odinį kaftaną („sarapa“) iki kelių, odinį diržą su skardinėmis plokštelėmis ir ilgus iki kelių grandininius marškinius. Po jais – raudoną vatinį ir palaidinę, vilnones kelnes, puskojines, odinius batus („mėst“) pėdos aukščio bei kėbėnėk (jepančią). Jo sferinis-kūginis (~25 cm aukščio ir iki 3 mm storio) ar pusiau-sferinis (15 cm aukščio) šalmas buvo su odiniu ausiniu pošalmiu. Kypčakų pusiau-sferiniai šalmai apačioje turėjo 1 – 5 cm pločio išsikišimą. Kūginę užlenktą apačioje kepuraitę (~28 cm aukščio) turėjo tūkstančio spalvą išorėje ir šimtinės spalvą viduje. Tokia pat, tik užlenkta apačios priekyje ir užpakalyje trikampiais, buvo ir vasarinė kepuraitė. Pamuštas vata kaftanas be rankovių su įsiūtomis arba kniedytomis geležinėmis plokštelėmis ir įvairių spalvų atlasu paviršiuje, pagal uodegėlės spalvos ant šimtininko ieties buvo raudonas, balsvas, gelsvas arba melsvas. Raitelio batai (~38 cm aukščio) turėjo uždengiančius kelius iškilimus.

Bojarai („olboud“, kurių buvo beveik 6 % nuo visų raitelių), šimtininkai ir tūkstančių karvedžiai turėjo pridengiančias pečius, smakrą ir kaklą grandinines vauras su ovalia anga veidui bei grandinines kojines iki kelių. Bojarai ir tūkstančių karvedžiai – dar vieną, atsarginį žirgą, o pastarieji – geležines kaukes. Jų žirgus nuo galvos iki kelių dengė odinė danga.

Raudona spalva reiškė priekį, mėlyna – vidurį, balta – dešinį, o geltona – kairį sparną. Šių spalvų buvo kypčakų ir kumanų pusiau-sferiniai šalmai su kaftano spalvos dryžu (2,5 cm pločio) apačioje ir tokiu pat dryžu per šalmo vidurį. Jų priekis ir sparnai turėjo pagrindinio ar mėlynos spalvų dryžius, vidurys – visų keturių spalvų. Šimtininko šalmą puošė bumburas (7 cm ilgio) tūkstančio spalvos iš arklio uodegos, tūkstantininko – bumburas (12 cm ilgio) tūkstančio spalvos su tumano spalvos vertikaliu dryžiu.

Priekyje ir sparnuose buvo po du, o viduryje – keturi dešimtiniai, šimtiniai ar tūkstančiai.

Žygiuose jų vidutinis greitis buvo 32 km per parą. Persikėlimui per upes naudojo pripūstus odinius maišus. Tumanas įrengdavo stačiakampį 800×260 m, tūkstantis – 260×80 m, šimtinė – 80×26 m įtvirtintą grioviu ir pylimu stovyklą.

Tūkstančius rikiavo į vieną liniją su beveik 450 m tarpais, o raitelius juose – į keturias eiles kas 14,2 m su 1,9 m tarpais. Iki 450 m į priekį įstatydavo priekio eilę, užnugaryje laikė rezervus. Prieš grumtynes atsarginius arklius palikdavo šalia stovyklos.

Įgudus kare ir ištvermingi, jie puolė vakarais, mėgo pasalas, tolimus apėjimus, apsimestinius atsitraukimus su paskesniu smūgiu ir kovojo iki galo. Puldami, paleisdavo į priešus po vieną kitą strėlę ir nedelsiant pasprukdavo, įviliodami juos į persekiojimą ir savo pasalas. Jų raiteliai veikdavo pagal šimtininkų švilpukų ir iečių uodegėlių, tūkstantininkų ilgų triūbų ir vėliavikių, karvedžių būgnų („nakara“) ir vėliavų („sančak“) signalus. Prieš grumtynes visi šūkčiojo kovos šūkį. Tuomet kardą laikė rankena prie krūtinės šone geležte į viršų ir atgal. Užsimojimai juo kiek sulenkta ranka buvo iš viršaus geležte viršun.

Vidurio Europos kariuomenėsbuvo lengvu grobiu totoriams.

Kiekvieną jų vėliavėlę-ietį sudarė po 50 riterių (be ginklanešių, arklininkų ir kitų tarnų, kurių riterių vėliavėlėje buvo iki 150), raitininkų, ietininkų ar kilpininkų. Iš jų rikiuodavo pėstininkų vidurį (nuo vienos iki trijų linijos, kiekvienoje – po 7 arba 4 suglaustas ietininkų gretas ir dengusėji šonus kilpininkai rikiuotėse, kiekvienoje nuo vienos iki keturių gretų), kavalerijos sparnus (vieną – dvi linijos po du – tris eiles būriuose), ir išstatydavo rezervus ir stovyklos apsaugą. Tarpai tarp būrių siekė 240 m. Iš trijų riterių vėliavėlių sudarydavo didžiuosius būrius-vėliavos po 150 riterių ir iki 450 tarnų, o iš dviejų riterių vėliavėlių – vejančius būrius.

Kryžiuočių būrius-vėliavos sudarė 12 riterių, du seržantai, 500 raitininkų (iš kurių 300 buvo menkai ginkluoti, be šalmų ir grandininių marškinių, o kiti 200 – pusiau sferiniuose šalmuose) ir 12 tarnų, kiekvienas su žirgu ir nešuliniu arkliu. Juos sudėtyje buvo: būrio vadas, vėliavininkas, du jų tarnai, du seržantai – adjutantas ir heroldas, 10 vėliavėlių po 50 raitininkų su horugu – riteriu ir jo tarnu.

Didžiųjų būrių raitininkai puolimui rikiavosi į tankų pleištą-kiaulę su trimis glaustomis riterių eilėmis šonuose, po jų buvo sunkiai ginkluoti, o toliau – menkai ginkluoti tarnai.

Vejančio būrio rikiuotėje priekyje buvo viena – dvi eilės riterių. Šį būrį rikiuodavo į plačią rikiuotę (su 1,8 m tarpais) arba į glaustą rikiuotę (su vieno delno tarpais).

Turtingus riterius statė į priekinę eilę. Nutaikydami ietis į priešų veidus, priekiniai antpuoliu parblokšdavo jų pirmas eiles ir paskui kovėsi kalavijais. Grumtynių pradžioje tarnai padėdavo jiems savo bardišiais, vėliau – kalavijais ir gumbinėmis.

Grumtynėse priekiniai kalaviją laikydavo kiek sulenkta ir ištempta į priekį ranka geležte į priekį ir į viršų. Užsimojimai darė pusiau sulenkta ranka virš kaktos, laikant geležtę atgal, ar iš už nugaros ir šono, geležte viršun ir į priekį. Sekusieji paskui juos laikė kalavijus rankena prie spindulinio rezginio geležte viršun ir kiek atgal.

Vidutinis riterių kariuomenės greitis buvo 27 km per dieną, o 139-153 cm ūgio žirgai galėjo ištverti 56-65 km per parą.

Visi veikdavo pagal rago (~50 cm ilgio) ir vimpelo ant jų horugo ieties, būrio vyresniojo rago ir būrio vėliavininko vėliavikės („štandart“) heroldo triūbos ir vado vėliavininko vėliavos signalus, o taipogi pagal jo tarnais perduodamus nurodimus.

Vimpelas – tai trikampė vėliavėlės vėliavikė (~57 cm didžiausio pločio ir apie 75 cm ilgio), štandartas – pritvirtinta prie ieties vėliavikė su stačiakampiu (~32×25 cm) audeklu su trimis siauromis trikampiais (~57 cm ilgio) gale. Vėliavosbuvo keturkampės (~75 cm pločio prie koto ir 68-102 cm ilgio). Ant vimpelų, štandartų ir vėliavų vaizdavo jų savininkų herbus.

Paprastai riteris turėjo: platų kalaviją prie kairės šlaunies odinėje makštyje su perpetiniu diržu, 228-244 cm ilgio ietį su uosiniu arba skroblu kotu ir briaunuotu antgaliu, peilį, skydą, kovinį ir važiuojamą žirgus bei du krepšius su maistu, skiltuvu, kempe ir kita manta. Jo kalavijas (1,1-1,6 kg svorio) buvo su dviašmene geležte (67-100 cm ilgio ir 4,5 – 5 cm pločio), o peilis – su dviašmene geležte (~21 cm ilgio ir 3 cm pločio). Apkaustytas geležiu pailgas (38 – 61 cm ilgio, 36 cm pločio ir ~1,7 cm storio) trikampis skydas išorėje turėjo geležinę skardinę plokštelę ir herbą. Jį kabino už plataus diržo ant kaklo, o grumtynėse uždėdavo ant kairės rankos su rankenėle vidinėje pusėje pagalba.

Riteriai nešiojo: grandininius marškinius, po jais – dygsniuota, pamušta krūtinėje ir pečiuose vata striukę iš 8-30 sluoksnių drobės, šalmą su pošalmiu, po juo – grandininę vaurą ir daigstytą kyką, grandinines pirštines ir kojines su pentinais, po jais – vilnones pirštines ir kojines, odines kelnes ir apdarą su odiniu diržu. O taipogi baltą, raudoną ar gelsvą apsiaustą. Jų grandininiai marškiniai, kelnės ir kojinės buvo iki kelių. Bendras riterių šarvų ir drabužių svoris siekė 20-25 kg.

Pusiau sferinis, dažnai kiek kūginis (23-37 cm aukščio) plieninis šalmas turėjo stačiakampę 12×12 cm (rečiau – beveik trikampę) angą veidui, paliekantį apsaugotą jo apatinę 7-9 cm pločio dalį. Cilindriniai šalmai (40-45 cm aukščio) iš geležies tada dar nepaseno. Turtingų riterių šalmai turėjo gogą ar uodegėlę ir plieninį antveidį su dviejomis horizontaliomis išpjovomis (5-8 cm ant 1 cm) akims. Grandininė vaura su ovalia anga veidui dengė riterio kaklą, smakrą ir pečius.

Daugelį kovinių žirgų dengė daugiasluoksnė (1,2-2,5 cm storio) drobinė dygsniuota gūnia iki kojų. Jų kaklą ir priekį iki kojų saugojo (2,5-5 cm storio) daugiasluoksnė drobė, snukį –drobinė kaukė (~6 mm storio), o turtingų riterių žirgų snukiai – grandininės kaukės.

Riterį lydėjo vienas – penki raitoti tarnai. Dalis jų, kaip ir raitininkai turėjo: siaurą kalaviją odinėje makštyje, bardišių, gumbinę, dviašmenį peilį, apkaustyta geležiu nedidelį (46-50 cm ilgio ir iki 46 cm pločio) trikampį skydą, žirgą ir du krepšius su maistu bei manta. Jų kalavijų dviašmenė geležtė turėjo apie 67 cm ilgį ir 3 cm plotį. Jie nešiojo: grandininius marškinius, grandinines vaurą ir pirštines, vilnones pirštines ir kojines iki kelių, pusiau sferinį geležinį (14-20 cm aukščio) šalmą ar kūginę (10-18 cm aukščio) kepurę, apdarą, odinį arba milų kaftaną, kelnes ir odinius pusbačius. Taip vieną – du iš 3 – 5 savo tarnų galėjo aprūpinti tik turtingieji riteriai, kurių buvo beveik pusė. Neturtingus riterius lydėdavo 1 – 3 tarnai. Dauguma tarnų neturėjo viso ginklų rinkinio ir buvo be šalmų bei grandininių marškinių. Kilmingų jaunų tarnų skydus puošė herbas, o jų pusiau sferiniai šalmai turėjo angą veidui.

Ietininkas turėjo: 2,8-3,05 m ilgio ietį su briaunuotu (~50 cm ilgio) antgaliu, bardišį, pailgą (81-100 cm ilgio ir 36-27 cm pločio) trapecijos pavidalo skydą su išėma apačioje bato priekiui, kūginę kepuraitę, milų kaftaną, kelnęs ir odinius pusbačius.

Kilpininkas turėjo: kilpinį, odinę strėlinę su 20 strėlikėmis-varžtais, siaura dviašmenį kalaviją odinėje makštyje, pailgą (72 arba 107 cm ilgio ir 36 cm didžiausio pločio) ovalų skydą, kūginę kepuraitę, storą rusvą ar mėlyną milų palaidinę, apdarą, raudonas kelnes ir odinius pusbačius. 30-42 cm ilgio varžtas buvo su rombiniu, žeberklo arba „U“ šakutės pavidalo antgaliu (5-8 cm ilgio ir 3-6 cm didžiausio pločio). Leidimo greitis siekė 2-4 varžtų per minutę, o skrydžio nuotolis – 240 m. Už 60-100 m varžtas pramušinėdavo daugelį šarvų.

Visus skydus sukaldavo iš lentų ir aptraukdavo išorėje buivolų odą.

Kiekvienas karys turėjo gertuvę ir 1 – 2 svarus duonos bei džiūvėsių.

Į kariuomenę ėmė jaunuolius nuo 18 metų, į tarnus – nuo 14-15 metų. Raitininkai buvo iš pasiturinčiųjų miestiečių. Tarnai po 4-6 metų tarnybos galėjo tapti raitininkais, o kilmingi arba pakankamai turtingi – riteriais. Į riterius įšventindavo praėjusius apmokymą ir buvusius karo žygyje nuo 18 iki 21 meto amžiaus jaunuolius už parodyta drąsą arba pralietą kraują. Samdomajam riteriui mokėjo iki 19,5 g sidabro per dieną.

Paprastai baronai apginkluodavo save, 5 riterius ir vėliavėlę pėstininkų. Grafai ir vyskupai – vėliavėlę riterių ir 10 vėliavėlių pėstininkų. Hercogai – 10 kartų daugiau, didūs hercogai – iki 20 tūkstančių, o karaliai – daugiau 20 tūkstančių karių.

Prieš grumtynes važiuojamus žirgus ir nešulinius arklius su sargyba palikdavo šalia įtvirtintos grioviu, pylimu, vežimais bei skydais stačiakampės stovyklos. Joje laikė maisto, pašarų, ginklų atsargas ir mantą.

Šias kariuomenes skyrė riterių atakoms, jų atmušinėjimams, apsuptims ir apguloms. Tačiau jos buvo bejėgės prieš totorius. Kaip riteriai, kurie puikiai kovėsi ietimis ir kalavijais, taip ir nepaslanki pėstija tapdavo totoriams parankiais taikiniais. Grumtynėse jų žūdavo iki šimto kartų daugiau nei mongolų! Tik tvirtos mūrinės pilys ir miestų sienos galėjo neilgai jiems priešintis. Derliaus, valstiečių ir visų gyvūnų sunaikinimas sukeldavo kraupų badą. Tada kaip Rusėje ir Hungarioje, išalkusios žmonės rijo žmogieną ir paliko savo žemes.

Tomis dienomis Izeslav gavo nusiūstus jam Batu tūkstantį sudėtinių lankų be strėlių, paimtus iš nukautų kumanų. Jais apginklavo 40 vėliavėlių: 6 bojarų, 24 jų sūnų ir 10 raitininkų. Lankus įmautuose, o taip pat strėlinės su lankininkų ir kmėtų strėlėmis tvirtino iš dešinės pusės prie diržo.

Tais laikais Bėlos brolis Dalmatios, Kroatios ir Sklavonios hercogas (1226-1241) Koloman suėmė aštuonias Batu-hano pasiuntinius, kurie jau antrą kartą grasino karaliui visokiomis bausmėmis ir reikalavo pasiduoti.

Kovo 6 Mindovė, Burandaj ir Pėta-han sumušė Lėsko sūnaus Bolėslavo lenkus ties Sandomir. Krito: 2884 litvai, 89 mongolai ir 3571 lenkas. Mongolus palaidojo prie upės už 20 varstų nuo miesto. Saviškius Izeslav palaidojo pilkapyje už dvylikos varstų nuo miesto ir už 856 sieksnių nuo Sano. Tame mūšyje jis vos nežuvo. Gyvybę jam išgelbėjo jo brolio Vsėvolodo sūnus Vladislav.

Paskui litvai ir Burandaj apgulė Sandomir. O Bajdar ir Ordu, persikėlus kovo 10 šalia jo per Vislą, patraukė link Kėljcę (Kielce).

Kovo 12 Batu, Subaedėjo ir Šėbano tumanai (iš viso apie 22 tūkstančiai raitelių) su beveik 11 tūkstančių raiteliu iš Sakanako polovų tumano (kuriame buvo ir moterys – puikios karės, ypač lankininkės) ir dviejų polovų tūkstančių, bojaro Dimitrijo rusų pulku iš Galičo srities ir Kijėvo karių bei su keturiais tūkstančiais slavu belaisviu, kurios ujo dvi burtasų šimtines, per dvi dienas perėjo medžių užtvaras ir Vėrėcko viršukelę (54 km. į šiaurės rytus nuo Mukačėvo), sutriuškino Colnuko (Zolnuk – grafystė Krasnos upyno rytų pusėje) grafo Dionisijo Tomajo pasienio būrius ir įžengė į Hungarios lygumą.

Mangutai iš Batu-hano tumano nešiojo žydrus kaftanus, rusvus šalmus ir kepuraites. Subaedėjo raiteliai – atitinkamai: gelsvus ir mėlynus, Šėbano – mėlynus su geltonu atspalviu ir žydrus, Sakanako – balsvus ir violetinius, o polovų tūkstančių raiteliai – skaisčiai raudonus ir balsvus, o taipogi – tamsiai mėlynus ir mėlynus. Batu dėvėjo kepuraitę taip, kaip kypčakai. Rusų pulko balta stačiakampė (~20 cm ilgio ir 35 cm pločio) vėliavikė (ant koto 2,8 m ilgio) turėjo sėdinčios lapės su pariesta uodega atvaizdą. Pas polovus buvo stačiakampės (~30×30 cm) vėliavikės. Pirmame tūkstantyje ji buvo balsvos spalvos su mėlyna gyvate, antrame tūkstantyje – geltona su dviem mėlynom gyvatėm ir baltu įstrižu dryžiu tarp jų.

Tuomet Kadan ir Buri trijuose mūšiuose nukariavo sasanus (Pruto ir Žižijos tarpupio gyventojai). Tuo pat laiku Buri statė stovyklas („narin-jam“) Karpatuose.

Iš viso į Hungarią totoriai pasiuntė 91847 raitelius iš devynių mongolų ir polovų tumanų, kyrgyzų tumano, šešių tūkstančių ir trijų burtasų šimtinių su šešiais tūkstančiais slavų belaisvių.

Kovo 15 Šėbano jojos priartėjo prie Pėšto. Jis su vienu savo tūkstančiu ir Sakanak su vienu polovu tūkstančiu jau savaitė žvalgė ugrų pajėgas ir pranešė Batu-hanui, kad tų du kartus daugiau, nei buvo raitelių jų korpuse.

Kitą dieną Koločos (Kaloč, miestas 109 km į pietus nuo Budapešto) arkivyskupas (nuo 1219 metų) Čak Ugolin vijo Šėbano joją. Patekus į pasalą, arkivyskupas prarado daug saviškių ir išspruko tik su keturiais riteriais.

О ties Hmėljnik (Chmielnik, 70 km į vakarus nuo Sandomiro) Bajdar ir Ordu sunaikino Krakovo vaivados Vladislavo ir Sandomiro vaivados Pakoslavo būrius ir patraukė į žemę Ilawut (Gniezno žemė).

Visame totorių kelyje lenkų kaimiečiai slėpėsi nuo jų pelkėse ir tankynėse su savo gyvuliais ir turtu.

Kovo 17, šturmu paėmus Vajcėn (Weicen, nūnai – Vac 30 km į šiaurę nuo Budapėšto), Šėbano raiteliai išžudė visus miesto gyventojus. Tuo pat laiku prie Pėšto Austrijos ir Štirios hercogas (1230-1246) Fridėrik II iš Babėnbėrgo nukovė du totorius ir privertė bėgti jų būrį.

Netrukus karaliaus stovykloje Teutonų viloje ties Pėšt ugrų kilmingi ir austrai, apkaltinus kumanus išdavystę, nužudė Kotaną ir dalį jo žmonių, kadangi vos skyrė juos nuo totorių. Tuoj po to hercogas Fridėrik su savo kariauna išskubėjo namolei. O dvidešimt tūkstančių kumanų, išvydus saviškių likimą, patraukė palei kairės Donau (Dunojaus) kranto į Bulgariją. Nusiaubdami savo kelyje gaisrais ir plėšimais daug kaimų, jie iškapojo visus Čanado arkivyskupo Buljco (Bulz) žmones ir daug karaliaus rūmininko Borko sūnaus Nikolos karių.

Kovo 18 totoriai paėmė Sandomir. Mūšyje už jį krito: 3483 litvai, 975 Burandajo, 952 Konrado I kariai ir 5768 lenkai. Juos palaidojo pilkapyje už 83 sieksnių nuo vartų į Zavihost. Dar 1788 lenkai pateko litvams į nelaisvę, o miestas buvo sudegintas. Tuomet Mihail Oldhorn pabėgo iš Polonios į Brėslavlj (dabartinis Vroclav, Wrocław).

Tą pačią dieną Kadan, nuniokojęs žemes Takut (Pruto ir Čėrėmošo aukštupiuose), Arberok (prie Govėrlos kalno) ir Saraf (Balto Čėrėmošo aukštupyje), per Borgo (29 km į pietvakarius nuo Vatra-Dornėj Rumunijoje) viršukelę įžengė į Transilvaniją. Jo raiteliai dėvėjo mėlynus kaftanus.

Tais laikais Čėrnigovo srities rytuose du tūkstančiai iš Togrulo tumano užgrobė Ryljsk ir užmušė Svetoslavo sūnų knezją Mstislavą.

Tuo pat metu Ala ad-Din Muhammėd per savo pasiuntinius prašė visų Rytų galvų vardu frankų karaliaus (1226-1270) Liudoviko IX pagalbos prieš totorius. Nuo 1221 iki 1255 metų jis vadovavo radikalių musulmonų asasinų sektai. Jų valstybė Malėt buvo kurdų kalnuose (dabartinio Irano šiauryje ir šiaurės vakaruose ir Turkijos pietryčiuose).

Kovo 22 pirmieji totorių būriai pasirodė prie Krakovo sienų. Po šešių dienų, po neilgos apgulties Izeslav ir Burandaj užgrobė ir sudegino miestą. Jame žuvo: 7930 litvų, 577 mongolai, 3253 Krakovo didžio hercogo (1238-1241) Hėnriko II kariai ir 37572 lenkai. Dar 6367 belaisvius lenkus litvai išvedė į savo Novgorod. Bet švento Andrėjo šventovė šalia miesto sienų išstovėjo, totoriai nutraukė apgultį ir išėjo toliau.

Tada Danil su broliu Vasiljko atvyko į Holm pereius Drogičin, į kurį juos ne įleido, Bėrėsto degėsius, kur negalėjo įeiti nuo lavonų smarvės ir Vladimir-Volynskij.

Kovo 29 ties Oppėljn Hasano raiteliai nugalėjo hercogų Bolėslavo iš Sandomiro ir Vladislavo iš Oppėljno pulkus, nukovus 2490 pirmo karių ir 670 antro.

Kitą dieną Burandaj apgulė Ratibor, prie kurio Peta-hano tumanas, o paskui jo ir Litvos kariuomenė persikėlė per Odėr ir patraukė į Brėslavlj. Tuo laiku Bajdar ir Ordu, nusiaubus Sirad (šiųmetis Sieradz 53 km į pietvakarius nuo Lodzj, Łodź), Lėnčicą (dabar – Łęczyca 35 km į šiaurės vakarus nuo Lodzės) ir priklausančią Konrado I sūnui knezjui (1233-1264.12.11) Kazimirui Kujavijos žemę (tarp Notėco aukštupio ir Vislos), pasuko į pietus.

Kovo 31 Kadan užvaldė didelį vokiečių kalnakasių kaimą Rodną (40 km į šiaurės rytus nuo Bistricos Rumunijoje). Tą pačią dieną Baeljgutaj muštynėmis užėmė Ojtoco (76 km į šiaurės rytus nuo Brašovos Rumunijoje) viršukelę, o Bučėk – kalnagūbrio Krasnos (~33 km į šiaurę nuo Sigėto) bokštą.

Kiek vėliau jie ir Biriuj su trimis Hėrmėjo, Čėbo ir Okadaro mordovų kavalerijos tūkstančiais priešakyje bei burtasu šimtine su dviem tūkstančiais slavu belaisviu įžengė į Transilvaniją. Šis korpusas turėjo apie 35 tūkstančius raitelius.

Ant dviejų keturkampių (~30 cm ilgio viršuje, 20 cm apačioje ir 30 cm pločio) mordovų tūkstančių vėliavikių vaizdavo įstrižą žalią driežą arba lanką su strėle. Jos turėjo mėlynus audeklus ir buvo pritvirtinti prie iečių. Trečia vėliavikė (ant 2,3 m ilgio koto) buvo su mėlynu gulsčiu dryžiu geltoname audekle su „<“ pavidalo raudonu vertikaliu dryželiu viduje.

Tuo laiku Batu-hano tumanas sugriovė Ėrlau (nūnai – Ėgėr) ir Kėvėšd (šiųmetis Hėvėš 91 km į rytus nuo Budapešto).

Balandžio 2 Hasano raiteliai, įžengus į sudegintą miestiečiais Brėslavlj, apgulė jo pilį, kurią gynė Hėnrik II. Greitu laiku pas juos atvyko Bajdaro ir Ordu tumanai.

Balandžio 2 netoli Oppėljno Mindovė susitiko Pėta-haną ir jau kartu su juo patraukė per Brėslavlj į Lignic (Lignitz, nūnai – Lėgnica, Legnica).

Tuomet Kurumsi ir Sartaktaj statė stovyklas („narin-jam“) nuo Dnėstro aukštupio per Polonios pietus iki Brėslavljo.

Tądien Kadan užgrobė Bistric (dabar – Bistrica), o balandžio 3 – Koločvar (nūnai – Kluž-Napoka). Kitą dieną Varadino (šiųmetis Orade Rumunijos šiaurės vakaruose) vyskupas Bėnėdikt su savo būriu, išsigandęs mongolų raitų lėlių, patyrė didelius nuostolius ir vos nušuoliavo nuo Kadano jojų. Netrukus Kadano raiteliai, staiga paėmus Varadin, atsitraukė ir vėl netikėtai puolus, iškapojo jo gynėjus ir gyventojus. Paskui jie apgula paėmė miesto citadelę.

Tuolaik karaliaus kariuomenė išžygiavo į šiaurės rytus iš Pėšto. Šalia kaimo Rakos (Rakoš, šiaurės rytų Budapešto priemiestis) ugrų priekis iš arkivyskupo Ugolino karių susidūrė su totoriais, kurie, apšaudus tuos strėlėmis, staiga nustraksėjo. Tomis dienomis Baeljgutaj paėmė Kronštadt (nūdienis Brašov).

Balandžio 5 Burandaj, nuėmęs Ratiboro apgultį, patraukė į Bėljsk (dabar – Bėljsko-Bela, Bielsko-Biała). Po dviejų dienų pasiekęs miestą, aštuonerias dienas jis siaubė jį ir apylinkę.

Balandžio 8 totoriai atsitraukė nuo Brėslavljo pilies, gavus iš prėdikatorių ordino prioro Čėslavo išpirką. Čia krito dauguma jų suvarų. Tuo pačiu laiku Mihail Oldhorn pabėgo pas Konradą.

Kitą dieną, išžygiavęs iš Lignico, Hėnrik II išdalijo savo pajėgas į penkias dalis.

Dobros mūšis 1241 m.

Pirmas jojo Moravios markgrafo Dipoljdo III sūnaus Bolėslavo Šėpiolkos priekio būrys, sudarytas iš jo kariaunos, Johanno ordino kryžiuočių, savanorių ir auksakasių iš Goljdbėrgo (Goldberg, nūdieni Złotoryja 20 km į pietvakarius nuo Lėgnicos). Antras – riteris Sulislav su kariais iš Krakovo. Trečias – Oppėljno hercogo (1225-1246) Mėsiko būrys. Ketvirtas – Teutonų ordino magistras (1239-1241, 1244-1246) Poppo iš Ostėrnos su 500 karių, šešiais vienuoliais-riteriais, šešiais riteriais ir dviem seržantais. Ir penktas – pats Hėnrik su Silėzios, Brėslavljo, Pozėno (dabartinis Poznanj, Poznań) bei samdinių būriais. Jis surikiavo savo kariuomenę (nuotr. 38) lauke prie plytų pilies Dobra(22 km į šiaurės rytus nuo Lignico).

Hėnriko būrio priekyje kairėje stovėjo eilė iš 600 kilpininkų, už jos – 1200 riterių vienoje glaustoje eilėje, eilė iš 1000 riterių ir dviejų šimtų kilmingų jaunų tarnų viduryje bei gale – eilė iš dviejų šimtų riterių dešinėje ir 1000 raitų tarnų. Beveik 800 pastarųjų buvo menkai ginkluoti, be šalmų ir grandininių marškinių. Kilpininkai turėjo baltus ovalus (70 cm ilgio) skydus su juodo Maltos kryžiaus atvaizdu, o pirmos eilės riterių šalmai buvo su raudonomis uodegėlėmis. Hėnrik ir jo vėliavininkas buvo rikiuotės vidury. Pririšta trijose vietose prie dryžuoto koto balta hercogo vėliava puošė skrajojančio į kairę juodo erelio su balta įdubus juosta tarp sparnų atvaizdas. Jo baltą geležinį skydą – tas pats, tik su stovintis erelis su pasukta į kairę galva, o jo šalmą turėjo povo uodega vėduokle su šio erelio iki baltos juostos atvaizdu apačioje.

Į kairę nuo jų stovėjo ketvirto būrio pleištas. Jį sudarė pirma suglausta eilė iš trijų riterių, po jos – eilė iš penkių riterių, toliau – trys eilės iš penkių, septynių ir aštuonių raitininkų, kiekviena su dviem riteriais ar seržantais šonuose, po jų – 48 eilės po dešimt raitininkų, menkai ginkluoti buvo gale. Poppo šalmą puošė jaučio ragai ir gelsva uodegėlė, jo gelsvą skydą – balta žuvies galva nosimi į dešinę ir į viršų. Gelsvi buvo ir jo būrio žirgų dangalai.

Toliau kairiame sparne rikiavosi trys glaustos eilės antro būrio iš dviejų šimtų riterių priekyje ir 400 menkai ginkluotų raitų tarnų be šalmų ir grandininių marškinių. Sulislavo raudonas skydas turėjo juodo elnio galvos į kairę su baltais ragais atvaizdą.

Dešiniau Hėnriko būrio stovėjo trys glaustos eilės trečio būrio iš 1200 riterių priekyje, 1200 raitininkų ir 1200 raitų tarnų gale. Mėsiko raudoną šalmą su beveik trikampe anga veidui puošė du sukryžiuoti plunksnų kuokštai, o jo pirmos gretos riterių šalmus – pilkos kokarda priekyje ir uodegėlė viršuje.

Toliau dešiniame sparne rikiavosi pirmas būrys trijose glaustose eilėse iš dviejų šimtų riterių priekyje, du šimtai raitininkų ir du šimtai raitų tarnų gale. Bolėslavo riterių žirgai buvo neapsaugoti. Jo baltas geležinis skydas turėjo bėgančio į kairę juodo elnio su rudais ragais atvaizdą, o šalmo viršų puošė nedidelių baltų plunksnų kuodas.

Hėnriko kariuomenės sparnus ir užnugarį dengė Odėro vingis. Mėsiko būrys stovėjo netoli tilto, kurį saugojo dar du šimtai raitų tarnų.

Izeslav padalijo savo kariuomenę į tris dalis.

Keturiose eilėse dešinio sparno priekyje stovėjo aštuonios raitininkų vėliavėlės su raudonomis kepurėmis su balta apačia ir ruduose kaftanuose. Už jos – šešios bojarų su lankais ant širvų žirgų vėliavėlės, toliau – aštuonios bojarų sūnų su lankais pilkuose kaftanuose ir ant baltų žirgų vėliavėlės. Ir gale – du šimtai raitų cholopų arklininkų ant širvų žirgų.

Tarp arklininkų ir vidurio rikiuotės išsirikiavo į keturias eiles aštuonios raitininkų vėliavėlės su baltomis kepurėmis su raudona apačia. Už jų – Mindovė ant balto žirgo. Vietoj šalmo jis užsidėjo raitininko kepurę su baltu viršumi ir raudona apačia.

Keturiose eilėse vidurio rikiuotės priekyje stovėjo aštuonios raitininkų vėliavėlės su raudonomis kepurėmis su žydra apačia, baltuose kaftanuose ir ant baltų žirgų. Kairėje nuo jų – aštuonios raitininkų vėliavėlės su balsvomis kepurėsmis ir kaftanuose ant baltų žirgų, dar kairiau – aštuonios raitininkų vėliavėlės su šviesiai žydromis su balta apačia kepurėmis. Už jų dešinėje – dvi raitininkų su lankais vėliavėlės su baltomis kepurėmis ir balsvuose kaftanuose, viduryje – aštuonios bojarų sūnų su lankais vėliavėlės balsvuose kaftanuose ir ant širvų žirgų, kairėje – aštuonios raitininkų su lankais vėliavėlės su šviesiai žydromis kepurėmis ir baltuose kaftanuose. Toliau už jų dešinėje – aštuonios raitininkų vėliavėlės su šviesiai žydromis kepurėmis, gelsvuose kaftanuose ir ant baltų žirgų. Kairiau jų – aštuonios raitelių vėliavėlės su pilkomis kepurėmis. Gale – 16 vyresniųjų raitininkų su žydromis kepurėmis su raudona apačia ant juodų žirgų vėliavėlių. Aštuonios vyresniųjų raitininkų vėliavėlės dešinėje – gelsvuose kaftanuose, kairiau – baltuose.

Vėliavininkas buvo prie vidurio rikiuotės kairės šono.

Kairio sparno priekyje dešinėje į vieną eilę rikiavosi aštuonios vyresniųjų raitininkų vėliavėlės su šviesiai žydromis kepurėmis, gelsvuose kaftanuose ir ant širvų žirgų, kairiau – aštuonios bojarų sūnų su lankais vėliavėlės, baltuose kaftanuose ir ant baltų žirgų.

Už kairio sparno buvo eilė iš dviejų moksėlių šimtinių. Jų raiteliai ant juodų arklių turėjo sudėtinius, išlenktus viduryje link timpos lankus ir dėvėjo raudonus kaftanus su siauromis rankovėmis, pilkas kūgines kepures ir juodus aulinius batus iki kelių.

Netoliese už kavalerijos buvo pėstininkų pulkai, didelis – įprastoje rikiuotėje viduryje. Į priekį nuo jo rikiavosi priešakinis pulkas, toliau – kmėtų eilė ir dvi otrokų eilės. Į abi puses nuo didelio pulko buvo išskleisti dvi „V“ pavidalo rikiuotės po 12 pulkų kiekvienoje. Jos leido atsitraukiančiam raitininkam įvilioti priešus į vieną arba kitą siaurėjanti praėjimą, lankininkų spąstus ir apsuptį. Kol pirmos eilės raitininkai turėjo kautis, kitiems liepė apipilti priešus savo strėlėmis, trumpomis ietimis ir tučtuojau atsitraukti prie pėstininkų.

Kairiame sparne už pėstininkų rikiuotės keturiose eilėse buvo aštuonios šimtinės iš moksėlių tūkstančio. Pėta-hano tumanas stovėjo įprastoje rikiuotėje netoliese užnugaryje. O Bajdaro, Ordu ir Hasano raiteliai galėjo už valandos atšuoliuoti nuo Brėslavljo prie Dobros.

Mūšio pradžioje Bolėslavo riteriai ietimis parbloškė pirmas priešo eiles kairiame jo rikiuotės gale ir kovodami kalavijais, prasibrovė pirmyn. Tačiau juos tučtuojau apsupo moksėlių raiteliai ir daugelį nukovė strėlėmis. Jie tempė timpas trimis pirštais: nykščiu, smiliu ir viduriniu pirštu. Žuvo beveik visi vyresnieji raitininkai su šviesiai žydromis kepurėmis, Bolėslav ir dauguma jo riteriu. Būrio likučiai atsitraukė prie trečio lenkų būrio dešinės pusės.

Po to, kilpininkų priedangoje Sulislavo ir Mėsiko riteriai parbloškė litvų vidurį ir abu sparnus. Bet priešų raitininkai jų gretose rėkimais lenkiškai: „Biegajcie, biegajcie!“ apgavo Mėsiko, ir jis pabėgo, patraukęs įpėdin save daug saviškių. Tada žuvo beveik visi raitininkai su raudonomis kepurėmis su balta apačia ir apie du šimtai kilpininkų.

Netrukus kryžiuočių pleištas aršiu smūgiu į dešiniojo sparno kairį šoną sunaikino priekinius litvų raitininkus. Paskui magistras, lengvai parbloškęs dar iškrikdytą jų vidurį, puolė didelį pulką į šoną ir palei rikiuotę ir taip privertė šio pulko pėstininkus bėgti. Kryžiuočiai iškapojo pasitaikiusius jiems raitininkus, dalį gridų ir daugybę didelio pulko karių. Staiga jų būrį užpuolė vienas Pėta-hano tūkstantis. Priartėjus, mongolai iškart paspruko, paleidus iš uždėtos ant ieties smilkančios juodos galvos su barzda, po kurios buvo ženklas „X“, nepakenčiamai smirdantį dūmą. Nuo jo Ordino broliai pradėjo dusti, neteko kovingumo ir buvo bematant išžudyti. Iš totorių apsupties išspruko tik trys riteriai, tarp jų – magistras Poppo.

Dobra mūšis 1241 m.

Paskui moksėliai, jiems įpėdin – litvų vidurio kavalerijos likučiai, o po jų – mongolų tūkstantis prasiveržė per trečio ir penkto būrių tarpą ir, apsupus Hėnriką, Sulislavą, Glogovo (nūnai – miestas pietvakarių Lenkijoje) karvedį Klėmėnsą bei kitus (nuotr. 39), kartu su dešiniu litvu sparnu visus juos iškapojo. Gyvi liko riteriai Lukman ir Ivano sūnus Jan su keturiais ginklanešiais. Mėsiko paspruko į Lignic. Tuo pat laiku nukauti beveik visi raitininkai su balsvomis, raudonomis su žydra apačia ir šviesiai žydromis kepurėmis su balta apačia.

Iš viso mūšyje krito: 68 mongolai, 350 Bisolmos, 5326 litvai bei 9578 Hėnriko ir jo sąjungininkų. Žuvusius Izeslavo karius palaidojo prie tilto.

Kaip ir Rusėje, kiekvienam nukautam priešo kareiviui totoriai nukirsdavo dešinę ausį. Po mūšio devyni pilni maišai nupjautų ausų, po tūkstantį kiekvienam ir vieną nepilną maišą pristatė Batu-hanui.

Nei lenkai ir nei kas kitas nepastebėjo priešų gretose galingos savo kaimynų kariuomenės, nors visi anų laikų šaltiniai mini Polonioje vien totorius. Mongolai už keturiasdešimt metų nesibaigiančių karų įprato naudoti savo sąjungininkus. Kol tie kariavo, ėmė tvirtoves bei miestus, žūdavo ir žudė, išvesdavo į nelaisvę ir grobė, mongolai, būdami užnugaryje, gaudavo iš jų grobį ir vergus. Pavaldūs jiems monarchai privalėjo, pagal jų nuosavybės dydį, išskirti į žygį atitinkamą skaičių raitelių. Batu-han ir jo įpėdiniai sumaniai tai naudojo. Jo valstybėje klestėjo žydai ir polovai, ypač – pirkliai. Kiti būdavo jiems tik neapmokamais kariais ir grobio surinkėjais. Pasirinkimo tais laikais nebuvo: arba eilinė auka, arba karys. Mindovė išrinko antrą, todėl su laiku Litva tapo galingu karo įrankiu Europos rytuose.

Lignic 1241 m.

Balandžio 10 litvai nesėkmingai puolė Lignico plytų pilį, kurią gynė 400 kilpininkų ir 600 riterių. Lenkai iš baimės patys sudegino savo miestą. Pilies gynėjams rodė uždėtą ant ieties nukirstą Hėnriko II galvą (nuotr. 40). Jos šturmo metu žuvo 855 litvai. Juos palaidojo pilkapyje už varsto nuo pilies sienos prie kelio į Krakov. Tuomet prie Lignico pagalbon lenkams artinosi Bohėmios karaliaus (1230-1253) Vėnčėslavo pulkai. Todėl, jau nualinta Izeslavo kariuomenė, nusiaubusi plėšimais ir gaisrais miesto apylinkes, patraukė per Sirado žemę, Sandomir ir vakarų Rusę namo. Iš ten išsivedė 525 belaisvius lenkus. Visas šio žygio kelias buvo nusėtas lavonais ir degėsiais.

Po mūšio prie Dobros Pėta-han nužygiavo per Jauer, Strigov, Švajdnitc (Schweidnitz), Nimėč ir Hėnrikov (nūnai – Jawor, Strzegom, Swidnica, Niemcza, Henrykow) link Odmuhov (Otmuchow, 108 km į pietryčius nuo Lėgnicos), kur dvi savaitės ilsėjosi ir siaubė apylinkę.

Tuo laiku moksėlių tūkstančio likučiai įsibrovė į Majsėno (Meissen) žemę, nusiaubė kaimus šalia Cittau (Zittau) ir išžudė ten daugybė žmonių. Praradę susirėmimuose savo vadovą ir didelę dalį raitelių, moksėliai atsitraukė pas Pėta-haną.

Balandžio 11 Batu-hano, Subaedėjo ir Šėbano tumanai su dviem Koaktono ir Fėjkano polovų tūkstančiais bei vienu tūkstančiu iš Sakanako tumano netoli kaimo Mohi(18 km į pietryčius nuo Miškoljc, šalia Šajo ir Tissos santakos) pergalėjo Bėlos, Kolomano ir Tėmpliėrų (Neturtingų Kristaus ir Saliamono šventyklos riterių ordinas) magistro Aljbėrto kariuomenę.

Mohi mūšis

Karalius pastatė įtvirtintą vežimais ir dideliais skydais ankštą stovyklą už 7,5 varstų nuo plytų tilto per Sėo (nūnai – Šajo). Mongolai stovėjo netoliese, miške užupyje. Prieš kautynes Batu vienatvėje parą uoliai meldėsi ir verkė iš sielvarto ant kalvos, įsakęs melstis ir kitiems tikintiems. Vienas pabėgęs iš Dimitrijo pulko rusas iš Kijėvo papasakojo karaliui apie ruošiamą nakties totorių smūgį per tiltą.

Vidurnaktį Kolomano ir Čako Ugolino 50 riterių aršiu smūgiu (nuotr. 41) iškapojo perjojusi tiltą šimtininką Bakatu su 30 jo kumanu, kiti 20 paspruko. Batu pats ištrauktu kardu stabdė bėgančius. Palikus prie tilto sargybą, Koloman ir Čak sugrįžo į stovyklą. Kol Batu-hano lankininkai ir septyni svaidytuvai savo strėlėmis ir akmenimis nuvaikydavo sargybą nuo upės, Šėbano raiteliai, persikėlus šiauriau, staigiu smūgiu iškovė visus tilto sargybinius. Prašvitus, kai Batu tumanas pradėjo keltis tiltu, į jo priekį, susidedanti iš kumanų tūkstančio, smogė Kolomano, Čako ir magistro riterių pleištas. Išvydę pagrindines Batu-hano pajėgas su kypčaku tūkstančiu priešakyje, jie su dideliais nuostoliais atsitraukė į karaliaus stovyklą.

Vienu laiku, perjojus pastatytu žemiau pasroviui tiltu, trys Subaedėjo tūkstančiai netikėtai smogė iš užnugario į dešinį rikiuojančios ugrų kariuomenės sparną. Iš savo pusės, persikėlus dar naktį per upę šiauriau polovai puolė iš užnugario jų kairį sparną ir vidurį. Netrukus Kolomano, Čako ir magistro riteriai vėl įsiveržė į priešų eiles ir beveik visi krito.

Paskui Batu-hano raiteliai, kelis kartus puolus vidurį, privertė visą ugrų kariuomenę sprukti į stovyklą, kur juos pasivijo strėlių, svaidomų iečių ir akmenų, metamų svaidytuvais liūtis. Bėgiodami nuo jų, knupdami už palapinių tempiklius ir kritusiųjų kūnus, ugrai pasidavė panikai. Šuoliuojantys ratu totoriai, liepsnojančiomis strėlėmis padegė jų vežimus ir palapines, o Sakanak ir polovai kapojus kardais tempiklius, parbloškė karaliaus auksinę palapinę. Tada 60 tūkstančių ugrų paniškai nulėkė pietų kryptimi į tyčia paliktą praėjimą mongolų eilėse. Ujami iki jėgų išsekinimo, visi jie pateko į kalavijuočių spąstus. Tie pribaigė juos ietimis ir kalavijais, o dalį bėglių nuskandino artimoje pelkėje.

Vengrija 1241 m.

Šiose skerdynėse žuvo 753 totoriai ir 75887 kareiviai iš ugrų, vokiečių, vėlšų (šiaurės šveicarų) bei kitų tautų. Tarp jų – trys arkivyskupai: Buljc, Čak Ugolin ir Strigonijos (Ėstėrgomo, nuo 1240 metų) – Matthius bei keturi vyskupai: Iavrios (dabar – Gyor, nuo 1223 metų) – Grėgor, Transilvanijos (nuo 1223 metų) – Ronaljd, Nitrios – Adam Jakob, ir Vajcėno – Ėradius. Karaliui, jo mirtinai sužeistam broliui ir dar keliems pasislėpusiems tarp lavonų pavyko sprukti. Mongolai vijosi juos iki Donau (nuotr. 42:pirmas iš dešinės – Koloman, antras – Bėla, po jų Šėban, Batu, Sakanak, Subaedėj, Koakton ir Fėjkan).

Tą pačią dieną Baeljgutaj, paėmęs Hėrmannštadt (nūnai – Sibiu), pasitiko ant jo griuvėsių Bučėką.

Apie balandžio 14 Baeljgutaj užgrobė Vaisėnburg (Weissenburg, dabar – Alba Julija 55 km į šiaurės vakarus nuo Sibiu), dar po aštuonių dienų – Arad (miestas Rumunijos vakaruose), o po savaitės – Sėgėd (miestas Vengrijos pietuose).

Savo keliu Bučėk, vejant kumanus, nugalėjo valahus (rumunus, kurių kraštas buvo dabartinės Rumunijos pietuose į šiaurę nuo Dunojaus).

Tomis dienomis Kadan nuniokojo Ėgrės (šiuo metu – griuvėsiai Gusėbėrriės), Tėmėšvar (nūdieni Timišoara Rumunijos vakaruose), Djulą, Pėrėg (mūsų laikų – griuvėsiai Kašapėr netoli Bėkėšo) ir dar keletą pilių.

Tuomet Biriuj su mordovu tūkstančiu, paėmus žemę Triston (Tisos, Izos ir Somėšo tarpupį), statė grandinę stovyklų Transilvanijoje, o Sakanako tumanas – Hungarioje. Į juos suvarydavo šimtus tūkstančių jaunų ugrų.

Totoriai Vengrijoje 1241 m.

Tuo pat laiku atskirus užnugario tūkstančius sustiprino kyrgyzu tumanu iš Pruto aukštupio. Jie gaudė ir ujo belaisvius (nuotr. 43). Iš viso iš Hungarios totoriai išsivedė apie 330 tūkstančių jaunimo ir beveik 50 tūkstančių vaikų.

Balandžio 16 Burandaj, nusiaubęs Bėljsk, įsiveržė į Moravią, kurioje nuniokojo Tropavą (dabar – Opava), Oljmiuc (Olmütz, nūnai – Olomouc, Ołomuniec), Littau (šių laikų – Litovėlj 18 km į šiaurės vakarus nuo Olomouco), Prėrov (šiųmetis Pršėrov, Przerow 21 km į pietryčius nuo Olomouco) ir daug kitų gretimų miestų bei kaimų.

Balandžio 20 Konrad su 849 litvų ir prūsų karių pagalba, kurios jam išskyrė Mindovė, užgrobė Krakov.

Tuo metu Oldhorn apsigyveno saloje šalia Kijėvo, o jo sūnus Rostislav grįžo į Čėrnigov.

Balandžio 29 Pėta-han, įžengęs į Moravią, patraukė per Oljmiuc link Grozėnkovo viršukelės (17 km į šiaurės vakarus nuo Trėnčino).

Kitą dieną, po trijų dienų Pėšto apgulos, Batu-hano tumanai ataka įsiveržė į miestą ir išgalabijo jame daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, tame skaičiuje – visas moteris ir vaikus, o gretimame dominikonų vienuolyne sudegino dar apie 10 tūkstančių.

Gegužės 1 Bučėk žemėje Misslew (Bulgarijos dalis tarp Dunojaus žemupio ir Juodosios jūros iki Varnos) šalia Istro sumušė laukiančią jo Bulgarijos didžio knezjo (nuo 1218 metų) Joano Asėno II kariuomenę, nukovęs 10547 bulgarų ir patį Joaną.

Gegužį totoriai nutraukė savo puolimus Hungarioje ir Bulgarijoje, nes jų bendri nuostoliai ten siekė 4,5 tūkstančio raitelių.

Iki gegužės 2 Bajdar ir Ordu su suvarais Odėro krantu per parą įveikė kelią nuo Brėslavljo iki Moravios.

Gegužės 3 imperatorius Fridėrik pagrobė vykstančius į Romą tris popiežiaus legatus, didžiąją dalį anglų, prancūzų, italų ir ispanų kardinolų, vyskupų ir abatų, o taipogi Žėnovos (Genujos) prelatų. Dar prieš dvejus metus Fridėrik paėmė Popiežiaus sritį. Savo ruožtu, 1239 metų kovo 20 Grėgorius IX atskyrė tą nuo bažnyčios. Imperatorius, kaip ir popiežius jau senai turėjo su Batu ir Ugėdėju gerus ryšius bei slaptus susitarimus. Tomis dienomis Fridėriko kariuomenė stovėjo prie Romos vartų. Tada popiežius per savo legatus ir nuncijus paskelbė prieš jį kryžiaus žygį. Tą pavasarį keturių metų karas už Italiją nuėjo į aklavietę – nei viena pusė jame ne be turėjo aiškios persvaros. Stebėjęs įvykius rytuose, imperatorius liepė savo sūnui Gėrmanios karaliui (1237-1254) Konradui IV ir visiems vasalams ruoštis karui. Jis, kaip ir kiti Europos monarchai, pradėjo stiprinti savo pilis ir miestus bei paragino juos padėti krikščionims prieš kraujotroškos barbarus.

Gegužės 10 Oldhorno sūnus Rostislav užėmė Galič ir Pėrėmyšlj. Po šešių dienų Danil išvijo jį iš Galičo, nukovęs mieste 572 priešus, ir paėmė į nelaisvę dar 51. Rusai vėl tęsė savo amžinus vaidus.

Gegužės 20 Mindovė sugrįžo į Novgorod, netekęs šiame žygyje 28381 savo karį.

Tais laikais hercogas Fridėrik užėmė Bėlos pilis Vyzėljburg (Wieselburg, nūdienis Mozon), Ėdėljburg (Edelburg, dabar – Šopron) ir Liutcmanburg (Lutzmannburg, šiųmetis Ločmand), miestą Raab (nūnai – Djor šiaurės vakarų Vengrijoje) bei Prėsburgo (Presburg, šių laikų – Bratislava) apylinkę.

Birželio pradžioje visi šiaurės grupės tumanai, perkopus per Jablunkovo (51 km į pietryčius nuo Ostravos) ir Grozėnkovo viršukelės, įsibrovė į Hungarios šiaurę (dabartinės Slovakijos vakarai) ir apsistojo vasarai Dejnfiro (nūdien – Vag) dešinejiame krante ties Trėnčin.

Liepos 3 imperatorius, prieš tai paėmęs ir nuniokojęs Favėncią (šiųmeti Faėnca 46 km į pietryčius nuo Bolonijos), maldavo krikščionių valdovus ir pirma Anglijos karaliaus (1216-1272) Hėnriko III greičiau ruošti veiksmingą pagalbą kare prieš totorius.

Tuo laiku totorių būrys apgulė austrų Nojštadt (Neustadt, nūnai – Wiener Neustadt 46 km į pietus nuo Vienos), kurį gynė 50 karių su 20 kilpininkų bei nusiaubė jo apylinkę. Kai tenlink priartėjo hercogo Fridėriko, karaliaus Vėnčėslavo I, Karintios hercogo Bėrngardo II, Akvilėos patriarcho Bėrtoljdo bei Badėno markgrafo Hėrmanno kariuomenė, totoriai greitai nustraksėjo į Hungarią.

Tuomet Gėrmanioje sulaikė ir nubaudė mirtimi žydus, vežančius apie 30 glaudžiai prikimštų Kolonijos (dabartinis Kelnas) kalavijų ir peilių geležtėmis bei grandininiais marškiniais vyno statinių, kuriuos imperijos ir užjūrio žydai pasiuntė savo broliams totoriams ir kumanams. Paprastai tokia vokiečių statinė turėjo 1145 litrų talpą, taigi, šis krovinys galėjo lengvai ginkluotą tumaną iš Vidurinės Azijos padaryti gana kovingu. Tam reikėjo maždaug šešių tūkstančių kalavijų ir 3,5 tūkstančių grandininių marškinių.

Savo keliui, mongolai apėjo apgyvendintą žydais-halisais iš Issaharo giminės žemę Atelcuza (Baglujo, Sirėto, Pruto ir Žižijos tarpupyje) Hungarios pasienyje.

Po kelių dienų imperatorius ir susirinkus Mėrzėburge (Merseburg) Gėrmanios vadovai jau liepos 25 rengėsi išžygiuoti su galinga kariuomene prieš totorius. Tomis dienomis visa Gėrmania ruošėsi karui.

Rugpjūtį ir rugsėjį Izeslav su Vojšėlku kariavo jatvegų žemes.

Rugsėjo 15 jie paėmė Rostislavo Dovmonto Volkovysk, grumtynėse už kurį žuvo: 53 Mindovės, 126 Vojšėlko ir 127 Dovmonto kariai.

Po dvylikos dienų Izeslav užgrobė žemę Bisen, ir nužygiavo į Bullewa.

Tuolaik Gėrmanioje prelatai, minoritai ir broliai pamokslininkai šaukė karius į kryžiaus žygį prieš totorius krikščionims į pagalbą.

Rugsėjo pabaigoje Oldhorno sūnus Rostislav su galičais ir Bolohovo knezjais ėjo į Bakotą, bet spalio 1 juos šalia tvirtovės atmušė Danilo antspaudo saugotojas Kiril su pėstininkais. Rostislav prarado 3315 karių. Netrukus Danil su brolio pulkais netikėtais puolimais sudegino Bolohovo knezjų Dėrėvič (dabartinis kaimas Vėlikijė Dėrėviči ties Liubaro), Gorodėc (miestas 73 km į šiaurę nuo Rovno), Bužsk (nūnai – Busk į rytus nuo Ljvovo), Kobud (šiųmetis Starokonstantinov), Kudinj (dabar – kaimas Kodėnj 18 km į pietus nuo Brėsto) ir Gubin (šių laikų – piliavietė ~28 km į rytus nuo Starokonstantinovo). O išvien su Kirilu, kuris atvedė su savimi 3000 pėstininkų ir 300 raitininkų, sudegino Dedjkov (mūsų dienomis – Hmėlnickij) ir be to, nukasė pylimus visuose šiuose miestuose. Paėmęs į nelaisvę knezjus su daugeliu jų žmonėmis ir sudeginęs kaimus, kurie teikė totoriams grūdus, jis grįžo namo. Tuo metu Vasiljko saugojo pasienį nuo Mindovės.

Spalio 2 Izeslav paėmė Kamėnka (nūdienis kaimas 53 km į pietvakarius nuo Minsko), praradęs 853, o Višimut – 418 savo. Po trijų dienų jis užgrobė Bohuv (dabar – piliavietė ties kaimo Bordzę, 40 km į pietvakarius nuo Minsko). Krito dar 73 jo ir 75 Večėslavo. Jų tarpe pats Groshorno sūnus Večėslav Višimut, jo vaikai ir broliai Ėdivid bei Sprudėjka. Nuo žuvusiojo Višimuto Mindovei atiteko pilis Pėrėlaj (šiųmeti Perloja). Be to, jis pasiėmė Višimuto žmoną.

Spalio 26 Izeslav pasiuntė 375 raitelius kariauti vodj (arba votj – gentis iš žemių tarp Čiudskojė ežero ir Lugos). Tame žygyje jo būrys ir vokiečių riteriai su estais, užėmus miestelį Tėsov (48 km į šiaurės vakarus nuo Novgorodo), nusiaubė Lugos slėnį ir apiplėšė rusų pirklius netoli Novgorodo Didžio. Vokiečiai ir estai apdėjo mokesčiais vodj bei pastatė pilį Koporj (nūnai – miestas 75 km į pietvakarius nuo Sankt-Peterburgo). O litvai, netoliese, ant jūros kranto, – savo pilį Kėrnov (dabar – Kėrnovo).

Lapkričio 19 Mindovė užbaigė akmeninio bokšto statybą Kamėnkos pilies viduryje.

Po devynių dienų jis padovanojo į tėvoniją Trėnjjotai Horostkov ir Pėrėlaj už žygį į Volkovysk.

Gruodžio 11 netikėtai mirė Ugėdėj. Tikriausiai, jį nunuodijo sesuo. Velionio valdžią laikinai atiteko jo antrai žmonai Turakina-hatun, kilusiai iš mongolų genties mėrkit.

Tada Mongolijos iždas turėjo beveik 20 tūkstančių aukso balyšų (2,385 kg svorio auksiniai luitai).

Kalėdų dieną šiaurės tumanų grupė, nusiaubus Ipėljo ir Moravos tarpupį ir paėmus ten Šėmnitc (Schemnitz, šiųmeti Banska-Števnicą), Karpfėn (dabar – Krupiną) ir Pukanėc (17 km į šiaurės rytus nuo Lėvicė), perėjo ledu Donau ties Komorn (Komaro). Nuo sausio jos nuostoliai siekė 55 šimtus raitelių. Vien Polonioje totoriai ir jų sąjungininkai nukovė apie 40 tūkstančių kareivių. Tačiau, daugiau kaip 8 tūkstančius prarado Hasan ir beveik 28 tūkstančius – Mindovė.

Tam laikui Batu-hano tumanai pavergė Hungarios žemes į rytus nuo Donau.

Gruodžio 28 dieną 317 Izeslavo raitelių sugrįžo su grobiu ir duokle namo iš žygio į šiaurės rytus.

Kitą dieną Kutan ir Šingkur sumušė puolančią juos kypčakų kavaleriją. Tame mūšyje žuvo: 5270 Isaur-hano, 1863 Uriuduro ir 67 Kabeko.

Tais metais Mindovė prijungė prie savo valdų: Bisen, Boldikią, Bullewą ir Bullnick žemes, miestą Volkovysk ir pilis Bohuv bei Kamėnką.

1242metais sausio 16 Izeslav su 3177 raiteliais, 174 bojarais, 376 jų sūnumis ir su 715 Soha-hano, 557 Vojšėlko, 75 Girstuto, 75 Trėnjjotos, 55 Tovtovilo bei 58 Ėdivido raiteliais patraukė į pietvakarius.

Kitą dieną, sužinojus apie Ugėdėjo mirtį, totoriai pradėjo atsitraukimą iš Hungharios, kurioje buvo 136852 jų raiteliai. Tada Batu-han paliko Budaliją (nūnai – Buda dešines Dunojaus krante Budapešte), o jo pagrindinės pajėgos per Karpatų perėjas traukė į rytus, kur visi karvedžiai turėjo rinkti naują valdovą.

Sausio 22 Rostislav įžengė į Galič, į kurį netrukus atskubėjo Danil ir Vasiljko, tačiau jis su kai kuriais galičais jau pabėgo iš miesto.

Po šešių dienų Mindovė su mongolų būriu sutriuškino ugrus prie upės San. Krito: 285 jo, 7 mongolai ir 256 vengrai.

Vasario pradžioje Batu-han, perkopęs per Karpatus, pasiuntė Ila-Udurą prieš kypčakus. Jie pabėgo už Karpatų. Tuo pat laiku Batu skyrė Manymano ir Balajo tūkstančius nubausti Rostislavą, Danilą ir Vasiljko. Bet Rostislav paspruko į Hungarią, o kol Danil su broliu laukė totorių Vladimir-Volynskije, jie nuniokojo jų kaimus iki Valdovos ir aplinkinių ežerų.

Tuo laiku Kadan su trimis pagalbiniais tūkstančiais sudegino Budaliją ir nuniokojo Gran (arba Strigon, dabar – Ėstėrgom, Esztergom) su apylinkėmis, bet neįstengė įveikti jo citadelės. Paskui, supleškinęs Aljbos (šiuo metu – Sėkėšfėhėrvar) priemiestį, kelias dienas apgulė jį, tačiau išskubėjo toliau į Bėlos vijimą. Paėmus apgula Agram (šiųmetis Zagrėb), šalia Sirbijos (nūdienis Srb Kroatijoje) mongolai nurentė galvas visiems savo belaisviams. Kovo pradžioje, pasiekus Adrijos jūrą, jie netikėtai užpuolė pabėgėlius prie Spalatos (nūnai – Split) vartų ir be gailesčio jas iškapojo. Netrukus totoriai šturmavo tvirtovę Klissą (šių laikų Klis 9 km į šiaurės rytus nuo Splito), paskui – Tragir (dabartinis Trogir 14 km į vakarus nuo Splito). Ir tik kai Bėla išplaukė į jūrą, jie, nuniokojus Spalatos žemę Olacut, patraukė į žemes Cale (ties Sarajevo) ir Hirkin (Bosnos, Sprėčos ir Drinos tarpupyje). Balandį Kadano raiteliai sudegino Hazaro (Chatharo, šiandien – Kotor 40 km į vakarus nuo Podgoricos Juodkalnijoje), nusiaubė kardais Svač (nūnai – griuvėsiai 50 km į pietus nuo Podgoricos) ir Drivost (dabar – Drištė 9 km į šiaurės rytus nuo Škodėro Albanijoje) ir per Sėrbią įžengė į Bulgariją. Sukapojus pasienyje daugiau kaip du tūkstančius ugrų ir slavų iš savo pagalbinių tūkstančių, jie palei Istrą tęsė kelią į rytus. Po totorių išvykimo iš Hungarios joje trys metai siautė baisus badas, kuris nunešė ne mažau gyvybių, nei jų įsiveržymas.

Nuo 1241 metų bendri mongolų ir polovų nuostoliai Polonioje, Silėzioje, Moravioje, Hungarioje ir Bulgarijoje galėjo siekti 11 tūkstančių raitelių, tuomet kaip jų priešų nuostoliai viršijo 145 tūkstančius kareivių.

Kovo 5 Mindovė pasiuntė Tovtovilą su 3335 raiteliais į žemę Tharethorn (į šiaurę nuo Novgorodo Didžio). Pagrobęs ten 736 slavus, balandžio 21 Tovtovil su 3288 saviškais grįžo į Novgorod. Penki jo kariai pateko toje žemėje į nelaisvę, dar 42 žuvo.

Kovo 27 Novgorodo Didžio knezj (1241-1252, 1257-1259) Alėksandr Nėvskij, užgrobęs Koporj, paėmė joje į nelaisvę daug vokiečių ir nubaudė pakorimu išdavikus. Krito: 215 Simono, 57 Izeslavo kariai ir 43 livonai. Kitą dieną ties Koporj rusai nukovė dar 46 litvus ir 2 livonus. Balandžio 1 Alėksandr su pulkais iš Novgorodo Didžio ir Pėrėjaslavljo, jo brolis Andrėj su kariauna iš Suzdaljo ir buvusieji su jais totoriai užėmė Pskov, nukovus jame 70 livonų. Po keturių dienų ant Čiudsko ežero šalia akmens Voronij (75 km į šiaurės vakarus nuo Pskovo) ledo vokiečiai ir estai, sutriuškinus rusų lankininkus priešais Alėksandro kariauną, pleištu pralaužė jos gretas, bet buvo apsupti staigu smūgiu iš šono. Kirstynių įkarštyje įlūžo ledas ir apie 130 livonų paskendo. Pabėgimu išsigelbėjo tik dalis Tarbato karių. Neteko gyvybių 20 Ordino brolių ir 511 kryžiuočių, dar 44 karius ir 6 brolius paėmė į nelaisvę. Belaisvius brolius riterius rusai nukamavo myriop. Pagal paimtą taiką Livonijos ordinas atsisakė Pskovo.

Balandį Batu-hano sūnus Sartak, nužygiavęs į žemę Kėlar (Celar, Volgos vingyje ties Žigulėvsko), staigiu puolimu sumušė Kėlaro raitelius ir pajungė jų kraštą, o paskui ir bašgirdus. Tuo pat metu kiti totorių tumanai pavergė urungutus (Itiljo ir Ilovljos tarpupyje) ir badadžius (Dono žemupio, Cimlos ir Čiro tarpupyje). Be to, mongolai išnaikino brodnikus.

Tais laikais Batu pasiuntė už Kaukazą Čagatajo anūkų ir Mutugaeno sūnų Bajdžu iš mongolų genties jisut pakeisti apkurtusį Čarmaguną. Netrukus po atvykimo jis puolė sultono (1237-1246) Gijas ad-Dino Kėj-Hosrovo II Rum(turkų valstybė su sostine Ikonija, nūnai – Konje) ir apgula paėmė Karin. Tada Rume buvo iki 160 tūkstančių kareivių. Tuo pat laiku vienas Bajdžu būrys, užgrobęs ir svaidytuvais sugriovęs Arbėlą (dabar – Aerbilj Irake), priartėjus triems tūkstančiams Bagdado kalifo raitelių nedelsiant spruko. Čarmagunui mirus, velionį pakeitė jo sūnus Širamun.

Po žygio į vakarus, jau senyvo amžiaus Batu visai nusilpo, o dėl podagros jam skaudėjo kojos. Tom dienom jis su savo tumanu statė žemėje Aetil (Volgos žemupio ir Ahtubos tarpupyje) sostinę Saraj(nūdien – didelė ~70 km ilgio piliavietė palei Ahtubą ties miesto Sėlitrėnnojė 100 km į šiaurės vakarus nuo Astrahanj). Atvykęs tuomet pas Batu Alėksandr Nėvskij nusilenkė totoriams ir gavo nuo to jarlyk teisę vadovauti savo valsčiuje.

Liepą į naujo valdovo rinkimus Syra-Ordoje („Geltonoje būstinėje“) Kušė-Noro vietovėj (ežerų sritis Mongolijoje ~200 km į vakarus nuo Ulan-Batoro) išvyko su savo tumanais Baeljgutaj, Bėrkė, Bėrkėčar, Bučėk, Bulgaj, Hajdu, Ila-Udur, Kuktaj, Ordu, Pėta-han, Sartaktaj, Subaedėj, Šėban, Tangut, Togrul ir Tuka-Timur.

Rugpjūčio 14 Izeslav pasiuntė Vojšėlką su 453 raiteliais į Juodą Rusę, kur kitą dieną tas paėmė Svetoslavo Mintėljo Voslonim ir prijungė prie tėvo valdų Arowisten, Austehi, Crase, Purke, Wandeigel ir Warlava žemes. Krito 57 jo ir 28 Svetoslavo.

Rugsėjo 16 bojaras Matvėj Zavsėgda pastatė Voslonimo vidury bokštą.

Rudenį Šingkur ir Kutan patraukė už Dėrbėnt.

Gruodžio 3 Mindovė su 241 raiteliu, 75 bojarais ir 57 jų sūnumis išjojo pas Batu-haną į Saraj.

Tuo laiku mongolai nusiaubė Bagdado apylinkę, tačiau turkai, pasivijus juos, atėmė jų grobį ir daugelį iškapojo.

Atpildas

1243metais Pomerelios (Gdanjsko žemė) ir prūsų hercogas (1220-1266.1.11) Svetopolk sukėlė prūsus prieš teutonų riterius. Atsakai jie su lenku pagalba paėmė jo pilis: Vyšėgorod, Sartavica (nūdien – piliavietė prie Vislos) ir Naklo (miestas 28 km į vakarus nuo Bydgosč).

Sausio 3 Saraje Batu-han suteikė Izeslavui žemę tarp Vislos, jūros ir upių Bug, Pripetj, Dnėpr, Sula, Tėrn, Sėmj, Svapa, Oka, Ugra, Osjma, Dnėpr, Vazuza, Volga, Msta ir Luga.Be to jis įteikė jam dar: 320 grivinų aukso („suhae“ po 206,25 g), 300 žirgų, po 50 sabalenų, kiaunių kailių ir kailinių, sidabrinių indų, taurių ir dubenų, 50 auksinių bei 500 sidabrinių. (Totorių auksinis „altan“, kitaip „dinar“ turėjo ~2,4 g svorį. Jų sidabrinis „tanga“, kitaip „dirhėm“ buvo ~2,5 g svorio. Vienas altan kainavo 16 tangų.)

Paskyręs Jaroslavą Bėaevulfą visų Rusės knezjų galva, Batu davė jam jarlyk teisę vadovauti Kijėve.

Be to, Batu-han padalijo žemes tarp devyniolikos žygiavusių į Europą tumanų karvedžių ir tapo pirmuoju Dašt-i-Kypčakodidžiu chanu. Jo šalis driekėsi nuo Jarkėndo ir Irtyšo rytuose iki Pruto, Sėrėto ir Gorynjės vakaruose. Ir nuo Tenj-Šanjo priekalnių, Arysj ir Sėjhuno upių, Didžiojo Kaukazo viršukalnių, Juodos Jūros ir Istro (žemutinio Dunojaus) žemupio pietuose iki Kamos ir Vetkos aukštupių, Okos, Snovo ir Tuskarj upių, Sėmjo aukštupio, Psiolo, Sulos, Dnėpro vidurupio ir Rosj, Tėtėrėvo, Pripetjo upių šiaurėje.

Tuomet Sartak gavo Itiljo žemupio, Salo, Dono vidurupio ir Ilovlios tarpupį, o taipogi reikalų valdymą Rusėje į šiaurės vakarus nuo savo valdų iki Ladogos ežero ir Mindovės žemių ribų.

Kurumsi – Dnėpro vidurupio, Rosjo, Tėtėrėvo, Pripetjo, Gorynjo, Sėrėto ir Dnėstro vidurupio tarpupį, o taipogi reikalų valdymą pietvakarių Rusėj su 50 tūkstančių jos knezjų kariu.

Buvalui atiteko ulus(sritis) tarp Istro ir Dnėpro žemupių.

Burandajui – žemės tarp Dnėpro žemupio ir Samaros.

Kartanui – Samaros ir Dono žemupio tarpupis.

Maučiui – ulus tarp Dono žemupio ir Salo.

Batu-hanui – Itiljo ir Jaiko žemupių tarpupis.

Bajdarui – žemės tarp Jaiko ir Džamo žemupių.

Tuka-Timurui – ulus tarp Džamo žemupio ir Turgajo.

Bučėkui – Turgajo ir Bajkonyro tarpupis.

Bėrkėčarui su kypčaku tumanu – žemes tarp Bajkonyro, Ata-Su ir Kok-Taso.

Biriujui – ulus tarp Ata-Su, Kok-Taso ir Tokrau.

Kadanui – Tokrau ir Ajaguzo tarpupis.

Ordu-hanui – žemės tarp Ajaguzo, Aemėljo ir Kuk-Irtyšo.

Sakanakui – ulus tarp Sėjhuno, Arysjo ir Ču.

Kučai – žemė Kusan Jarkėndo, Kara-Šaro ir Ak-Su tarpupyje.

Bėrkei – ulus tarp Itiljo žemupio ir Didžiojo Kaukazo viršukalnių.

Buvalo anūkui ir Mingkadaro sūnui Tatarui, kuris pakeitė Buri – žemės tarp Sivašo, Dnėpro žemupio ir Samaros. Jo tumanas buvo iš hoirginų.

Šėbanui su jo barinais – keturios tumanus iš bujrakų, juraldajų, karlukų ir kyjatų, Minkas su Kaffa (nūdieni Fėodosija) ir Hazarios šiaurę.

Oglams – Bulgar.

Burlanams ir kilėčiams – Sėvėrskijo Donėco ir Dono vidurupio tarpupis.

Batašams, bujtajams ir kyrgyzams – ulus tarp Dono ir Itiljo vidurupių.

Kalmukams – žemės tarp Itiljo vidurupio, Didelio Irgizo ir Kušumo.

Ujgurams – Jaiko vidurupio ir Uilo tarpupis.

Kuščams – ulus tarp Jaiko ir Diomos.

Širinams – Hazarios pietus.

Hasan tapo chanu, ir jam pridėjo žemes tarp Salo, Kalauso, Kumos aukštupio, Čėrėko ir Didžiojo Kaukazo viršukalnių.

Dmitrij gavo Ušicos, Dnėstro, Rusavos, Sėljnicos, Pietų Bugo ir Volko tarpupį.

Paprastai, vienam tumanui skyrė 302,5×302,5 km ploto ulusą. Rugpjūtį totoriai, vasarodami stepėje, kėlėsi žiemoti prie jūrų arba didelių ežerų.

Jų valstybėje buvo chanas, jo sūnūs – soltanai, bijai – knezjai, mursos – jų sūnūs, olboudai – bojarai, olboudulu – jų sūnūs. O taipogi: ulan – pirmas didikas, keturi chano patarėjai („karači“) iš širinų, barinų, hoirginų ir kypčakų, bėkai – genčių („ajmak“) vyresniajai, sakči – aukšti tarnybiniai, darugai – miestų ir gyvenviečių valdovai, baskakai – chano vietininkai ir duoklės surinkėjai pavergtose valsčiuose, bukaulai – prievaizdai, jarguči – teisėjai bei jėsaulai – stovyklų prievaizdai. Ir pagaliau: tutgaulai – policmeisteriai, tamgačai – muitininkai, tartanakčai – mokesčių surinkėjai, jamčai – jamų (paštų) viršininkai, bazar da targanlar – turgų prievaizdai, kši – vyrai ir ilj – paprasti žmonės.

Chano būstinė vadino „orda“. Joje stovėjo pagrobta iš ugrų karaliaus auksinė palapinė („otak“) iš plonos drobės, prieš kurią degė dvi ugnys. Ją saugojo korči – rinktiniai lankininkai ir džėbači – ietininkai. Saraje Batu turėjo prašmatnų dvarą.

Pagrindinių valstybės vienetų buvo iljkuni – giminė su seniūnu („daruga“), išstatanti šimtą raitelių. Už tarnybą kariuomenėje išduodavo tarhan – raštą apie mokesčių lengvatas.

Vasario 12 Izeslav užėmė miestą Suprasilj (dabar – Supraśl 14 km į šiaurės rytus nuo Bėlostoko Lenkijoje). Po penkių dienų jis pajungė ir šią žemę bei dalį Vikinto jatvegų, kuris vadovavo jais nuo 1228 metų. Tada Mindovė neteko 273, o Vikint – 162 savo. Kovo 17 Izeslav užgrobė Svirj, krito dar 127 jo ir 68 Vikinto kariai. Po to jie paėmė taiką, pagal kurią Mindovei atiteko žemės Gaidejot ir Witten su kaimais, o taipogi Svirj.

Liepą Bajdžu su trimis tumanais, gruzinų ir armėnų raiteliais pergalėjo prie kalno Kėsae-dag (nūnai – Kuzuja-tagy į pietus nuo Kajsėrį) 160-tūkstantinę Kėj-Hosrovo kariuomenę. Pirmi į kairįjį sultono sparną smogė gruzinai ir armėnai. Mongolai iš užnugario palaikė juos savo strėlėmis. Vahramo sūnus Gago knezj Ak-Buga su gruzinais pralaužė priešų rikiuotę. Tuomet sultono sūnus Šalvė puolė kitą mongolų sparną ir tie spruko. Kai sutemo, Kėj-Hosrov neiškentėjo totorių spaudimo ir nustraksėjo, palikęs tiems savo palapinę, turtą ir stovyklą. Po kiek laiko pabėgo visa jo kariuomenė. Kautynėse žuvo arba pateko į nelaisvę apie 20 tūkstančių sultono kareivių. Paskui mongolai, išsisklaidžius į visas puses, po neilgos apgulos nuniokojo Kėsariją (šiųmetį Kajsėri), apiplėšė Ikoniją ir daugybę kaimų, paėmė duoklę iš Sėbastijos (nūdien – Sivas). Užgrobus klasta Ėrzėnk, jie nusiaubė miestą, visus jame išgalabijo ir išsivedė jaunimą. Ir tik po to per Tiurikę (dabartinis Tėrdžan 78 km į pietvakarius nuo Ėrzurumo) su dideliu grobiu ir daugybe belaisviu sugrįžo į Mugano stepę.

Tada sultonas Gijas ad-Din pasidavė mongolams ir sutiko kasdien mokėti jiems tūkstantį auksinių (po 2,35 g). O sultono pasiuntiniui Muhazzibui ad-Dinui Bajdžu patarė nuvykti pas Batu. Kiek vėliau Gijas ad-Din pasiuntė į Saraj su dovanomis savo didiką Šėmsą ad-Diną. Batu, paskyręs tam keletą apskričių, išdavė sultonui jarlyk valdymą savo valstybėje.

Rugpjūčio 12 Izeslav su 3215 kariu, 3 pulkais, 3 bojarų vėliavėlėmis, 5 raitelių vėliavėlėmis, 144 cholopais ir 50 vežimu išėjo į Toropėc. Rugsėjo 6 Novgorodo Didžio žemėje ties kaimu Surovni (50 km į rytus nuo Polocko) jis sumušė Toržoko knezją Gėrpoltą. Nukautus 345 litvus ir 271 rusą palaidojo šalia kaimo. Tuomet dar septyni jo kariai pateko į nelaisvę. Po savaitės Mindovė paėmė Toropėc. Ten krito dar 1250 jo ir 573 Gėrpolto. Juos palaidojo prie Toropos. Palikęs mieste 1270 saviškių, Izeslav su 1312 belaisviu išžygiavo namo. Rugsėjo 25 Alėksandr Nėvskij išlaisvino Toropėc, nukovęs jame 1042 litvus, o keliose susidūrimuose sutriuškino septynias jų vėliavėles. Iš viso tame žygyje žuvo 2786 Mindovės kariai.

Rudenį Kilikios (armenų valstybė dabartinėje pietryčių Turkijoje) hercogas (1226-1270) Hėtum I atvyko pas Bajdžu su dovanomis ir nusilenkė totoriams. Hėtumo kariuomenėje buvo 12 tūkstančių raitelių ir 40 tūkstančių pėstininkų. Netrukus, Bajdžu patarimu, tas pasiuntė pas Batu-haną savo brolį ir karvedį Sėmbatą su prašymu totoriams paimti jį globon. Suteikęs Sėmbatą, Batu liepė hercogui pačiam atvykti į Saraj.

Tuo pat laiku popiežius (1243-1254) Innocėntius IV pasiuntė pas Turakina-hatun savo pamokslininką dominikoną Andrę.

Tais laikais prasidėjo dvejų metų tarpusavio karas už Kijev ir Galič, kuriame Danil išvijo Rostislavą. Tame kare taipogi dalyvavo vengrai, lenkai ir Izeslav, o jo litvai ne kartą siaubė Rusės pietvakarius.

1244metais ir kiti knezjai nuvyko pas Batu prašyti dėl savo tėvonijų. Pagerbęs juos garbe, jis nusprendė suteikti kiekvienam savo tėvoniją.

Sausio 12 Mindovė pasiuntė Sirvido sūnų bojarą Vladimirą su 326 raiteliais pas hercogą Svetopolką į Gėdov. Po kiek laiko Svetopolk su savo kariauna, litvais ir sudovais padegė Sartavicos pilį ir Kulm (nūdienis Hėlmno, Chełmno 117 km į pietus nuo Gdanjsko). Nuniokojus Kulmo žemę ir Kujaviją, muštynėse šalia ežero Rėnsėn (ties Grudziądz) jie nužudė Prūsijos maršalą (nuo 1228 metų) Thėodoriką iš Bėrnhaijmo (Theodoricus de Bernheim) su visais jo riteriais ir 400 karių. Vasario 25 iš žygio į Kulmo žemę sugrįžo 158 Litvos raiteliai.

Pavasarį Bajdžu vėl puolė Rum ir privertė Kėj-Hosrovą sprukti. Jo raiteliai, pasiekus Alėppo (dabartinis Halėb Sirijoje), paėmė kelyje atgal Bagėš (šiųmetis Bitlis netoli ežero Van).

Kovo 17 Izeslav pasiuntė Vojšėlką su 1388 raiteliais į Kijėv. Neilgai trukus muštynėse šalia Sožo žiočių krito 295 jo kariai, o kovo 26 Vojšėlk su 1078 saviškiais sugrįžo į Novgorod.

Gegužės 27 Mindovė su 572 raiteliais, 24 bojarais, 75 jų sūnumi, 250 gridu, 375 otrokais, 878 pėstininkais, 79 cholopais, 79 vežimais ir 18 svaidytuvu išėjo į Slonim. Paėmęs birželio 11 miestą Izeslav prarado 256 karius, o Mintėlj – 107.

Rugpjūčio 28 jis vėl pasiuntė Vojšėlką su 1778 raiteliais į pietus. Dienomis vėliau prie pilies Zolotniki (netoli Tėrėbovljo) Vasiljko kariai nukovė 76 jo raitelius.

Rugsėjo 9 Boris Hottrast už 52 grivinas sidabro trims metams atidavė Mindovei į atpirkimą pilį Bravvorior (dabar – piliakalnis kaime Naravai 6 km į pietryčius nuo Prienų).

Po devynių dienų už tarnybą žygiuose ir drąsą grumtynėse Izeslav paskyrė Vojšėlkui į tėvoniją Voslonim.

Lapkričio 25 Vojšėlk su 1777 raiteliais iš naujo vyko į pietus. Gruodį susidūrime ties Tėrėbovlj krito dar 75 jo ir 59 Vasiljko. Tąkart Svordvot patyrė pralaimėjimą.

1245metais Svetopolk kartu su litvais ir prūsais ne kartą puldinėjo Teutonų ordiną.

Tuo pat laiku totoriai, nors Kijėvo žemės žmonės išsibėgiojo po miškus ir urvus, suskaičiavo juos ir pradėjo imti duoklę.

Vasario 1 pabėgęs iš Romos į Lugdun (nūdienis Lion), popiežius leido atleisti nuodėmes kryžiuočiams ir kareiviams maldininkams bei paragino juos eiti prieš litvus, kurie persekiojo Dievo misijos darbą. Prie to, jis liepė Gniezno arkivyskupui atskirti Svetopolką nuo bažnyčios ir jėga jį nuversti, jei tas neatsisakys nuo sąjungos su litvais.

Vasarį litvai plėšė Toržoko ir Bėžiči (šiuo metu – piliavietė 20 km į šiaurę nuo Bėžėcko Tvėrės srityje) žemes bei sutriuškino besivijantį Gėrpoltą. Be to dar, jie sudegino Zubcov (miestas 195 km į šiaurės vakarus nuo Maskvos). Bet kovo 16 susidūrime ties Kostiuhov Gėrpolt su savo kariauna, Tvėrės būriu vaivados Javėdės ir vaivados Kėrbėto būriu iš Dmitrovo nugalėjo juos. Izeslav prarado 2776 saviškius. Kitą dieną šalia Toropėco Alėksandr Nėvskij su būriu iš Novgorodo Didžio dar kartą sutriuškino litvus, iškapojo 50 jų bojarų, atėmęs iš tų belaisvius. Paėmęs Toropėc, jis nužudė jame dar aštuonis bojarus ir juos karius. Kovo 23 ties Žižica ir po penkių dienų prie Usveto (abu – Pskovo srityje į pietvakarius nuo Toropėco) Alėksandr sutriuškino likusius. Prie Žižicos krito 527, o ties Usvet – 911 Mindovės karių. Paskui, pasiėmęs savo sūnų iš Vitėbsko, jis vijo litvus iki paties jų Novgorodo.

Tais laikais Bajdžu įsiveržė į Bagdado kalifo (1242-1258) Mustasimo žemes, taika užėmė Mardin (80 km. į pietryčius nuo Dijarbakiro), užgrobė Harran (38 km į pietryčius nuo Urfos Turkijoje) ir Rakką (miestas Efrato krante Sirijoje).

Gegužės 31 Mindovė paėmė pilį Zakbuluv (nūnai – Piš šiaurės rytų Lenkijoje). Tada žuvo 538 jo, 51 jatvegas Azaro, 52 gyventojai ir slavai. Be to, 25 Izeslavo kariai paskendo upėje, 32 – pelkėje, o dar 82 buvo sužeisti.

Birželį imperatorius Fridėrik pavedė Teutonų ordinui Litvos, Kuronijos ir Sėmigallijos užkariavimą, leisdamas jam savarankiškai jas valdyti be kokių nors prievolių ir mokesčių.

Tuo laiku pas popiežių atvyko dominikonas Andrė ir Batu-hano siunčiamasis su lazda iš dramblio kaulo ir raštu, kuriame kartu su meilikavimo žodžiais Batu pasmerkė priešiškumą jo imperatoriui ir perspėjo, kad greit visas krikščionių pasaulis neatlaikys prieš totorių galybę. Panašų raštą gavo ir Fridėrik. Tačiau, liepos 17 Innocėntius IV atskyrė jį nuo bažnyčios ir atėmė visus jo titulus, o netrukus paskelbė imperatoriui kryžiaus karą, kuris tęsėsi 23 metus, nors pats Fridėrik mirė 1250 metų gruodžio 13.

Liepą pasiųstas Mindovės į Smolėnsk būrys patyrė nesėkmę: liepos 22 ten nukauti 579 jo ir 267 Smolėnsko kariai.

Tomis dienomis popiežiaus pasiuntiniai, tarp kurių buvo minoritas Bėnėdikt ir prėdikatoris brolis Ascėlin, išvyko pas totorių chaną dėl taikos sudarymo.

Tuo pat metu ugrų ir lenkų būriai užgrobė Pėrėmyšlj, bet rugpjūčio 17 Danil su polovais nugalėjo juos prie Jaroslavo sienų.

Rugpjūčio 24, po trijų metų apgulties Šėban paėmė granito tvirtovę Kyrk-jėr (dabar – piliavietė ant uolos Sufut-kala šalia Bahčisarajo), nukovęs joje 829 Sutojo karius. Daugiau kaip savaitę mongolai beldė į savo varinius katiliukus, kad perbelsti kirtiklių trenksmą, kol jų žmonės neprakalė landą uoloje. Vėliau Šėban užgrobė olakų apskrityje miestą Ulak (galima piliavietė – Gorodisčė 52 km į vakarus nuo Čkalov). O paskui su dalimi ujgurų, pajungęs Ahmėd-hano žemę Koral (Amu-darjos delta), jis pastatė ten miestą ir jame mirė.

Rugpjūčio 31 Izeslav su 31288 kariais išžygiavo į Kuroniją. Jo kariuomenėje buvo: 53 raitelių, 4 bojarų, 4 jų sūnų, 3 gridų, 3 kmėtų ir 8 otrokų vėliavėlės, didelis pulkas ir 26 pulkai. Be to, gurguolėje buvo: 1548 cholopai, 1457 vežimai, 5 arbos, 52 svaidytuvai ir 27 mūradaužiai.

Rugsėjo 22 šalia pilies Ambot (nūdien – Embūtė 50 km į rytus nuo Liepojos) Livonijos magistras (1245-1247) Hėnrik iš Hinnėnburgo ir maršalas Bėrngard iš Harėno su 28 riteriais bei 500 kariu staiga smogė iš pasalos 30-tūkstantinę litvų kariuomenę, kuri tuo metu žygiavo šturmuoti pilį. Kilusioje panikoje litvai ir Izeslav pabėgo. Kryžiuočiai nukovė 1576 jo karių, paėmė daug belaisvių ir gurguolę, o patys prarado keturis savo riterius ir dar dešimt kitų.

Išvykęs spalį į Vladimir-Volynskij Mindovės būrys lapkričio 12 neteko 207, o Vasiljko – 247 savo.

Lapkritį 5000 litvų dvejomis dalimis siaubė ir degino Kuroniją. Tada vokiečiai ir kuršiai dar kartą atmušė juos, nukovus pusę, jų skaičiuje – 580 Izeslavo. Savo keliu, Livonijos ordino magistras su estais, lėttais ir livais kariavo Strėngės žemę, kur po kelių susidūrimų krito 1185 jo ir 3975 Mindovės kariai.

Tuo laiku popiežiaus pasiuntinys pranciškonų vienuolis ir Antivarijos arkivyskupas Joann de Plano Karpini įteikė Vasiljko raštą, kuriame Innocėntius IV ragino tą ir Danilą prisijungti prie katalikų tikėjimo.

Gruodį Izeslav pasiuntė kariuomenę su savo seserėnu vaivada Langvinu į Livoniją. O pats su 58 raiteliais, 5 bojarais ir 5 jų sūnumis išvyko gruodžio 25 į Khara-khorin.

1246metais sausio 9 susidūrime ties Riga livonai sutriuškino litvus, žuvo 729 Langvino ir 285 livonai. Kovo 8 Livonijos pilyje Vėndėn (šiųmetis Cėsis Latvijoje) Langvin nukovė 500 jos gynėjus ir komturą. Iš viso tame žygyje krito 657 livonai ir 2239 litvai.

Pavasarį Bajdžu, paėmęs Hilat ir suskirstęs savo jėgas, nuniokojo Mesopotamijos šiaurės vakarus. Tačiau, praradęs dėl pražūtingo karščio daug žmonių ir gyvulių, jis be grobio grįžo į Mugano stepę.

Kovo 25 Khara-khorine Izeslav susitiko su Turakina-hatun.

Kovą Danil ir Vasiljko pradėjo karą prieš Krakovo didį hercogą (1243-1279) Bolėslavą V. Pirmas kariavo netoli Liublino, antras – palei Izvolj (šiųmetį upelė Volica į pietus nuo Hėlmo), Ladą (nūnai – Lado į pietus nuo Liublino) ir ties Bėlaja (dabartinią Belka į šiaurę nuo Liublino). Danilo rūmininkas Andrėj – palei San, o vaivada Vyšata – Podgorję. Paėmę ten belaisvius, jie grįžo namo. Netrukus jie vėl kariavo Liublino žemę iki Vislos ir Sano, bet priėjus iki Zavihosto, pasuko dėl potvynio namo, išsivedus daug belaisvių.

Gegužį Danil buvo priimtas popiežiaus globon. Tačiau, realiai pažadėtos jo Vakarų karinės pagalbos jis negavo.

Tomis dienomis Mindovė su litvais ėjo iš Litvos Novgorodo į Polonią. O Liublino lenkai kariavo ties Andrėėv (kaimas į šiaurės rytus nuo Liublino). Tada Danil ir Vasiljko, nužygiavę per dieną su svaidytuvais, arkbalistomis ir mūradaužiais nuo Holmo beveik 65 varstus, apgulė Liublin bei apiplėšė jo žemę. Gegužės 24 šalia Liublino Vasiljko paėmė į nelaisvę 550 lenkų. Kitą dieną ties Skaryšėv (kaimas 10 km į pietryčius nuo Radomo) Izeslav ir Plocko hercogas Konrad sumušė Bolėslavą. Žuvo: 1888 pirmo, 1505 antro ir 5758 Krakovo ir Sandomiro kariai. Dar 6887 paimti į nelaisvę lenkai atiteko Izeslavui.

Gegužės 29 Rostislav Kovsobhaz, negavęs iš savo uošvio Bėlos IV kariuomenės, su pasamdytais iš smirdų ugrų pėstininkais užgrobė Pėrėmyšlj, nukovė jame 829 Lėvo Givzoko ir dar septynis paėmė į nelaisvę. Jau birželio 2 jis apstojo Jaroslav (miestas 26 km į šiaurę nuo Pėrėmyšljo), kuriame buvo Danilo ir Vasiljko kariai bei daug bojarų. Pamatęs, kad miestas įtvirtintas, Kovsobhaz surinko Pėrėmyšlje vietinius gyventojus ir su apgulos pabūklais vėl atėjo prie Jaroslavo.

Birželio 15 ties Lejtė (Leite, Dunojaus intakas į pietryčius nuo Vienos) Bėla susikovė su hercogu Fridėriku. Knezj Gėorg Bujhoum sunkiai sužeidė hercogą, bet tas nukovė jį ir po dviejų dienų pats numirė.

Liepos 8 Rostislav su rusais ir karvedys Filjnij su ugrų ir lenkų pulkais prie Sėčnicos upelio nukovė dar 359 Givzoko karius, kurios su savo sūnėnais Vsėvolodu, Andrėju, Jakovu bei kitais bojarais pasiuntė Danil ir Vasiljko. Po septyniolikos dienų Danil su savo kariauna sugrąžino Pėrėmyšlj, nukovęs 515 miesto gynėjų. Be to, jis ir Vasiljko paprašė Konrado ir Mindovės pagalbos.

Liepos 30 Izeslav su kariuomene išėjo į horvatų žemę pagalbon Danilui ir Vasiljko. Bet jie, po atvykimo pas juos Smogur-hano sūnaus Tėgako polovų kavalerijos, jau rugpjūčio 17 nugalėjo priešus prie Jaroslavo sienos. Muštynės įkarštyje Danilą sučiupo, tačiau jis išspruko iš Filjnijo rankų. Krito: 522 Danilo, 277 Vasiljko ir 275 Tėgako, o taipogi 722 Rostislavo, 755 lenkai bei 882 ugrai. Tada Danil nužudė paimtą į nelaisvę Filjniją, o Rostislav paspruko į Polonią. Netrukus tenai atėjo Izeslavo kariuomenė ir Plocko pulkai.

Rugpjūčio 24 Altyn-Ordoje („Auksinėj būstinėj“ – apsuptoje statine tvora iš kuolų ir molio stovykloje su palapine tūkstančiui žmonių prie upelio, už maždaug 28 km nuo Khara-khorino) Gujuk-han, iškilmingai atsisėdęs ant aukso sosto, tapo nauju Didžios mongolų valstybės valdovu („Ėhė mongol ulus kaan“) ir Visatos chanu („Dalaj-han“). Jo rinkimus stebėjo keturi tūkstančiai svečių. Jų tarpe buvo: Mindovė, Jaroslav Bėaevulf, keliolika sultonų, David Narin ir Lašos sūnus David Ulu iš Gėorgios, Kinijos ir kitų šalių monarchai, o taipogi daugelis pasiuntinių. Jų skaičiuje: Bagdado, Rumo, Sirijos monarchų ir frankų karaliaus Liudoviko pasiuntiniai, Joann de Plano Karpini bei popiežiaus pasiuntiniai – vienuoliai dominikonai.

Po rinkimų Gujuk-han pasiuntė Subaedėją ir Čaganą su galinga kariuomene į Hitaj, o Kačiuno sūnaus Ilčitajo tumaną – kariauti Rum, Mosul, Amid ir Alėppo. Be to, jis liepė Davidui V Ulu užimti Gėorgios sostą, o Ruki-ad-Dinui pakeisti Rumo sultoną (1246-1256) Izz-ad-Diną Kėj-Kavusą II. Tuomet popiežiaus pasiuntiniams pavyko paimti su Gujuku penkių metų taiką, nors jis norėjo jau 1247 metų kovą pasiusti dvi kariuomenes į Hungarią ir Polonią, užkariauti Livoniją ir Prūsiją, o po trijų metų nukariauti Europą. Sutikęs tuo pat laiku Karpinį, Bėaevulf pažadėjo jam priimti katalikų tikėjimą.

Rugsėjo 18 Izeslavo būrys pastatė žemėje Salwisowe pilį Mstibov (nūnai – kaimas 15 km į vakarus nuo Volkovysko Baltarusijoje).

Po dviejų dienų, pagal Batu-hano liepimą, Saraje nužudė už nepaklusnumą atvykusius į jo būstinę Mihailą Oldhorną ir bojarą Fiodorą, o paskui – dar šešis bojarus.

Rugsėjo 30, septintą po išvykimo iš Altyn-Ordos dieną, mirė kelyje namo Jaroslav Bėaevulf. Gali būti, kad jį nunuodijo Turakina-hatun. Kiek vėliau ir pati ji buvo, tikriausiai, nunuodyta Gujuko.

Tuo laiku Batu pareikalavo iš Danilo Galič. Atvykęs pas jį spalį, Danil gavo iš jo jarlyk teisę vadovauti Kijėve ir savo srityse. Tada Kijėve tebeliko tik 200 namų.

Spalio 2 Izeslav sugrįžo iš Altyn-Ordos į Novgorod-Sėvėrskij. O netrukus jis išžygiavo prieš Vasiljko.

Lapkričio 3 – 11 dienomis savo laiške popiežiui Gujuk-han liepė jam ir Europos karaliams nusilenkti ir geruoju atiduoti savo turtus, kitaip jie taps mongolų priešais.

Tais laikais į Rusę nuo Gujuko ir Batu atvyko mokesčių rinkėjas, kuris suskaičiavo visus gyventojus ir apkrovė juos dešimtine („mal“) ir 1,5 „tamga“ (2,44 g sidabro svorio) pinigų duokle. Vietoj to, kad paimti ten iš trijų sūnų vieną, jis nesirinkdamas prigaudė daugybę žmonių.

Lapkričio 9 užgrobtas Svordvoto Bėlėv (mūsų laikais – kaimas 21 km į šiaurės vakarus nuo Rovno Ukrainoje), žuvo 765 litvai ir 378 rusai. Po keturiolikos dienų Vasiljko atsiėmė jį, nukovęs dar 361 Izeslavo karį. Lapkričio 28 Mindovė paėmė Pėrėsopnicą (dabar – kaimas 20 km į šiaurės vakarus nuo Rovno), kur krito 235 jo ir 75 Svordvoto. Tuomet Vasiljko susitarė su Konradu nukariauti jatvegų žemę, bet dėl sniego pusnių jie sugrįžo į savo namus.

Rudenį Bajdžu pajungė Rumo žemes iki Kyzyl-irmako ir Efrato aukštupių.

Gruodžio 26 Litvos Novgorodo Kristaus Išganytojo cerkvėje Mindovė su savo bojarais priėmė stačiatikių tikėjimą ir gavo vardą Stėpan IIIšvento teisuolio Stėpano garbei.

Kitą dieną Danil sugrąžino Pėrėsopnicą. Dvidešimt aštuonias dienas 68 Izeslavo kariai aršiai kovėsi už šią pilį ir visi buvo joje nukauti.

Tomis dienomis Hėtum pasiuntė pas Gujuk-haną Sėmbatą, o grįžę iš Sarajo Danil nusiuntė laišką popiežiui, kuriame pripažino jį savo valstybės bažnyčios galva.

1247metais, kol litvai kariavo Pėrėsopnicos žemėje, Danil su broliu nuvyko į Pinsk ir laukė, kol jie sugrįš. Sausio 8 prie Pinsko Vasiljko ir Danil sutriuškino juos; Ruško sūnus vaivada Aišvno pabėgo, o visi jo 875 kariai buvo nužudyti. Be to, rusai atėmė iš litvų visus belaisvius. Po dešimties dienų Vasiljko paėmė Pinsk, kuriame žuvo dar 562 Mindovės.

Sužinojęs apie tai, jau sausio 26 Izeslav su jatvegų bojarais atsisakė Slucke stačiatikybės ir tapęs Perkūno garbintoju, priėmė Mėndulfovardą, kuris vikingų kalboje reiškia „Vilko dvasia“.

Balandį Danil ir Vasiljko, vyskupų, igumenų (vienuolynų viršininkų) ir bojarų pritarimu, paskelbė apie popiežiaus pripažinimą jų bažnyčios galva.

Liepos 3 Mindovės kariai prie upės Kudėb (į pietvakarius nuo Pskovo) nugalėjo pskoviečius; krito 2813 litvų ir 2292 pskoviečiai.

Liepos 31 mirė Konrad I.

Spalio 9 pas Bajdžu atvyko popiežiaus pasiuntinys – vienuolis dominikonas Ascėlin.

Lapkričio 5 Batu-han, gavęs žinią nuo Gujuko žmonos Sorkuktani-bėgi apie tai, kad šis išžygiavo į vakarus ir, palikęs vietoj savęs Sartak-haną, patraukė su 73254 raiteliais per Džėjhuno žemupį į stepę prieš Gujuk-haną.

Gruodžio 6 Izeslav su Langvinu išėjo į pietus. Kiek vėliau jie kariavo ties Mėljnica (nūdien – kaimas 30 km į pietryčius nuo Kovėljo Ukrainoje) ir Lėkovne ir išsivedė iš ten į nelaisvę 28 bojarų žmonas ir vaikus bei 876 slavus.

Tais metais Mindovė prijungė prie savo valdų žemes Legwa ir Thanova.

1248metais sausio 5 netoli Pinsko Danil ir Vasiljko nukovė 2577 litvus ir atėmė iš jų belaisvius, o sužeistas Langvin tada pabėgo. Paskui, paėmęs su jais taiką, Mindovė apkeitė belaisvius ir grąžino Vasiljko visus jo horvatus.

Sausio 6 žygyje priešais Batu-hano ties Hodža (būvęs šulinys 210 km į vakarus nuo Arysjo) mirė Gujuk-han. Iki dviejų kariuomenių susutikimo liko tiktai viena diena. Sukvietęs vietovėje Ala-kamak (158 km į pietus nuo Kazalinsko) Čingiz-hano palikuonius ir karvedžius, Batu atsisakė jų siūlymo tapti Mongolijos valdovu ir pats pasiūlė į šią vietą Mėngu-haną. Tuomet visi sukviestieji prisiekė Batu ištikimybę. Po to jį pelnytai vadino Dašt-i-Kypčako caru.

Tuomet visoje Batu-hano kariuomenėje buvo 19 mongolų ir totorių tumanų iš maždaug 160 tūkstančių raitelių. Be to, visi jo valdiniai ir sąjungininkai turėjo dar apie 450 tūkstančių kareivių. Iš jų: beveik 240 tūkstančių rusų, 13 tumanų iš Vidurinės Azijos, 3 polovų, suvarų ir ujgurų tumanai ir 5 suvarų, 3 mordovų bei 2 polovų atskiri tūkstančiai.

Gujuk-hana palaidojo tėvo kape, o jo valdžia laikinai atiteko vyriausiai našlei Ugul-Gajmyš. Tuomet Mongolijos ižde buvo apie 70 tūkstančių aukso balyšų.

Sausio 25 Izeslav su 50 raitelių, 5 bojarais, 5 jų sūnumis ir 5 cholopais patraukė į Saraj.

Vasario 10 laiške Alėksandrui Nėvskij popiežius priminė, kad jo tėvas Bėaevulf žadėjo priimti katalikų tikėjimą. Innocėntius IV paragino Alėksandrą paklusti Dievui ir Jo vietininkui žemėje ir atgręžti Rusę į katalikybę. O jei mongolai vėl eitų į Europą, tai jam, kaip ištikimam krikščionių sargui, nedelsiant pranešti apie tai Livonijos ordino riteriams. Popiežius pagyrė aną, kad nepripažino totorių chano valdžios, o taipogi pasiūlė Rusės knezjams priimti krikštą. Gavęs šį laišką iš kardinolų Haljdo ir Gėmonto rankų bei pasitaręs su savo bojarais ir popais, Alėksandr atsakė popiežiui: „Mes žinom tikrąjį bažnyčios mokslą, o jūsų nepriimame ir nenorim žinoti“ (vertimas iš rusų kalbos).

Vasario 15 Saraje Mindovė susitiko su Batu-hanu.

Gegužės 6 Khara-khorine Izeslav susitiko su Ugul-Gajmyš, o rugpjūčio 5 sugrįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Rugsėjo pradžioje Batu pasiuntė Mėngu-haną, Bėrkė, Sartak-haną ir Tuka-Timurą su jų tumanais į Khara-khorin pakelti Mėngu-haną valdovu. Be to, jis liepė Bajdžu grąžinti Rusudan jos sostinę Tbilisį, nes ta buvo atiduota Davidui Ulu. Tuo pat metu į Saraj atvyko knezj Andrėj, o netrukus ir jo brolis Alėksandr Nėvskij. Abu pagal motiną (Končako sūnaus Jurijaus dukros) buvo pusiau polovai. Batu-han meilingai juos priėmęs, pasiuntė abu paskui Mėngu. Jau visai iškaršęs Batu beveik neužsiiminėjo pavergtų šalių reikalais.

Tuo pačiu metu Tuluj-hano anūkas ir Mukae sūnus Pulat nusiaubė Gėorgią ir privertė karalienę Rusudan nusinuodyti.

Rugsėjo 23 Vikint užgrobė žemaitų miestą Tvėrėmėt Laumenos žemėje.

Spalio 15 Izeslav paėmė Boriso Hottrasto Gorodno. Krito 57 jo ir 102 Boriso. Tada už laisvę Hottrast atidavė Mindovei į tėvoniją pilį Pul (nūnai – piliavietė ~31 km į šiaurės vakarus nuo Grodno, netoli kaimo Kalėty) su žeme Trap.

Spalio 28, už paslaugą žygyje į Moskov, Izeslav perleido į tėvoniją Živinbudo sūnui Brensko knezjui (1248-1254) Piotrui Gogortui Borisov. Mindovė netenkino Sėvėrijos ribos iki Karačėvo, ir jis norėjo išplėsti savo valdas į rytus.

Tuo laiku jatvegai puolė Ohožės ir Busovnos (dabar – kaimas Busuvno 20 km į šiaurės vakarus nuo Hėlmo) apylinkes. Vasiljko pasivijo juos prie Drogičino (ties Bugo) vartų ir sutriuškino, nukovęs 40 jų bojarų.

Lapkričio 28 Mindovė išėjo iš Selev žemės į Moskov. Jo kariuomenėje buvo 3223 raiteliai, 5723 pėstininkai, 306 bojarai, 57 jų sūnūs, 275 gridai, 546 otrokai, 760 cholopų, 575 vežimai, 4 arbos, 18 svaidytuvų, 5 mūradaužiai ir 3 arkbalistos.

Tomis dienomis Khara-khorine Ugul-Gajmyš suteikė Alėksandrui jarlykus į visą pietų Rusę ir Kijev, o Andrėjui – Vladimir.

Gruodžio 25 šalia Protvosupės (~100 km į pietvakarius nuo Maskvos) litvų pulkai nugalėjo maskviečius ir nukovė Jaroslavo Bėaevulfo sūnų Vladimiro didį knezją (1248 m.) bei jų knezją (nuo 1246 m.) Mihailą Izeslavą IV Horobritą Drąsųjį („Храбрый“). Tą dieną krito 896 Horobrito ir 284 Mindovės. Mihailo kūną vyskupas Kiril atvežė į Vladimir ir palaidojo Tyrosios Dievo motinos katedros sienoje.

1249metais Bajdžu išžudė daugybę gruzinų.

Sausio 2, sutriuškinus ties Zubcov litvus, Suzdaljo knezjai ir Bėaevulfo sūnus Andrėj nukovė 755 litvus. Po šešių dienų pagal taiką su Suzdalju Izeslav grąžino jų belaisvius. Vasario 3 jis atėjo į Litvos Novgorod.

Kovo 2 Mindovė su 50 raitelių, 7 bojarais ir 5 jų sūnumis patraukė į Khara-khorin.

Balandžio 7 Danil, Vasiljko su polovais, Bolėslavo V karvedžiai Sud ir Sbignėv bei Konrado sūnus – Mazovijos hercogas (1248-1262) Samovit, prieš metus vedęs Danilo dukrą Pėrėjaslavą, sutriuškino jatvegus ties Narėv ir Olg (nūnai – Ož į šiaurės rytus nuo Varšuvos) santaka, nukovę 715 Vojšėlko karių. Po to, išvydę netoli upelio Lėk prūsų ir bortų būrius, jie pasuko į Svetoslavo Mintėljo Vizną, kurį balandžio 17 paėmė. Išlaisvinę ten daug krikščionių, rusai ir lenkai sugrįžo namolei.

Balandžio 11 popiežius primygtinai prašė arkivyskupus ir vyskupus perduoti nežinia kur išvarytam savo legatui – Livonijos ir Prūsijos arkivyskupui – paliepimą paskirti ir įšventinti dominikoną Henriką jatvegų vyskupu.

Gegužės 23 Khara-khorine Izeslav sutiko Ugul-Gajmyš, o rugpjūčio 25 grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Spalio 15 Svetoslav Gėrdėn pastatė Zditovo vidury bokštą.

Lapkričio 8 Mindovė pasiuntė 1477 karius ir savo brolėnus – („nėtijus“) bojarą iš Mėrėco (dabar – Merkinė) Svetoslavą Tovtovilą bei Palėnkės ir Slucko knezją Ėdividą kariauti Smolėnsk. Abu taipogi buvo antros Danilo žmonos broliai. Ėdividpaėmė Druck ir keletą Smolėnsko žemių, Tovtovil – Polock, o Vikint – Vitėbsk. Sužinoję, kad Izeslav sumanė juos nužudyti ir jau pasiuntė žudikus, jie pabėgo pas Danilą ir Vasiljko į Vladimir-Volynskij. Tada Mindovė pareikalavo nesuteikti jiems malonės, tačiau Svordhot su broliu atsisakė. Paskui Danil prašė lenkų pagalbos ir tie prižadėjo, bet žodžio neištesėjo. Su ta pačia užduotimi pas jatvegus, žemaitus ir į Rigą pasiuntė Vikintą.

Batu-han 1249 m.

Lapkritį Livonijos ordino magistras (1241, 1248-1252) Andrih Vėljvėn iš Štirios (Stirlant), nužygiavęs su galinga kariuomene per Selos žemę, baltų vėsjų žemėmes palei upę Ušačą ir palei Bėrėzinos aukštupį, o taipogi per Lenen ir Towrag žemes, puolė Nalšą (Nalsha) ir Litvą.

Lapkričio 29 jis sudegino Maluny pilį (nūnai – kaimas Dvorėc 28 km į pietvakarius nuo Navagrudak), kurioje gyveno Mindovė. Žuvo bojarai Zinovij Svitsign, Konstantin Busiger, Ioan Vigaunt, Mstislav Govėrning, Sbyslav iš Turo, Vsėsvet Gosipi, Askoldo sūnus Kazimir, 523 Izeslavo kariai, 57 gyventojai, 34 cholopai ir 9 slavai.

Gruodžio 3 muštynėse šalia Litvos Novgorodo krito 2866 Mindovės kariai.

Ant jo 1249 metų monetos yra žodžiai (vertimas iš rusų kalbos): „Kreipiu į Dievą šauksmą savo, išgelbėk savo vergą Mindovę ir visus mirusius savo vergus ir mano artimus“. Kitoje jos pusėje iškaltas Batu-hano atvaizdas (nuotr. 44) su užrašu: „Carj i vėlikij han Batu-han Bastyr-han Josėf-han“ – „Caras ir didis chanas Batu…“.

Valdžios siekimas

1250metų didis knezj Svetoslav gavo Ordoje jarlyk į Vladimir.

Metų pradžioje Vikint pažadais, dovanomis ir sidabru įtikino jatvegus ir pusę žemaitų sukilti prieš Mindovę. Paskui, kai jis prižadėjo riteriams apmokėti karo išlaidas ir atiduoti jiems pusę jatvegų ir žemaitų žemių, su juo Rigoje paėmė taiką ir pažadėjo karinę pagalbą Tovtovilui.

Tuo laiku Izeslav su didele kariuomene ugnimi ir kalaviju niokojo Mazovijos, Kujavijos ir Dobrynjės žemes. Sausio 8 jis buvo šalia Plocko, po vienuolikos dienų – prie Hodėčo (Chodecz, miestas 48 km į pietvakarius nuo Plocko), o dar po septynių dienų – ties Krušėvėca (nūdieni Krušvica, Kruszwica).

Vasario 15 Mindovė atėjo prie Thorun (šiųmetis Torunj, Toruń), o kovo 18 apgulė pilį Dobrynj (Dobryń), netoli kurios ties Vampėljsk (Wąpielsk) vienas jo būrys susidūrė su Teutonų ordino riteriais.

Netrukus Izeslav gavo žinią apie rusų įsiveržimą. Danil žygiavo Zditovo link (dabar – piliavietė prie Jasėljdos upės į šiaurės rytus nuo Drogičino Baltarusijoje), jo sūnus Lėv – į Slonim, Vasiljko ir jo sūnus Valdėmar Vladimir – į Volkovysk. Prie Danilo prisidėjo Oldhorno sūnus Karačėvo, Kozėljsko, Jėlėco ir kitų miestų knezj (1240-1280) Mstislav Mihail. Paėmus Slonim, Volkovysk ir Mstibov, jie patraukė į Litvos Novgorod. Tada Mindovė pasiuntė Vojšėlką pas Svordhotą tartis dėl taikos. Danil suėmė jį Volkovyske ir atsiuntė į Slonim, bet pasvarstęs, pasuko namo. Grįžęs Danil priėmė katalikybę.

Izeslav, praradęs vakaruose 6357 karius, sugrįžo, atkovojo savo miestus ir išvijo iš jatvegų žemių likusius rusų būrius. Tada per keletą susidūrimų žuvo dar 5733 litvai. Gegužės 27 Mindovė grąžino Volkovysk, kuriame neteko 628, o Valdėmar – 517 savo.

Liepą Izeslav pasiuntė bojarą Bikšą su 1000 kariu ir Gogortą su jo pulku į Polock. Tačiau Tovtovil su Danilo rusais, polovais ir su Livonijos riterių pagalba sutriuškino juos keliuose vietose ir su daugybe belaisvių bei dideliu grobiu atėjo į Rigą. Ten, atsisakęs nuo stačiatikybės, jis priėmė katalikų krikštą, pelnęs tuo didelę riterių pasitikėjimą.

Rugpjūčio 5 sužeistas į ranką Bikša su 295 saviškiu sugrįžo į Litvos Novgorod. Tame žygyje jis prarado 705, o Gogort – 1195 karius. Netrukus Mindovė nužygiavo gelbėti Borisov, kuriame tada žuvo dar 749 jo ir 832 Tovtovilo.

Rugpjūčio 22 Izeslav už žygį į Polock suteikė į tėvoniją Gogortui pilį Gols su 257 slavais, o kitą dieną už nuopelnus kare prieš Svordhotą, Vasiljko ir Tovtovilą paskyrė į tėvoniją Vojšėlkui žemę Ansatrapa, miestus Volkovysk, Suprasilj bei pilį Baslą.

Rugsėjo 2 jis pastatė pilyje Ostrožėk 258 sieksnių ilgio sieną su 6 bokštais. Tuomet joje buvo 16 trobų.

Po dvidešimt penkių dienų Mindovės būrys paėmė pilį Rublj (šiuo metu – piliavietė 9 km į pietryčius nuo Lazdijai) žemėje Austheit, už kurią krito 371 jo ir 127 Tovtovilo.

Rugsėjo 30 už blogą tarnybą Izeslav atėmė iš bojaro Bikšos pilį Liubov (nūdienis Liubavas).

Sužinojęs apie tai, kad Ordino riteriai, Rigos vyskupas ir miestiečiai nori padėti Tovtovilui, Mindovė slapčiai pasiuntė Andrihui daug aukso, sidabro, žirgų, puikių auksinių ir sidabrinių indų su pasiūlymais baigti karą ir nužudyti arba išvyti Tovtovilą. Magistras atsakė jam draugyste, pataręs pasiųsti pas popiežių pasiuntinius ir krikštytis, nes kitaip Izeslavui ne išsigelbėti. Mindovė sutiko, bet su sąlygomis, kad kryžiuočiai sugrąžins jo žemes ir jis bus karūnuotas.

Spalio 5 diena 6 valandą nakties (4 valandą) mirė Katėrina. Po dviejų dienų velionę palaidojo sarkofage Kauburos (nūnai – Gorodok 50 km į šiaurės vakarus nuo Minsko) Jėzaus Kristaus cerkvėje.

Lapkričio 3 už nuopelną Rigoje sąjungos paėmime su Livonijos magistru Izeslav grąžino Bikšai Liubov.

Gruodį Tovtovil su pulku iš Polocko, Danilo ir Livonijos ordino būriais, o taipogi su Vikinto žemaitais, polovais ir jatvegais vėl kariavo Litvą. Paskleidęs kariuomenę, jie niokojo ir degino kaimus bei dvarus. Tuo laiku Litvoje ir muštynėse už Novgorod žuvo 1275 Mindovės ir 7675 Tovtovilo. Juos palaidojo pilkapyje netoli šiaurinių vartų į Vsėliub. Po žygio Tovtovil su dideliu grobiu grįžo į Polock.

Suvokęs pavojų, Izeslav prašė popiežių krikštą ir Livonijos ordino globos. Tada magistrui nepavyko įveikti Tovtovilą, nes jį palaikė vyskupas Viržan, o Andrihą atskyrė prieš tai nuo pareigų ir jis neturėjo Rigoje svaraus palaikymo. Vykdantis jo pareigos Ditrih tom dienom nesėkmingai kariavo Kuronijoje prieš kuršius ir Mindovės būrius.

Tais metais Izeslav prijungė prie savo valdų žemes Draweten ir Ermland.

1251metais Tovtovil ne kartą sėkmingai grobė Litvą.

Sausio 3 susidūrime ties Grėssk (miestelis 16 km į šiaurę nuo Slucko Baltarusijoje) nukauti 58 Izeslavo ir 15 Vikinto. Tą pačią dieną Mindovė užgrobė Grėssk, kuriame krito dar 576 jo ir 218 Vikinto karių. Po dviejų dienų Izeslav paėmė Sluck, praradęs 757, o Vikint – 1253 savo. Juos palaidojo pilkapyje prie Vorotynsko vartų į Grėssk.

Sausio 9 Mindovė užgrobė Kopylj (miestelis netoli Slucko), kuriame žuvo 216 jo ir 55 Vikinto kariai. Iš viso, iki tos dienos, šiame žygyje buvo nukauti 1799 Izeslavo ir 1595 Vikinto. Po dvejų dienų Mindovė paėmė Nėsvėž (dabartinis Nėsviž 96 km į pietvakarius nuo Minsko), kovoje už kurį neteko gyvybių dar 775 jo ir 163 Vikinto. Jų palaikus palaidojo pilkapyje prie vartų į Sluck.

Iki vasario 23 Khara-khorine Čingiz-hano palikuoniai ir mongolų didikai išrinko nauju valdovu ir iškilmingai pakėlė ant auksinio sosto Mėngu-haną. Tada nepatenkinti tuo sukėlė suirutę, kurio numalšinimui Mėngu pasiuntė Burandają su dešimtim ir Tuka-Timurą su dviem tumanais.

Kovo 8 Vikint sudegino Kopylj kartu su 53 jo gynėju.

Po keturių dienų, Livonijos magistro dėka, Litvos Novgorodo Kristaus Išganytojo šventovėje Mindovė vedė Hristianą Sėgėtaft (1229-1262). Jų sūnūs: Rukle (1252-1263), Rėpėkje (1257-1263) ir Vėtkid (1260-1261). Vikingų kalboje: Rukle – “Raminti užliūliuojant”, Rėpėkje – “Rūpestį atlyginti”, o Vėtkid – “Verksnus mažylis”. Tuomet Hristiana gavo vardą Marta pagal rusiško kovo pavadinimą: “mart”. Ji gimė Vizbių mieste Gotlando saloje šeimoje Snorro iš Visbių ir Tovo dukros Steivės.

Balandžio 25 Izeslav užgrobė Punov (mūsų laikais – Punia į šiaurę nuo Alytaus), grumtynėse už kurį žuvo: 537 jo, 785 Vojšėlko, 395 Dovmonto, 286 Gogorto, 73 Kurumsi, 5 Batu-hano ir 2533 Boriso Hottrasto. Juos palaidojo pilkapyje už 28 sieksnių nuo vartų į Pozėr (nūnai – piliavietė 6 km į pietus nuo Birštono).

Po dviejų dienų už laisvę Hottrast atidavė Mindovei į tėvoniją keletą žemių, miestą Svoz (dabar – piliakalnis 14 km į šiaurės vakarus nuo Alytaus, 1 km į šiaurę nuo Žagarių) ir pilis: Bubr, Buzis, Pozėr bei Sozgart.

Balandžio 28 Izeslav paėmė pilį Bėrston (šiųmetis Birštonas), už kurią krito 375 jo, 588 Vojšėlko ir 158 Boriso kariai.

Gegužės 23 Mindovė suteikė Vladimiro Gvardo sūnui bojarui Vsėvolodui Bunui Kričėv su žeme Rafravna.

Birželio 24 Kristine (kaimas 35 km į pietvakarius nuo Rygos) Meddeno žemėje Rigos vyskupas Albrėht iš Brėmėno dalyvaujant magistrui Andrihui krikštijo Mindovę. Priėmęs katalikybę, jis gavo vardą Piotr ir tapo (vertimas iš lotinų kalbos) „ypatingu šventos Romos bažnyčios sūnumi bei šviesiausiu Lithovios vadovu“ ir „visų Kristaus tikėjime Rytų krikščionių knezju“ (vertimas iš rusų kalbos titulo monetoje 1260 metų). O visos jo žemės perėjo popiežiaus teisinei valdžiai ir globai. Netrukus į Romą buvo pasiųstas bojaras Parb su palyda ir raštu dėl karūnavimo, o jau liepos 17 popiežius pavedė Kulmo vyskupui vainikuoti Mindovę Lithovios ir visų kitų žemių, kurias jis užkariavo ar užkariaus iš pagonių, karaliumi. Be to dar popiežius priėmė Mindovę ir jo valdomas žemes Švento Sosto globon bei pavedė Kulmo vyskupui paskirti ir įšventinti Lithovios vyskupą, priimti iš jo priesaiką popiežiaus ir Romos Bažnyčios vardu, jeigu pirma Mindovė paskirs gerą sklypą katedros statybai bei skirs tam pakankamų pajamų. Po devynių dienų popiežius paragino Rigos, Tarbato (nūnai – Tartu Estijoje) ir Osilios (šiuo metu Saremos sala) vyskupus su Teutonu ordinu Livonijoje padėti Mindovei pagonių krikšte.

Liepą, numalšinęs suirutę, Mėngu nubaudė mirtimi 77 princus, junginių karvedžius ir tūkstantininkus. Už palaikymą jis paskyrė Batu-hanui Mavėrranahr (žemė į pietvakarius nuo Syr-darjos vidurupio) iki Čų upės.

Rugpjūčio 15 po dvidešimt aštuonių dienų apgulties Vikint atsitraukė nuo Svozo. Tomis dienomis žuvo: 83 miesto gynėjai, bojaras Bahobėr, 5 cholopai ir 52 miestiečiai.

Rugsėjo 5 Vikint sugrąžino Grėssk, nukovęs ten 75 litvus.

Po dvidešimt dienų Mindovė pastatė Bėrstono viduje 78 sieksnių ilgio sieną.

Rugsėjo 28 paimtas Drogičin (Baltarusijos pietvakariuose) žemėje Neriva. Grumtynėse už jį krito 76 Izeslavo ir 253 Glėbo Bigbėro kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Zditov už 112 sieksnių nuo sienos.

Spalio 14 Svordvot, keršydamas už žemės Brevsike praradimą, kuri priklausė jam nuo 1216 metų, užgrobė Gluhov, nukovęs jame 312 Mindovės karių.

Tais laikais Livonijos magistras sutriuškino žemaitus žemėje Semigallia.

Tuomet Tovtovil pabėgo iš Litvos į Žemaitiją pas savo dėdę Vikintą, paėmė iš jo jatvegus, žemaitus ir pagalbą, kurią ankščiau davė jam  Danil, ir patraukė prieš Mindovę. Danilo raitininkai turėjo arbaletus, žirgų geležines kaukes ir žirgų odinius apsiginklavimus („kojar“). Izeslav susirinko ir, sumanęs nemuštis su jais pulku, įėjo į Vorutą. Tovtovil su savo būriais ir vokiečiais apgulė miestą, kuriame buvo Mindovė, Vojšėlk ir Nalšos knezj Dovmont. Lapkričio naktyje Izeslav išsiuntė savo svainį ir tas išvaikė rusus bei jatvegus. Kitą rytą, patikėjus Mindovės pažadams atiduoti Ordinui teises į Tovtovilo ir Ėdivido žemes bei taikos, vokiečiai išjojo į Rigą. Pamatęs tai, rusų ir polovų lankininkai ir jatvegai su trumpomis ietimis pradėjo juos vytis lauke. Vokiečių kilpininkai šaudė į juos, bet jų kilpinių (slavų „samostrėl“) strėlikių nuotolis neprilygo lankų strėlių nuotolio, todėl vokiečiai lakstė nuo strėlių. Po to ir kiti sugrįžo į Žemaitiją. Tom dienom žuvo 378 Izeslavo ir 71 Vojšėlko karys. Iš viso spalį ir lapkritį susidūrimuose prie Vorutos krito 511 Mindovės, 691 Tovtovilo ir 725 Vikinto kariai.

Lapkričio 27 už tarnybą Izeslav paskyrė Vojšėlkui pilį Buzis į tėvoniją su 57 slavais ir 32 grivinomis aukso.

Gruodžio 5, po septynių dienų apgulos Mindovė atkovojo Grėssk. Žuvo 258 jo ir 75 Vikinto. Miestas buvo sudegintas, o 25 moterys ir 54 vaikus iš jo išvedė į nelaisvę.

Gruodžio 25 Izeslav išėjo į Tvėrėmėt (nūnai – piliavietė pelkėje ~13 km į šiaurę nuo Molodečno). Jo kariaunoje iš 8835 karių buvo: 67 raitelių vėliavėlės, 5 bojarų vėliavėlės, 3 jų sūnų, 3 gridų, 3 kmėtų ir 7 otrokų vėliavėlės, 3 pulkai, didelis pulkas, 50 Soha-hano raitelių ir 8 Andriho Vėljvėno riteriai. Gurguolėje buvo: 257 cholopai, 252 vežimai, 5 arbos, 31 svaidytuvas, 17 mūradaužių ir 5 arkbalistos. Prie Mindovės prisidėjo: 3353 Vojšėlko, 3236 Rostislavo Dovmonto ir 752 Gogorto kariai, 35 Batu-hano raiteliai ir 27 Teutonų šventovės broliai riteriai.

Tais metais Izeslav prijungė prie savo valdų: bortus, Bėrston, Bubr, Drogičin Nerivos žemėje, Kopylj, Nėsvėž, Pozėr, Punov, Sluck, Sozgart ir žemes: Bernow, Bersden, Brevsike, Chifshaeta, Chifsheda, Crasim, Deltuva, Nalsha, Neriva, Nodune, Ousteythen, Seim, Topbuta bei Vilkenbethe.

1252metais sausio 7 Mindovė su galinga kariuomene apstojo Tvėrėmėt, kuriame buvo Tovtovil, žemaitų būrys, Danilo rusai ir polovai. Šis žemaitų miestas stovėjo pelkėje ant kalvos su 8 sieksnių ilgio šlaitais. Jį supo 556 sieksnių ilgio siena su aštuoniolika bokštu. Tvėrėmėt gynė: 76 bojarai, 2550 karių ir 275 cholopai su 8 svaidytuvais. Be to, penkių bokštų vidinėje pilyje buvo: bojaras, 75 kariai ir 4 cholopai su 8 svaidytuvais.

Po penkių dienų Trojdėnt perleido Izeslavui Obložkį (nūdienis kaimas 12 km į pietvakarius nuo Gluhovo Ukrainoje).

Sausio 22 paimti apatinis pylimas Tvėrėmėto ir miesto siena. Vasario 15 susidūrime prie tilto žuvo Vikint. Po dviejų dienų, kai Tovtovil su rusais, polovais, žemaitais ir daugybe pėstininku išėjo iš miesto, muštynėse šalia pilies bokšto, paleista viena polovų strėlė persmeigė Izeslavo šlaunį ir sužeidė jo žirgą. Tą pačią dieną miestas buvo užimtas. Mūšyje už jį krito: 8237 Mindovės, 2750 Vojšėlko, 2673 Dovmonto, 557 Gogorto, 1861 Vikinto polovas, 14436 jo žemaitai, 875 Svordhoto bei 583 Tovtovilo. Juos palaidojo pilkapyje prie miesto vartų į Svirj. Vikintą palaidojo Kristaus Išganytojo šventykloje.

Nuo velionio Izeslavui atiteko jo žemės ir miestai: Bėgomlj, Brastą, Ivėsy, Izeslavlj, Lėpėlj su žeme Laindoga, Mėglą, Mitov, Pakony, Saburas, Stoun, Zakurj, Zborsk ir Vitėbsk su žemėmis Claimingwolresa, Creinhedhen, Igelwa, Mawubieti, Ragedcadgela, Rinkledfishtail, Tharostedi, Witenbek ir Wolrespan; o taipogi pilys: Alyty su žeme Warttaini, Asoki, Ausholjm, Barruv, Bėlokorėc, Bėrėznik, Bobuv, Bočok, Bork, Borki, Brashi, Bresk, Burg, Bulavą, Dėmbrov, Goricą su žeme Camenswik, Gorodočėk, Grakov žemėje Tharokukonestling, Hmėljny, Holm žemėje Cauve, Kalėv, Kub, Lukov, Saksėnborg, Sėjny, Sėrbruv, Sgovą, Slavbah, Slavėsk, Slivy, Sosnov, Stargorod, Stėvy, Sub, Sukov, Surav, Svah, Svajsvik, Svarbus, Svėnsk, Svėnskbah, Svėsholjm, Svėvbork, Usbug, Vėsbork, Vėtrėnyė Polę, Vysok, Vuskuvą, Zagub, Zasuv, Zavaruv, Zbalok, Zbarašok, Zėul, Zmėtiv, Zolov, Zoluv, Zubuv bei Zvoz.

Vasario 17 Mindovė suteikė į tėvoniją Piotrui Gogortui už suteiktą jo pagalba ir Tvėrėmėto paėmimą Svėsholjm, Svirj ir žemes Gaidejot bei Witten su jų kaimais, bojarui Hvalui į tėvoniją už nuopelnus mūšyje prieš Vikintą– pilis Babuv ir Bėrston. Kitą dieną už drąsą jis paskyrė į tėvoniją Vojšėlkui miestą Azėro, pilį Zbalok ir 8575 slavus, o Tovtovil perleido Mindovei už belaisvių paleidimą Drogičin Kadgeloje ir pilis Medėlj bei Stoki.

Kovo 3 Izeslav grįžo į Zborov. Tačiau, karas dar nesibaigė.

Balandžio 12 jis paėmė miestą Raj (dabartinis Rajgrud Lenkijos šiaurės rytuose), už kurį krito 256 Mindovės ir 78 Tovtovilo.

Gegužės 7 Izeslav atkūrė Grėssk ir pastatė jame bažnyčią.

Po dešimt dienų jis užbaigė statyti 517 sieksnių sieną su 15 bokštu ant 5 sieksnių (šlaito ilgis) pylimo mieste Izeslavlj (nūnai – piliavietė ~0,4 km į šiaurės rytus nuo Zaslavljo centro) netoli Mėnsko. O po aštuonių dienų – Pėtrovlj (mūsų dienomis – piliakalnis Stročickojė 15 km į pietvakarius nuo Minsko) apaštalo ir evangeliko Petro garbėj.

Gegužės 25 Tovtovil užgrobė Bėgomlj, nukovęs jame 70 litvų. Jau birželio 5 Mindovė grąžino jį, praradęs 546 savo karius, o Tovtovil – 81. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Tvėrėmėt už 73 sieksnių nuo miesto sienos.

Gegužės 28 pradėta, o birželio 22 pastatyta pilis Krėmėnėc (51 km į šiaurę nuo Minsko) miesto Krėmėnėc žemėje Bowber atminimui.

Birželio 25 Izeslav paėmė Subtą (dabar – Bėlaruč 25 km į šiaurę nuo Minsko), kur žuvo 366 jo ir 58 Vikinto. Jie buvo palaidoti pilkapyje prie vartų į Mėnsk už 25 sieksnių nuo sienos dešinėje nuo kelio.

Tądien sudegė Voslonim.

Kitą dieną Mindovė paėmė Gorodočėk (mūsų laikų – Starojė Gorodisčė 8 km į šiaurės vakarus nuo Logojsko) žemėje Sesholi, kur krito 78 jo ir 75 Vikinto.

Liepos 13 Izeslav užgrobė pilį Radogosčą (nūdien – kaimas 14 km į pietryčius nuo Navagrudak) žemėje Bullcafa, kurioje žuvo dar 78 jo ir 56 Vikinto kariai.

Po keturiolikos dienų jis pastatė Sosnove (dabar – Sasnava 40 km į pietvakarius nuo Kauno) bokštą vartuose į Bėrston.

Liepos 28 paimta pilis Bykovo (nūdienis Mir 88 km į pietvakarius nuo Minsko), už kurią krito 821 Izeslavo, 121 Vojšėlko, 35 Dovmonto ir 84 Tovtovilo kariai. Juos palaidojo pilkapyje už 251 sieksnį nuo vartų į Turėc.

Rugpjūčio 2 Vido Vilko sūnus Viljneus (Viljne, dabartinis Vilnius) knezj Mstislav Vsėvolod Ėrdėnj (gimė 1178.4.29) pastatė Izeslavo kaime Troki savo pilį. Kaip tik ši žinia pasiekė Mindovę, jis su Vojšėlku jau rugpjūčio 5 paskubėjo ten link, o po trijų dienų jie paėmė Trokį. Kovoje už ją žuvo: 625 Mindovės, 712 Vojšėlko ir 355 Ėrdėnjo.

Rugpjūčio 7 Vasiljko užgrobė Gorodsk. Nuo liepos 17 jo gynėjai kovėsi Jėzaus Kristaus cerkvėje. Tada Izeslav neteko 288 saviškių.

Rugpjūčio 10 Izeslav paėmė Viljnę, kurį gynė: 28 bojarai, 1500 karių, 75 kariai pilyje ir 73 cholopai su 12 svaidytuvu. Grumtynėse už jį krito 2157 jo ir 1585 Ėrdėnjo.

Po dviejų dienų Gorodėjoj (miestelis 93 km į pietvakarius nuo Minsko) buvo pastatyta Jėzaus Kristaus bažnyčia.

Netrukus Mindovė su Vojšėlku patraukė į žemę Nerge.

Rugpjūčio 25 prie Pėtrovljo vartų žuvo: 582 Izeslavo, 128 Vojšėlko ir 83 Dovmonto, o taipogi Vikinto sūnus Gabriėlj-han bei visi jo 894 kariai. Nuo Gabriėlj-hano Mindovei atiteko miestai Aeps, Srub ir Sukilėlėj bei pilys: Asilki, Buba, Budry, Glimburg, Jasi, Kastėl, Kroljsk, Olėcko, Osmėn, Sabor Svetogo Mihaila, Saks, Salas, Slus, Soborskij Gorodėc, Svibork, pilis-kalėjimas Raff, Ustjva, Vagi, Varata, Zaluki, Zasėka, Zbica, Zibėsbėrg ir Zojhė. Tą pačią dieną už tarnybą Mindovė suteikė į tėvoniją Dovmontui Soborskij Gorodėc ir Srub.

Tais laikais Livonijos ordino magistras (1252-1254) Zaino (Seyn, dabar – Sayn) grafas Ėbėrgard pastatė kuršių žemėje pilį Mėmėllj (nūdieni Klaipėda).

O pas Bajdžų atvyko popiežiaus pasiuntiniai Ascėlin, Andrė iš Longžiumo, Gvičardo iš Krėmonos ir Simon dė Sėn-Kantaen aptarti ateities planus.

Tuomet Danil su sūnumi Lėvu, savo piršlio Tėgako polovais, Vasiljko ir Pinsko knezjais įsiveržė per pelkyną į Litvą, nusiaubė žemę iki Šaros upės (Nemuno intakas) ir su daugybe belaisviu patraukė namo.

Rugsėjo 2 aštuoni Mindovės kariai žuvo prie pilies Asilki (nūdien – piliakalnis 9 km į šiaurės rytus nuo Birštono) sienos.

Po keturių dienų Izeslav suteikė į tėvoniją bojarui Svetoslavui Bikšai žemę Antecelve su miestu Losk, pilimis Krėvo ir Slovėnsk.

Rugsėjo 12 Vasiljko užgrobė Hmėljnik, nukovęs jame 70 litvus. Juos palaidojo šalia vartų į Kobud (dabar – Starokonstantinov Ukrainoje).

Tą pačią dieną pilyje Ustjva (šių metų – piliakalnis 9 km į šiaurės rytus nuo Pakuonio) nužudyti dar du Mindovės kariai. O Bėrso sūnus bojaras Suzėhart už 25 grivinas aukso (po 27,3 g, nes tada sidabrinių kunų svoris buvo jau 0,79 g sidabro) trims metams atidavė į atpirkimą Izeslavui pilį Storas.

Po trijų dienų Mindovė užbaigė statyti 5 sieksnių aukščio bokštą Sunavo (nūnai – piliavietė 5 km į šiaurę nuo Voložino) vidury ir dar tris bokštus jo vidinėje pilyje.

Tądien bojaras Bul paėmė Ustjvą, kurioje krito 252 jo ir 76 Smūgio sūnaus bojaro Zurzos.

Rugsėjo 18 Vasiljko su Danilo sūnumi Romanu užgrobė Gorodno, nukovus 1816 Mindovės karių. Iš ten jie patraukė namo per Bėlsk.

Po penkių dienų Svordvot buvo nugalėtas ties Bėrėst. Tose muštynėse jis neteko 3581, Izeslav – 1137, o Vojšėlk – 784 savo.

Rugsėjo 23 paimta pilis Asilki, grumtynėse už kurią žuvo 535 Mindovės ir 76 Stasko sūnaus bojaro Burso. Pats Burs su 5 savo kariais ir 2 cholopais pateko tada į nelaisvę.

Rugsėjo 25 Ėrdėnj užgrobė Subtą, nužudęs 72 litvus.

Po penkių dienų Izeslav sugrąžino Gorodno, kovoje už kurį neteko gyvybių 893 jo ir 673 Svordvoto kariai.

Žygyje rugsėjo 29 Svordvot pastatė jatvegų žemėje Athauwl pilį Vasiljkov, o spalio 5 – Voslonim.

Tuo laiku jatvegai, pažadėjus pagalbą Danilui, dėl iškritusio sniego turėjo pasukti atgal.

Spalio 12 Izeslav atkovojo Subtą, praradęs joje 77, o Ėrdėnj – 86 saviškius. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Mėnsk už 36 sieksnių nuo sienos. Už Subtos paėmimą jis suteikė į tėvoniją bojaro iš Lugos Bulbavlo sūnui Mihailui pilį Zaluki.

Po keturių dienų Mindovė paėmė Logožėsk, kuriame krito 352 jo ir 215 Ėrdėnjo. Juos palaidojo prie vartų į Gajną.

Spalio 27 Izeslav užkariavo Kossovo (miestas Baltarusijos vakaruose), kur žuvo dar 253 jo ir 85 Ėrdėnjo kariai.

Tą pačią dieną Boriso, kuris buvo trečias Daviljo palikuonis, sūnus bojaras Vsėslav Smolslipėr užbaigė bokšto ir 50 sieksnių ilgio sienos statybą Sviborko (dabar – Sjciborki 4,6 km į šiaurės rytus nuo Banė-Mazurskę, Banie Mazurskie Lenkijos šiaurės rytuose) viduje.

Lapkričio 3 paimtas Mėljnik (miestelis 52 km į šiaurės vakarus nuo Brėsto), kuriame Izeslav neteko dar 675, o Ėrdėnj – 162 karius. Priešų kūnus sudegino žabuose ir užkasė prie vartų į Bėrėst. Savo žuvusius jis palaidojo pilkapyje prie vartų į jatvegų Brensk už 57 sieksnių nuo miesto sienos.

Po dviejų dienų Mindovė paėmė Bėlsk, nukovęs jame 126 Ėrdėnjo, o pats prarado 523 saviškius. Jie palaidoti pilkapyje prie vartų į Volkovysk už 25 sieksnių nuo miesto sienos.

Lapkričio 5 Danil užgrobė Kossovo, išžudęs ten 77 litvus.

Lapkričio 7 Izeslav užkariavo jatvegų Brensk, kuriame krito 562 jo, 187 Ėrdėnjo ir 362 jatvegai. Dar 165 Ėrdėnjo kariai ir 1768 jatvegai pateko Vojšėlkui į nelaisvę. Belaisvius jatvegus apgyvendino Volkovyske.

Praslinkus šešioms dienoms Mindovė paėmė Indurą (miestelis 24 km į pietus nuo Grodno), grumtynėse už kurį krito 637 jo ir 257 Ėrdėnjo. 225 jatvegai paimti į nelaisvę, o dar 147 žuvo mieste. Žuvusius kartu su 25 kalėjime Ėrdėnjo nukamuotų bojarų kūnais sudegino žabuose ir palaidojo pilkapyje šalia vartų į Bėlsk už 36 sieksnių nuo miesto sienos.

Lapkričio 15 Izeslav užgrobė Vasiljkov. Nukauti 55 jo ir 35 Vasiljko. Tą pačią dieną, nužygiavęs iki Bėlsko, Svordhot nesėkmingai bandė jį paimti. Praradęs 516, o Mindovė – tik 57 saviškius, Danil pasuko atgal. Žuvusius palaidojo pilkapyje netoli vartų į Volkovysk už 65 sieksnių nuo miesto sienos dešinėje nuo kelio.

Lapkričio 16 Mindovė pasiuntė Vojšėlką į Volynę kariauti Turijsko žemę.

Po vienuolikos dienų už drąsą Bėlsko gynime („заборонe“) Izeslav suteikė į tėvoniją bojarui Borisui pilį Glimburg su 525 slavais ir 5 žirgais. Jo tėvas Savėlij buvo penktu Svetoslavo sūnaus Oljgo palikuoniu.

Tomis dienomis Mėngu-han leido Bėrkė ir Tuka-Timurui sugrįžti į Dašt-i-Kypčak.

Grįžęs iš žygio, Danil vėl pasiuntė savo būrius į jatvegų žemę ir tie, kiek vėliau, nusiaubė visą jų kraštą.

Gruodžio 11 ugrai ir Ėrdėnj nesėkmingai bandė susigrąžinti jatvegų Brensk. Tada grumtynėse už miestą žuvo: 267 litvai, 254 ugrai ir 438 Ėrdėnjo.

Po aštuonių dienų. Svordvot atkariavo Vasiljkov, iškovęs 28 litvus. Tuomet jatvegai nusigrežė nuo Mindovės.

Gruodžio 23 Izeslav ir Kotano sūnus Soha-han patraukė į Mogiliov.

Po trijų dienų Vojšėlk pasiekė Litvos ribą, praradęs pietuose 468 savo.

Tais metais Mindovė prijungė prie savo valdų: Arsa, Athauwl, Austheit, Austhil, Betegall, Bullcafa, Bullele, Bulwa, Buta, Butap, Camenswik, Cauve, Cirezne, Claimingwolresa, Creinhedhen, Crismen, Cullene, Davwa, Daynowe, Denowe, Derne, Detard, Devoutwa, Dirsan, Dogheda, Eregall, Gederejta, Henheda, Iarmens, Iazvingia, Igelwa, Kadgela, Kalanken, Kitia, Labanorou, Laingdoga, Laumena, Leghov, Lekenwisk, Lerdentrag, Lich, Linen, Linkmena, Lizwania, Lukow, Mawubieti, Meisegala, Nails, Nederow, Nerge, Noram, Othalich, Ouchstethe, Palenke, Pastew, Pastow, Pawunde, Pernarow, Pernhed, Perntail, Perntrunk, Perstewis, Pickegall, Plutena, Pograud, Poken, Pratenia, Prissa, Pristen, Privis, Rafhama, Ragedcadgela, Rashegene, Rinkledfishtail, Sentane, Sesholi, Seymet, Shalow, Shuova, Silia, Siste, Skalew, Sloass, Soldov, Sosowia, Stawan, Streberne, Sudovia, Swainik, Towrag, Tharostedi, Uspal, Uziwa, Varna, Vassal, Verseven, Warttaini, Wayze, Welzowe, Weyse, Wicuvanda, Witenbek, Wolrespan ir Zikir žemes.

Dabartinėje Latvijoje: Alze, Berson, Blejda, Cela, Cursove, Dobele, Erles, Grosse, Locksteen, Meddene, Mintow, Nowenene, Pelone, Pojntova, Ratlina, Romelen, Saule, Sela, Selivon, Setgalla, Thona, Thoraxe ir Upmalla žemes.

Miestus: Aeps, Bėgomlj, Brastą, Brensk-Jatvežskij, Drogičin Kadgeloje, Gorodočėk, Indurą, Ivėsy, Izeslavlj, Lėpėlj, Medėlj, Mėljnik, Mėglą, Mitov, Pakony, Radogosčą, Saburą, Stoun, Subtą, Sukilėlėj, Tvėrėmėt, Vitėbsk, Viljnę ir Zakurj.

Pilis: Alyty, Asilki, Asoki, Ausholjm, Barruv, Bėlokorėc, Bėrėznik, Bykovo, Bobuv, Bočok, Bork, Borki, Brashi, Bresk, Bubą, Budry, Bulavą, Burg, Dėmbrov, Goricą, Gorodočėk, Grakov, Hmėljny, Holm žemėje Cauve, Jasi, Kalėv, Kastėl, Kub, Krėmėnėc žemėje Sesholi, Kroljsk, Lukov, Olėcko, Osmėn, Raff, Sabor Svetogo Mihaila, Saks, Saksėnborg, Salas, Sėjny, Sėrbruv, Sgozva, Slavbah, Slavėsk, Slivy, Slus, Sosnov, Stėvy, Stokį, Storas, Sukov, Svah, Svajsvik, Svarbus, Svėnsk, Svėnskbah, Svėvbork, Svibork, Trokį, Usbug, Ustjvą, Vagį, Varatą, Vėsbork, Vėtrėnyė Polę, Vysok, Vuskuvą, Zagub, Zasėką, Zasuv, Zavaruv, Zbarašok, Zbicą, Zėul, Zibėsbėrg, Zmėtiv, Zojhė, Zolov, Zoluv, Zubuv ir Zvoz.

O taipogi: korsj (kuršius), nėrus ir nėromus (gentys, gyvenančios sėlų žemėse), prūsus, sėlus (gentis, gyvenanti tuomet tarp livų ir kuršių), vėsj bei rytų žemaitus.

Savo žemę Ner Izeslav suteikė bojarui Parbui.

Lėktovijos karalius ir Litvos vadas

1253metais sausio 15 Mindovė ir Soha-han paėmė Mogiliov. Tada žuvo 3625 Soha-hano, 832 Izeslavo ir 1637 Skolomėndo. Miestas atiteko Soha-hanui. Tuolaik Vojšėlk atvyko į Litvos Novgorod, vasario 2 sugrįžo ir jo tėvas.

Sausio 30 Sėmiono sūnus bojaras Savėlij pastatė Vėgorsko viduje bokštą ir 86 sieksnių ilgio bei 3 sieksnių aukščio sieną.

Sužinojęs apie jatvegų suirutę, Mindovė prašė iš Danilo ir Tovtovilo taikos, įtikinęs juos pažadais, sidabru bei piršlybomis Svordhotui. Kai pasprukęs nuo žemaitų ir jatvegų Tovtovil pranešė Danilui, kad Izeslav papirko juos daugybe sidabru, Svordhot užsirūstino ant jų.

Vasario 17 Mindovė užkariavo pilį Mėrėc (nūdien – Merkinės piliakalnis), grumtynėse už kurią krito 433 jo ir 83 Tovtovilo kariai. Juos palaidojo pilkapyje už 57 sieksnių nuo vartų į Solensk. Po keturių dienų jis grįžo į Litvos Novgorod.

Kovo 5 Boris Hottrast už 52 grivinų aukso atidavė į tėvoniją Izeslavui pilį Bravvorior.

Septynioms dienoms vėliau Svetoslavo Butovito sūnus bojaras Zabrok už 35 grivinas aukso atidavė Mindovei penkiems metams į atpirkimą pilį Ozėrko.

Tomis dienomis baigėsi Čingiz-hano palikuonių ir Mongolijos didikų suvažiavimas. Netrukus Tuluj-hano sūnus Hulagu-han su savo tumanu ir dar su šešiais Džuči-Tarmalae sūnaus Ilgajo, Isa-Guro, Kuka-Ilkos iš genties urenkhaj, Tamuko sūnaus Kut-Bukos iš sukautų genties, Bukos sūnaus Togučaro iš genties kungirat, Tuka-Timuro ir savo tumanais iš vakarų ir šiaurės armijų, paėmęs su savimi tūkstantį kinų naftos metėjus, patraukė į Persiją. Mėngu liepė Hulagu-hanui nukariauti visas valstybes iki Egipto. Su jais buvo pasiūstas ir vyriausio teisėjo Munkasaro sūnus Handu-Gur, kad surinkti sau tumaną Persijoje.

Kovo 15 Vasiljko užgrobė Piretin (miestas 140 km į rytus nuo Kijevo), nukovęs 166 Mindovės karius. Aštuoniems kariams ir keturiems cholopams pavyko išsigelbėti ir po mėnesio jie parėjo į Sluck.

Kovo 15 Svordvot paėmė pilį Titov (dabar – kaimas Gorodisčė 18 km į šiaurės rytus nuo Lubny), kurioje krito dar 80 Izeslavo karių.

Tą pačią dieną jam pasidavė visi 75 kariai iš Polkostėnjo (nūnai – kaimas Povstėnj netoli Piretino). Iš šios pilies balandžio 5 parėjo į Sluck Vikinto sūnus bojaras Svetoslav Glovgablėr su penkiais cholopais.

Kovo 17 Vasiljko paėmė Lubėn (šiųmetis Lubny 185 km į rytus nuo Kijevo), išžudęs jame dar 163 Mindovės.

Po šešių dienų Svordvot užgrobė Šumsk (šiuo laiku – piliavietė 45 km į pietvakarius nuo Sumy), nukovęs 357 gynėjus. Penkias dienas 85 Izeslavo kariai kovėsi Šumsko pilyje ir visi žuvo, išskyrus bojarą Bikšą ir penkis cholopus.

Kovo 29 Vasiljko paėmė Obložkį (nūnai – kaimas 12 km į pietvakarius nuo Gluhov), žuvo 599 Izeslavo kariai ir 5 Girstuto bojarai.

Tuo laiku magistras Ėbėrgard kariavo žemaitus, o balandžio 4 jis pasidalijo su Kuronijos vyskupu likusias kuršių žemes. Netrukus žemaitai su sambais (prūsų gentis iš žemės tarp Nėljmos ir jūros Kaliningrado srityje) apgulė Mėmėllj, pastačius stovyklą šalia žiočių upės Dagna (mūsų laikais – Danė).

Balandžio 5 Mindovė išėjo į vakarus.

Tądien Tėgak paėmė Lėbėdin (miestas 277 km į rytus nuo Kijevo), nukovęs jame 298 Izeslavo karius. Kiti 121 iš Lėbėdino gegužės 8 parėjo į Sluck, o du pasidavė Tėgakui.

Balandžio 7, už sutikimą žygiuoti kartu į Mazoviją prieš Vasiljko, Trojdėnt perleido Mindovei: Asotį, Bamburg, Brusbėrgsvės, Glussk, Gorodėc, Gorodok su žeme Hovcafa, Rogatin su žeme Fingertipa, Soborsk, Suvy, Svedą su žeme Mallays ir Svilą.

Balandžio 11 Izeslav sugrąžino Kossovo, kuriame žuvo 737 jo ir 798 Danilo. Paskui jis ir Trojdėnt nusiaubė Viznos žemę.

O Vasiljko balandžio 15 paėmė Tihomlj (dabar – kaimas ties Jampolj Tėrnopoljo srityje Ukrainoje), nukovęs ten 76 litvus. Juos palaidojo prie švento Avgustino bažnyčios šalia pietinių durų.

Kitą dieną Viznos (Wizna 52 km į vakarus nuo Bėlostoko, Białystok Lenkijoje) gynėjai atmušė Mindovės būrį. 113 jo žuvusius palaidojo pilkapyje prie Narėvo už varstos nuo miesto.

Dar po keturių dienų litvai užkariavo Vizną, krito 643 Izeslavo, 620 Trojdėnto ir 761 Svordvoto. Kartu su Vizna Mindovė gavo žemę Baekhen.

Balandžio 25 Izeslav paėmė Vasiljkov, už kurią žuvo 135 jo, 53 Vojšėlko, 10 Girstuto ir 99 Vasiljko kariai.

Po dviejų dienų už 75 grivinas aukso Trojdėnt atidavė Mindovei penkiems metams į atpirkimą pilį Guburg su 75 slavais, 76 mažais žirgais ir 33 mažais arkliais.

Dar po trijų dienų litvai paėmė Plock ir sudegino jo pilį. Ten Izeslav prarado 876, o Vasiljko – 187 savo.

Gegužės 2 Mintėlj užgrobė Vizną, išžudęs 385 litvus. Juos palaidojo pilkapyje prie Narėvo už trijų varstų nuo miesto.

Tą pačią dieną bojaras Bikša su penkiais cholopais iš Šumsko parėjo į Litvos Novgorod.

Mindovė 1260 m.

Tais laikais Hungarios karaliaus prašymu Danil su sūnumis Lėvu ir Romanu, pulku nuo Vasiljko, Tovtovilu ir Ėdividu, o taipogi Bolėslav V bei Kazimiro sūnus Oppėljno hercogas (nuo 1246 metų) Vladislav, nusiaubus Silėzią ir paėmus Nossėlt, kariavo Tropavos (nūnai – Opava) žemėje Moravioje prieš čekus.

Tuo laiku popiežiaus pasiuntinys vyskupas Hėnrik iš Hajdėnrajko (Heidenreik) vyko su karūna į Litvą.

Mindovė 1260 m.

Birželio 12 ketvirtadienį, ketvirtą valandą po saulėtekio, Litvos Novgorodo Kristaus Išganytojo bažnyčioje, rytų krikščionių ir visuotinėsapaštališkos bažnyčios atstovų akivaizdoje, Mindovę karūnavo visų Rytų krikščionių, Lėktovijos (Lectowia), Litvos, Sėvėrijos ir daugelio kitų žemių (iš viso – 233), 243 miestų bei pilių. Karaliumi; o taipogi: rusų, slavų Kristaus tikėjime, litvų, jatvegų, žemaitų, nėromų, nėrų, prūsų, sudinų, sudovų, hėstų, bortų, vėsjų, sėlų, korsjų ir sėtgallų. Tuo pat metu jis gavo vardą Francisk (nuotr. 4546– jo atvaizdai, perpiešti iš 1260 metų monetos, o nuotr. 47– Martos atvaizdas).

Marta 1253 m.

Raštuose užsienin lotinų kalbą jis vadino save „Mindove rex Lectowie“ – Lėktovijos karaliumi. Ant jo monetų kalė: ,,Mindovė Izeslav Stėpan Mėndulf Piotr Francisk 1-j korolj Litvy, 2-s Litvos vadas, 70-sis Litvos vadovas, 14-j ruskij knezj v Litvė, 512-sis žemajtu vadovas, 6-j ruskij knezj v Žėmajtii”.

Karūnavimo apeigoje dalyvavo Rigos arkivyskupas Fridėrik ir vyskupai: Kulmo – Hėnrik iš Haidėnraiko, Osilios – Stėfan, Tarbato – Bėnėdikt, o taipogi Ordino broliai Andrih Vėljvėn, Bruno iš Monhaino (Monchein) ir kiti. Tuomet jie krikštijo 600 Litvos bojarus.

Tą pačią dieną, karūnavimo proga, Francisk paskyrė į tėvoniją Vojšėlkui Uglis. O be to, suteikė į tėvoniją bojarams: Svetoslavui Bikšai – Lėbėdėv, Liubov ir Zvoz, Borisui Parbui – Lykovo, Svetoslavo sūnui Hvalui – Bubr ir Punov, Vsėvolodui Bunui – Nėsvėž, Sėvastjano sūnui Zaharui Zagozkai – Soborsk; Svetoslavui Gėrdėnui į atpirkimą – Drotėft ir Baskui – Zarus.

Litva 1260 m.

Mindovės Lėktovija, apimanti savyje valsčius Litvą ir Sėvėriją (nuotr. 48–visų jo žemių apybraižos), buvo tokia pat didelė kaip visa Gėrmania. Be karaliaus nuosavybės, buvo daugybė pajungtų jam valdų kaip pačioje Lėktovijoje, taip ir už jos ribų. Pavaldūs Franciskui knezjai ir bojarai turėjo savo žemes, miestus, pilis, kaimus ir slabadas, o taipogi rūmus, dvarus ir namus kaimuose ir miestuose.

Valsčius („volostj“) – pagrindinė vyresnio knezjo valda su sostine ir įtvirtinimais palei sieną. Jame buvo udėlai (dalys) – jaunesnių knezjų valdos su pagrindiniu miestu ir daugybe apskričių(„ujėzdy“) – knezjų ar bojarų valdos su pagrindiniu įtvirtinimu.

Karalius ir knezjai vedė kariuomenę, ratj arba kariauną, teisė, nagrinėjo skundus ir ginčus, o taipogi rinkdavo duoklę.

Knezjus prilygindavo karaliams ir hercogams, bojarus – grafams ir baronams, tačiau pagal kilmę jie buvo aukščiau šitų paskirtų didikų ir jų palikuonių.

Jiems gretimi geriausiai, kitaip – didikai. Prie geriausių priskirdavo vietininkus (valsčių ir miestų valdytojai), tūkstantininkus („tyseckijė“ – tūkstančio trobų valdytojai), knezjų tiunus (teisėjai) ir posadnikus (priemiesčių ir miestų valdytojai). Juos skyrė iš knezjų sūnų arba giminaičių, ar iš bojarų arba vyresnių kariaunos karių, o posadnikus kartais ir iš otrokų.

Po jų ėjo „žitji“ žmonės(„liudė“, vienas – „liudin“).

Pirmi iš jų – seniausiai: dvariškiai („pridvornyjė“ – vyresnieji knezjų dvarų tarnai), rusai ir rusinai (vikingų palikuoniai). Tais laikais rusaibuvo vikingų iš Gotlando, tiksliau – anglų palikuoniai.

Žemiau jų buvo vetšijai: bojarų tiunai (teisėjai bojarų miestuose), miestų seniūnai (teismų nariai), virnikai (baudžiamieji teisėjai), osmenikai (duoklės surinkėjai), šimtininkai („sotskijė“ – šimto trobų valdytojai) ir biričai (teismo antstoliai-šaukliai).

Paskui – priekiniai: ognisčanai (pasiturintys žmonės, kurių turto vertė viršijo 150 grivinų sidabro), pirkliai, kmėtai ir gridai, knezjų kalavijuočiai (iš gridų ir otrokų) bei dvorenai („dvorenė“ – bajorai, vienas – „dvorenin“) – knezjų ar bojarų tarnai iš otrokų.

Žemiau – naročityjai: kaimų tiunai (teisėjai kaimuose su šimtu ir daugiau trobų), knezjų otrokai ir bojarų kalavijuočiai, muitininkai („mytari“), knezjų kaimų ir ratajnyjė (dirvos) seniūnai, bojarų kaimų seniūnai („posėljskijė“, kurių žinioje buvo iki šimto trobų) ir amatininkai.

Po to – jaunesnieji(„molodšijė“): bojarų otrokai („pasynki“) ir dešimtininkai („dėsetskijė“ – dešimties trobų valdytojai), raštininkai („mėtėljniki“) ir žitnyjė (pasiturintieji valstiečiai, kurie turėjo savo ūkį).

Toliau – mažesnieji: eiliniai, liudinai (laisvi žmonės) ir valstiečiai („zėmlianė“, turintieji žemę).

Paskiau – paprasti: užpirktieji („zakupnyjė“ – tarnai už skolas), įkaitiniai („zakladniki“ – tarnai į užstatą), izgojai (visų pirmesniųjų sluoksnių beturčiai, atstumtieji ir valkatos, tame tarpe ir iš knezjų) bei slavai („slavenė“).

Dirvos užpirktas („rolėjnyj zakup“) – artojas turėjo nuosavus įrankius, žirgą ir gaudavo užmokestį („cėna“). Jam išskirdavo „rolje“ – ariamą lauką „soha“ pločio (24 ant 24 sieksnių).

„Slav“ vikingų kalboje reiškė vergas ir slavas. „Rusų Tiesoje“ slavai minimi po izgojų. Tik po kelių šimtmečių dalis rytų slavų pasivadino save rusais.

Už juos buvo tamsuomenė(„čėrnj“).

Prie jų priskirdavo knezjų, bojarų, žmonių ir vienuolynų („čėrnėčėnskijė“) cholopus, kurie galėjo būti tarnais, pabūklų tarnyba, arklininkais arba artojais („ratajnyjė“), o taipogi tarnavo bojarų tiunais ir durininkais be sutarties („red“). Jie buvo: pilni (nuo gimimo – „obėlj“ ir pagal priesaiką už žemę – „odėrėnj“), pagal kaimo raktą (nuteisti kaimo seniūnu už kaltę), pagal tiuną („po tiunstvu“ – nuteisti tiunu už kaltę), „gramotnyjė“ – pagal jungo („kabala“) raštą, pagal testamentą ir pagal vergę – pagimdyti vergės. Cholopas galėjo išsipirkti iš vergiškumo („cholopstva“). Bojarai negalėjo tapti cholopais.

Be cholopų tamsuomenei priklausė smirdai(„smėrdy“). Jie skirstomi į:

– daržininkus, atiduodančius šeimininkui ½ daržo derliaus,

– izornikus, mokėjusius ketvirtadalį žemės derliaus,

– kočėtnikus, atnešančius tam ½ žuvies sugavimą ir

– drevininkus („bortniki“).

Žymi dauguma jų dėl nesaikingo girtavimo buvo rytų slavais („slavy“). Smirdai tris dienas savaitėj dirbdavo savo šeimininkams ir buvo ypač skurdūs ir engiami.

Ir pagaliau, pakalikai(„čėledj“): karo belaisviai („plėn“) belaisviai („polon“, iš pasauliečių) ir vergai. Juos apgyvendindavo dvaruose, kaimuose, slabadose arba šeimose, kur tie dirbo priežiūroje tarnais, amatininkais arba artojais. Pakaliką („čėledin“) paleisdavo po šešių metų be išvykimo teisės iš šalies. Jie tapdavo smirdais. Pakalikus už kaltę mušė vytele 6 – 30 kartų ir laikė nuogus ir alkanus.

Tarną šeimoje vadino sėmca, vergą – sėmin.

Virnikai gaudavo išlaikymą ir 1/5 iš viros (paskirtos jais baudos už baudžiamąjį nusikaltimą). Jų raštininkai – išlaikymą ir 1/240 iš viros, o otrokai – išlaikymą ir 1/5 iš pardavimo. Virnikui ir otrokui duodavo vieną duoną ir dvi vištas dienai, du sūrius, salyklo, sorų ir žirnių kibirą (12,3 l), golvažėnj (1,23 l) druskos, aviną arba polot (1/2 kiaulės skerdinio) savaitei, o taipogi pašarus jų arkliams. Jiems priklauso ne daugiau keturių arklių.

Gridnikui – gridų vyresniam mokėjo 48 sidabrinius per dieną.

Mūrininkui per darbo dieną mokėjo iki 2,4, dailidei – 1,7, geram juodadarbiui – 1,36, paprastam – 0,17-1,02 g sidabro.

Cholopai gaudavo išlaikymą ir po 0,51-0,68 g sidabro per darbo dieną. Už kiekvieną cholopą pagal jungo rašto dieną iš skolos nurašydavo 2,8 g sidabro.

Mokesčius („pošliny“) 1/8 dydžio nuo pajamų, derliaus ir gyvūnų prieaugio – pagalvė(„poliudjė“) mokėjo vyrai nuo 15 iki 60 metų. Jais neapdėdavo: moteris, vaikus iki 15 metų amžiaus, senius nuo 60 metų, dvasininkus ir vienuolius, karius ir invalidus, izgojus ir cholopus, smirdus bei vergus. Iš kiekvieno laisvo žmogaus, valstiečio ir slavo išeidavo po 10,2 g sidabro; iš pasiturinčiųjų, amatininkų, kaimų tiunų ir seniūnų – 2,048-12,288 kg, o iš netarnaujančių bojarų – 3,686-22,118 kg sidabro per metus. Mokesčius apmokėdavo natūra: derliumi, žirgais, įtvirtinimų remontu, apranga arba ginklais. Paprasti žmonės privalėjo teikti maistą (valgį ir pašarus) kariuomenei bei jos būriams, o taipogi, kas keturis mėnesius, tvarkyti įtvirtinimus.

Pirkliai mokėjo 3,5 % iš prekių, 48 kunas iš laivo, 24 kunas – iš laivo su grūdais, 2 vėkšas – iš vežimo, valties arba lino ar apynių pintinės (0,6 kubinio metro). Priedo jiems buvo „povoz“ – arklių, vežimų, luotų (paprastai 4 sieksnių ilgio ir sieksnio pločio), yrikų ir palydovų pristatymas karaliaus arba knezjų žmonėms ir karo pasiuntiniams („goncy“). Už matų ir svarstyklių sutikrinimą jie mokėjo pamatavimo („pomėrnojė“) ir svorini („vėsčėjė“) mokesčius.

Pirkliai, žydai, izgojai ir smirdai negalėjo turėti žemės.

Duoklę rinkdavo knezjai, vietininkai, bojarai ir osmenikai.

Muitas(„myto“) siekė 6 %. Metalų įvežimą ir pardavimą neapmokestindavo. Užsienietis už nupirktą griviną aukso turėjo sumokėti nogatą, o už griviną sidabro – 2 vėkšos.

Be to, tikintieji skyrė bažnyčiai dešimtinęnuo savo pajamų.

Palūkanos („lihva“) prokrutos – paskolos sidabru, duona ar kitomis gėrybėmis negalėjo viršyti 20,83 % per metus.

Karaliaus ir knezjų iždąpapildydavo: mokesčiai ir muitai, baudos („pėne“) ir baudpinigai („viros“), pardavimai ir karo grobis, o taipogi pajamos iš jų valsčių ir žemių, apskričių ir tėvonijų, dvarų ir slabadų, miškų ir vandens naudmenų bei valdinių dovanos. Miškuose buvo jų gaudyklos („lovisča“) ir drevės („bortj“), o palei upes – tinklai („pėrėvėsisča“).

Luitai XIII a.

Apyvartojebuvo:

– pailgi piršto pavidalo luitai (nuotr. 49):

– aukso grivinos („grivna“) 204,756 g svorio, ligus 16,67 sidabro grivinų,

– sidabro grivinos 204,756 g svorio,

– pusgrivinos,

– 1/3 sidabro grivinos – mėc,

– izrojos – 1/6 sidabro grivinos,

– grivėnkos – 1/24 sidabro grivinos,

– monetos:

– auksinai („zlatniki“) 2,28 g svorio,

– zlatnica 0,57 g svorio, ligi ¼ auksino arba 12 sidabrinių,

– baltos kunos – 0,79 g sidabriniai,

– vėkšos iš vario – ½ baltos kunos,

– nistavos – ½ vėkšos,

– juodos kunos 0,99 g vario – ½ nistavos,

– dolios – 1/3 juodos kunos.

Auksinus ir zlatnicas kalė labai retai ir jais apdovanodavo vietoj medalių.

Grivinos skaičiavo po 40 – vira, po dvi – didelė grivina, o sidabrinius po 60 – kapa, 48 – paprasta (skaičiavimo) grivina, 12 – nogata, 8 – mort ir 4 – čėtvėrėtca.

Liaudyje plačiai vartojo:

– mordkos – kiaunės snukelį su dviem ausim vietoj morto,

– kunicos – vieną jos ausį, arba 2,048 kg svorio sūrio galvutę

vietoj čėtvėrėtcos,

– bėlos – voverės snukelį su dviem ausim vietoj baltos kunos,

– bėlj – vieną jos ausį vietoj vėkšos ir

– rėzos – ½ voverės ausies vietoj juodos kunos.

Užsienio solidus ir dinarus daugiau kaip 2,28 g svorio vadino „zlatyj“, mažo svorio auksinius – „zlatyj šėleg“, sidabro dirhamus – „šėleg“, sidabro denarus – „vėvėrica“, o bilono (turinčius mažiau kaip 50 % sidabro) denarus – „pėnezj“.

Vergė kainavo 213-737 g sidabro, jaunuolis – apie 711, vergas – 178-614, vidutinio amžiaus vyras („sėrėdovič“) – ~569, senis arba vaikas – 79-355 g sidabro.

Troba – 102-205 g sidabro, jūrinė eldija – ~369, užkalta eldija – ~246, eldija – ~154, dorė – ~123, luotas – ~20,5, vežimas – ~61, vežimas malkų – 1,92.

Pervežimas – 0,06 g sidabro už varstą.

Grandininiai marškiniai – ~700 g sidabro, kalavijas – ~125, skydas – 50-60, ietis – ~50, peilis – ~3, balnakilpė – ~125, pentinai – ~20.

Rūbai – ~26,5 g sidabro, pasiturinčiojo rūbai – 56-70, siūti auksu – 79,5-210, kv. m skorlato (purpurinio audinio) – ~16,35, plaušinė už kv. m – ~0,25, drebulės arba eglės statinė – ~5,4.

Knezjo žirgas – ~369-840 g sidabro, žirgas – 246-410, kumelė – 115-228, eržilas – 123-184, maža kumelė – 57-97,5.

Triz (trimetis jautis) – 65-77 g sidabro, vienmetis buliukas („burun“) – 38-61, karvė – 40-46, veršis („tėle“) – ~38.

Avinas – 12,8-35, kiaulė – 10-19,2, avis – 5,4-16,2, ožka – ~11,5, ėriukas – ~1,4, paršas – 2,3-2,7.

Kiškis – 1,35-1,8 g sidabro, tetervinas – 3,6-5,1, jerubė arba balandis – ~0,45, žąsis – 0,4-0,45, antis – 0,24-0,28, višta – 0,12-0,14.

Kaileliai: šermuonio – 102-225 g sidabro, sabalo – 14,6-28, kiaunės – 6,8-18, voverės – 0,9-1,1, lapės kailis – 0,34-0,68.

Rugių kilogramą parduodavo už 0,11-0,19 g sidabro, kviečių – 0,18-0,28, sorų – 0,18-0,25, miežių – 0,08-0,16, avižų – 0,06-0,09, grikių – ~3,29, rugių miltų – iki 1,87, baltų miltų – 2,74-3,6, rugių duoną – 0,69-1,18, baltą – 1,39-2,76 g. Paprastai viena duona svėrė 1,116 arba 2,048 kg.

Už kilogramą medaus prašė 1,63-3,02 g sidabro, jautienos – ~0,66, šviežių kiaulės lašinių – 0,77-0.82, sūdytos mėsos – ~0,99, rūkytų lašinių arba rūkytos mėsos – 0,97-1,1, atvežtinės menkės – ~2,2, karvės sviesto – 0,68-2,74, saulėgrąžų aliejaus – ~0,79, sūrio – ~3,12, druskos – 7,2-7,3, vaško – 3,97-4,09.

Dešimt kiaušinių kainavo 0,3-0,9 g sidabro, taigi juos galima buvo nusipirkti už vieną – dvi vėkšas.

Gana aukštai vertino gaminius iš metalų, nes šalyje išgavo mažai geležio. Užtat gausi ir pigi buvo kiaulena, vištos, žąsys, žvėriena ir žuvys. Pagrindinės išvežimo prekėmis buvo medus, vaškas, linai, grūdai, kaileliai, sakai, potašas (milteliai iš medienos pelenų ploviklio gamiybai), lentos ir įvairūs miško gaminiai.

Nuo ugrų vežė sidabrą, auksą, varį, geležį, vyną ir druską. Nuo čekų – sidabrą. Nuo vokiečių – peilius, žirkles, pjūklus, spynas ir adatas. Nuo persų – kilimus (kovry, vienas – kovior) ir brokatą (šilkinius audinius su raštais iš aukso arba sidabro siūlų). Nuo graikų – auksą, audinius, pėpėr (pipirus), vyną ir vyno actą. Nuo totorių ir polovų – šilką, popierių bei kilimus („kilim“). O iš Rusės – varį, katilus, pirščiukus ir pakalikus.

Svorį matavo grivinais – 204,756 g. Pūdas (16,3805 kg) – 80 grivinų arba svarų („funt“), dešimt pūdų – bėrkovėc. Grivinoj buvo 48 zolotnikai arba 4608 dalys („dole“).

Skysčius ir grūdus matavo kibirais („uborok“) – 12,299 l talpa. Du kibirai – čėtvėrik, pustrečios – osmina, keturi – kapj, penki – ketvirtis, dvidešimt – rėčka („kadj“), o keturiasdešimt – statinė („bočka“). 1/24 statinės – zobnisča, o 1/4 zobnisčos – čėtviortka arba čėtj. Kibiras prilygo mėhui ir turėjo 10 golvažėnj arba 100 taurelės („čara“).

Tolį matavo varstais („vėrsta“) – 1066,8 m. 6 varstai – žygis („pėrėhod“), 24 varstai – dienos žygis. Varstoje – 500 sieksnių („sažėnj“), sieksnyje – 5 uolektys („lokotj“), 7 pėdos („pedj“) arba 48 verškai („vėršok“). Arklas („soha“) – plotas 24×24 sieksnių.

Litvai tolį matavo sritiniais, kuriose buvo dešimt ilginių 1/6 varstos ilgio. Jų smilius – 18,5 mm turėjo 9 varsčius arba 90 taškų, o mažylis – 5 varstys. 7 mažyliai – sprindis, o mastas – 28 smiliai. Grabola svėrė 1/14000 grivinos.

Lėktovioje, kaip ir kaimyninėse šalyse, buvo:

– bojarų taryba („duma“),

– karaliaus, knezjų ir bojarų dvarai,

– jų vietininkai ir tiunai,

– palydovai („dovodčiki“),

– privėtčikai – pristavai (policininkai),

– biričai – teismo pristavai,

– gorodnikai – įtvirtinimų prievaizdai,

– mostnikai – tiltų prievaizdai,

– raiti pasiuntiniai („kiličėi“),

– sienos sargyba („straža“) iš sienos prievaizdų („okoljničij“) su

sargybiniais („stražniki“),

– muitinės („sbornyjė myta“) pasienio keliuose bei upėse su

keturiais muitininkais kiekvienoje.

Lėktovijos, kaip ir Litvos sostinėbuvo Litvos Novgorod.

Šeši tarybos („dumnyjė“) bojarai duodavo patarimus karaliui, knezjams ir vykdė jų pavedimus. Juos skyrė pats vadas iš geriausių, labiausiai ištikimų bei patyrusių bojarų.

Karaliaus ir knezjų dvaruose tarnavo:

– dvaro prievaizdas („dvornyj“) su dvariškiais („dvorovyjė“),

– vyresnis žirgininkas („koniušij“) bojaras – kavalerijos

vaivada, su keturiais arklininkais („koniusė“ iš tarnavusių

nuo septynių metų amžiaus knezjų arba bojarų sūnų) ir

raiteliais („snuzni“, vienas – „snuznik“),

– antspaudo saugotojas („pėčatnik“) su raštininkais („pisari“),

– gridnikas su stovinčiais rūmų priemenėje („sėni“) gridais,

– dvorskij – vyresnis dvaro sargas su otrokais,

– padargų ir stovyklos prievaizdas su cholopais, saugančiais

dvarą,

– ginklanešys („mėčėnoša“) su kalavijuočiais,

– iždininkas („kaznačėj“) – iždo saugotojas,

– rūmų ūkvaizdis („dvorėckij“) su tarnais,

– podjėzdnoj, pasitikintis prieš dvarą karalių ar knezją ir jo

svečius,

– raktininkas („kliučnik“), laikantis raktus,

– stalininkas („stoljnik“), aptarnaujantis maitinimą,

– indų („čašnik“), gėrimų („mėdovar“), mėsos („mesnik“), žuvų

(„rybnik“), duonos („hlėbnik“) ir grūdų prievaizdai,

– miegamųjų („spaljnik“) ir lovų („podkladnik“) prievaizdai,

– balnų („sėdėljnik“) ir mantos („pokladnik“) prievaizdai,

– vyresnis virėjas su virėjais.

Bojarai turėjo savo dvarus su ginklanešiu („mėčnik“), vienu arba keliais otrokais, arklininku, stalininku, virėju ir kitais tarnais.

Prie dvarų ir jų kiemuose („podvorjė“) gyveno: siuvėjai, batsiuviai, ginklininkai, malėjai, kepėjai, vežimų amatininkai („tėlėžniki“), odininkai, dailidės, puodžiai, kubiliai ir kiti amatininkai, pirkliai, užsieniečiai bei gydytojai („lėkari“). Prie knezjų dvarų buvo šimtai pakalikų.

Karaliaus ir knezjų tiunai buvo teisėjais miestuose. Be jų buvo ognisčnyj ir žirgų („koniušij“) tiunai. Pirmas teisė ognisčanus, antras tvarkė žirgus. Tiunams padėdavo otrokas ir raštininkas („pisėc“).

Palydovai su ginklu lydėjo sulaikytus į teismą, kalėjimą arba prie bausmės vietos. Vaikiški („dėtskij“) iššaukė į teismą atsakovus. Privėtčikams nusikaltėlių („tatj“) ir plėšikų sulaikyme pagelbėdavo nėdėljsčikai (policininkai) ir pristatomieji („pristavnoj“).

Vyresnius muitininkus vadino mytnikais.

Miestus skyrė į „grad“ – su tvirtove ir tūkstančiu ar daugiau miestiečiu ir karių, o taipogi į „gorod“ – su pilimi arba tvirtove ir 300 – 999 miestiečiais ir kariais. Daugiausia juose gyveno rusinai, žydai slavai ir čėledj. Miestuose buvo gatvės ir praėjimai („uboly“). Kartais jie turėjo priemiestį („prigorod“) ir posadus– pavaldžius jiems miestus.

Kaimus(„mėsto“) su šimtu ir daugiau gyventoju vadino „sėlo“, su 26 – 99 gyventojais – „vėsj“, su 2 – 24 – „dėrėvne“, atskiras lūšnas ar trobas – „hutor“ (nuo anglų hut, vokiečių Hütte), o centrinį valsčiaus sėlo su užvažiuojamu kiemu – „pogost“. Ir pagaliau, kaimus su mokesčiu lengvatomis – slabada („sloboda“). Paprastai jose buvo aruodas, tvartas ir 7 – 12 cholopų.

Pirkliai sudarė maždaug 1 % nuo miestiečių ir apie 0,1 % nuo kaimų (sėlo) gyventojų.

Dvaraisbuvo:

– dvaras („dvor“) – karaliaus arba knezjo pastatai už tvoros su 300 ir daugiau tarnu,

– rūmai („dvorėc“) – karaliaus arba knezjo dviejų-trijų aukštų namai (10,7-21,3 ant 25,6-42,7 m) su šimtu ir daugiau tarnu,

– „tėrėmnoj dvor“ – knezjo arba bojaro pastatai už tvoros su 100 – 299 tarnu,

– „tėrėm“ – knezjo arba bojaro dviejų aukštų (7,4-17,1 ant 9,6-21,3 m) rūmai su 25-99 tarnais ir

– „tėrėmok“ – bojaro vieno-dviejų aukštų (5,3-7,4 ant 5,3-10,7 m) namas su 10-24 tarnais.

Juose statė: kareivines gridams („gridnicy“), namus tarnams, arklides, galvides („skotnicy“ – uždaros žieminės galvidės), tvartus („hlėv“ – pašiūrė givuliams). O taipogi: rūsius midui ir vynui, klėtis („klėti“ – kamaros daržovėms ir obuoliams), jaujos (grūdų džiovyklos), svirnus („brėtenicy“ grūdams) su aruodais („susėka“) viduj bei šalines („pune“ šienui).

Rūmuoseir tėrėmuose buvo priemenė, svetainė („gostėvaja“) ir seklyčia („svėtlica“ pietiniame sparne), antrame aukšte – pokoi: menė („gornica“) ir miegamasis („opočivaljne“), o taipogi palata – didelis šeimininko kambarys, kuriame stovėjo sostas („stol“). Valgė mene, puotavo palatoje arba mene.

Knezjai, bojarai ir žemesnių sluoksnių žmonės iki bajorų, tame tarpe rusai, rusinai bei kariaunos kariai turėjo erdvius (4,3-5,3 ant 5,3-7,4 m) vieno aukšto namus(„dom“) iš dviejų – keturių kambarių.

Rūmai ir turtingųjų namai buvo rentiniai su stogais iš plonlenčių, grindimis iš lentų, kokliniais krosniais iš tašytų akmenų arba akmenų krosniais, guoliais („postėlj“) iš lentų ant kojelių, stalais („postavėc“), suolais („lava“) ir kėdėmis. Juose stovėjo skrynios („skrina“) – didelės medinės dėžės rūbams, nedidelės medinės skrynios („sunduk“) baltiniams, audiniams ir ubrusams – skariniams, o taipogi dėžės („larj“) papuošalams, monetoms bei popieriams. Jų šeimininkai miegojo su papolomais (papoloma – dygsniuota vatinė antklodė), pėlstais (pėlst – veltinė guolio lovatiesė) ir priegalviais.

Vidutiniškai dviejose bojarų šeimose buvo 13 žmonių.

Litvai gyveno gyvenvietėse ant kalvų arba kyšulių su 6-500, jatvegai – su 5-150, žemaitai – su 7-36, slavai – su 5-100 trobų ir žydai – su 60-500 trobų. Litvai ir giminingos jiems gentys įsikurdavo taipogi ir pelkėse.

Trobos (slavų „izba“) ir lūšnos(slavų „hiža“) buvo tik vieno aukšto ir su šiaudiniais stogais.

Litvų stulpinės (3,5-4 ant 3-4 m) trobos turėjo atvirą molinį arba akmeninį apskritą (apie metro skersmens) ugniakurą vidury, panašios joms jatvegų trobos – apskritą arba ovalinį (0,8 ant 1,5 m) akmeninį ugniakurą.

Žemaitų (2-4, kai kada iki 42 m ant 3,5-4 m) žemos stulpinės, siaurėjančios link stogo lūšnos buvo su atviru moliniu apskritu (0,5-0,8 m skersmens) ugniakuru vidury.

Slavų rentinės ar stulpinės (2,1-4,3 ant 2,1-4,3 m) pusiau žeminės trobos turėjo akmeninę krosnį šiaurės kampe ir dvišlaitį stogą.

Žydų (maždaug 3 ant 6 m) pintinės, apteptos moliu trobos („hata“) turėjo du kambarius ir molinį arba akmeninį ugniakurą vidury.

Visuose namuose, trobose ir lūšnose buvo durys iš lentų su velke, vienas – du langeliai su žėručiu arba žuvų pūslėmis. Namuose – juodgrindės ir maigūnas („topčan“ nuo anglų top chunk – pakilus rąstas) iš rąstų, trobose ir lūšnose – asla ir šiaudų guolis („odr“). Namuose, miestiečių bei žydų trobose – stalas ir taburetės. Miegojo su ponevais (paklodė ir apklotas) iš drobės.

Vidutiniškai, viename name gyveno 6 žmonės, dešimtyje litvų ir jatvegų trobose – 78, dešimtyje žemaitų lūšnose – 84, o dešimtyje slavų trobose – 47-69 žmonės. Ilgose be pertvarų žemaitų lūšnose kartu su jais gyveno gyvuliai.

Dešimtyje litvų ūkiuose vidutiniškai buvo: 19 karvių, 3 jaučiai, 7 avys, 3 ožkos ir 36 maži arkliai. Pas jatvegus atitinkamai: 28, 5, 10, 5 ir 54, pas žemaitus – 22, 3, 8, 3 ir 40, o pas slavus – 20, 2, 39, 5 ir 29 arkliai. Kiaulių visur buvo gausu.

Arė (slaviškai „orali“) mediniais žambiais.

Karalius, knezjai ir bojarai turėjo gausingas gyvulių bandas ir žirgų kaimenes.

Mergaites galėjo sutuokti nuo 8, berniukus – nuo 11 metų, ištekinti – nuo 12, vedinti – nuo 13 metų. Žmonos paprastai sėdėdavo namuose, audė ir verpė. Namų darbus atlikdavo tamsuomenė ir pakalikai, kuriuos dažnai lazdavo.

Skaitimui, rašymui ir skaičiavimui mokė ne daugiau nei penki metai mokamoje „scholijoje“ – mokykloje troboje. Jos klasėje buvo 2 – 6 vaikai nuo 7 metų amžiaus iš geriausių žmonių šeimų. Rašė (brėžė) aštriais kauliniais arba bronziniais koteliais („pisalo“) ant tošies.

Rusinai ir litvai, kaip ir rytų slavai mėgo nesaikingą girtuoklystę. Pastarieji išsiskyrė iš kitų savo klastingumu ir nenuspėjimu, buklumu, tingėjimu ir nešvarumu, šiurkštumu, blevyzgojimu, piktžodžiavimu, potraukiu apkaltinti ir įžeisti, nepatiklumu bei nepagarba.

Knezjai, bojarai, rusai ir rusinai rengėsi baltus arba žydrus marškinius iš plono lino arba pavolokos (medvilninio audinio) su įvairiaspalviais adiniais ties kaklu, plačkelnes („šarovary“) ir korzno – apsiaustus iš ornicos (vilnonio audinio) su kailiu apsiuvimu. Jie nešiojo kalaviją (su 0,75 – 1 m ilgio ir 4 – 6 cm pločio geležte) prie kairės šlaunies tošinėje makštyje su perpetiniu diržu, peilį ir vieną ar kelias auksines grandines ant kaklo.

Jų žmonos rengėsi baltas, žydras arba kitų spalvų ilgas suknias iš brokato („parča“), šilko arba lino, turinčias, kaip ir vyrų marškiniai, įvairiaspalvius adinius ties kaklu. Jos nešiojo vėrinius, karolius, auskarus, auksinius, sidabrinius arba varinius kaklo grivinas, žiedus („pėrstni“), riešų („bėlčug“) ir kojų žiedus, o taipogi antkaklius („monisto“) iš auksinių arba sidabrinių monetų, kurių kiekviena eilė reiškė 150 grivinų vyro nuosavybės, atitinkamai auksu arba sidabru. Bjaurios galvos apmovos gadino ir be to negražius rusų ir rusinų žmonų veidus.

Visi jie vilkėjo brokato kaftanus („metėlj“) ir striukes („kurty“), kailinius, kailių kumštines („varėgi“) arba brokato pirštines („pėrstaticy“), veltines arba kailines kapas (kepures), vilnones kojines, avėjo tymo batus („sapogi“) žemiau kelių arba odines šliures („postoly“) ir buvo nuo nagų iki kaklo tatuiruoti augaliniais vikingų piešiniais.

Paprastai knezjų, jų žmonų ir vaikų korzno buvo iš skorlato. Bojarų ir jų žmonų („bojaryne“) kaftanų antpetinės, jų marškiniai ir suknios ties kaklu išsiuvinėdavo auksiniais siūlais, o knezjų ir jų žmonų kaftanus, marškinius ir suknias – auksiniais nėriniais. Jų aukštos kapos („kaptury“), kailiniai ir kumštinės buvo iš sabalų kailiukų. Bojarai iš polovų vietoj kalavijo nešiojo sablę. Bojarų vaikų drabužius išsiuvinėdavo sidabro siūlais.

Vetšijai, ognisčanai, pirkliai ir dvorenai dėvėjo balsvus linų marškinius ir kelnes („gači“), aptrauktus milu avikailių skrandus („košule“) su diržu („dega“), kailines kepures („kučma“) ir jaunos karvės kailio („jalovyjė“) batus žemiau kelių. Diržas buvo su geležio sagtim („sustuga“). Vetšijų ir priekinių žmonos – linų suknias, trumpas striukes („kortėly“) su pamušalu, odinius batukus („kaligi“). Visi – sandalus ir nagines („poršni“ iš vieno gabalo odos su veržiančiu dirželiu). Velkamą virš skrandos ilgą apsiaustą iš milų vadino svita. Tarnybiniai lyjant apsivilkdavo pilkus apsiaustus („ludy“) iš grubų milų. Jaunesnieji tarnybiniai avėjo prabošnius – odines kurpes, skutus – gelumbinius autus („portenki“) ir grubus kanapės porty (kelnės).

Litvai ir jatvegai rengėsi skurdžius juodus rūbus, žemaitai –peleninius-pilkus iš sermėgos (grubaus drobinio audeklo), slavai –balsvus, žydai – juodus rūbus su baltomis palaidinėmis. Moterys – ilgus iki kulnų darbinius skarmalus (slavų „rubisčė“) iš vėrėto (storos plaušinės) arba suknias iš votolo (grubų linų audinio), balsvus apatinius linų marškinius (slavų „ruba“) ir vilnones arba linų skaras (slavų „plat“). Vyrai – grubus linų kelnes (slavų „nadragi“), balsvas ilgas iki kelių apatines palaidines – „rūbus“ (slavų „rub“) arba truputi trumpesnius marškinius („soročka“) ir veltines kūgines kepuraites (slavų „kolpak“). Visi – skrandas (slavų „ohabėnj“) su juosta (slavų „pojas“) ir vilnos kumštines pirštines (slavų „rukavicy“). Velkamą virš skrandos dukslų apsiaustą iš jarigos (grubų avinių milų) slavai vadino opašėnj. Slavai avėdavo kanapinius vyžus, kiti – aulinius batelius arba vyžus su autais (slavų „onuči“). Sumaniai sušukuotos litvų kaimo merginos vaikščiojo be galvos apmovų. Jų vyrai nešiojo bronzos kaklo grivinas ir šakių pavidalo sagtis, o žmonos – gijų kepurėles su pakabintais pakraščiais ant kabių bronzinėmis spiralėmis ir plokštelėmis. Žemaitai mėgo bronzos kaklo grivinas, pasagines sagtis, spiralinius žiedus ir apyrankes, o jų žmonos – gijų kepurėles su bronziniais žiedeliais ir klevo sėklos pavidalo karuliais.

Visi vyrai augino barzdas.

Paprasti žmonės valgė soros srėbalą su mėsa, žuvienę arba grybų sriubą, ropes, kulėš – soros buzą, putrą (slavų „putra“) – avižių buzą, jaglą („jagla“) – soros košę, keptą žuvį, rugių duoną ir svogūnus. Gėrė girą, „syta“ – pasaldintą medumi vandenį, beržo sulą, pieną ir midų. Turtingieji mėgo: keptą mėsą, kepalus („kovrigi“) ir apskritas riestes („kolači“), blynus ir sūrį, daržoves, uogas ir vaisius, alų ir vyną. Saldumynams paduodavo virtus meduose vaisius. Vikingų alų vadino „ol“.

Šalyje gyveno: knezjai ir bojarai (su šeimomis, ~0,05% gyventojų), rusai ir rusinai, slavai (dauguma), litvai ir jatvegai, žemaitai, žydai, lenkai („lehi“), prūsai ir sudinai, sudovai, hėstai, bortai, vėsj, polovai, korsj, sėlai, nėromai, nėrai, sėtgalai ir armėnai.

Rusinai užsiminėjo prekybą ir amatais. Dauguma jų išpažindavo stačiatikybę. Jie turėjo rausvai geltonus plaukus ir buvo mažesnio, nei litvai ūgio. Dvorenai (bajorai) buvo neturtingi, arė žemę ir tarnavo paprastais tarnais. Slavai ir žemaitai mokėjo išpirką (slavų „vėno“) už nuotaką.

Pagal paprotį Litvoje mėgo trankią triūbų, birbynių, būgnų ir didelių katilų muziką, o melodinis dainavimas žavėjo širdį.

Šalies kalba buvo knezjų ir bojarų rusų. Kartu su slavu kalba savo bendravime jie naudojo aibę senų anglų žodžių.

Pavyzdžiui: aėr ir air – oras, sė – žiūrėk ir see – žiūrėti, bė – buvo ir be – būti, holm ir holm – kalva, kapa ir cap – kepurė, kaptura ir cap tower – kepurė aukščiau kitų. Knezj ir king earth – žemės valdytojas, volostj – valsčius ir wall hast – įtvirtinta, tiun ir thaegn – doras vyras, grid ir grid – asmens sargybinis, slav ir slave – vergas, haka ir hack – samdomas arklys. Grivina ir graven – ženklinta, rublj ir rubble – luitas, poltina ir palter – prekybinė, nogata ir nugget – aukso grynuolis, mort ir mart – turgaus, vėkša ir vacation – atostoginė, pėnezj ir pens – denarai. Ornica – vilnonis audinys ir worn nice – daili vilkdama, kovior – kilimas ir cover – danga. Stul – kėdė, stol – sostas ir stool – taburetė, skrina – skrynia ir screen – slėpti, larj ir larr – dėžė, styrj ir styri – irklas, šėgla ir sigla – stiebas, bolt ir bolt – varžtas, okšėv ir axe – kirvis. Ol ir ol – alus, kovriga – kepalas ir cover egg – apdengti, ištepti kiaušiniu. Ir pagaliau: vėrsta – varstas ir were set – buvo nustatyta, punda – akmens grimzdas žvejybinio tinklo, baklaga – gertuvė ir back lager – lengvas alus užpakaly, pounder – vieno svaro, rėdėr raudonai rausvai-geltonas ir red – raudonas.

Imperatorių vadino carj ir gosudarj (prieš valdų sąrašo), patvaldį – samodėržėc ir dėržavnyj pravitėlj, karalių – vladyka ir vladėtėlj. Didį knezją – gospodarj ir povėlitėlj, knezją – vlastėlin ir vlastitėlj, teisiantį valdytoją – pravitėlj. Bojarą – gospodin, o namo šeimininką – mėstnik.

Gosudarj (valdovas) valdė valstybę – šalį su dvidešimtim ir daugiau valsčiumi, patvaldis ir karalius (vadas) – dėržavą – šalį su dviem ir daugiau valsčiumi. Didis knezj – valsčių, knezj (vadovas) – valsčių ar apskritį, bojaras – apskritį ar imėniję– valdą su pagrindiniu dvaru.

Visi, tame tarpe ir slavai vos suprasdavo popus, kurie vartojo seną IX amžiaus Moravios slavų kalbą sumaišytu su serbu iš Thėssalonikos dialektu.

Paprastai rašė ant tošies, o raštus ir kitus svarbus dokumentus – ant popieriaus. Raštijoje buvo 31 kirilicos raidė ir 10 arabų skaičių. Vietoj „C“ rašė „S“, vietoj „Ы“ – „Ъ“, o vietoj „Й“ – „J“.

Raštvedyboje naudojo rusinų kalbą – viduramžių rusų kalbos dialektą, o diplomatijoje – rusinų, lotinų, polovų ir seną vokiečių kalbas. Litvų ir giminingų jiems žemaitų, jatvegų ir kitų genčių raštijas, kurias gana retai vartojo ligi pat XI amžių, jau senai nugrimzdo į praeitį.

Redus („red“) – raštus apie taiką ir raštus („gramoty“) sudarydavo dviem ar trims chartijomis (egzemplioriais), patvirtino juos vardu ir antspaudu bei paliudydavo priedo kryžiaus bučiavimu.

Raštais apdėdavo mokesčiais, skyrė ir suteikdavo nuosavybę („imėnijė“), lengvatas, pareigas, jais liepė ir baudė.

Valsčius ir apskritis, valdas ir žemes, miestus ir įtvirtinimus, kaimus ir kitą turtą skyrė ir suteikdavo, atiduodavo ir gaudavo, perduodavo bei perleisdavo, dovanodavo ir pirkdavo, grąžindavo, o taipogi palikdavo arba palikdavo testamentu į tėvoniją, į atpirkimą ar užpirkimą. Jei juos imdavo jėga, tai tik į tėvoniją. Tėvonija („votčina“) – nuosavybė, atpirkimas („otkup“) – nuoma, o užpirkimas(„zakup“) – išpirkimo teisė iš gautų mokesčių.

Teises ir bausmes nustatė Tiesa („Pravda“). Mokesčius: duoklės („danj“) – įmokos bei obroki – prievolės įteisino Įstatai („Ustavy“) ir papildančius juos Pamokos(„Uroki“). Pamokose įrašydavo rinkliavas („sbory“) ir maistą („korm“) pareigūnams, nuostolių atlyginimą bei duokles.

Nepaisant visuotinės girtuoklystės, šalyje buvo gan saugu, labai griežta drausmė, visur – puiki tvarka, retai žudydavo, o už vagystę griežtai baudė.

Teisė, nagrinėjo ginčus („težby“) ir skundus pats karalius, knezjai ir bojarai, didikai, tiunai, virnikai ir miestų bei kaimų seniūnai.

Pareigūno arba savo šeimininko žudikui („gusudarskij ubojca“), atidavusiam priešams įtvirtinimą („zdavėc“), sąmokslininkui („kromoljnik“), šventvagiui, vyriausiam nusikaltėliui („golovnoj tatj“), padegėjui („zažigaljsčik“) ir slapčia pakišusiam įkaltį („podmėtčik“) budelis įvykdo nužudimą („ubijėnijė“) – jie patys korė save. Kitus nusikaltėlius („tatėj“) baudė baudomis, baudpinigais ar įkalinimu, o svetimšaliams pjovė ausį ir siuntė užsienin, antrą kartą – kartojo bausmę, o pagautą be ausų skandino maiše su akmenimis. Kalinius („sidėljcy“) laikydavo bokštų, bojarų rūmų arba namų tamsiose patalpose, ar tarp pilių sienos ir išorinės tvoros („ostrog“). Kalinius didelėje kaltėje – „kolodnikus“ įkaldavo į kalades („kolodki“). Plėšikus ir nusikaltėlius prieš bausmę kankino („ispyt“). Iš ieškovo („sok“) ėmė 1/10 už perteisimą.

Birželio 24 popiežius įsakė Livonijos ir Prūsijos arkivyskupui Albertui iš Švėrbėro paskirti į Lithovią vyskupą, įšventinti jį bei priimti iš jo priesaiką popiežiaus ir Romos Bažnyčios vardu. Jau sekančią dieną, Mindovės prašymu, Innocėntius IV liepė arkivyskupui Albertui įšventinti Lithovios vyskupu Kristianą iš Teutonų ordino Livonijoje. Po kiek laiko, pirmuoju Lithovios vyskupu paskirtas ir įšventintas Kozlove Gnėzno (Gniezno) arkivyskupu Pėlka dominikonų vienuolis Vit iš švento Hiacinto vienuolyno. Kiek vėliau Vitui davė Silezijos vyskupystę.

Vasaros pradžioje Livonijos ordino magistras kariavo žemę Sameit(į pietvakarius nuo Šaulių, Dubysos ir Šiaušės tarpupyje), o vėliau – Kuroniją, bandydamas išvaduoti Mėmėllj iš apgulties.

Liepą, būdamas Litvoje, Kulmo vyskupo, magistro Andriho ir Ordino brolių Johannėso, Sittgėruso, Thėodoriko iš Hassėndorpo, Sindėramo, Adolfo ir kitų akivaizdoje, Mindovė už karinę pagalbą ir sąjungą padovanojo Livonijos ordinui antraeiles žemes: Cullene, Cursove, Craze, Nederow, Wayze, Weyse, Wange ir po pusę Rashseine, Lukow, Betigall, Eregall ir Daynowe žemių. O Rigos miestiečiams ir vokiečių pirkliams jis, kaip Lėktijovijos („Lectijowia“) karalius, dovanojo amžiną teisę atvykti, būti ir grįžti per visus savo karalystės valsčius, nemokant muito ir jokių mokesčių, kad ir kokiu vardu jie vadintųsi.

Rugpjūčio 21 popiežius paskyrė į Lithovią vyskupą Kristianą, jau įšventintą Rigos arkivyskupu.

Tądien Mėrske suėmė Gėorgą Svėtrigajlo.

Po dviejų dienų Innocėntius IV paskelbė kryžiaus žygį Mėmėlljo pagalbon.

Tą pačią dieną Svetoslavo Zvėrjo sūnus bojaras Zvėrėv už 32 grivinas aukso atidavė Izeslavui į atpirkimą penkiems metams pilį Ubok.

Rugpjūčio 25 Mindovė pastatė Viljnej švento Kristoforo bažnyčią. Tądien už laisvę nuo Svėtrigajlo jis gavo į tėvoniją šešias žemes, tris miestus: Suraž su žeme Rajbow, Vižajny, Hub ir septynias pilis: Bauskį, Saulkajmas, Smotrov, Sovy, Sumsk, Uvaruv ir Zabur. O už 75 grivinas aukso ir 55 mažus žirgus Gėorg atidavė jam į atpirkimą penkiems metams pilį Bazal. Dar po dviejų dienų Svėtrigajlo už 57 grivinas aukso ir 75 mažus žirgus atidavė į atpirkimą dvidešimt penkiems metams pilį Bugor.

Rugsėjo 17 Vasiljko užgrobė Ovruč, nukovęs jame 72 Izeslavo karių. Kartu su Ovruču Svordvotui atiteko žemė Lowberia.

Tądien Vojšėlk paėmė Voslonim. Krito: 2050 jo karių, 217 tėvo, 50 Girstuto ir 435 Svordvoto.

Tą pačią dieną Bansovo sūnus bojaras Savėlij Mum už 82 grivinas aukso atidavė Mindovei į atpirkimą penkiems metams miestą Garsus.

Rugsėjo 22 bojaro Vsėsveto sūnus Jaroslav už 25 grivinas aukso, 56 auksines taures, 75 sabalų ir 52 kiaunės kailinius, 75 sabalus, 25 kiaunes ir 25 bebrų kailelius atidavė jam į tėvoniją pilį Zaliv.

Kitą dieną Vsėslavo Vmėstomyslo sūnus bojaras Ustim Suzsajėr pastatė tvirtovę Maluny sudegintos vietoje. Jis buvo šeštu palikuoniu Litvos knezjo Svetoslavo Grabingo.

Rugsėjo 25 Izeslav pastatė Pėrvyj Gorodok (nūnai – piliavietė ties Pėršaj 15 km į pietryčius nuo Voložin). Tą pačią dieną bojaras Savėlij Vaks pastatė bokštą Vižajny viduryje.

Rugsėjo 28 Vasiljko paėmė Zborov (miestas 35 km į šiaurės vakarus nuo Tėrnopoljo Ukrainoje), išžudęs ten 45 gynėjus. Dvylika parų jie kovėsi pilies bokšte. Tada Izeslav neteko žemės Bowawl. Spalio 12 Svordvot užgrobė Mėljnik (miestelis 52 km į šiaurės vakarus nuo Brėsto), nukovęs dar 57 litvus. Kitą dieną Vasiljko paėmė Bėlsk, kuriame tąkart žuvo 75 litvai.

Po keturių dienų Bozosamo sūnus bojaras Sloubėstouvael už 25 auksines taures atidavė Mindovei į tėvoniją pilį Svazhaus.

Spalio 21 Izeslav pasiuntė būrį išvaduoti Zborov.

Po dviejų dienų už 33 grivinas aukso bojaras Sirvid atidavė jam į atpirkimą penkiems metams pilį Svopskin su 175 slavais. O spalio 26 už 38 grivinas aukso bojaro Zubo sūnus Sorbastling atidavė Izeslavui į tėvoniją pilį Asulsala. Zub buvo penktas palikuonis Litvos knezjo (1125-1129) Sigurto Saksono, 56-jo Litvos knezjo (1121-1125) Bolkbulo sūnaus.

Kitą dieną Svordvot paėmė Indurą (miestelis 24 km į pietus nuo Grodno), nukovęs 685 litvus.

Lapkričio 3 Mindovė pastatė Litvos Novgorodo vidury akmeninį bokštą.

Praslinkus dviem dienom jis išžygiavo į Indurą. Lapkričio 12, praradęs ten 875 savo karius, jis pasitraukė ir, po šešių dienų grįžo į Novgorod.

Lapkričio 23 su Vasiljko sudarė taiką, pagal kurią tas grąžino Izeslavui Bėlsk. Tada Mindovė paėmė iš šio miesto 15 našlaičių prie savo dvaro į Novgorod.

Tuo laiku magistras Ėbėrgard pastatė ties Dagnos žiotis pilį Mėmėljbork (Memelbork).

Lapkričio 25 Mindovė užgrobė Trėnjjotos sūnaus Svetoslavo Vojnijo Ostrošick (dabartinis Ostrošickij Gorodok 21 km į šiaurės rytus nuo Minsko), grumtynėse už kurią žuvo 93 jo ir 82 Vojnijo kariai. Tą pačią dieną susidūrime netoli Budos (nūdien – piliavietė šalia Žodino į šiaurės rytus nuo Minsko) nukauti dar 56 litvai ir 77 Vojnijo. Jie palaidoti pilkapyje prie upės už 587 sieksnių nuo pilies sienos. Sekančią dieną Izeslav užkariavo ją. Tąkart krito 557 jo ir 125 Vojnijo. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Zaslavlj už 75 sieksnių nuo sienos.

Lapkričio 28 Mindovė užgrobė Čėrvėnj (miestelis 62 km į pietryčius nuo Minsko), nukovęs joje visus 78 Vojnijo karius, o pats neteko 253 saviškių. Jau kitą dieną paimtas Skrylj (šiuo metu – kaimas 52 km į pietryčius nuo Minsko), už kurį žuvo 578 Izeslavo, 153 Vojšėlko ir 255 Vojnijo.

Gruodžio 5 Mindovė paėmė Mozyrj, kuriame krito: 3367 jo, 1540 Vojšėlko, 354 Girstuto bei 3718 Vojnijo su 875 slavais. Dar 655 slavus paėmė į nelaisvę. Miesto ostroge (kalėjime) rado 38 nukankintų bojarų kūnus, visiems buvo nukirstos galvos, o daugeliui nupjauti varpai („hui“) ir sėklidės. Žuvusius palaidojo pilkapyje prie vartų į Sluck. Po dvylikos dienų užkariauta pilis Strėljsk (nūdienis kaimas 19 km į pietryčius nuo Mozyrjo), už kurią žuvo dar 715 Izeslavo, 577 Vojšėlko, 372 Girstuto ir 382 Vojnijo kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Mozyrj.

Tais laikais, vykdant Mėngu-hano paliepimą paskirti penktadalį jėgų į Persiją, Batu pasiuntė Hulagu-hanui pagalbon Džuči anūko ir Ordu sūnaus Kuli iš Horėzmo, Šėbano sūnaus Balakano ir Tataro tumanus. O Hėtum, Batu-hano kvietimu, išvyko pas Bajdžu į Kars, paskui – pas Batu, o kitų metų gegužį – į Mongoliją pas Mėngu-haną.

Gruodžio 20 pasiūstas į Zborov būrys sugrįžo, praradęs žygyje 357 karius.

Po septynių dienų Izeslav užbaigė statyti Čėrvėnje švento Gėorgijo bažnyčią ir bokštą viduryje.

Tais metais jis prie savo valdų prijungė:

– miestus: Asotį, Garsus, Glussk, Gorodok, Hramovję (gegužės 12), Hub, Kossovo, Mozyrj, Ostrošick, Rogatin, Skrylj, Suraž žemėje Rajbow, Svedą, Svilą ir Vižajny,

– tvirtovę Maluny,

– pilis: Asulsalą, Bauskį, Bazal, Brusbėrgsvės, Budą, Bugor, Čėrvėnj, Gorodėc, Guburg, Mėrėc, Ozėrko, Saulkajmas, Strėljsk, Smotrov, Sovy, Sumsk, Suvy, Svazhaus, Svopskin, Ubok, Uvaruv, Vasiljkov, Zabur ir Zaliv,

– žemes: Batwa, Butwa, Calf, Calfwa, Dawnhia, Fingertipa, Foxcaba, Foxhed, Hovcafa, Hovcow, Kaulega, Kopwe, Lantmar, Lavkisken, Lenen, Mallays, Newrou, Nowen, Osvia, Peragodia, Pierse, Rajbow, Weygowe, Wicowa, Wingowe, Wolresa ir Wolresstoun.

Tačiau neteko: kuršių, Bubr, Drotėft, Indura, Lubėn, Lykovo, Mėljnik, Nėsvėž, Obložki, Ovruč, Piretin, Polkostėnj, Punov, Tihomlj, Titov, Šumsk, Zarus, Zborov, Zvoz ir žemių: Axbat, Axblejd, Bowawl, Brokentuth, Cullene, Cursove, Landdukte, Lowberia, Nederow, Neriva, Setgalla, Wayze, Wange, Weyse ir Welzowe.

1254metais sausio 12 už nuopelną muštynėse už Skrylj Mindovė grąžino Tovtovilui į tėvoniją Mėrėc.

Vasario 20 jis paėmė Turėjsk (nūdienis kaimas netoli Nėmano ir Šaros santakos). Kovoje už miestą krito 757 litvai ir 573 Svordvoto rusai. Po aštuonių dienų Izeslav atkūrė sudegintą 1251 metais Kopylj.

Kovo 3 Vasiljko sugrąžino Turėjsk, kuriame tada žuvo 565 Mindovės karių. Tą pačią dieną Izeslav apgulė Zliną (dabar – miestelis Zėliunj 72 km į šiaurę nuo Plocko). O po keturių dienų prie jo sienų krito 1167 litvai.

Sužinojęs apie Svordvoto žygį, Mindovė patraukė į rytus.

Kovo 12 jis paskyrė Lithovios vyskupui Kristianui po pusę Rashseine, Betegall ir Lukow žemių.

Po aštuonių dienų Svordvot sudegino Kopylj (miestelis netoli Slucko) kartu su 58 jo gynėjais. Kovo 23 Izeslav susigrąžino Turėjsk, praradęs 525, o Vasiljko – 253 savo.

Tais laikais Mėngu pasiuntė savo vietininką ir vyriausią duoklės rinkėją Persijoje Hulagu anūką ir Abaga-hano sūnų Argun-haną su didele palyda, o Batu priedo – savo giminaitį Tora-agą pas Hulagu-haną. Jiems liepė suskaičiuoti gyventojus ir apkrauti visus vyrus nuo 15 iki 60 metų dešimtine („mal“), 40,8 kg grūdų („tagar“) ir viena sidabrine („tamga“ 2,44 g svorio), ar išvis 29,24 g sidabro duokle („kalan“). Turtingieji turėjo mokėti dešimtinę ar 204,7 g sidabro duoklę, gyvulių šimtadalį („hapčur“) ir skirti paizos turėtojui arklį („ulag“), pašarus bei valgį („šusun“). Pabėgusius negailestingai lupdavo vytimis ir užsiundydavo nuožmiais šunimis.

Balandžio 6 vyskupas Kristian perleido Teutonų ordinui bažnytinę dešimtinę iš visų Mindovės žemių. Gegužės 19 popiežius liepė Livonijos, Estijos žemės ir Prūsijos dvasininkams skelbti kryžiaus žygį prieš totorius.

Gegužės 19 savo rašte Livonijos, ėstų žemės ir Prūsijos dvasininkams dėl Ordino palaikymo popiežius paskelbė kryžiaus žygį prieš totorius.

Tuo laiku Danil, Lėv ir Vasiljko, o taipogi Samovit su savo kariauna bei Prūsijos riteriais įsibrovė į jatvegų žemę, kur gegužės 27 Svordhot paėmė Drogičin Kadgeloje, nukovęs jame 669 litvus. Netrukus Drogičino šventų Apaštalų bažnyčioje popiežiaus legatas Opizo karūnavo Danilą Ladomerios (Galičo žemės) ir Rusės karaliumi vardų Daniėlj. Prieš tai Svordhot pripažino popiežių tėvu.

Birželio 2 Vasiljko užgrobė jatvegų Brensk (nūdienis Branjsk Lenkijos rytuose), nužudęs 128 litvus. 73 miesto gynėjai pateko tada į nelaisvę ir buvo nuvesti į Vladimir-Volynskij. 23 iš jų rugpjūčio 26 sugrįžo į Volkovysk.

Tomis dienomis Svordvot buvo sužeistas į koją. Veikiai Lėv nužudė jatvegų vadovą Stėkintą. Nusiaubęs jo valdą, Daniėlj su sūnumi išėjo nuo Rajo namo.

Birželio 7 Svordvot užgrobė Kozlov, kuriame žuvo 73 Mindovės kariai. Kartu su miestu Vasiljko atiteko ir žemė Bowleg.

Po trijų dienų bojaras Vasilij Kuvojs pastatė bokštą pilies-kalėjimo Raff viduje.

Birželį ir liepą Izeslav žygiavo į Kozlov. Praradęs ten dar 536 saviškius, jis pasuko atgal.

Liepos 24 dieną totorių tūkstantininkai Nėvriuj, Ola-Buga ir Kotja už nepaklusnumą nugalėjo šalia Pėrėjaslavljo (Pėrėjaslavlj-Zalėsskij) Bėaevulfo sūnaus Andrėjo kariauną ir vos jį nesučiupo. Nusiaubus Pėrėjaslavlj ir Vladimiro apskritis, jie su grobiu išjojo į stepę.

Rugpjūčio 2 knezj Piotr Gogort paėmė Hmėljny (dabar – piliakalnis 6 km į pietryčius nuo Vištyčio), nukovęs joje 51 karį su Slubėro sūnumi bojaru Busu. Po dešimt dienų jis užgrobė Zbaraš, išžudęs jame 286 litvus.

Atsakant, jau rugpjūčio 25 Izeslav užkariavo Gogorto miestą Suzėrėn (nūnai – piliakalnis 19 km į pietvakarius nuo Alytaus), grumtynėse už kurį krito 533 jo, 535 Vojšėlko ir 121 Gogorto. Juos palaidojo pilkapyje už 125 sieksnių nuo vartų į Svazhaus. Kitą dieną Mindovė už Hmėljny ir 65 grivinas sidabro paėmė su Piotru taiką.

Rugsėjo 3 popiežius liepė Naumburgo vyskupui priimti iš vyskupo Kristiano priesaiką jo ir Romos Bažnyčios vardu. Be to, jis pajungė sau Lithovios vyskupiją, o kitame rašte ragino Bohėmios, Moravios, Polonios, serbų ir kitus monarchus kartu su Ladomerios karaliumi po Kryžiaus vėliava pulti totorius. Po septyniolikos dienų vyskupas Kristian perėjo popiežiaus tiesioginiai valdžiai.

Tuo pat metu pas Mėngu-haną atvyko frankų karaliaus Liudviko IX pasiuntinys minoritų vienuolis Vilgėlm dė Rubruk tartis apie sąjungą prieš Egipto sultoną.

Rugsėjo 24 laikinas Prūsijos magistras Sambijos komtūras (1254-1257) Burgard iš Hornhuzėno (Hornhusen), kurį Ordino broliai vadino: “Burrhard“ – „Kietas dyglys“, „Griežtas įkyruolis“ arba „Šiurkščiai grebluoti“ (nuo anglų burr hard), sudaręs karinę sąjungą, padovanojo trečdalį jatvegų žemių, kurias reikėjo pajungti, karaliui Daniėljui ir Mazovijos hercogui Samovitui.

Kitą dieną Mindovė su Vojšėlku ir Girstutu užkariavo Druck, grumtynėse už kurį krito: 1754 jo, 1387 Vojšėlko, 5578 Girstuto ir 975 Vojnijo. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Bobr (dabar – Staryj Bobr 4 km į šiaurės rytus nuo Bobro Baltarusijoje) už 324 sieksnius nuo sienos. Tada 531 slavas žuvo mieste, 1368 – apylinkėje, o 3675 paimti į nelaisvę.

Tą pačią dieną Vojnij paėmė taiką, pagal kurią atidavė Izeslavui į tėvoniją žemę Densentri, miestus: Bobr su žemėmis Bojantdogowe ir Grejhendawn, David-Gorodok, Gubkov, Orša su žeme Henwa ir Turov, pilis: Hotomėlj su žemėmis Butdawna ir Davtrank, Lukomlj su žemėmis Bjordira ir Chifwa, Rubėlj, Smolėvičį, Soboh, Viluny ir žemes: Davheda, Hendawna, Litchifsheda ir Sildawn. Tuomet 15 Vojnijo bojarų su savo cholopais ir slavais perėjo pas jį į tarnybą.

Netrukus Mindovė pasiuntė du būrius nusiaubti žemę Arsą. Tačiau, spalį Gogort sutriuškino juos, nukovęs 728 litvus, tame skaičiuje ir Dovsprunko sūnų Vladislavą. Aštuoni bojarai paimti į nelaisvę, tarp jų: Kotano sūnus Soha-han, Ruško sūnus Aišvno, baronas Kolvizon ir Sirvido Ruškovičo sūnus Vladimir.

Spalio 17 Izeslav už tarnybą ir žygį į Kozlov suteikė į tėvoniją bojarui Borisui Parbui miestą Bjaurą su žeme Liddock ir kaimais, žemę Bullnick ir pilis Jasi su 56 slavais bei Zavaruv.

Tais laikais Hulagu-han, jau pavergęs Persiją, kariavo turkus, armėnus, gruzinų Ibėriją ir Mosulo žemę. Jo liepimu Bajdžu su saviškiais ir tumanais iš Dašt-i-Kypčako puolė Rum, kurio sultonas Kėj-Kavus II pabėgo. Tada jie, paėmus Karin, Ėzėnk, Sėbastiją, Kėsariją ir Koniją (Konja), išsiskyrė ir kartu su Hėtumo kariais išgrobstė visą turkų šalį.

Spalį ir lapkritį Mindovė nusiaubė Porhov (miestas 70 km į rytus nuo Pskovo) ir Šėlonės slėnį. Lapkričio 27 prie Toropėc Alėksandro sūnus knezj Vasilij Bavherzhart su Novgorodo Didžio kariauna iškovė 759 litvus ir atėmė belaisvius. Izeslav, paėmęs su juo taiką, gruodį grįžo į Medėlj.

Tais metais prie savo valdų Mindovė prijungė: Bobr, David-Gorodok, Druck su žeme Thornybit, Gubkov, Orša, Suzėrėn, Turov, pilis: Hotomėlj, Lukomlj, Rubėlj, Smolėvičį, Soboh, Viluny ir žemes: Bjordira, Bojantdogowe, Butdawna, Chifwa, Davheda, Davtrank, Densentri, Grejhendawn, Hendawna, Henwa, Litchifsheda, Lodenbek, Sildawn ir Wirswin. Tačiau prarado Betegall, Bowleg, Kadgelą, Liddock, Lukow, Othalich, Rashseinę, Swantupe ir Taurag žemes, miestus Brensk-Jatvežskij, Drogičin Kadgeloje ir Kozlov ir pilis Jasi, Mėrėc ir Zavaruv.

Atomazga

1255 metais Dovmontui Slonime, Gogortui Vėrėjoje (nūnai – miestas Maskvos srityje), kaip ir daugeliui Rusės knezjų, kalėvariokus (nuotr. 50) su Batu vardu.

Rusės kunos 1255 m.

Konstantino sidabrinius (nuotr. 51) su totorių užrašu: „han B(atu)“ ir jo brolio AlėksandroNėvskijo (nuotr. 52) atvaizdu. Tik Danil su broliu Vasiljko ir Polocko knezjai turėjo monetas (ant nuotr. 53 – Svordvoto atvaizdas iš jo 1255 metų sidabrinio – nuotr. 54)be totoriškų antspaudų ir užrašų.

Konstantin Pskovo kuna 1255 m.

Sausį Bohėmios karalius (1253-1278.8.26) Ottokar II su daugiau nei šešiais tūkstančiais savo, austrų ir vokiečių kariu ugnimi ir kalaviju nuniokojo Rudav, Medenow, Quedenow, Waldov, Keymen ir Tupaju žemes Prūsijoje (visi – netoli nūdienio Kaliningrado). Netrukus jis ir Livonijos ordino magistras (1254-1256) Anno išZangėrhuzėno (Sangerhusen) su savo riteriais įsiveržė į Sambią. Dėl netikėto atšilimo ir polaidžio jie sugrįžo atgal.

Alėksandr Nėvskij 1255 m.

Sausį Mindovė žygiavo į Sandomir. Prieš tai jis prašė Kurumsį pagalbos prieš Danilą. Jis sutiko ir atjojo su saviškiais prie Bakotos, o prie jo prisidėjo baskakas Milėj. Tada tvirtovė tuojau pasidavė totoriams. Tuo laiku Danil su sūnumi Lėvu ir galinga kariuomene buvo Litvoje ir kariavo šalia Novgorodo, o Vasiljko – jatvegų žemėje.

Vasiljko 1255 m.

Sausio 11 Svordvot paėmė Zditov, nukovęs 65 Izeslavo karius. Kitą dieną Danilo sūnus Roman Bulhorn su Vasiljko užgrobė Gorodno, išžudęs jame 388 litvus. Po to, pasiųstas tėvo Lėv išlaisvino Bakotą, tačiau po kelių mėnesių ši vėlpasidavė totoriams.

Vasiljko kuna 1255 m.

Sausio 15 Sizmitmano sūnus bojaras Kuzjma Mėsi pastatė pilyje Varata bokštą ir 8 sieksnių ilgio sieną bei 5 sieksnių aukščio.

Po trijų dienų Svordvot sugrąžino Vasiljkov, nukovęs 83 litvus. Juos palaidojo pilkapyje už keturių varstų nuo pilies sienos ir 78 sieksnių kairiau kelio į Gorodno.

Sausio 18 prie Sandomiro sienų krito 3645 litvai. Juos palaidojo pilkapyje ties Visla už varstos nuo Sandomiro.

Po devynių dienų, sudeginęs Liublin ir sugriovęs jo pilį, o be to, nuniokojęs ir apiplėšęs apylinkes, Izeslav išsivedė 2311 lenkų į nelaisvę. Žuvo 323 miesto gynėjai ir 756 Mindovės kariai. Saviškius palaidojo pilkapyje už 533 sieksnių nuo vartų į Zavihost.

Vasario 8 nesėkmingame Vladimiro-Volynskijo puolime neteko gyvybių 1257 litvai. Juos palaidojo pilkapyje prie Lugos upės už varstos nuo miesto.

Po keturių dienų už 32 grivinas aukso Blizguso sūnus bojaras Ubas atidavė Izeslavui į atpirkimą 18 metams pilį Alivmedžaj. Blizgus buvo šeštu Kovo palikuoniu.

Vasario 15 šalia Torčino sienų žuvo dar 575 litvai. Juos palaidojo pilkapyje už trijų varstų nuo miesto Vladimiro link. Po to Mindovė nusiaubė Lucko žemę. Praradęs ten dar 885 saviškius, kovą jis sugrįžo namo.

Kovo 1 popiežius (1254-1261) Alėksandėr IV atleido vyskupą Vitą iš pareigų jo prašymu, paliekant jam laipsnį. Po penkių dienų j popiežius savo raštu ragino Mindovę kariauti Rusę ir platinti ten katalikų tikėjimą tarp pagonių. Be to, jis leido karūnuoti Mindovės sūnų Lettowios karaliumi ir prašė karaliaus ginti vyskupą Kristianą.

Tomis dienomis Mėngu-han pradėjo ruoštis karui už Nengas (vidurinė Kinija Huang Hae ir Jangczae tarpupyje).

Kovo 27 Vasiljko užgrobė Rogatin (miestas 65 km į pietryčius nuo Ljvovo), nukovęs jame 575 Izeslavo karius. Kartu su šiuo miestu jam atiteko žemė Fingertipa.

Netrukus totoriai apgulė Krėmėnėc ir kariavo jo apylinkėje. Tačiau, nežiūrint į Mindovės prašymą, Kurumsi neėjo į Galič, nes nieko nepešęs prie Krėmėnėco, atsitraukė ir grįžo namolei.

Balandžio 6 už 57 grivinas aukso ir 28 grivinų sidabro bojaro iš Krakovo Sobislavo sūnus Bugosvet atidavė Izeslavui į tėvoniją pilį Turovėn. Sobislav buvo trečiu Krakovo knezjo (1146-1173) Bolėslavo IV palikuoniu.

Po septynių dienų Sėrpuhove (miestas 94 km į pietus nuo Maskvos) mirė bei buvo po Kristaus Išganytojo cerkvės altoriumi palaidotas Mindovės tėvas. Nuo tėvo jam atiteko pilys Brazbork, Huk, Volkomusy ir Vozvusjė.

Gegužės 12 bojaras Buziman pastatė pilyje Lukov tris bokštus penkių sieksnių aukščio ir 56 sieksnių sieną vietoj buvusių senų.

Po vienuolikos dienų Izeslav paėmė Solensk (dabar – Druskininkai). Grumtynėse už jią žuvo: 185 jo, 323 Girstuto, 155 Vojšėlko ir 121 Gėrdėno karys. Juos palaidojo pilkapyje už 57 sieksnių nuo vartų į Gorodėc.

Birželio 12 Mindovė vėl pasiuntė Vojšėlką į Turijsk.

Liepos 7, praradęs žygyje 338 litvus, jis grįžo namo.

Jau po trijų dienų, negavęs Kurumsį pagalbos, Izeslav su 22680 kariais iš 103 raitelių vėliavėlių, 5 bojarų vėliavėlių, 5 bojarų sūnų vėliavėlių, 2 gridų vėliavėlių, 8 kmėtų vėliavėlių ir 4 otrokų vėliavėlių, didelio pulko ir 16 pulkų bei su 8 bojarų sūnumi išėjo į Galič. Jį lydėjo 216 Vojšėlko, 215 Trėnjotos ir 215 Soha-hano raitelių. Gurguolėje buvo: 725 cholopai, 723 vežimai, 5 arbos, 29 svaidytuvai, 23 mūradaužiai ir 9 arkbalistos. Tada Mindovė pasiuntė bojarą Fiodorą į Zaljcburg prašyti austrų pagalbos. Po mėnesio Lėv, ėmęs tą vytis, sučiupo jo žmones, o Fiodorui pavyko pabėgti.

Liepos 25 už nuopelną muštynėse ties Rogatin Izeslav suteikė į tėvoniją bojarui Hvalui Sozgart.

Kitą dieną Mindovė sugrąžino Rogatin, už kurį krito 287 jo ir 92 Danilo kariai.

Rugpjūčio 3 prie Kobudo sienos žuvo dar 596 jo su Vikinto sūnumi Svetoslavu Glovgablėru.

Po trijų dienų, kol Litvos pulkai žygiavo į Galič, Bulhorn su visais tėvo bojarais naktį staiga smogė iš užnugario Izeslavą. Tam nebuvo kur pabėgti, ir jis įlipo ant Rogatino Dievo pasirodimo cerkvės skliautus („komary”).

Rugpjūčio 7 popiežius liepė Polonios, Bohėmios, Moravios ir Austrijos arkivyskupams skelbti kryžiaus žygį prieš litvus ir jatvegus.

Ketvirtą apgulos dieną, kai Izeslav su saviškiais išglebo nuo troškulio, jis nusilpo ir pasidavė. Tomis dienomis Rogatine Roman iškovė 773 litvus.

Po kelių dienų Vojšėlk paėmė su Danilu taiką ir ištekino savo sesę Dorę už to sūnaus Švarno. O pats, atvykęs pas Danilą į Holm, paliko savo turtą Litvoje ir priėmė vienuolio šventimus Grigorijo vienuolyne Poloninoje, gavęs vardą David. Rugpjūčio 26 jis atidavė Romanui Litvos Novgorod, Klėčėsk, Kossovo ir Oršą nuo Mindovės, o nuo savęs – Voslonim, Volkovysk ir visus savo kitus miestus Litvoje.

Kitą dieną už suteiktą jam laisvę Mindovė atidavė Bulhornui: Aeps, Alivmedžaj, Alyty su žeme Warttaini, Asly, Asotį, Asulsalą, Auksą, Ausholjm, Bamburg, Barrov, Barruv, Bazal, Bėgomlj, Bėlokorėc, Bėrėznik, Bykovo, Blagię Svetyę, Bob, Bobr su žemėmis Bojantdogowe ir Grejhendawn, Bobuv, Bočok, Bohuv, Borki, Borsčėv su žeme Capowa, Brashi, Bravvorior, Brazbork, Bresk, Bronzy, Bubą, Budą, Budry, Bugor, Buguv, Bukas, Bulavą, Burg, Busov, Čėrvėnj, David-Gorodok, Drogičin Nerivos žemėje, Druck su žeme Thornybit, Garsus, Glussk, Goricą su žeme Camenswik, Gorodėc, Gorodėją, Gorodok su žeme Hovcafa, Grabovo, Grakov, Grėssk, Hasy, Hlynov, Holm žemėje Cauve, Hotomėlj su žemėmis Butdawna ir Davtrank, Huny, Ivėsy, Kablis, Kalėv, Kamėnėc žemėje Sawalaw, Kalvkajmelės, Kastėl, Kauburą, Kopylj, Krėmėnėc žemėj Sesholi, Lėpėlj su žeme Laindoga, Lidą, Logožėsk, Lukomlj su žemėmis Bjordira ir Chifwa, Luki, Lukov, Maluny, Medėlj, Mėdėnik, Mitov, Mozyrj, Mstibov, Oljgov, Oljhov, Osmėn, Ostrošick, Ostrožėk, Ozėrko, Pakony, Pul su žeme Trap, Raff, Raj, Romanov, Rubėlj, Rublj, Sabor svetogo Mihaila, Saks, Sanniki, Saulkajmą, Sėjny, Sėrbruv, Sgozvą, Skrylj, Slavbah, Slavėsk, Slivy, Slonim, Sluck, Sluski, Smolėviči, Soboh, Solensk, Sosnov, Sovy, Stėvy, Stoki, Stramėlj, Strėljsk, Sukilėlėj, Sukov, Sumą, Sumsk, Surav, Suraž su žeme Rajbow, Suvy, Svah, Svajsvik, Svarbus, Svazhaus, Svedą su žeme Mallays, Svėnsk, Svėnskbah, Svėvbork, Svibork, Svilą, Svisločok, Svopskin, Šuvą, Torg, Turov, Turėc, Turėjsk, Ubok, Us, Usą, Usbug, Ustjvą, Uvaruv, Vagi, Varatą, Vartas, Vėgorsk, Vėluną, Vėngbork, Vėsbork, Vėtrėnyė Polę, Viluny, Vitėbsk su žemėmis Claimingwolresa, Creinhedhen, Igelwa, Mawubieti, Ragedcadgela, Rinkledfishtail, Tharostedi, Witenbek ir Wolrespan, Volkomusy, Voz, Vozloki, Vozvusjė, Vuskuvą, Zabrunj, Zabur, Zagub, Zakbuluv, Zakurj, Zaliv, Zasėką, Zaslavlj, Zbarašok, Zbicą, Zborov su žeme Dednesling, Zborsk, Zėul, Zėv, Zibėsbėrg, Zloto, Zmėtiv, Zojhė, Zolov ir Zubuv.

O rugpjūčio 28 – Bauski, Boruvsk, Brastą, Brovki, Gubkov, Hub, Huk, Huz, Kroljsk, Kub, Mėglą, Nėmanj, Nėmizą, Novgorodok, Olėcko, Optėnj su žemėmis Axstoun ir Tornbuta, Pėrvyj Gorodok, Saburą, Salas, Saugą, Sėmsk, Slus, Smotrov, Soslavėc, Sostą, Stoun, Sub, Sunav, Sur, Svoz, Turovėn, Tvėrėmėt, Ukus, Usež, Uvarsk, Vižajny, Vozuv, Zasuv, Zmėtnėv, Zul, Zvėrėv, Zvun ir daugumą savo žemių.

Po trijų dienų Rogatine Roman grąžino jam Borsčėv su žeme Capowa ir Svedą su žeme Mallays už nuopelną pasidavime 53 jo karių, kovojusių penkias dienas Rogatino bokšte prieš rusų būrį.

Už tarnavusiu Izeslavui bojarų ir knezjų paramą Bulhorn dosniai apdovanodavo juos žemėmis ir pilimis.

Tomis dienomis savo jarlyku Batu patvirtino paskyrimą Mėngu-hanu Hėtumą I Kilikijos vadovu.

Tais laikais prieš Romano valdžią sukilo žemaitai, jatvegai ir krivičai, kuriems aktyviai talkino kryžiuočiai.

Rugsėjo 1 vietoj sudegintos prūsų pilies Tuvangėstė magistras ir Ordino broliai įkūrė medinę pilį Kiunigėsbėrg.

Kitą dieną Gabriėlj-hano sūnus Svetoslav sudegino Sabor svetogo Mihaila kartu su 67 Izeslavo kariais.

Rugsėjo 12 Mindovė grąžino bojarui Suzėhartui į tėvoniją Storą. O kita dieną už pagalbą jis grąžino Ėrdėnjui Viljnę, žemę Detard su kaimais ir pilį Trokį su žeme Strenge.

Rugsėjo 16 Bulhorno būrys užgrobė Hramovjė (nūnai – piliavietė ties Bėrėzino Baltarusijoje), nukovęs jame 25 Izeslavo karių. Tą pačią dieną Roman užėmė Trėnjjotos pilį Pėrėlaj (dabartini Perloja). Jau kita dieną jis sudegino už maištą Sukilėlėj (šiųmetis Ožiš, Orzysz Lenkijoje), išžudęs jame 772 miestiečius ir 52 Izeslavo karius.

Rugsėjo 22 Goricos pilyje (nūdieni Pleska, Płaska 22 km į šiaurės rytus nuo Augustovo) Bulhorn užmušė dar 75 jo karius su Boriso sūnumi bojarinu Mihailu Sobmopėtu. Boris buvo septintųjų Mstislavo Slatišo palikuoniu.

Rugsėjo 25 Roman sudegino pilį Slusk (mūsų laikais – piliakalnis 1,5 km į pietryčius nuo kaimo Tabariškės, 20 km į vakarus nuo Ošmeny) su 58 kariais, Glėbo Suzo sūnumi bojarinu Borisu ir 15 gyventojais, o dar penkis Mindovės karius nubaudė mirtimi. Glėb buvo septintųjų Svetopolko Bovovėroso palikuoniu.

Kitą dieną Bulhorn atlygino Izeslavui už Hramovjė, suteikęs jam už tarnybą į tėvoniją Svisločj. Rugsėjo 27 jis paėmė Zbica (dabar – piliakalnis ~10,5 km į pietvakarius nuo. Alytaus), kurioje krito 76 kariai ir 72 gyventojai, o pilis sudegė.

Spalio 2 dieną 35 Mindovės kariai Bėlske atrėmė Svordvotą, kuris po šešių dienų apgulos pasitraukė.

Po trijų dienų penki cholopai iš Saboro svetogo Mihaila atėjo į Svisločj.

Spalio 12 Bulhorn išžudė pilyje Budry (šiuo metu kaimas 10 km į šiaurės rytus nuo Vėngožėvo, Węgorzewo Lenkijos šiaurės rytuose) 73 Izeslavo karius su Simbigo sūnumi bojarinu Mstislavu Izsmartu. Simbig buvo jatvegų vadovo Monduno Vojsaso trečiuoju palikuoniu.

Spalio 20 už penkių varstų nuo pilies Asoki (nūnai – piliakalnis 7 km į pietus nuo Marijampolės) kelyje į Zasuv nukauti 82 livonai, septyni Bulhorn paėmė į nelaisvę ties Soborsko, dar penkis nukovė, o trys paspruko.

Po penkių dienų Bėlske, jau Lettowios karaliusMindovė už karinę pagalbą padovanojo Livonijos ordino magistrui ir jo broliams Meddene, Pelone, Mallays bei Towrag žemes. Be to, jis pasiuntė nuolankų prašymą visų švenčiausiam tėvui popiežiui Alėksandrui patvirtinti jo dovanojimą.

Lapkričio 2 Vasiljko užgrobė Pėtrovlj, nukovęs 76 Izeslavo karius.

Lapkričio 6 Itiljo mieste (Volgos deltoje) mirė Batu. Jį palaidojo pilkapyje už 14 varstų į pietus nuo Sarajo už 94 sieksnius nuo vakarų Itiljo kranto 24 sieksnių gylyje. Po mirties Batu gavo vardą Sajin-han – “Geraširdis vadas”. Jam buvo pavaldi ne tik rusų knezjai, bet ir Mindovė, Gėorgios karalius (1247-1270) David Ulu, Hėtum I, Rumo bei Sirijos sultonai. Jiems Batu-han skyrė jarlykus ir dosniai apdovanodavo privilegijomis ir žemėmis. Amžininkai vertino jį kaip kilnų, teisingą, draugišką, įžvalgų, dosnų ir mielą su saviškiais žmogų, kuriam buvo svetimi nepakanta ir pasigyrimas. Kare jis buvo nuožmus, buklus, išgarsėjęs savo prityrimu, visada prieš antpuolį prašė saugoti taikius. Nors Batu ir buvo uolus katalikas, jis ne jautė simpatijos nei vienai religijai ir mano, kad jos yra tik Dievybės pažinimo būdas. Batu-han užtarinėjo šventyklas ir visus tikinčius, kurie paklusdavo jo valdžiai. Jo veidas buvo šviesiai rožinės spalvos.

Batu, pagal jo protėvių hazarų hakanų paprotį, turėjo 25 žmonas ir Ugėdėj-hano našlę Burakčin. Žinomi keturi jo sūnūs: Sartak – vyresnis, Tukan – antras, Abukan ir Ulagči – jaunesnis. Iš jų kilo daugelis Dašt-i-Kypčako valdovų. Tarp jų: Mėngu-Timur, Uzbėk, Džani-bėk, Bėrdi-bėk ir Kuljpa. Kai kurie jo palikuoniai gavo garsų polovų chanų vardus. Toktajo (Tukano sūnaus Mėngu-Timuro sūnus) sūnus Boluš – Sakalo Solomo-hano tėvo polovų chano (1022-1061) Bolušo vardą, o Uzbėko sesuo Končaka – Batu-hano tėvo Končako vardą. Jogiminėje mėgo vardą Kypčak.

Batu herbas – chanas ant žirgo su Davido žvaigžde (nuotr. 55– nukalta 1195 metais Itilje jo moneta). Šią žvaigždę savo herbuose turėjo chanai Tula-Buka, Uzbėk, Džanibėk, Tokta-myš ir Ulug-Muhammėd. Polovų herbą su žiedo iš viršaus atvaizdu kalė ant Džanibėko, Kiljdibėko ir Tokta-myšo monetų. Tais amžiais Dašt-i-Kypčake išliko polovų ir žydų kalbos, šių tautų papročiai ir kultūra.

Batu hano pinigas Itilj 1195 m.

Lapkričio 26 Vasiljko su Romanu užėmė Radogosčą (nūdienis kaimas 14 km į pietryčius nuo Navagrudak), išžudęs joje 15 litvų.

Žiemą Allėmano vadeivos žemaitai išgrobstė Curland (Standės žemę dabartinėje Latvijoje).

Tais laikais Hulagu pasiuntė Jisa-Guro tumaną į Alamut, o pats, paėmęs Mėlitėn (šiųmetį Malatja Turkijoje), padarė galą asasinų valdžiai, nukovęs Ala ad-Diną Muhammėdą. Tuo metu Bajdžu sumušė Rume sultono (1249-1257) Ala ad-Dino Kėj-Kubado II kariuomenę, o Jisa-Gur prie Alamuto pateko į apsuptį.

Tais metais Mindovė prarado:

– Litvos Novgorod, Aeps, Alyty, Asly, Asotį, Asulsalą, Auksą, Ausholjm, Bamburg, Bauski, Barrov, Barruv, Bazal, Bėgomlj, Bėlokorėc, Bėrėznik, Bykovo, Blagię Svetyę, Bob, Bobr, Bobuv, Bočok, Bohuv, Borki, Boruvsk, Brashi, Brastą, Bravvorior, Bresk, Bronzy, Brovki, Bubą, Budą, Budry, Bugor, Buguv, Bukas, Bulavą, Burg, Busov, Čėrvėnj, David-Gorodok, Drogičin Nėrivoje, Druck, Garsus, Glussk, Goricą, Gorodėc, Gorodėją, Gorodno, Gorodok, Grabovo, Grakov, Grėssk, Gubkov, Hasy, Hlynov, Holm žemėje Cauve, Hotomėlj, Hramovję, Hub, Huk, Huny, Huz, Ivėsy, Kablis, Kalėv, Kalvkajmelės, Kamėnėc žemėje Sawalaw, Kastėl, Kauburą, Klėčėsk, Kopylj, Kossovo, Krėmėnėc žemėj Sesholi, Kroljsk, Kub, Lidą, Logožėsk, Lukomlj, Lukį, Lukov, Maluny, Medėlj, Mėdėnik, Mėglą, Mitov, Mozyrj, Mstibov, Nėmanj, Nėmizą, Novgorodok, Olėcko, Oljgov, Oljhov, Optėnj, Oršą, Osmėn, Ostrošick, Ostrožėk, Ozėrko, Pakony, Pėrvyj Gorodok, Pėtrovlj, Pul, Radogosčą, Raff, Raj, Rogatin, Romanov, Rubėlj, Rublj, Sabor svetogo Mihaila, Saburą, Saks, Salas, Sannikį, Saugą, Saulkajmą, Sėjny, Sėmsk, Sėrbruv, Sgozva, Skrylj, Slavbah, Slavėsk, Slivy, Slonim, Sluck, Slus, Sluski, Smolėviči, Smotrov, Soboh, Solensk, Soslavėc, Sosnov, Sostą, Sovy, Sozgart, Stėvy, Stoki, Storas, Stoun, Stramėlj, Strėljsk, Sub, Sukilėlėj, Sukov, Sumą, Sumsk, Sunav, Sur, Surav, Suraž žemėje Rajbow, Suvy, Svah, Svajsvik, Svarbus, Svazhaus, Svedą, Svėnsk, Svėnskbah, Svėvbork, Svibork, Svilą, Svisločok, Svopskin, Svoz, Šuvą, Torg, Troki, Turov, Turėc, Turėjsk, Tvėrėmėt, Ubok, Ukus, Us, Usą, Usbug, Usež, Ustjvą, Uvarsk, Uvaruv, Vagi, Varatą, Vartas, Vasiljkov, Vėgorsk, Vėluną, Vėngbork, Vėsbork, Vėtrėnyė Polę, Viljnę, Viluny, Vitėbsk, Vižajny, Vozloki, Vozuv, Vuskuvą, Zabrunj, Zabur, Zagub, Zakbuluv, Zakurj, Zasėką, Zaslavlj, Zasuv, Zbarašok, Zbicą, Zborov, Zborsk, Zditov, Zėul, Zėv, Zibėsbėrg, Zloto, Zmėtiv, Zmėtnėv, Zojhė, Zolov, Zubuv, Zul, Zvėrėv ir Zvun,

– bortus, prūsus, rytų žemaitus,

– visas savo žemes, išskyrus: Alze, Arowisten, Athaul, Austheit, Bersden, Bisen, Boldikia, Brevsike, Bullele, Bullewa, Claimingturtl, Crasim, Crismen, Daynowe, Denowe, Derne, Dirsan, Dobele, Dogheda, Gederejta, Kalanken, Labanorou, Lekenwisk, Locksteen, Mintow, Nalsha, Nowenene, Ouchstethe, Pawunde, Pograud, Pristen, Purke, Ratlina, Romelen, Saule, Sela, Selivon, Sentane, Sesholi, Seymet, Shalow, Siste, Soldov, Swainik, Swanspilow, Turtlstouna, Upmalla, Uspal Vilkenbethe ir Zikir.

1256metais popiežius paragino Bohėmios karalių Ottokarą II pradėti kryžiaus žygį prieš litvus ir jatvegus, o kovo 11 jis paskelbė kryžiaus žygį į Samogitią (žemaitų žemę).

Sausio 30 Mėngu-han su maždaug 12 tumanu, Tohučar su 30 tumanu ir 30 šiaurės kinų bei jų kaimynų tumanai patraukė į Nengas.

Kovo pradžioje kelyje iš Mongolijos namo mirė paskirtas Mėngu naujas Dašt-i-Kypčako chanas Sartak-han. Anksčiau jį krikštijo sirai.

Liepos 26 Mindovė už skolas atidavė Bulhornui pilį Kamėnka ir keletą žemių.

Rugpjūčio 2 sudegė Zakbuluv, ugnyje žuvo 51 karys ir 16 gyventojų.

Kitą dieną Roman, keršydamas už maištą, sudegino Uvarsk (nūnai – piliavietė ties kaimu Kunėviči 29 km į pietryčius nuo Navagrudak). 316 Izeslavo kariai 48 dienas kovojo jame prieš 7875 Bulhorno. Visi jie žuvo kartu su 737 Romano.

Rugpjūtį magistras Anno su kuršiais devynias dienas degino ir plėšė žemaitų žemes. Po to, su belaisviais, grobiu bei daugybe galviju jis grįžo į Rigą.

Rugsėjį Mihailo Komnino krikščionių, persų ir turkų kariuomenė sumušė Bajdžu ties Askara (dabartinis Askaraj Turkijoje). Kai dalis persų perėjo pas totorius, Bajdžu spalį pavergė turkus ir apdėjo juos duokle.

Rugsėjį Danil su sūnumis Lėvu, Švarnu ir Romanu su visais iš Litvos Novgorodo, Svisločjo knezju Izeslavu, broliu Vasiljko ir Smolėnsko knezju (1249-1278) Glėbu naikino jatvegų Boldiką. Prie jų prisidėjo Bolėslavo IV pulkai iš Krakovo ir Sandomiro bei Samovit su mazoviečiais. Privioje Danil, ėmus varyti jatvegų lankininkus, sumušė su Lėvu slidžiame lede jatvegų, Zlinos, Crismeno ir Pokeno kariuomenę, o jatvegų knezj Ankad buvo nutrenktas svaidoma ietimi nuo žirgo ir užsimušė. Paskui rusai, nusiaubus Privią ir sudeginus Taisėvičį, Burelę, Rajmočį, Komatą ir Dorą, paėmė į nelaisvę jatvegų miestus ir supleškino Stėkinto namą, degino ir plėšė jų kaimus. Paėmus grobį ir belaisvius, o taipogi taiką su jatvegu knezju Jundilu, jie sugrįžo namo. Po to, kai Danil pagrasino jiems pakartoti žygį, jo bojaras Konstantin Položišilo surinko iš jatvegus duoklę juodomis kunomis (nuotr. 56 – Mintėljo aštuonios juodos kunos 1275 metų) ir sidabriniais („bėlj srėbro“).

Mintel Belka 1275 m.

Tame žygyje rugsėjo 24 Globesėlo jatvegai ties Kastėl (nūdienis Ėlk, Ełk Lenkijoje) nukovė 65 Mindovės karius. Po keturių dienų susidūrime su jatvegais prie kaimo Vėrhoviči (35 km į šiaurės vakarus nuo Brėsto) jis prarado dar 626 saviškius, o jau spalio 5 grįžo į Svisločj. Po dešimt dienų Bulhorn grąžino jam už šį žygį miestą Zaslavlj ir pilis Boruvsk, Sub ir Zabur.

Iš keršto, spalio 25 Svetoslav Mintėlj užgrobė Vorutą, nukovęs joje 576 litvus.

Tomis dienomis Bajdžu tumanai perėjo visą Rum, o Gata-han iš Dašt-i-Kypčako apgulė Kamahą (dabar – griuvėsiai šalia Kėmah, 43 km į pietvakarius nuo Ėrzindžano). Be to, jis išlaisvino sultoną Izz-ad-Diną ir pasiuntė jį į Saraj. Jau sugrįžęs Hėtum irgi įsiveržė i Rum ir paėmė Mardin su kitais turkų miestais netoli Araklį (Ėrėgli). Tada sultonas Kėj-Kavus II pabėgo pas Nikėjos (valstybė vakarų Mažosios Azijos dalyje) imperatorių (1254-1259) Thėodorą Laskarisą, bet veikiai pasidavė totoriams.

Tuo laiku Mėngu-han apgulė tvirtovę Ao-čžou (nūnai – Ae-čaen prie Jang-czae žemiau Uhanj), o prie upės Czen (Jang-czae) kinai pergalėjo Tulujo sūnų Hubilaj-haną su jo penkiais tumanais.

Gruodžio 31 Kurumsi, bandęs paimti Stolin, neteko prie jo sienos 483 saviškių. 26 Vasiljko bojarai perėjo pas jį.

Tais metais Mindovė prarado Arowisten, Bojsmaesk, Bullewa, Pawunde, Purke žemes, o taipogi Kamėnką ir Vorutą. Tačiau, sugrąžino žemę Sethen, miestą Zaslavlj, Boruvsk, Sub ir Zabur.

Dar vienas šansas

1257metais sausio 2, Bulhorno liepimu, už sąmyšį kalėjime Raff nubaudė mirtim bojarą Smoktglasą su 23 kariais iš Zakurjo. Po trijų dienų jų kūnus sudegino.

Tomis dienomis naujas Dašt-i-Kypčako chanas (1256-1257) Ulagči pasiuntė baskakus į Rusę suskaičiuoti gyventojus ir apkrauti juos dešimtine arba 29,24 g sidabro duokle. Atvykus į vietas, jie suskaičiavo visus Suzdaljo, Rezanjo ir Muromo valsčiuose, išskyrus igumenų, vienuolių, popų ir giedotųjų („klirošanė“). Pareikalavus Novgorode Didžiam dešimtinę ir tamgą (2,44 g sidabro), jie paėmė dovanas chanui ir išvyko.

Tais laikais, nužudęs tėvą, Kėj Kubado II sūnūspasidavė mongolams.

Sausio 5 popiežius paėmė į savo globą visus kryžiaus žygio prieš litvus ir jatvegus dalyvius, o po dvidešimt keturių dienų jis liepė Bohėmios, Polonios, Moravios bei Austrijos dvasininkams rūpintis kryžiaus žygio prieš litvus skelbimu. Kitame rašte popiežius rašė, kad Ladomerios karalius, pamiršęs apie Bažnyčios labdarybę, ne įvykdė savo įžadų ir žus, jai ne sugrįš į Tiesos kelią, o Bažnyčia ir pasaulietinis kalavijas pasirengė nubausti nedėkingą.

Vasarį, ragindamas ugrų ir lenkų, Danil paskelbė totoriams karą. Jo vaivada Pavlo sūnus Dionisij paėmė Mėžibož (šiųmetis Mėdžibož) Pietų Bugo aukštupyje. Po to Vasiljko ir Danilo kariai žygiavo į Bolohov, o Lėv – į Bakotą ir prieš totorius, Bėlobėrėžjė bei Čėrnetin (nūnai – kaimas Vėlikij Čėrnetin Starokonstantinovo rajone). Kovą Danil ir Švarn paėmė Gorodok (72 km į šiaurę nuo Lucko), Sėmoc (dabar – piliavietė kaime Suėmcy 20 km į pietus nuo Novograd-Volynskij Ukrainos šiaurėje), Gorodsk bei Židičin (mūsų laikais – kaimas 8 km į šiaurę nuo Lucko). Tada Bėlobėrėžjė, Čėrnetin ir Bolohov pasidavė Danilui. O Vozvegiljo (nūdienis Novograd-Volynskij) miestiečiai apgavo Švarną. Priėmus jo tiuną, nedavė tam vadovauti.

Vasario 25, už žemaitų nuramdimą, Bulhorn suteikė Izeslavui į tėvoniją miestą Huz ir pilis: Ausholjm, Bubą, Buguv, Bravvorior, Glimburg, Kablis, Lukį, Ozėrko, Saks, Smoleny, Svah, Svazhaus ir Vartas.

Kovo 12 Mindovė, už paramą kare prieš Romaną, suteikė Tovtovilui pilis Glimburg ir Izeslavlj su žeme Zikir. Po dvylikos dienų Tovtovil paėmė Volkomusy (nūnai – piliakalnis 3 km į rytus nuo Birštono).

Balandžio 14 Tovtovil su Vojšėlko, livonų ir prūsų būriais paėmė Litvos Novgorod. Grumtynėse už miestą krito: 1872 Tovtovilo, 458 Vojšėlko kariai, 608 Hėnriko Skoto livonai, 675 Hėnriko Monto sudovai, 1575 varmai bei 754 Bulhorno rusai. Romaną paėmė į nelaisvę. Vojšėlk, tapęs Litvos ir Novgorodo vadovu, pradėjo lieti kraują, kasdien žudydamas po tris-keturis išdavikus.

Balandžio 17 Mėrsko (dabartinis Tėplėnj 36 km į pietus nuo Minsko) švento Zaharijo bažnyčioje, Rytų krikščionių ir šventos kurijos atstovų akivaizdoje, Mindovę antrąkart karūnavo visos Lėttovijos (Lettowia) karaliumi.

Už tai jis suteikė Livonijos ordinui žemę Seymet, tačiau, tai ne buvo Žemaitija, kaip vėliau manė kryžiuočiai. Priedo, už karinę pagalbą, Izeslav suteikė Ordinui žemes: Crase, Cullene, Cursove, Nederow, Wange, Wayze, po pusę Betegall, Daynowe, Eregall, Lukow, Rashseine bei Mėmėlljo (Nemuno) salas prie šių žemių. Savo ruoštu, magistras (1257.4.14-1260.7.13) Burgard iš Hornhuzėno apdovanojo jį brangenybėmis ir kitomis dovanomis. Be to, Izeslav paliko visiems palaikiusiems jį bojarams ir knezjams jų valdas.

Po aštuonių dienų jis paėmė Vitėbsk, už kurį krito: 653 jo, 73 didžio komtūro (1249-1257) Zaino grafo Ėbėrgardo, 53 Tovtovilo ir 282 Bulhorno kariai.

Balandžio 26 Svetoslav Mintėlj nukovė pilyje Zakbuluv (nūdienis Piš, Pisz Lenkijos šiaurės rytuose) 53 Mindovės karius su bojaru Vsėslavu Smolslipėru ir 8 gyventojais.

Kitą dieną Izeslav užgrobė Medėlj (nūnai – piliavietė ežero Mestro pusiasalyje ties miestelio Medėlj 109 km į rytus nuo Vilniaus), susidūrime už kurią žuvo 76 jo ir 28 Romano kariai.

Balandžio 28 bojaras Bruhzon su Svėlkėzi sūnumi bojaru Vasiljko iš pilies Svah sugrąžino jam Slavėsk (dabar – piliakalnis 4,5 km į pietryčius nuo Vištyčio), nukovęs joje dar 12 Bulhorno.

Gegužės 6 Mindovė su magistro Burgardo pagalba paėmė Mitov. Jame krito 158 litvai, 175 livonai ir 298 Bulhorno rusai. Žuvusius palaidojo pilkapyje prie upės už dviejų varstų nuo miesto. Po to magistras pelnė didelę Izeslavo draugystę.

Kiek vėliau ties apgulto Mėmėljborko žemaitai iš pasalos sutriuškino Burgardo būrį iš 40 brolių ir 500 karių. Nukauti 12 brolių, o sunkiai sužeistieji magistras ir Mėmėljborko komtūras Bėrngard iš Harėno paspruko į pilį Mėmėllj. Rigos arkivyskupas ir sugrįžusis į Rigą Burgard paėmė su žemaitais taiką dviem metams.

Gegužės 25 Mindovė grąžino Tovtovilui Medėlj.

Rugpjūčio 5 jis atkovojo Barruv, už kurią krito dar: 965 jo, 363 livų, 12 livonų, 25 bortų ir 257 Bulhorno. Juos palaidojo prie vartų už 35 sieksnių nuo sienos.

Rugpjūčio 6 – 8 dienomis popiežius atšaukė kryžiaus žygio prieš litvus ir jatvegus skelbimą, pavedęs jį Teutonų ordinui, ir leido jam visur laisvai prekiauti.

Rugpjūčio 7 mirė Girstut. Jį palaidojo sarkofage Gomijo (šiųmetis Gomėlj) bažnyčioje. Nuo velionio tėvui atiteko Gomij su kaimais ir žeme Biordowe, Mėrsk, Rub ir Stėziok.

Po dviejų dienų prūsai už trijų varstų nuo Mariėnvėrdėro nukovė bojarą Bruhzoną su penkiais jo kariais.

Rugpjūčio 20 Bikšos sūnus bojaras Survid pastatė pilyje Rub 71 sieksnio sieną.

Po septynių dienų šalia Bresko (nūnai – piliavietė 30 km į šiaurę nuo Minsko) sienų krito: 857 Izeslavo, 757 livų, 6 livonai ir 32 bortai. Juos palaidojo už 760 sieksnių nuo tvirtovės vartų. Tą pačią dieną Mintėlj užgrobė Boruvsk (dabar – piliavietė Sėlisčė 12 km į šiaurės rytus nuo Navagrudak), nukovęs jame 74 Mindovės karius. Kitą dieną, išsigelbėjęs iš Boruvsko Vsėslavkos sūnus bojaras Vasjko, atvyko su vienu kariu į Novgorod.

Rugsėjo 6 Mintėlj paėmė Pozėr (mūsų laikų – piliavietė 6 km į pietus nuo Birštono), išžudęs dar 58 litvus.

Bėrkė Horėzm moneta 1260 m.

Permainos valdžioje buvo ir pas totorius. Rugsėjo 7 mongolų valdovas Mėngu paskyrė Batu-hano brolį Bėrkę didžiuoju Dašt-i-Kypčako chanu. Jo monetoje (nuotr. 57), nukaltoje po trijų metų Horėzme, matosi užrašas (vertimas iš arabų kalbos): „Končako sūnus“.

Bėrkė-han turėjo netankią barzdą ir baltą veidą su gelsvu atspalviu, nešiojo šilkinį kaftaną, kūginę kepuraitę, odinį su auksu diržą, juostą, odinius pusbačius ir polovų kardą. Tom dienom jis suteikė Izz-ad-Dinui miestus Solhat (dabartinis Senas Krymas) ir Sugdak.

Rugsėjo 16, įžeidime už tėvo papeikimą, Vojšėlk grąžino jam visas jo pilis ir žemes.

Kitą dieną Jaroslavo Bėrbozės sūnus bojaras Bok už 55 grivinas sidabro atidavė trims metams į atpirkimą Izeslavui pilį Gėrvėč. Jaroslav buvo penktu Jaropolko Bruzo palikuoniu.

Rugsėjo 20 Vojšėlk paliko Litvos Novgorodą ir nuvyko prie Nėmano. Po kiek laiko jis pastatė ten vienuolyną.

Rugsėjo 20 Mintėlj paėmė pilį Zasėką (nūnai – piliakalnis 10 km į pietryčius nuo Kauno), nukovęs joje 32 Bulhorno karius.

Rugsėjo 22 už tarnybą Mindovė suteikė bojarui Survidui į atpirkimą penkiems metams už penkias grivinas aukso pilį Buzis.

Kitą dieną prie Zasėkos krito 75 jo kariai su Ustlėro sūnumi bojaru Marku Glovsaltri.

Rugsėjo 28 Mintėlj užgrobė Mitov, iškovęs jame 88 litvus.

Spalio 5 Mindovė sugrąžino pilį Svisločok (dabar – piliavietė ~7 km į pietvakarius nuo Elektrėnų), grumtynėse už kurią neteko gyvybių 752 jo ir 83 Bulhorno. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Huny už 52 sieksnių nuo sienos.

Po septynių dienų sugrąžinta pilis Vozuv (šių metų – piliakalnis 11 km į rytus nuo Aukštadvario), už kurią žuvo: 667 Izeslavo, 22 Hėnriko Monto, 8 livonų ir 82 Romano kariai. Juos palaidojo pilkapyje už 83 sieksnių nuo vartų į Trokį.

Spalio 25 ties Saugos (nūdien – piliakalnis 9 km į pietryčius nuo Kernavės) nukauti dar 581 Mindovės, 35 Monto, 5 livonai ir 215 Bulhorno.

Dviem dienom vėliau 106 litvai žuvo prie Viznos.

Spalio 30 Izeslav paėmė Saugą, grumtynėse už kurią krito dar 762 jo, 8 Monto ir 169 Romano kariai. Juos palaidojo pilkapyje už 53 sieksnių nuo vartų į Hasy.

Lapkritį ir gruodį Mindovė kariavo Sandomiro apylinkę.

Lapkričio 28 prie Zavihosto žuvo 258 litvai. Juos palaidojo pilkapyje prie Sano žiočių už septynių varstų nuo miesto.

Kitą dieną Danil grąžino Izeslavui Asotis su žemėmis Camenswik, Warlava ir Taurag už žygį į Sandomir, už sutikimą kartu kariauti Kijėv ir paleisti Bulhorną. Mindovė pažadėjo atsiųsti Svordhotui jo sūnų Romaną su Novgorodo kariais į Vozvegilj žygiui prieš totorius į Kijev.

Iki gruodžio 2 dienos 5762 litvai krito prie Sandomiro sienų. Jie palaidoti pilkapyje ties Visla už trijų varstų nuo miesto.

Po dešimt dienų Izeslav suteikė Trojdėntui Asotis, žemės Camenswik, Warlava ir penkias slabadas už žygį su 507 raiteliais į Plock.

Gruodžio 16 jo vaivada Hval su Bulhornu ir litvais patraukė į Vozvegilj. Po šešių dienų Hval bandė grąžinti Stolin, tačiau prarado prie jo sienos 535 saviškius.

Gruodžio 19 Hulagu puolimu užkariavo Ala ad-Dino Muhammėdo sūnaus Rukn ad-Dino Huršaho tvirtovę Alamut, kurią daug metų apgulė Hėtum. Liepęs sugriauti ją, jis su visomis savo jėgomis, Hėtumu ir tumanais iš Dašt-i-Kypčako patraukė į Bagdad. Tais laikais Gata-han sugriovė Ėrzėnk.

Gruodžio 23 Mindovė grįžo į Litvą.

Tais metais jis susigrąžino: Azėro, Ausholjm, Austhil, Barruv, Bravvorior, Bubą, Buguv, Huz, Kablis, Ozėrko, Saks, Saugą, Slavėsk, Svah, Svazhaus, Svisločok, Uglis, Vartas, Vozuv ir Vitėbsk su žemėmis Claimingwolresa, Creinhedhen, Igelwa, Mawubieti, Ragedcadgela, Rinkledfishtail, Tharostedi ir Witenbek, žemes Taurag, Warlava bei Wolrespan, ir neilgam Asotį. Be to, prijungė: Gėrvėč, Gomij, Luki, Mėrsk, Rub, Smoleny, Stėziok ir žemę Biordowe.

Tačiau neteko: Bisen, Boldikia, Brevsike, Dobele, Kalanken, Pristen, Saule, Soldov, Vilkenbethe ir Zikir žemes, ir pilis Boruvsk, Izeslavlj bei Pozėr.

1258metais sausio 2 Izeslav, paėmęs Trojdėnto Gorodno, kuriame krito 735 jo ir 575 Trojdėnto kariai, o sausį – ir visą Juodą Rusę, patraukė į Sandomir.

Tuo laiku Daniėlj, Vasiljko, Švarn ir Lėvu su daugeliu pulku sudegino Vozvegilj ir, nesulaukus Romano, pasuko namolei. Netrukus, sausio 5 ten atvyko Hval su Romanu. Išvydės tik gaisravietę, litvai spjaudydavo, sakydami: „Janda“, taip šaukdami savo dievus Andajo ir Divirikso. Tada, vietoj pažadėtos pagalbos, Hval išžudė vieną Danilo būrį ties Vozvegilj. Nukauti: 1497 Svordhoto, 757 litvai ir 75 Kurumsi kariai. Po to vaivados Hval ir Sirvid ėmė siaubti Lucko apylinkę. Tačiau sausio 25 Vladimiro sūnus knezj Jurij su dvorskiju Olėksa nugalėjo juos, nuvaręs į Strugos ežerą (ties Stolin Baltarusijos pietuose). Žuvo Hval ir 2583 litvai, o Sirvid pabėgo. Danil su sūnumis ir Vasiljko turėjo sugrįžti, nes jų sumanymas nepavyko. Nuo žuvusiojo Hvalo Izeslavui atiteko Bėrston, Bubr, Punov ir Sozgart.

Tada Litvos Novgorode vadovavo paliktas juo Trojdėnto sūnus vietininkas Lavrėntij Radivil, kurio vardas vikingų kalboje reiškia „Rausvas labas“. Jis po 1241 metų žygio atstatė Bėrėst, o taipogi Drogičin, Hmėljnik, Bėlsk, jatvegų Brensk ir Suraž.

Sausio 12 Smolėnsko knezj Glėb Vinsvord užgrobė Kričėv.

Po keturių dienų Trojdėnt susigrąžino Gorodno, nukovęs jame 289 litvus. Sausio 23 jis paėmė Svazhaus, išžudęs pilyje 55 gynėjus.

Tą pačią dieną Mindovė sudegino Liublino pilį, grumtynėse už kurią krito 321 jo ir 212 lenkų karių.

Keturioms dienoms vėliau Trojdėnt paėmė Asilki, nukovęs 53 Izeslavo karius.

Vasario 2 dieną 26 kariai iš Asilki atėjo į pilį Bazal.

Sugrįžęs iš Liublino, jau vasario 18 Mindovė bandė atkovoti iš Trojdėnto Gorodno. Praradęs ten dar 265 saviškius, jis paėmė su juo taiką, grąžinęs jam į tėvoniją Brusbėrgsvės.

Vasario 13 Hulagu-han su Bajdžu ir Hušidajo tumanais, Hėtumo kariais, persais, turkais, gruzinais, armėnais ir kinų naftos metėjais, pergalėjęs kalifo Mustasimo kariuomenę, užgrobė musulmonų sostinę Bagdad. Ją taipogi ėmė (nuotr. 58 –61) Kuli, Tataro, Balakano bei Gata-hano tumanai iš Dašt-i-Kypčako. Bajdžu pirma apsupomiestą ir išžudė didelį priešo būrį, praradęs tris tūkstančius saviškių. Be to, jis užėmė Basrą. Bagdad, po visų vyrų ir moterų išnaikinimo jame, atiteko Hušidajui.

Bagdad 1258 m.
Bagdad 1258 m.
Bagdad 1258 m.

Tais laikais pas frankų karalių Liudoviką IX į Kiprą atvyko Mėngu-hano pasiuntiniai tartis dėl veiksmų ateityje. Jie siūlė jam sąjungą karę prieš musulmonus mainais už Siriją.

O Kurumsi žygiavo į Vladimir-Volynskij ir Luck Grejhenbodios žemėje. Sustojęs prie Styrj, jis pasiuntė saviškius į Vladimir. Po susidūrimo ties miestu, jie sugrįžo pas jį, pranešus apie nesėkmę. Be to dar Vasiljko žmonės primušė totorius, ir dalį juos paėmė į nelaisvę. Vasarį Kurumsi atėjo prie Lucko, bet nuo potvynio negalėjo persikelti per upę. Kai jo svaidytuvus parbloškė vėjas, sulaužęs viena iš jų, jis pasuko į stepę.

Vasario 21 Tovtovil atidavė Izeslavui už žygį prieš Trojdėntą miestą Tulljnik ir pilis: Bakuz, Bazal, Bėgomlj, Bob, Čėrvėnj, Glimburg, Huk, Hvostkov, Krėmėnėc žemėje Sesholi, Mėglą, Skrylj, Sukov, Svarbus, Torg, Vagi, Volkomusy, Vozloki, Zabrunj, Zagub, Zamok Ljva, Zbarašok, Zul, Zvėrėv bei Zvun.

Bagdad 1258 m.

Kovo 1 Mindovė išvyko į Ovruč. Po dvylikos dienų prie jo sienų jis prarado 227 saviškius. Juos palaidojo pilkapyje už trijų varstų į šiaurę nuo miesto. Kovo 28 jis grįžo namo.

Balandžio 23 bojaras Busisotus grąžino jam pilį Soboh.

Gegužės 6 sudegė Varata, o jau birželio 9 bojaras Mėsi atstatė ją iš pelėnų.

Gegužės 7 Usto sūnus bojaras Ivan Zob už 23 grivinas aukso atidavė į atpirkimą penkiems metams Izeslavui pilį Zus.

Gegužės 12 jatvegų vyskupu Lėttovijoje buvo Hėnrik.

Gegužį Mindovė ir Kurumsi nužygiavo prie Horostkov (miestas 44 km į pietryčius nuo Tėrnopoljo Ukrainoje). Nesėkmingame jo puolime krito 2251 totoriai ir 323 litvai. O gegužės 20 Kurumsį sužeidė į koją.

Pavasarį, kai Hulagu paėmė Amid ir Ėdėssą (nūdieni Urfa), o Kut-Buka apgula – Alėppo, jie pavergė visą Mustasimo šalį.

Birželio 7 Izeslav suteikė į atpirkimą už tarnybą Vsėslavo sūnui Svetoslavui miestelį Saksėnborg.

Liepos 15 popiežius paskelbė kryžiaus karą Prūsijos ir Livonijos pagoniams.

Po trijų dienų Sėvske (miestelis 123 km į pietus nuo Brensko) mirė Kurumsi. Jį palaidojo pilkapyje prie vartų į Gluhov.

Liepos 28 Mindovė susigrąžino Optėnj (dabar – kaimas Brensko srityje 69 km į šiaurės vakarus nuo Novgorodo-Sėvėrskijo) su žemėmis Axstoun ir Tornbuta. Grumtynėse už ją žuvo: 683 jo, 376 Burandajo, 94 Sas-hano, 23 Skolomėndo ir 178 Bulhorno. Juos palaidojo pilkapyje už 25 sieksnių nuo vartų į Starodub.

Rugpjūčio 1 sudegė Brazborg, o rugsėjo 5 Snoro sūnus bojaras Boris Bursar atstatė šią pilį su aštuoniais namais.

Gogort 1266 m.

Rugpjūčio 5 Bulhorn atidavė į tėvoniją Izeslavui už laisvę šešias pilis: Asly, Asoki, Hmėljny, Seną, Voz ir Vozvusjė, o su jomis – ir aštuonias žemes.

Po dviejų dienų Svetoslav Mintėlj užėmė miestą Garsus (nūnai – piliakalnis kaime Rudamina 7 km į šiaurės vakarus nuo Lazdijų). Rugpjūčio 12 jis užgrobė Zoluv (šių metų – piliakalnis 11 km į pietvakarius nuo Kybartų), nukovęs joje 138 litvus. Tą pačią dieną Mintėlj užvaldė Turovėn (mūsų laikų – kaimas 15 km į šiaurės vakarus nuo Avgustov, Augustow).

Rugpjūčio 23 dar 523 Mindovės kariai krito prie Sosto (dabar – piliakalnis 12 km į vakarus nuo Aukštadvario) sienos. Juos palaidojo pilkapyje už 55 sieksnių nuo vartų į Bukas.

Dviem dienom vėliau visų slavų Kristaus tikėjime didis knezj (nuo 1251 meto) Piotr Gogort (1197-1266, nuotr. 62– jo atvaizdas, perpieštas iš jo 1266 metų varioko) už išvadavimą nuo Bulhorno atidavė Izeslavui: Aeps, Bamburg, Budry, Bugor, Gubris, Kub, Osmėn, Rublj, Sabli, Srub, Sukilėlėj, Ugolok, Usbug, Vėngbork ir tris žemes su 85 žirgais, 227 mažais žirgais bei 50 mažu arkliu.

Tą pačią dieną Mindovė išėjo į Mitov.

Rugpjūčio 27 prie Busovo (nūnai – piliavietė 7 km į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario) sienos žuvo 673 jo kariai. Juos palaidojo pilkapyje už 385 sieksnių nuo vartų į Usą (Usa). Dar penki Izeslavo kariai nuskendo pelkėje už trijų varstų nuo Busovo.

Kitą dieną Mintėlj užgrobė Hvostkov (nūdien – piliakalnis 31 km į vakarus nuo Vilniaus), nukovęs šioje pilyje 83 karius.

Tuo laiku Tovtovil su Polocko ir Litvos būriais kariavo Smolėnsko valsčių. Rugpjūčio 28 susirėmime ties Smolensk žuvo 50 karių su bojaru Basku. Jo palikimą gavo sūnus Vsėslav.

Po dviejų dienų Tovtovil paėmė Vojsčiną (dabar – kaimas Bajėvo 47 km į rytus nuo Oršos). Krito 835 Tovtovilo, 576 litvai ir 575 Vinsvordo.

Rugsėjo 2 išsigelbėjęs iš Hvostkovo bojaras Vlas Lus atėjo į Sluck su dviem cholopais. O po šešių dienų 325 Mindovės kariai su Soha-hano sūnumi bojaru Slimu sugrįžo iš Busovo į Mėrsk.

Rudens pradžioje Tovtovil siaubė Toržok (miestas Tvėrės srityje), iš kur lapkritį sugrįžo su belaisviais namo.

Rugsėjo 8 Mintėlj sudegino pilyje Slusk tris bokštus ir 72 sieksnių sieną, kurias atstatė Mihailo sūnus bojaras Bluajs. Mihail buvo šeštuoju Litvos knezjo (1088-1099) Svetoslavo Kardo palikuoniu.

Penkioms dienoms vėliau Vinsvord užgrobė Bėgomlj (miestelis Bėrėzinos aukštupyje), nukovęs jame 77 litvus. Nuo žuvusiojo ten Vasilijo Jasėnjo sūnaus bojaro Sbasko Izeslavui atiteko pilis Zėzbėrs su maža slabada, 55 slavais, 32 cholopais, 75 mažais žirgais ir 33 mažais arkliais.

Rugsėjo 15 nuo žuvusiojo ties Mitov Savisaugo sūnaus bojaro Balsvo Mindovei atiteko gorodėc Starobin su kaimais ir pilis Sveb su žeme Suthhedow, 682 sudovais ir 552 slavais. Savisaugas buvo trisdešimt šeštu Bėvėrikso palikuoniu.

Po dviejų dienų prie Mitovo sienų krito 3875 litvai. Juos palaidojo pilkapyje už keturių varstų į rytus nuo miesto ir už 35 sieksnių nuo upės. Tą pačią dieną Mintėlj užgrobė Glimburg (nūnai – piliakalnis 4 km į pietvakarius nuo Kruonio), nukovęs joje dar 153 Izeslavo karius su Boriso sūnumi ir Savėlijo anūku bojaru Mstislavu.

Rugsėjo 22 Mintėlj sudegino pilį Babuv (dabar – piliakalnis Jovaišai 15 km į šiaurės vakarus nuo Druskininkų) su 38 kariais.

Kitą dieną Mintėljo būrys paėmė Uglis (mūsų laikais – piliakalnis kaime Dukurnonys 7 km į šiaurės rytus nuo Jiezno), pilyje nužudęs penkis Mindovės karius, o kiti dvidešimt su Izėkilju Somu pasidavė.

Tą pačią dieną Izeslav nusipirko iš bojaro Sloubėro žemę Slimhorsthwot už 78, o žemę Thikhen – už 72 grivinas aukso. Šį auksą jis kalaviju paėmė žemėje Saule iš Svetoslavo Mintėljo.

Rugsėjo 25 Mintėlj užgrobė Suraž (miestelis už 25 km į pietvakarius nuo Bėlostoko Lenkijoje) žemėse Lukow ir Iazvingia, nukovęs jame 75 litvus. Jie palaidoti pilkapyje prie vartų į Bėlsk už 28 sieksnių nuo miesto sienos.

Tądien Glėb paėmė Zaslavlj (miestelis 22 km į šiaurės vakarus nuo Minsko), nukovęs jame dar 256 litvus. O bojaras Mum už penkias grivinas aukso išsipirko miestą Garsus.

Dviem dienom vėliau Mindovė už 72 grivinas aukso, kurį kalaviju paėmė iš Mintėljo, nusipirko iš bojaro Vazok sūnaus Seserso pilį Varmburg. Vazok buvo penktu Litvos knezjo (1154-1161) Mstislavo palikuoniu.

Rugsėjo 28 Mintėlj išžudė pilyje Budry 72 Mindovės karius su Baziro sūnumi bojaru Soultinu. Bazir buvo penktu Jaroslavo Osmomyslo Svitbojo palikuoniu.

Po dviejų dienų Izeslav grįžo į Mėrsk.

Spalio 2 Mintėlj užgrobė Krėmėnėc žemėj Sesholi, nukovęs ten 53 gynėjus.

Trim dienom vėliau Vinsvord paėmė Svisločj, kur dar 458 litvai.

Tą pačią dieną sudegė Soboh (nūdien – piliakalnis ~8 km į pietus nuo Simno) su 52 kariais ir Zlabogo sūnumi bojaru Busisotus. Zlabog buvo trečiu bajo (kypčakų vadovo) Kusruhsos palikuoniu.

O Mintėlj užgrobė Dėmbrov (mūsų dienom kaimas 43 km į rytus nuo Grodno), nukovęs joje 76 Izeslavo karius. Savo ruožtu, Glėb paėmė Volkovysk.

Spalio 7 dieną 35 kariai iš Babuvo atėjo į Zaslavlj.

Kitą dieną Mintėlj užgrobė Subtą (dabartinis Bėlaruč 25 km į šiaurę nuo Minsko), išžudęs joje 37 litvus. O po keturų dienų jis paėmė Barruv (nūnai – piliavietė ~31 km į rytus nuo Molodečno), nukovęs dar 148 Mindovės karius.

Išvydės pavojų, Izeslav prašė totorių pagalbos.

Neilgai trukus Burandaj atžygiavo su daugeliu tūkstančiu ties Luck ir per pasiuntinius perdavė Danilui, kad eina prieš litvus ir jei jis taikus, lai seka su juo.

Spalio 16 sudegė Brusbėrgsvės (dabar – piliavietė Nėmano pilies vietoj) su 74 Izeslavo kariais.

Tą pačią dieną netoli Suzėrėno (šiuo laiku – piliakalnis 19 km į pietvakarius nuo Alytaus) Mintėljo žmonės nukovė 37 karius iš pilies Svarbus ir paėmė į nelaisvę dar septynis su Bazsmalo Slou sūnumi bojaru Basbėrgu.

Davido žvaigždė ant totorių monetų

Spalio 23 Mindovė suteikė bojarui Bikšai už nuopelnus Starobin į užpirkimą su kaimais, žeme ir slavais.

Lapkričio 2 į Vitėbsk parėjo penki basi ir be kaftanų cholopai iš Dėmbrovo.

Tom dienom Burandaj su savo tumanu, Tula-Bugos ir Tataro sūnaus Nugajo pus-tumanais, su Vasiljko, o taipogi su Danilo pulkais įėjo į litvų žemes. Kiti Nugajo ir Tula-Bugos tūkstančiai pastatė grandinę įtvirtintų stovyklų, kiekviena – dviem šimtiniam, iki žemutinio Dono.

Tula-Buga – galimas Batu-hano sūnus. O Tula-Buka – Batu proanūkis, Tukano sūnaus Tarbu sūnus. Jų herbai su Davido žvaigžde skyrėsi tik vidiniu ženklu (nuotr. 63).

Totorių kariuomenėj buvo: 15125 raiteliai, 2575 vežimai, 5 arbos, 25 svaidytuvai, 50 mūradaužių ir 25 arkbalistos. Pastaros svaidė 2,356 kg. svorio strėlėmis su 1,011 kg. parako užtaisu ir degtuvu. Jų svaidimo nuotolis siekė 375 sieksnius, o timpą vos įtempdavo 50 vyrų. Totoriai jau dvidešimt penkis metus turėjo šį ginklą.

Danil palydėjo brolį iki Bėrėsto. Jis, pasitikęs litvų būrį kelyje pas totorių, sutriuškino juos ir paėmęs belaisvius, atvedė Burandajui. Savo keliu Danil, paėmęs Volkovysk kurtu su Vinsvordu, paleido jį. Romano paieškoje, jis visur išsiuntė saviškius, norėdamas sugauti Vojšėlką ir Tovtovilą. Vasiljko irgi visur ieškojo Romano, kurį laikė Vojšėlko žmonės. Paskui Danil pasiuntė vaivadą Mihailą kariauti Zėljvos upyne (nūnai – Zėljvėnka Baltarusijos vakaruose), o pats patraukė į Drogičin prie Bugo.

Burandaj įžengė į Sluck, o lapkričio 17 su Mindove paėmė Bresk (dabar – piliavietė 30 km į šiaurę nuo Minsko), grumtynėse už kurią krito 383 jo, 528 Izeslavo ir 337 Bulhorno kariai. Juos palaidojo už 85 sieksnių nuo tvirtovės vartų.

Po šešių dienų Vinsvord grąžino Mindovei: Bočok, Burg, Kričėv su žeme Rafravna, Ostrožėk, Prupoj su žemėmis Swanbodia, Rafhenheda ir Rafhendawna, Pul su žeme Trap, Saulkajmą, Sėjny, Slivy, Slus, Sovy, Sumsk, Us, Uvaruv bei Zvoz.

Lapkričio 25 Burandaj paėmė Gorodočėk (nūdieni Starojė Gorodisčė 8 km į šiaurės vakarus nuo Logojsko). Tą pačią dieną prie Svetoj kalvos (23 km į vakarus nuo Minsko) žuvo 16 litvų. Kitą dieną Ivano Slubėro sūnus bojaras Svetoslav Bikša grąžino Izeslavui Gorodočėk. Ivan buvo penktu Mstislavo Slatišo palikuoniu.

Lapkričio 27 totoriai užgrobė Zaslavlj, kuriame jie prarado 787, o Vinsvord – 273 saviškius. Tada Burandaj panaudojo 25 savo arkbalistas. Tai buvo pirmas atvejis parako panaudojimo Europoje.

Tądien Burandajo leidimu Mindovė atidavė Bikšai į tėvoniją Gorodočėk.

Kitą dieną su Izeslavo pagalba Burandaj paėmė Subtą, kurioje krito 38 totoriai, 28 litvai ir 19 Mintėljo karių. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Mėnsk už 25 sieksnių nuo sienos kairėje nuo kelio.

Gruodžio 5 jie užkariavo pilį Buda (šiuo metu – piliavietė šalia Žodino į šiaurės rytus nuo Minsko), Žuvo 563 litvai, 76 totoriai ir 108 Romano. Jie palaidoti pilkapyje prie vartų į Zaslavlj už 85 sieksnių nuo sienos.

Paskui Burandaj įžengė į Litvos Novgorodą, o gruodžio 25 jis su Mindove užgrobė Oljgov (mūsų dienomis – piliavietė 10 km į pietvakarius nuo Lidos). Krito dar 83 totoriai, 128 litvai ir 85 Bulhorno. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Volkovysk už 33 sieksnių nuo sienos.

Tuo laiku Vasiljko pakariavo dalį Litvos Novgorodo žemės, o vėliau – Nalšą.

Tais metais Izeslav neteko: Athauwl, Bersden, Berson, Daynowe, Dirsan, Dogheda, Gederejta, Labanorou, Lantmar, Lekenwisk, Nalsha, Ouchstethe, Pojntova, Sesholi, Siste, Swainik, Swanspilow ir Taurag žemių, nėrų, miestų: Gorodočėk, Suraž žemėse Lukow ir Iazvigia, Svisločj ir pilių: Asilki, Barruv, Brusbėrgsvės, Dėmbrov, Saksėnborg, Svazhaus, Uglis ir Zoluv.

Tačiau sugrąžino arba prijungė prie savo valdų: miestą Tulljnik, pilis: Aeps, Asly, Asoki, Bakuz, Bamburg, Bazal, Bėrston, Bob, Bočok, Bubr, Bugor, Burg, Čėrvėnj, Gubris, Hmėljny, Huk, Kričėv, Kub, Mėglą, Optėnj, Osmėn, Ostrožėk, Prupoj, Pul, Punov, Rublj, Sabli, Saulkajmą, Sėjny, Senas, Skrylj, Slivy, Slus, Sovy, Sozgart, Srub, Sukilėlėj, Sukov, Sumsk, Svarbus, Sveb, Torg, Ugolok, Us, Usbug, Uvaruv, Vagi, Varmburg, Vėngbork, Volkomusy, Voz, Vozloki, Vozvusję, Zabrunj, Zagub, Zamok Ljva, Zbarašok, Zėsbėrs, Zus, Zvėrėv, Zvoz bei Zvun, žemes: Axstoun, Landdukte, Rafhenheda, Rafhendawna, Rafravna, Saklinik, Salwisowe, Sawalaw, Slimhorsthwot, Streberne, Suthhedow, Swanbodia, Thikhen, Tornbuta, Trap, Uppitalow ir Vassal bei neilgam prijungė Hornova.

1259metais totoriai suskaičiavo žmones Novgorode Didžiame. Jų baskakai ėmė Rusėje duoklę ir atpirkdavo ją pas savo pirklius, gaudami sidabru bei auksu.

Žiemą Burandaj paėmė visą litvų žemę.

Sausio 26 jis užgrobė Pozėr. Kovoje už pilį žuvo 15 jo raitelių ir 101 Mintėljo karys.

Po dviejų dienų už žygį su totoriais Trojdėnt grąžino Izeslavui Svazhaus ir Brusbėrgsvės su jo žeme.

Tomis dienomis prie Ao-čžou nuo choleros su daugeliu savo kariu mirė Mėngu-han.

Vasario 12 Mindovė patraukė į Zliną. Savo keliu, Burandaj su Vasiljko irgi įėjo į jatvegų žemę. Burandaj įžengė į Drogičin prie Bugo, kas sutrukdė Danilui užgrobti Gorodno, nes jis vengė susitikimo su totoriais.

Kovo 1 muštynėse už Zliną krito 2587 Izeslavo, 536 Burandajo ir 583 Mintėljo kariai. Jie palaidoti pilkapyje už varstos į vakarus nuo miesto. Kovo 16 Burandaj su Mindove sudegino Plocko pilį, grumtynėse už kurį žuvo 6576 litvai, 1689 totoriai ir 1553 Mazovijos hercogo Samovito Brečislavo Vilko kariai. Juos palaidojo pilkapyje ties Visla šalia vartų į Dobrynj. 615 miesto gynėjų Izeslav paėmė į nelaisvę. Dviem dienom vėliau prie Viznos nukovė 789 litvus. Juos palaidojo pilkapyje prie Narėvo už varstos nuo miesto.

Tais laikais pasiūsti Hulagu jo sūnaus Ismudo ir Iligos iš genties džalair tumanai apgulė turkų sultono (1244-1260) Nasiro ad-Dino Malik Kamilo II miestą Mufargin. Vėliau juos papildė Sonitos-Čagatajo tumanas ir Hasano Prošo armėnai. Mufargin paėmė tik sekančių metų balandį. Prie jo sienos žuvo Sonita-Čagataj. Tuo pat metų Hėtum, užgrobęs pilį Mindos (dabar – griuvėsiai 16 km į vakarus nuo Bodrum Turkijos pietvakariuose), išveisė prie jos kito turkų sultono (1257-1267) Rukno ad-Dino Raslano IV kavaleriją.

Kovo 25 Danil nuostolių atlyginimui perleido Izeslavui: Baslą, Bėlokorėc, Bobr su žemėmis Bojantdogowe ir Grejhendawn, Boruvsk, Brashi, Brastą, Brazbork, Busov, Buzis, Drogičin Kadgeloje, Drotėft, Druck su žeme Thornybit, Goricą su žeme Camenswik, Gorodok su žeme Hovcafa, Hlynov, Hub, Huny, Klėčėsk, Kroljsk, Lukomlj su žemėmis Bjordira ir Chifwa, Lukov, Mstibov, Nėmizą, Novgorodok, Oljhov, Oršą su žeme Henwa, Pakony, Pėrvyj Gorodok, Saburą, Sėmsk, Sėrbruv, Slavbah, Slonim, Smotrov, Solensk, Sostą, Stoki, Stoun, Sur su žeme Sicule, Svajsvik, Svėnsk, Svėnskbah, Svėvbork, Ukus, Usą, Varatą, Vėgorsk, Vėsbork, Vižajny, Zakurj, Zasuv, Zavaruv, Zbalok, Zborsk, Zėul, Zloto, Zolov, Zubuv ir žemes Leghov, Litchifsheda, Pickegall ir Sildawn.

Balandžio 2 Mindovė grįžo į Mėrsk. Po penkių dienų Mėrsk sudegė. Balandžio 25, atstatęs jį, jis užbaigė statyti švento Bėrnardo bažnyčią šalia vartų į Bjaurą, o už penkių dienų patraukė į Krakov.

Balandį Burandaj grįžo į vakarų Rusę ir Volynjės Šumske liepė Vasiljko ir Lėvui nugriauti savo miestų sienas. Vasiljko, sugriovęs Šumsko, Krėmėnėco ir Lucko sienas, liepė uždegti Vladimiro-Volynskijo bokštus bei sienas ir jie naktį sudegė. Lėv sugriovė Danilo Stožėko (miestelis netoli Kamėnėco) ir Ljvovo sienas. Tuo laiku Danil pabėgo į Polonią, o iš ten – į Hungarią.

Tomis dienomis Burandaj neįstengė paimti Danilo Holm ir skubiai nuvyko su Nugaju ir Tula-Buga į Liublin bei Zavihost. Persikėlus per Vislą, jis su Svordvotu, Lėvu, kumanais, prūsais ir galindais paėmė Sandomir ir Lysėc (dabar – piliavietė ~64 km į šiaurės vakarus nuo Sandomiro). Sandomir buvo sudegintas. Patikėjusius Vasiljko pažadams miestiečius, keturias dienas gynusius miestą ir jo pilį, totoriai iškapojo arba paskandino Visloje, o jaunus išsivedė į nelaisvę. Lysėce jie sukapojo visus paeiliui.

Gegužės 28 totoriai padegė tuščias Krakov. Grumtynėse už jį žuvo 578 Izeslavo, 175 Burandajo ir 516 Bolėslavo karių. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Sandomir. Be to, 5116 lenkus nukovė mieste, o dar 23258 paėmė į nelaisvę. Tuomet kiti totorių būriai nužygiavo į Gniezno. Visur savo kelyje jie žudė visus nuo vaikų iki senių.

Tą pačią dieną Mintėlj nukovė ties Punovo (nūdieni Punia į šiaurę nuo Alytaus) prie vartų į Vsėslavlj Vsėslavo sūnų bojarą Svetoslavą su penkiais kariais. Po jo žuvimo Izeslavui atiteko Saksėnborg.

Tomis dienomis vienas Burandajo būrys nuniokojo Bytomic (Bytom – miestas už 83 km į šiaurės vakarus nuo Krokuvos).

Birželio 20 popiežius liepė Gėrmanioje, Polonioje, Bohėmioje ir Moravioje skelbti kryžiaus žygį prieš totorius.

Tais laikais žemaitai, nusiaubę dalį Livonijos žemių, įėjo į Kuroniją, kur netoli kaimo Skodėn žemėje Cekle (žemė ~15 km į rytus nuo Kretingos) trys tūkstančiai jų karių nugalėjo Bėrėndto iš Cauę (Zaue) Mėmėlljo ir Goldingėno (dabar – Kuldiga) būrių riterius, vokiečių piligrimus ir kuršius. Šiame lauke krito 33 Ordino broliai ir daug krikščionių. Neilgai trukus didelė žemaitų ir litvų kariuomenė pakeliui į Mėmėljbork siaubė kuršių žemes. Tuo pat metu iš Rigos čia laivais ir palei pajūrį atvyko magistras Burgard su savo būriu ir daugybe kareiviu iš Gėrmanios. Ties pilies Varhdah (Warchdach) litvai visą dieną kovėsi su išsilaipinusiais krante livonais, o naktį atsitraukė. Išvydęs pagrindines magistro pajėgas, jų kariuomenė skubiai išėjo.

Liepos 2 Mindovė grįžo į Mėrsk.

Po keturiolikos dienų už nuopelną žygyje į Mazoviją Burandaj atidavė Tovtovilui Bresk.

Liepos 28 su livonų pagalba Izeslav susigrąžino Bėgomlj, kuriame žuvo 87 jo, 25 magistro ir 28 Vinsvordo kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Tvėrėmėt už 127 sieksnių nuo miesto sienos.

Rugpjūčio 2 Sėmiono Bėrvudo sūnus bojaras Savėlij Volfalarm pastatė bokštą Lukomljo viduje.

Penkioms dienoms vėliau už karinę pagalbą Mindovė padovanojo Livonijos ordinui Daynowe, Sentane, Derne, Crismen, Shalow ir Seymet žemes, miestą Bėlsk ir pilis Vėsbork ir Zubuv. Tada jis jau vadino save Lėttovijos ir Prūsijos karaliumi.

Tom pačiom dienom Bulhorn buvo paleistas į laisvę.

Rugpjūčio 25 magistras Burgard nukovė Zubuve (dabar – piliavietė 2,5 km į pietvakarius nuo Šešupės žiočių) 84, o Vėsborke (nūnai – piliavietė Nėmano mieste) – dar 83 Izeslavo karius.

Po devynių dienų išsigelbėjęs iš Vėsborko cholopas Savėlij atėjo į Skrylj.

Rugsėjo 17 Burandaj ir Mindovė paėmė Voslonim, kuriame krito 157 litvai, 74 totoriai ir 215 Mintėljo.

Kitą dieną Izeslav su bojarų vėliavėle ir vienu pulku patraukė į Vėsbork.

Rugsėjo 25 Burandaj už skolas atėmė iš jo: Aeps, Asoki, Ausholjm, Bakuz, Bazal, Bėlsk, Bob, Bork, Boruvsk, Bravvorior, Brazbork, Bubą, Busov, Drogičin Kadgeloje, Drotėft, Goricą su žeme Camenswik, Gubris, Hlynov, Hmėljny, Hub, Huny, Huz, Klėčėsk, Luki, Mėglą, Nėmizą, Osmėn, Ozėrko, Pėrvyj Gorodok, Rub, Saugą, Saulkajmą, Sėmsk, Slavėsk, Slonim, Smoleny, Solensk, Stėziok, Strumėnj su žemėmis Claimingturtl ir Turtlstouna, Sukilėlėj, Sumsk, Sveb su žeme Suthhedow, Tulljnik, Usą, Usbug, Vagi, Varatą, Vartas, Vėgorsk, Vitėbsk su žemėmis Claimingwolresa, Creinhedhen, Igelwa, Mawubieti, Ragedcadgela, Rinkledfishtail, Tharostedi, Witenbek bei Wolrespan, Vysok, Volkomusy, Zasuv ir Zbarašok.

Po dviejų dienų Mintėlj paėmė su Mindove taiką, grąžinęs jam Barruv, Budry, Glimburg, Svopskin, Ubok ir Zoluv.

Kitą dieną prie Zubuvo sienos žuvo 268 Litvos kariai.

Spalio 2 Izeslav atvyko į Slonim, o po dvidešimt vienos dienos 725 jo kariai sugrįžo iš žygio į Zubuv į Skrylj.

Nuo rugsėjo 29 per aštuonias dienas Bulhorn su Pozėno (šiųmeti Poznanj) hercogu (1257-1259) Bolėslavu VI, Bolėslavu V ir Samovitu niokojo Lėnčicos (Łęczyca 62 km į pietvakarius nuo Plocko Lenkijos viduje) žemę, priklausančią Konrado I sūnui knezjui (1247-1260) Kazimirui.

Spalio 15 Ausholjmo pilyje (nūdien – piliakalnis 7 km į pietus nuo Kalvarijos) sudegė 50 karių, išsigelbėjo Svetoslavo Suliso sūnus bojaras Mihasj.

Lapkričio 15 Burandaj patraukė į Kobrynj (dabartinis Kobrin netoli Brėsto). Po aštuonių dienų jis ir Mindovė užgrobė jį. Tada grumtynėse už šį miestą krito 572 litvai, 153 totoriai ir 163 Afanasijo Ziljbėro kariai. Kitą dieną paimta taiką, o lapkričio 27 Izeslav grįžo į Slonim.

Paskui totoriai su prūsais, Romano rusais ir kumanais vėl nuniokojo Sandomir ir jo žemę.

Tais laikais Hulagu-han, pavergęs Mesopotamiją, nusiaubė Sasun (armėnų valsčius į pietvakarius nuo ežero Van), o po to, užėmęs Mardin ir Harran, užvaldė pasidavusius Hamą, Damask ir Mėlitėn.

Gruodžio 3 Mindovė ir Burandaj patraukė į Kozlov (miestas į vakarus nuo Tėrnopoljo Ukrainoje). Po vienuolikos dienų jie užgrobė jį. Žuvo 27 Izeslavo, 20 Burandajo ir 10 Danilo karių. Juos palaidojo prie Kristaus Išganytojo bažnyčios.

Gruodžio 28 Mindovė su Mintėlju kartu atėjo į Slonim. Jie vėl paėmė taiką, pagal kurią Izeslav gavo penkis jo miestus: jatvegų Brensk, Indurą, Krėmėnėc žemėj Sesholi, Mėljnik, Suraž žemėse Lukow bei Iazvigia, o taipogi Mintėljo žemes Litvoje.

Tais metais Mindovė sugrąžino: Bjordira, Bojantdogowe, Bullcafa, Chifwa, Dawnhia, Dovwa, Foxcaba, Foxhed, Grejhendawn, Henwa, Hovcafa, Kadgela, Kalanken, Lectimia, Lectona, Leghov, Lerdentrag, Lethonia, Lettowia, Litchifsheda, Littowe, Lokene, Pickegall, Rat, Rudene, Shonei, Sicule, Sildawn, Siste, Skalew, Stawan, Swainik, Swantupe, Thanova, Thanowyk, Thornybit, Tromen ir neilgam Welzowe žemes; prijungė prie savo valdų miestus: Bobr, Brastą, jatvegų Brensk, Druck, Indurą, Krėmėnėc žemėj Sesholi, Kroljsk, Mėljnik, Oršą, Pakony, Saburą, Stoun, Suraž žemėse Lukow ir Iazvigia, Vižajny, Zakurj, Zborsk. Ir pilis: Barruv, Baslą, Bėlokorėc, Brashi, Budry, Buzis, Glimburg, Gorodok, Hmėljny, Lukomlj, Lukov, Novgorodok, Oljhov, Saksėnborg, Sėrbruv, Slavbah, Smotrov, Sostą, Stoki, Sur, Svajsvik, Svazhaus, Svėnsk, Svėvbork, Svopskin, Ubok, Ukus, Zavaruv, Zbalok, Zėul, Zloto, Zolov ir Zoluv. Tačiau, neteko žemių: Austhil, Blejda, Claimingwolresa, Claimingturtl, Creinhedhen, Crismen, Daynowe, Denowe, Igelwa, Mawubieti, Pierse, Pograud, Ragedcadgela, Rinkledfishtail, Seymet, Sentane, Shalow, Suthhedow, Swainik, Tharostedi, Turtlstouna, Uppitalow, Witenbek ir Wolrespan žemes, miestus: Aeps, Bėlsk, Drogičin Kadgeloje, Drotėft, Huz, Klėčėsk, Mėglą, Slonim, Sukilėlėj, Tulljnik, Vitėbsk ir pilis: Asoki, Ausholjm, Bakuz, Bazal, Bob, Bork, Bravvorior, Bubą, Gubris, Hub, Luki, Osmėn, Ozėrko, Rub, Saugą, Saulkajmą, Slavėsk, Smoleny, Stėziok, Strumėnj, Sumsk, Sveb, Usbug, Vagi, Vartas, Vėsbork, Vysok, Volkomusy, Zbarašok ir Zubuv.

Sugrįžimas

1260metų suskilo mongolų valstybė. Kajfyne (miestas Kinijoje) išrinko naują valdovą Hubilaj-haną (valdė iki 1294 metų), kurį palaikė Hulagu. O kiti Čingiz-hano palikuoniai, jų žmonos ir mongolų didikai Khara-khorine išrinko jo jaunesnį brolį Arig-Buga (valdė iki 1264 metų). Jį palaikė Bėrkė. Tada tarp jų kilo keturių metų karas.

Sausio 21 popiežius leido Teutonų ordinui bausmėmis priversti prūsus statyti riteriams pilis, o po keturių dienų patvirtino vyskupo Kristiano dešimtinės skyrimą Livonijos ordinui. Be to, jis priėmė į savo globą visus pavergtus Teutonu Ordinu žemes ir nukreipė jo užkariavimus į Rusę. Savo rašte Mindovei popiežius pavadino jį (vertimas iš lotinų kalbos): „mylimiausias Kristuje mano sūnus, šviesusis Lettowios karalius“.

Tą pačią dieną Burandaj, Mindovė ir Tovtovil patraukė į Mazoviją. Izeslavo kariuomenėje iš 30768 Litvos, rusų, prūsų, žemaitų ir jatvegų karių buvo: 85 raitelių vėliavėlės, 5 bojarų vėliavėlės, 5 jų sūnų vėliavėlės, 8 gridų vėliavėlės, 5 kmėtų vėliavėlės, 5 otrokų vėliavėlės, didelis pulkas, 24 pulkai ir 5 Soha-hano raitelių šimtinės. Be to, gurguolėje buvo: 1597 cholopai, 1463 vežimai, 5 arbos, 45 svaidytuvai, 33 mūradaužiai ir 25 pilių arkbalistos.

Vasario 14 jie sudegino Plock, už kurį žuvo 855 Izeslavo, 25 Burandajo, 916 Tovtovilo ir 378 Samovito kariai. Juos palaidojo pilkapyje ties Visla už 34 sieksnių nuo vartų į Vyšgorod (nūnai – Vyšogrud). Žuvusį polovų karvedį Basu-haną Hosrovą palaidojo už 87 sieksnių nuo tų pačių vartų. Po to totoriai ir jų sąjungininkai nuniokojo žemes į pietus nuo Plocko. Jie žudė visus, siaubė ir degino miestelius, kaimus ir bažnyčias. Vasario 18 Mindovė paėmė Varšov (Warszawa, Varšuva), kur jis prarado 54, o Samovit – 73 saviškius. Jie palaidoti prie Vislos šalia vartų į Ezdov (dabar – Uezdov, Varšuvos rajonas). Po dviejų dienų užgrobtas Ezdov, kuriame krito dar 24 Mindovės, 72 Burandajo, 130 Tovtovilo ir 150 Samovito karių. Juos palaidojo pilkapyje ties Visla šalia rytinių vartų.

Tuo laiku žemaitai ir litvai, nesėkmingai puolus ką tik žiemą pastatytą Rigos ir Rėvėljo (nūdienis Talinas) riteriais pilį Dobbėlj (Dobbel, dabar – Dobele Latvijoje), prarado daug saviškių ir greitai išėjo.

Kovo pradžioje Burandaj išžygiavo į Sulėjėv (šiųmetis Sulėjuv, Sulejów 55 km į pietryčius nuo Lodzj). Kovo 12 prie jo sienų krito 346 Izeslavo, 57 Burandajo ir 58 Tovtovilo. Juos palaidojo pilkapyje netoli upės už penkių varstų į šiaurę nuo miesto. Po vienuolikos dienų Samovit paėmė jatvegų Brensk, nukovęs jame 78 litvus. Po pusantro mėnesio Mindovė palaidojo juos pilkapyje šalia vartų į Suraž už 70 sieksnių nuo miesto sienos. Tomis dienomis vienas totorių būrys buvo net ties Šlask (nūnai – Slonjsk, Słońsk Lenkijoje, 95 km į rytus nuo Berlyno) Silezijoje, kiti – vėl prie Krakovo ir Bytomico.

Kovo 21 popiežius liepė susirinkusiai Prūsijoje prieš totorius kryžiuočių kariuomenei klausyti Teutonų ordino vadovybės.

Balandžio pradžioje totoriai su savo sąjungininkais įžengė į Prūsiją. Balandžio 5 jie paėmė pilį Košovo, grumtynėse už kurią žuvo 53 Mindovės, 168 Burandajo, 573 Tovtovilo kariai ir 138 Kristaus riteriai. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Brunsbėrg (dabar – Branėvo 76 km į rytus nuo Gdanjsko). Penkiomis dienomis vėliau buvo užgrobta pilis Hėrburg. Krito dar 63 Izeslavo, 22 Burandajo, 73 Tovtovilo kariai ir 57 riteriai. Žuvusius palaidojo pilkapyje prie vartų į Mariėnvėrdėr (Marienwerder, nūnai – Kvidzin, Kwidzyn Lenkijoje). Nuniokoję tris prūsų žemes, totoriai, Mindovė ir Tovtovil išėjo, nes jų pajėgos visai išseko, o riterių kariuomenė jau artinosi prie jų. Iš viso tame žygyje neteko gyvybės: 22527 litvai, 7725 Burandajo, 4155 Tovtovilo kariai, 33757 lenkai ir 8515 prūsų. Tuo laiku sukilusiai prūsai kraugeriškai skerdė krikščionis.

Gegužės 7 buvo susigrąžintas jatvegų Brensk, žuvo 73 Izeslavo, 22 Burandajo ir 52 Samovito kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Bėlsk.

Po devynių dienų Vsėslavo Havko sūnus bojaras Zahar Zagozka pastatė Drucke bokštą į Bobro pusę.

Gegužės 23 Burandaj paliko pilyje Bauski (šių metų – piliakalnis ~7,5 km į vakarus nuo Prienų į pietus nuo Kauno) aštuonias bombardassu 152 bombomis ir 56 mažus arklius. Tais laikais bombarda buvo svaidytuvu, kuris svaidė molinius 2,252 kg. svorio bombas su geležiniais skeveldromis, deglu ir paraku viduje iki 126 sieksnių tolumų.

Po dviejų dienų už nuopelną muštynėse už Mėljnik Burandaj atidavė Tovtovilui: Asoki, Asotį, Bazal, Blagię svetyę, Brazbork, Bubą, Bukas, Gubkov, Hmėljny, Hub, Huny, Huz, Hvostkov, Kastėl, Luki, Mėglą, Ozėrko, Saulkaimą, Smoleny, Stėziok, Stramėlj, Sumą, Sumsk, Surav, Svoz, Tulljnik, Usbug, Usež, Vagi, Varatą, Vartas, Volkomusy, Vuskuvą, Zakbuluv ir Zmėtiv.

Tą pačią dieną už taiką Trojdėnt grąžino Izeslavui į tėvoniją pilį Asilki su penkiomis arkbalistomis ir 82 strėlėmis prie jos, pridėjęs 88 grivinas aukso ir 750 mažų žirgų.

Birželio 2 už tarnybą Burandaj suteikė Samovitui į tėvoniją Turovėn.

Birželio 15 Burandaj ir Mindovė su kai kuriais kryžiuočių Ordino broliais sugrįžo į Novgorod.

Tą pačią dieną Samovit, paėmęs su kryžiuočiais taiką, gavo iš jų šeštadalį jatvegų žemių.

Po septynių dienų už karinę pagalbą Izeslav atgavo nuo Burandajo: Luck, Kovėlj su žemėmis Barstoun ir Rafbuta, Litvos Novgorod, Aeps, Alyty su žeme Warttaini, Asulsalą, Bakuz, Bauski su 8 bombardomis, Bėlsk, Bykovo, Bobuv, Bohuv, Borki, Boruvsk, Bravvorior, Bronzy, Brovki, Budą, Dėmbrov, Drogičin Kadgeloje, Drotėft, Gols, Goricą su žeme Camenswik, Gorodėc, Grabovo, Kamėnką, Klėčėsk, Lidą, Mėdėnik, Oljgov, Osmėn, Pėrvyj Gorodok, Pozėr, Radogosčą su kaimais, Rub, Salas, Sanniki, Saugą, Sėmsk, Slavėsk, Smolėviči, Soslavėc, Stėvy, Stolin, Strėljsk, Strumėnj su žemėmis Claimingturtl ir Turtlstouna, Sveb su žeme Suthhedow, Svibork, Svilą, Svisločj, Uglis, Vitėbsk su žemėmis: Claimingwolresa, Creinhedhen, Igelwa, Mawubieti, Ragedcadgela, Rinkledfishtail, Tharostedi, Witenbek ir Wolrespan, o taipogi: Vėluną, Vėtrėnyė Polę, Volkovysk, Zaliv, Zaslavlj, Zasuv, Zbarašok ir daug kitų žemių.

1260 metų varioke jo titulas: „Korolj Litvy, knezj Lucka, Novgoroda, Volkovyska, Slonima,…“.

Tą pačią dieną Burandaj, palikęs sau Vėgorsk ir grąžinęs už tarnybą į tėvoniją Gėrdėnui Solensk, o Zagoskai – Soborsk, atidavė už 152 vežimus Tovtovilui Bork, Hlynov ir Sunav ir perdavė jam į tėvoniją Bočok.

Savo ruožtu, Mindovė suteikė bojarams: Parbui į tėvoniją pilis Vozuv ir Zbalok, Bunui – Bugor į tėvoniją ir Asly su žeme Saklinik į atpirkimą už 58 grivinas sidabro penkiems metams, o Zobui už nuopelnus grąžino pilį Zus.

Kitą dieną jis suteikė bojarams: Bikšai už žygį į Mazoviją – Svisločj į tėvoniją, į atpirkimą – Sur, Zabur ir Zavaruv, už nuopelnus – Starobin į tėvoniją su kaimais ir žeme, už tarnybą Svetoslavui Gėrdėnjui – Svilą ir Vozlokį į tėvoniją, Svetoslavo sūnui Vsėvolodui Sirvėzėrui – pilį Senas į atpirkimą už 73 grivinas sidabro 7,5 metams, o Borisui Šabbei į atpirkimą – žemę Thikhen.

Birželio 25 už nuopelną žygyje į Mazoviją Burandaj grąžino Dovmontui Soborskij. Po dviejų dienų jis, sušaukęs Novgorode tarybą, paskyrė Tovtovilui į tėvoniją Vėgorsk.

Tomis dienomis Mindovė paliko testamentu Livonijos ordinui teisę į visą savo karalystę Lettowia, jei mirtu be teisėtų įpėdinių.

Liepos 2 jis pasiuntė bojarą Bikšą su 1275 kariais į kuršių žemę. Netrukus keturių tūkstantinė litvų ir Trėnjjotos žemaitų jungtinė kariauna niokojo Kuroniją. Vienas Bikšos būrys apgulė pastatytą pernai pavasarį magistru Burgardu pilį Gėorgėnburg žemėje Cursovia (Tauragės žemė). Priešais pilies žemaitai pasistatė savą pilį ir iš ten puldinėjo krikščionis, kuriems į pagalbą skubėjo riterių kariuomenė iš Prūsijos ir Livonijos, Danijos karalius (1259-1286) Ėrik V Klipping ir Ulfo Fase sūnus svėjų jarl (švedų hercogas) Karol su būriu iš Rėvėljo (Revel).

Liepos 12 netoli kaimo Krėssėnbrunn (Kressenbrunn, dabar – Groissenbrunn 39 km į rytus nuo Vienos) Bohėmijos karalius Ottokar II su beveik dešimtim tūkstančiu kariu ir septyniais tūkstančiais riteriais iš Bohėmios, Austrijos, Magdėburgo bei Majsėno (Meissen) sumušė Bėlą. Jis turėjo 44 tūkstantinę kariuomenę iš ugrų, Danilo rusų, Bolėslavo V lenkų, serbų, bulgarų, valahų, graikų ir Burandajo totorių. Krito 18 tūkstančių jo kareivių, dar 14 tūkstančių jų paskendo upėje, o sunkiai sužeistą Bėla kitą dieną paėmė į nelaisvę.

Liepos 13 šalia upės Durbė(netoli Liepojos Latvijoje) prie ežero už 25 varstus nuo jūros nugalėta kryžiuočių kariuomenė. Kuršiai, kai magistras atsakė grąžinti jiems pagrobtas iš jų žemaitais moteris, vaikus ir turtą, palaikė Bikšą ir smogė riteriams iš nugaros. Šiame lauke žuvo 713 litvai, 1532 žemaitai ir 5387 kryžiuočiai. Jų tarpe: magistras Burgard, Prūsijos maršalas (nuo 1246 metų) Hėnrik Botėl, jarl Karol, 150 Livonijos ir 30 Prūsijos riterių bei daugybę karių iš danų, svėjų, livų, estų ir prūsų, o taipogi piligrimų. Kritusius krikščionis palaidojo pilkapyje prie ežero už 86 sieksnių nuo upės, o pagonių kūnus sudegino keliose krūvose. Iš paimtų į nelaisvę keturiolikos Ordino brolių, aštuonis sudegino netoliese Vartajėnos pilyje, o šešis – ketvirčiavo.

Po Durbės prieš kryžiuočius sukilo kuršiai ir sėmigallai, kuriems Mindovė visapusiškai talkino. Tada litvai su kuršiais sudegino Gėorgėnburg ir Goldingėn, o taipogi užgrobė pilis Hazėnpoth (Hasenpoth, nūnai – Aizpute Latvijoje) ir Sintėlis (mūsų laikais – piliavietė prie ežero Papes ~37 km pečiau Liepojos, anksčiau – sala-žemė Sintelis ežere Dzintarniek). Būriams iš Dobbėljo ir Dluburgo žemėje Cursovia pavyko išsprukti iš savo apgultų pilių. Paskui litvai, nusiaubę paskubomis plėšimais ir ugnimi Livoniją palei Diunę (šiųmeti Daugava), paliko ją, kai būrys iš Lėnėvardės (dabartini Lielvarde 51 km į pietryčius nuo Rygos) su piligrimais sutriuškino vieną jų dalį.

Liepos 17 Vasiljko susigrąžino Luck, nukovęs jame 735 litvus. Po dešimt dienų jis paėmė Mėljnik, nužudęs ten dar 258 Mindovės karius. Kitą dieną Svordvot užgrobė Bėlsk, kuriame žuvo 54 gynėjai. Jie palaidoti pilkapyje prie vartų į Volkovysk už 65 sieksnių nuo miesto sienos kairėje nuo kelio.

Liepos 20 Bikša paėmė pilį Hasy (nūdien – piliakalnis 6 km į vakarus nuo Vilniaus), grumtynėse už kurią krito 350 jo ir 76 Ėrdėnjo kariai. Po trijų dienų Bikšą įėjo į Viljnę, o dar dviem dienom vėliau už šį žygį Izeslav suteikė jam į tėvoniją Azėro ir Krėmėnėc žemėj Sesholi.

Rugpjūčio 2 Vasiljko užgrobė Suraž žemėse Lukow ir Iazvigia, nukovęs jame 378 litvus. Juos palaidojo pilkapyje prie vartų į Bėlsk už 32 sieksnių nuo miesto sienos.

Kitą dieną Savėlijo sūnus bojaras Savėlij Bul pastatė pilyje Brovki bokštą vartuose į Zėv.

Rugpjūčio 5 bojaras Buglėbozėrsom pastatė Asulsalos pilies viduje 52 sieksnių ilgio sieną ir tris bokštus 5 sieksnių aukščio.

Rugpjūčio 10 popiežius primygtinai ragino Teutonų ordiną padėti lenkams kovoje prieš totorius.

Dviem dienom vėliau Izeslav paėmė Slonim, krito 743 jo ir 547 Svordvoto kariai.

Tą pačią dieną bojaras Zagozka užbaigė statyti Sėmsko pilies viduje 5 sieksnių aukščio bokštą.

O sekančią dieną Vasiljko paėmė Mstibov (dabar – kaimas 15 km į vakarus nuo Volkovysko Baltarusijoje), kurioje neteko gyvybių 78 ginėjai. Po trijų dienų prie šios pilies vartų į Volkovysk buvo nukauti dar 25 Mindovės kariai su Buno sūnumi bojaru Savėliju Svėjka.

Rugpjūčio 17 Svordhot užgrobė Indurą (24 km į pietus nuo Grodno), nukovęs joje 268 litvus. Juos palaidojo pilkapyje už varstos nuo miesto prie upelio už 38 sieksnių nuo kelio į Volkovysk. Tą pačią dieną Trojdėnt atkovojo jį, praradęs 631, o Vasiljko – 51 savo. Už tai Izeslav atidavė jam į tėvoniją Soleniki.

Kitą dieną grumtynėse už Kovėlj žuvo 473 Svordvoto ir 83 Mindovės kariai. Jie buvo palaidoti pilkapyje prie vartų į Luck už 52 sieksnių nuo sienos. Tada 15 vėliavėlių iš Sozgarto su bojaru Ustinu Okuljskiju atmušė miestą nuo rusų.

Rugpjūčio 23 užbaigta statyba bokšto Zaslavlje į Mogiljno pusę, kurią pradėjo bojaras Svetoslav Bikša.

Po dviejų dienų 54 Izeslavo bojarai žuvo prie jatvegų Brensko, o dar 13 pateko į nelaisvę Svordvotui.

Tą pačią dieną Mindovė sugrąžino Mitov, kuriame krito 325 jo ir 158 Mintėljo kariai. Juos palaidojo pilkapyje prie upės už dviejų varstų nuo miesto.

Už tai, kad bojaras Bikša pirmas su savo pulku paėmė Mitovo sieną ir nukovė Gavrilo sūnų bojarą Savėliją, Izeslav suteikė jam į tėvoniją: Saks ir Svėnsk. O į atpirkimą aštuoniems metams už 56 grivinas sidabro – Zėsbėrs su maža slabada, 38 slavais, 33 cholopais, 50 mažu žirgu ir 52 mažais arkliais bei penkiems metams už 32 grivinas sidabro – Vėngbork. Už nuopelnus muštynėse už Mitov bojarui Bunui suteikti Sėrbruv į tėvoniją ir Slavbah į atpirkimą, o bojarui Vsėslavui Havkui – Svėnskbah į atpirkimą. Tądien už nuopelną Bikša grąžino Ėrdėnjui Hasy.

Trim dienom vėliau Vasiljko užgrobė jatvegų Brensk, nukovęs jame 503 litvus.

Tomis dienomis Hulagu su sūnumi Abaga-hanu ir Hėtumo pagalba per septynias dienas sugriovė Alėppo. Paskui jie išnaikino turkų kadžarų gentį ir užėmęs pasidavusius Ėmėssą (nūnai – Homs Sirijoje) ir daug kitų miestų, pavergė Siriją. Tada jos sultonas (1250-1260) an-Nasir Jusuf Salah ad-Din irgi pasidavė jam. Netrukus Hulagu-han įžengė į Jeruzalę ir, išvykęs į rytus, paliko Sirijoje Kut-Bukos tumaną su 9,5 tūkstančiais gruzinų, armėnų ir 500 Hėtumo karius.

Rugsėjo 3 Egipto sultono (1259.11.12-1260.10.24) al-Maliko al-Muzafaro Saifo ad-Dino Kutuzo ir jo karvedžio Zahiro Rukn-ad-Dino Bėjbarso Punduktaro kariuomenė iš kypčakų bei Horėzmo samdinių sumušė totorius ties Ajn-Džamut netoli Nabluso ir šalia kalno Thavor (9 km į pietryčius nuo Nazareto). Pastarame mūšyje žuvo Kut-Buka. Po to Bėjbars su kryžiuočių frankų pagalba atėmė iš totorių Jeruzalę, Damask ir Alėppo.

Rugsėjo 7 Mintėlj paėmė Drogičin Kadgeloje, išžudęs jame 73 litvus.

Po dviejų dienų popiežius savo raštuose Bohėmijos karaliui ir Moguntios (šiųmetis Majncas, Meinz), Brėmėno (Bremen), Kolonios (dabartinis Kelnas, Köln) bei Trėvėriso (nūdienis Tryras, Trier) arkivyskupams paskelbė kryžiaus žygį prieš Pabaltijuos pagonius ir totorius.

Tais laikais Bėrkė tapo nepriklausomas nuo mongolų valdovo ir paėmė sau titulą teisingas kaan (valdovas).

Rugsėjo 12 Izeslav suteikė už tarnybą Savėlijui Bului pilį Buguv į tėvoniją. Po penkių dienų jis grąžino bojarui Bokui pilį Gėrvėč.

Iki rugsėjo 21 prūsai išrinko karo genčių vadeivas ir aršiai puolė krikščionis: degino ir griovė jų bažnyčias, žudė ir kankino dvasininkus. Su Mindovės pagalba jie padegė Hajlsbėrgo pilį (Heilsbergk, šių laikų – Lidzbark Lenkijos šiaurės rytuose), nusiaubė Sambią (vakarinį Kaliningrado srities dalį tarp Nėljmos ir jūros) ir bandė užgrobti medinį Kiunigėsbėrg. Jos puolime daugelis iš jų žuvo prie pilies vartų ant tilto per Prėgėlj.

Rugsėjo 25 už nuopelną taikos paėmime dviems mėnesiams su Mintėlju ir už 556 mažus žirgus bei 271 mažą arklį Izeslav grąžino Gogortui į tėvoniją Bamburg, Gols ir Srub.

Dviem dienom vėliau Vasiljko užgrobė Stolin (miestelis. Baltarusijos pietuose), nukovęs jame 752 gynėjus. Išsigelbėję trys cholopai po septynių dienų atėjo iš ten į Slonim.

Rugsėjo 28 Mindovė už nuopelną Drogičino Kadgeloje paėmime suteikė Tovtovilui Bėlokorėc, Glimburg ir Zamok Ljva.

Tą pačią dieną bojaras Bul už dvidešimt dienų atstatė pilį Zbicą, o be to, pastatė joje 25 sieksnių ilgio viršutinę sieną.

Spalio 7 Vospo sūnus bojaras Bliumua Bobrujskij užbaigė statybą bokšto pilies Salas viduje ir 50 sieksnių ilgio sienos.

Po penkių dienų už tarnybą Izeslav suteikė į tėvoniją bojarui Borisui Šabbei pilį Oljgov.

Spalio 27 bojaras Zagozka pastatė Drucke bokštą į Bobr pusę.

Lapkričio 27 nuo mirusio bojaro Boriso Parbo Mindovei atiteko jo žemės, miestai ir kaimai.

Gruodį naujas Livonijos ordino magistras (1260-1261) Gėorg iš Ajhštėtto (Eichstätt) pasiuntė kariuomenę į Kuroniją, o pats su Rigos arkivyskupo kariais, riteriais iš Rėvėljo, piligrimais, livais, lėttais ir estais, atėjęs į Ėzėljo salą (dabartini Sarema), sutriuškino ties giraitės Karmėlj sukilėlius ir jau po trijų dienų gaisrais bei skerdynėmis išgavo jų paklusnumą.

Tuo laiku jo kariai, nuėjus jūros pakrante į Kuroniją, pasitiko būrį iš Goldingėno (nūnai – Kūldiga) su dalimi kuršiu. Drauge jie užvertė žabais Dzintarės, kitaip – Sintėlio griovį ir uždegus juos, padegė pilį, kurią narsiai gynė litvų samdiniai. Išžudžius visus vyrus ir berniukus nuo vienuolikos metų, supleškino juos, paėmė moteris į nelaisvę ir viską sudegino. Po to jie patraukė prie pilies Ambotėn (šių metų – Embūte 50 km į rytus nuo Liepojos).

Tais metais prie savo valdų Izeslav prijungė Kovėlj su žemėmis Barstoun ir Rafbuta, bei sugrąžino: Arowisten, Asse, Austehia, Austhil, Bersden, Berson, Bullewa, Bullnick, Calf, Camenswik, Claimingturtl, Claimingwolresa, Creinhedhen, Ermland, Hornova, Igelwa, Kitia, Labanorou, Lectowa, Levcovia, Linkmena, Lithovia, Litwa, Mawubieti, Nalsha, Ner, Pastew, Perlayn, Perstewis, Pograud, Pojntova, Poken, Purke, Ragedcadgela, Rinkledfishtail, Saule, Selew, Suthhedow, Tharostedi, Turtlstouna, Varna, Warttaini, Witenbek ir Wolrespan žemes, nėrus ir miestus: Litvos Novgorod, Aeps, Grabovo, Lida, Lykovo, Mitov, Radogosča, Slonim, Vitėbsk, Volkovysk ir Zaslavlj. O taipogi pilis: Alyty, Asilki, Asulsala, Bakuz, Bauski, Bykovo, Bobuv, Bohuv, Borki, Boruvsk, Bravvorior, Bronzy, Brovki, Buda, Dėmbrov, Gorica, Gorodėc, Jasi, Kamėnka, Mėdėnik, Osmėn, Pėrvyj Gorodok, Rub, Salas, Sanniki, Sauga, Sėmsk, Slavėsk, Smolėviči, Soslavėc, Stėvy, Strėljsk, Strumėnj, Sveb, Svibork, Uglis, Vėluna, Vėtrėnyė Polę, Zaliv, Zasuv, Zbarašok ir Zbica.

Tačiau neteko Derne, Saklinik ir Thikhen žemių, miestų: Azėro, Brensk Jatvežskij, Indura, Krėmėnėc žemėj Sesholi, Mėljnik, Srub, Sur ir Suraž žemėse Lukow ir Iazvigia bei pilių: Bamburg, Bėlokorėc, Bočok, Bugor, Buguv, Glimburg, Mstibov, Pozėr, Saks, Senas, Sėrbruv, Slavbah, Svėnsk, Svėnskbah, Vėngbork, Zabur, Zamok Ljva, Zavaruv, Zbalok, Zėsbėrs ir Zus. Žemę Bersden jam grąžino bojaras Bikša.

1261 metais sausio pradžioje Ambotėn pasidavė kryžiuočiams. Paėmus joje vyresniųjų vaikus, jie patraukė į kuršių pilį Hazėnpoth, kuri taipogi pasidavė. Ten jie irgi paėmė vyresniųjų vaikus ir sugrįžo į Rigą.

Tomis dienomis Livonojos ordino broliai atėmė prekes iš Trėnjjotos tarnų. Sužinojęs apie tai, Mindovė pasiuntė žmones pas magistrą, bet Gėorg iš keršto nukirto jiems galvas. Todėl karalius liepė suimti visus krikščionis. Kai kuriuos įkalino, kitus nužudė. Už likusius užtarė Marta, tačiau juos išvarė iš Lėttovijos.

Sausio 6 lenkų, Samovito, vokiečių ir kareivių iš kitų Vakarų Europos šalių kariuomenė įsiveržė į jatvegų ir litvų žemes.

Po dešimt dienų Trėnjjota su 100 raitininkų išėjo į žemę Autine (į pietryčius nuo Daugavpilio).

Sausio 21, kai dauguma riterių pasklido po šalį, prūsai Sambijoje sunkiai sužeidė grafą Valjtėrą (Walter) IV iš Barbi (Barby, 25 km į pietryčius nuo Magdeburgo), privertęs jo kareivius sprukti. Kitą dieną žemėje Pokarv (kairės Prohladnaja krante ~21 km į pietvakarius nuo Kaliningrado) kryžiuočių gurguolę netikėtai užpuolė Hėnriko Monto nattangai (prūsų gentis iš žemės Nattangia Majskaja ir Kornėvka tarpupyje). Po to, naikindami iš pasalų atskirus jų būrius, prūsai privertė juos bėgti. Dauguma krikščionių žuvo arba pateko į nelaisvę, o baroną Hirtėhaljs (Hirtehals) iš Magdeburgo sudegino gyvą pagonių dievams į auką. Tada prūsai apgulė pilis Hajljsbėrg, Kiunigėsbėrg, Krucėbėrg (Crucebergk, nūnai – Sadovojė 23 km į pietus nuo Kaliningrado) ir Barthėnštajn (Barthenstein, dabar – Bartoszyce).

Tuo laiku Mindovė vėl įžengė į Mazoviją, ugnim ir kalaviju niokojęs Lovičo (Lowisz, miestas 75 km į pietvakarius nuo Varšuvos) apylinkes.

Tuomet kitos jo kariuomenės dalies būriai kartu su žemaitais plėšė ir degino livų žemę.

Vasario 3 prie miško už 5 varstų nuo Lėnėvardės litvų būrys, smogęs į vieną kryžiuočių sparną, po valandos grumtynių privertė juos bėgti. Paskui kitas būrys, pralaužęs brolių ir piligrimų eiles, prispyrė ir juos prie pabėgimo. Krito: 257 Mindovės, 2 Trėnjjotos, 3 Mintėljo kariai ir 66 Gėorgo, jų tarpe dešimt brolių, piligrimai ir liaudis. Magistras Gėorg buvo sužeistas.

Rigos vyskupo Albėrto antspaudas

Kovo 25 savo rašte Gėrmaniai popiežius (1261-1264) Urbanus IV paskelbė kryžiaus žygį Prūsijos pagalbon.

Pavasarį didelė Hulagu-hano kariuomenė su karvedžiu Argun-hanu, nusiaubęs Gėorgią ir Hačėn, išsivedė daug belaisvių.

Rugpjūčio 7 priskiriamam Mindovei rašte yra žodžiai (vertimas iš lotynų kalbos):,,…mes savo paveldėtojų, o būtent Rukleo ir Girstuto, apgalvotų patarimų ir pritarimų, dovanojame mylimajam Teutonų ordino Livonijoje magistrui ir broliams skiriame ir visą Selą ir Selivon… Meddenę, Calf, Mallays, Towrag, Utten, Uspal ir kitas valdas…Alze, Allkit…”. Be abejo, kad tai – klastotė, nes Girstut mirė dar 1257 metais. O antspaudas (nuotr. 64) jame, po kryžiuko kurio matomi: „DG ALBE…“ – ,,Dievo malonei Albėrt“ – Rigos vyskupo Albėrto. Tikriausiai, naujas Livonijos magistras (1261-1263.7) Vėrnėr iš Brajthuzeno (Werner von Breithusen) jau užgrobė tada tas žemes.

Tais laikais atvykus pas Mindovę Trėnjjota, pagyręs jį už krikščionių išvarymą, įkalbinėjo mesti katalikybę, priminęs, kad jo tėvas buvo didžiu knezju. Priedo, jis pažadėjo pagalbą žygyje į lėttų žemę ir Livoniją bei pasiūlė jam paimti į rankas šias žemes.

Metų pabaigoje Izeslav su galinga kariuomene kariavo Livoniją, kur atnešė kryžiuočiams didelę žalą.

Tuo laiku Bėrkė-hano raiteliai pavergė Pėrmj, o jos gyventojai pabėgo į Norvegiją.

Gruodžio 11 rašte visai Gėrmaniai, Danijai, Poloniai, Bohėmiai, svėjų žemėj, Norvegijai, Frizijai ir Gotlandui popiežius paskelbė kryžiaus žygį Livonijos, Kuronijos, bei Prūsijos pagalbon, kur jau žuvo 500 riterių. Kitame rašte jis ragino Gėrmanios, Danijos ir Polonios pranciškonus skelbti kryžiaus žygį Teutonų ordinui pagalbon. O po dviejų dienų liepė tapatį šių šalių arkivyskupams ir vyskupams.

Tais metais Mindovė prarado: Uspal, Alze, Nowenene, Romelen, Sela ir Selivon žemes.

1262metais litvai du kartus niokojo kryžiuočių valdas Prūsijoje, o popiežius ragino Kujavijos hercogą (1231-1266) Kazimirą nutraukti savo veiksmus prieš Teutonų ordiną.

Tuo pat metu Rostovo, Vladimiro, Suzdaljo, Jaroslavljo ir kitų šiaurės Rusės miestų valstiečiai išvarė totorių pirklius už pragaištį bei rėzų (monetų kirpimą) darymą. Tada chanas liepė Rusės knezjams patiems teikti jam išeigą („vyhod“) – duoklę ir užprašymą („zapros“) – papildomą duoklę pagal užprašymą.

Birželį padalinta į tris dalis 30 tūkstantinė Litvos kariuomenė, vadovaujama Trėnjjota, ir Švarno rusai siaubė ir grobė Mazoviją, žemes Cirsnow (į vakarus nuo ežero Dryvety, nūnai – Dargin į šiaurę nuo Gižycko), Kulmo, bei Pomesanią. Su litvais buvo pabėgę iš Rezanjo Konstantino sūnus ir knezjo Vladimiro Bravhovlėro anūkas bojaras Ostafij. Jie paėmė pilį Birgėlov (dabar – Birzglowo į šiaurės vakarus nuo Torunj, Toruń), o birželio 22 – Čėrsk (Czersk, miestas 80 km į pietvakarius nuo Gdanjsko). Kitą dieną Ezdovo pilyje rusai, paėmus Samovitą į nelaisvę ir nukirtus jamgalvą, sudegino jo kūną, o litvai išsivedė į nelaisvę jo sūnų Konradą. Paskui, nuniokojus didesnį Kujavijos dalį, jie išėjo namolei. Konrad, sumokėjęs išpirką, greit buvo paleistas.

Sultančuk 1262 m.

Tomis dienomis Bėrkė, susibaręs su Hulagu dėl pergalės Bagdade ir nepadalijęs Arran, Azarbajgan ir Kuli, Tataro, bei Balakano tumanus, pasiuntė Nugają su trimis tumanais į Šėmahą kariauti prieš tą už Azarbajgan. Bėrkė turėjo 35 tumanus, iš kurių 16 buvo iš mongolų ir totorių, 13 – iš Vidurinės Azijos, trys – bendri su Hulagu, du – iš suvarų ir polovų, o vienas – iš penkių suvarų tūkstančių, trijų mordovų tūkstančių, bei dviejų polovų tūkstančių. Hulagu turėjo 30 tumanų. Rugpjūtį, aršiose kirstynėse ties Sultančuk upe Širamuno, Abatajo iš genties kungirat ir Samagaro tumanai visiškai sumušė Nugają (nuotr. 65). Tam ir tūkstantininkui Ara-Timurui su 12 raiteliu pavyko nuliuoksėti.

Rugpjūčio 5 prūsai nugalėjo Mazovijos karius ties Dlugosėdlo (kaimas 70 km į šiaurės rytus nuo Varšuvos).

Rugpjūčio 11 popiežius leido dvasininkams skelbti kryžiaus karą Teutonų ordinui Livonijoje ir Prūsijoje pagalbon.

Liepą Mindovė pasiuntė prieš Vasiljko du būrius, kurie išgrobstė žemes ties Kamėnėc ir Mėljnicė, bei paėmė ten daug belaisvių. Prie ežero Nėbėlj (35 km į pietvakarius nuo Pinsko) Vasiljko su savo pulku ir sūnumi Vladimirui nugalėjo būrį, kuris kariavo šalia Mėljnicės. Litvai sėdėjo, kaip įprasta, trijose gretose prisidengus skydais, bet, ne atlaikius rusų smūgio, pabėgo. Vienus iškapojo, kiti paskendo ežere. Žuvo visi, tarp jų ir Tiudijamino sūnus vaivada Kovdižad. Antrą bojaro Ostafijo būrį Žėlislavo ir Stėpano Mėdušniko rusai vijo iki Jasėljdos upės. Jie nepavijo jų, tačiau paėmė belaisvius.

Veikiai Tėliče (dabar – Tėletin, Teletyn 31 km į pietus nuo Grubėšuvo, Hrubieszow Lenkijos rytuose) Krakovo didis hercogas Bolėslav V sudarė sąjungą su Danilu, Lėvu, Švarnu, Vasiljko ir jo sūnumi Vladimiru.

Rugpjūtį Mindovės pulkai, išgrobstę jatvegų žemę, paėmė Lovičo miestą ir pilį ir, nusiaubę ugnim bei kalaviju jo apylinkę, su pergale sugrįžo.

Paskui jis, Trojdėnt ir Tovtovil paėmė sutartį su sūnumi Novgorodo Didžio (1259-1264) knezju Dmitriju dėl karo prieš Livonijos ordiną. O Alėksandr Nėvskij, pasiuntęs sūnų į žygį, išvyko su dovanomis pas Bėrkę į jo Saraj (mūsų dienom – piliavietė kaime Cariovo 65 km į rytus nuo Volgogrado).

Tėrėk 1262 m.

Rugsėjo 16 Trėnjjota su žemaitu pulkais vyko į Vėndėn (nūnai – Cesis). Dienomis vėliau jis, Izeslavo pulkai ir sudovai apgulė pilį. Veltui palaukus rusus, lėttus ir livus, jie išėjo. Spalio 18 Trėnjjota pagrobė 286 livus į nelaisvę. Lapkričio 5, kol didelė Dmitrijo kariuomenė, Polocko knezj Tovtovil ir 500 litvų, sudeginus ir sugriovus iki pamatų Tarbat, apgulė jo pilį, Mindovė paėmė Polock. Grumtynėse už miestą krito: 737 jo, 322 Trėnjjotos, 382 Trojdėnto, 128 Soha-hano ir 753 Tovtovilo kariai. Tuomet rusai ir Tovtovil, palikus Tarbat, su belaisviais ir grobiu išskubėjo namolei, nes ten artėjo Livonijos magistro kariuomenė.

Tuo laiku Hulagu pergalėjo Bėrkė-haną kautynėse ties Tėrėk, o Abaga-han su Ilgaju diena vijosi jį (nuotr. 66) ir turėjo didelių nuostolių. Kelyje atgal daugelis jų raitelių paskendo, kai po jų pralūžo Tėrėko ledas. Tada Kuli ir Balakan pabėgo nuo Hulagu pas Bėrkę. Netrukus po to įsibėgo Kuli ir Tataro kariai, dalis jų sugrįžo į Dašt-i-Kypčak. Hulagu, paskleidęs per savo žvalgą gandą apie susitaikymą su Arig-Buga ir apie skubančią jam į pagalbą kaano kariuomenę, apgavo Bėrkę ir išgavo taiką, o priedo – Sėjhuno, Arysjo ir Ču tarpupį. Be to, išsigandęs Bėrkė priėmė islamą.

Gruodžio 5 Tovtovil susigrąžino Polock, nukovęs jame 782 Izeslavo ir 99 Trėnjjotos karius. Po trijų dienų iš Polocko į Litvos Novgorod sugrįžo tik penki Mindovės kariai.

Gruodį Livonijos magistras pasiuntė komtūrą Bruno iš Goldingėno su kariuomene į Kuroniją. Jis sudegino Lazėn (Lasen) žemėje Kerten (dešinės Stėndės krante), Impiltė žemėje Merke (į rytus nuo ežero Usma) ir Grobin (nūnai – Grobinia) pilis. Sužinojęs, kad magistro kariuomenė Kuronijoje, jau mėnesio pabaigoje Trėnjjota nužygiavo per visą Livoniją į estų žemes.

Tais laikais mirė Marta.

Galas

1263metais sausio 13 prūsai su savo sąjungininkais nuniokojo Lovičio apylinkę.

Tomis dienomis Hulagu, nubaudęs mirtimi Bajdžu, Balakaną, Tatarą, Gata-haną ir daug kitų iš Dašt-i-Kypčako, patraukė su šešiais tumanais iš Mugano į šiaurę. Prie vakarinių šakų Aetiljo (Itiljo žiočių žemė) Bėrkė su devyniais tumanais sumušė jį, nukovęs beveik devynis tūkstančius jo karius. Tada netoli Dėrbėnto Širamano tumanas, sulaikęs Bėrkę, išgelbėjo sprunkančius Hulagu-hano raitelius. Po to iš Bucharos išvedė į stepę penkis tūkstančius Dašt-i-Kypčako vyrų su jų žmonomis vaikais ir artimais ir visus be gailesčio iškapojo.

Vasario 2 Trėnjjota nusiaubė miestą Pėrtujev (dabar – Pernau Estijoje) ir žemę Maritima (nūdieni sala Muhu). Paskui žemėje Vic (į rytus nuo miesto Haapsalu) litvai nukovė devynis riterius. Naktį vasario 10 prie Dunamundės vienuolyno (saloje Dauguvos žiotyse) jie susidūrė su Rigos kariais. Žuvo devyni Ordino broliai, nedaugelis miestiečių ir tarnų.

Tuo laiku kuršiai nužudė tris Livonijos ordino brolius prie pilies Krėtėnėn (šiųmeti Kretinga), o sučiuptą Mėmėlljo komtūrą supleškino lauže. Atsakai riteriai, įvilioję į pasalą Krėtėnėno būrį, visus iškapojo ir paėmę pilį, sudegino ją su moterimis bei vaikais. Veikiai gretimos Ampillės būrys, palikęs savą pilį, nesėkmingai kariavo Mėmėllj ir išgrobstęs jo apylinkę, išėjo į Litvą. Kiek vėliau Mėmėlljo kryžiuočiai, degindami ir plėšdami žemę Shalow, susidūrė su litvų, žemaitų ir sudovų kariais, kurie paskui apgulė Mėmėllj. Tada grumtynėse prie Mėmėljborko krito Livonijos ordino vice magistras Ėbėrgard iš Goltbėkė ir daugelis kitų. Po ilgų kruvinų Mėmėlljo antpuolių litvai su sąjungininkais išėjo namo.

Dovmont

Tuomet, kelintą kartą baisiai nuniokoję dalį Mazovijos ir Lovič, kiti Mindovės būriai buvo Prūsijoje, iš kur su belaisviais ir dideliu grobiu sugrįžo namo.

Gegužės 23 popiežius liepė dvasininkams uoliai skelbti kryžiaus žygį į Livoniją ir Prūsiją.

Rugpjūčio 23 Mindovės kariuomenė ir Trėnjjota su saviškiais išėjo į Čėrnigov. Rugsėjo 18 jie paėmė miestą, kovoje už kurį krito 762 jo, 1812 Izeslavo ir 1288 Vsėvolodo sūnaus, bei Vasiljko žento Andrėjo Svordgrėjvo. Spalio 11 jis susigrąžino Čėrnigov, nukovęs jame dar 738 Mindovės ir 105 Trėnjjotos karių.

Nuo lapkričio 4 Bėrkė su galinga kariuomene išžygiavo į Dėrbėnt. Kautynėse ties upe Kura (Malkos intakas į rytus nuo nūdienio Petigorsko) jis privertė Hulagų bėgti, tačiau netoli Dėrbėnto pats buvo sumuštas ir atsitraukė už Kurą (ta pati), kur staigiu smūgiu sumušė priešą.

Lapkričio 14 Radilovo Gorodėce kelyje iš Sarajo namo mirė Alėksandr Nėvskij.

Tom dienom Izeslav pasiuntė visus savo pulkus už Dnėprą prieš Mihailo Oldhorno sūnų Brensko knezją (1254-1288) Romaną. Su jais buvo ir Movkoldo sūnus Ustino (1236-1266) ir Nalšos (1250-1265) knezj Dovmont (1219-1299.5.20, nuotr. 67– jo atvaizdas, perpieštas iš 1421 meto Pskovo dėnjgos). Netrukus jis grįžo į Litvos Novgorod ir lapkričio 25 penktą valandą vakaro (21-ą valandą) užmušė mieganti karalių su dviem jo mažamečiais sūnumis už tai, kad po Martos mirties jis paliko pas save jos sesę ir jo žmoną Sofiją (1239-1265), privertęs ją su savim gyventi. Pirmą valandą nakties (23-ą valandą) Dovmonto žmonės nužudė aštuonis Vojšėlko tarnus. Išsigandęs to paties likimo, vienuolis Vojšėlk pabėgo į Pinsk.

Jau kitą dieną Trėnjjota išėjo į Litvos Novgorod. Lapkričio 27 jis puolimų paėmė miestą, praradęs 783, o Dovmont – 162 savo karius. Dovmontui pavyko pabėgti.

Litvos Novgorodo kuna 1252 m.

Amžininkai vertino Mindovę kaip ištikimą krikščionių karalių, gudrų ir išmintingą, klastingą ir kartu užsispyrusį, išpuikusį ir išdidų, mėgstantį valdžią, meilikavimą bei melą. Nedraugai praminė jį Mindog – „Mano šuo“, Mėndog – „Prastas šuo“ arba „mamėliuk“ – baltas saracėnų samdinys.

Jo 1260 metų monetoje iškalti žodžiai: „Hristos voskrės. Božė, spasi raba tvoėgo Pėtra i ėgo sėmjju.“ – „Kristus prisikėlė. Dieve, išgelbėk tavo vergą Petrą ir jo šeimą“. Izeslavo herbas – vytis su kardu (kardu, nuotr. 68– 1252 metų Litvos Novgorodo juoda kuna).

Veikiai Mėnsko (nuo 1239 metų), Tvėrėmėto ir Žemajtijos (nuo 1256 metų) knezj Trėnjjota sėdo Litvos Novgorode. Tojau pasiuntęs savo brolio Tovtovilo į Polocką, jis pasiūlė jam padalinti Mindovės žemes ir turtą. Bet, pirmiau jo kėslą kartu su Vojšėlku jį pribaigti, klastingai nužudė tą.

1264 metų pradžioje Roman sumušė Litvos kariuomenę savo valsčiuje.

Lapkričio 12 penki vaikinai Mindovės arklininkai su Simėono Sagė sūnumi bojaru Svetopolku Svitsonu nužudė Litvos karalių Trėnjjotą, kai tas įėjo į prausyklą („umovnica“) ir pabėgo pas Vojšėlką į Pinsk. Tarp jų buvo Svetoslavo Skolomėndo (1200-1294) sūnus Vsėvolod Gėdimin (1255-1341).

Po Mindovės katalikų vyskupai nekarūnavo Litvos karalių. Visi paskesni jos vadai iki Gėdimino imtinai, vadindami save karaliais, iš tikrųjų jais nebuvo.

Lapkričio 25 Litvoje atsisėdo žemaitų knezj (nuo 1263 metų) Gogort.

Išgirdęs tai, jau po trijų dienų Vojšėlk išėjo iš Pinsko į Novgorod-Sėvėrskij kariuomenės.

Tais metais mirė Danil, Galiče jam pavėldėjo Švarn, kurį karunavo Rusės karaliumi.

1265 metais sausio 21 Vojšėlk, įsižadėjęs Dievui tris metus keršyti tėvo žudikams, su 1255 kariais, 52 bojarais, 42 jų sūnumis, 45 cholopais, 44 vežimais, 25 svaidytuvais ir 5 arkbalistomis išėjo į Litvą. Pavergęs Deltuva, jau vasario 6 jis paėmė Sluck, grumtynėse už kurį žuvo 738 jo ir 571 Gogorto karys. Po šešiolikos dienų Gogort susigrąžino Sluck, nukovęs jame 531 Vojšėlko karį su bojaru Svetopolku Svitsonu. Vasario 26 Vojšėlk grįžo į Novgorod-Sėvėrskij.

Vėliau, praminęs Vasiljko savo tėvu, jis su visa to kariuomene ir Švarnu, paėmus daugelį Litvos miestų, metų pabaigoje pavergė Nalšą.

1266metais sausio pradžioje Dovmont pabėgo su 70 drugų (kariaunos karių) ir 300 litvų šeimomis į Pskov, kur jau 22 dieną buvo krikštytas popais, gavęs vardą Timofėj.

Nuniokojus knezjo Gėrdėnjo turtą, ir paėmus jo žmoną, du sūnus ir daug belaisvių, birželio 18 naujas Pskovo knezj Dovmont su 90 kariu iš Pskovo susidūrime ties Dvina, nukovęs vejančius jo Gogorto, Gėrdėnjo, Liumbo ir Jugajlos 700 kareivių, užmušė Litvos karalių bei didį knezją Gogortą. Daug jo kareivių paskendo upėje, o Gėrdėnj su maža kariauna vos išėjo.

Netrukus Vojšėlk pavergė visą Litvą.

Rugsėjo 3 naujas Litvos karalius Vojšėlk palaidojo tėvo palaikus Litvos Novgorode prie vartų į Gorodno švento Vasilijo katedros sarkofage už aštuonių sieksnių nuo įėjimo aštuonių sieksnių gylyje.

1268metų pradžioje, atkeršijęs už tėvo žūtį, nužudęs daugybę išdavikų su bojaru Ostafiju ir palikęs Litvą Drogičino knezju (nuo 1266 metų) Švarnu, Vojšėlk išėjo į Ugrovėską į vienuolyną pas šventą Danilą.

Sausio 20 savo rašte Bohėmios karaliui popiežius Klėmėns IV paminėjo šviesų Mindovės atminimą.

1269metais Danilo sūnus Lėv iš pavydo, kad, Vojšėlk atidavė Litvą broliui ir apkaltinęs jo tėvo piktadarybėmis, perkirto jam kardu galvą švento Mihailo Didžio vienuolyne Vladimiro-Volynske.

Bujvid 1287 m.

1270metų mirė Švarn. Veikiai Dovmont su novgordiečiais, pskoviečiais ir žemaitais paėmė Litvos Novgorod, tačiau knezj Gorodno (nuo 1255 metų) Trojdėnt išvijęs jį, pats sėdo Litvoje.

Po jo litvų karaliais buvo:

– Vsėvolodo Ėrdėnjo sūnus Volodimir Bujvid 1282-1287 metais, paskui – žemaitų vadovas iki 1289 metų (nuotr. 69– jo portretas ant 1287 metų varioko),

Budikid 1287 m.

– jo brolis Boris Budikid iki 1289 metų (nuotr. 70– jo portretas ant 1287 metų varioko),

– Smolėnsko Mstislavo sūnus Smolėnsko (1232-1239) ir Karačėvo (1240-1289) knezj Pukuvėr Jaroslav Josip Svetoslav Skolomėnd iki 1294 metų,

– jo sūnus Mėnsko (iki 1293 metų) ir Viljneus (iki 1294 metų) knezj Mihail Vitėn iki 1319 metų (nuotr. 71– jo portretas ant 1296 metų varioko),

– jo brolis Viljneus knezj (nuo 1295 metų) Vsėvolod Gėdimin, 1262-1269 metais – arklininkas Litvos Novgorode, paskui – Lukomljo knezj (iki 1295 metų), nuo 1319 metų – Litvos Novgorodo knezj ir didis knezj litvų, nuo 1320 metų – Lethovios, Eustoythen, Samaythen, Pleskowe (valsčių) ir visų rusų karalius, o nuo 1336 metų – litvų ir daugelių rusų karalius. Savo valdas jis išdalyjo sūnums Mondėvidui, Narimontui Glėbui, Oljgėrdui Andrėjui, Jėvnutijui Ivanui, Kėjstutui Savėlijui, Karijatui Mihailui ir Liubortui Sėmionui, o taipogi dūkroms Aldonai Annai, Ofkai Marijai Jėvfimijai ir Jėlisavėtai.

Vitėn 1296 m.

1299metais savo laiške popiežiui Rigos arkivyskupas Joann rašė, kad dėl Teutono ordino brolių žiaurumų Lėttovijos karalius su visais karalystės žmonėmis metė tikėjimą, tad ten nebėra dvasininkų ir vienuolių, ir iki šiol lieka klaidatikystė.

Gegužės 20 mirė Pskovo knezj Dovmont. Po to Pskove sėdo jo sūnus knezj Gorodno (1282-1326) David Suzman, o popai paskelbė Timofėją Dovmontą šventu.

Mindovės miestai, tvirtovės ir pilys

(Sutrumpinimai:

d. – dabar, pv – piliavietė, pk – piliakalnis, ž. – žemė, vk – varstų kelio, var. – varstai, priem. – priemiestyje, sla. – slabados,

Bal. – Baltarusija, Len. – Lenkija, Rus. – Rusija, Ukr. – Ukraina, žem. – žemaitai,

įk. – įkūrė, kar. – karalius, kn. – knezj, vad. – vadovas, pal. – palikuonis,

š. – šiaurė, p. – pietus, v. – vakarai, r. – rytus, did. – didelis,

bo. – bokštai, s. s. – sieksnių siena, s. s-s – sieksnių sienos, s. k. – sieksnių kalvos, s. p. – sieksnių piliakalnio (šlaitų ilgiai), tv. – tvirtovė,

sa: – saugojo:, b. – bojarai, k. – kariai, ch. – cholopai, sv. – svaidytuvai, a. –arkbalistos,

n. – namai, b. n. – bojarų namai, baž. – bažnyčios, vien. – vienuolynas, mok. – mokyklos („sholii“), pi. – pirtys, šu. – šuliniai,

kal. – kalėjimas, tu. – turgūs, pr. e. – prekybos eilės, ar. – aruodas, prie. – prieplauka, l. – laivai, pr. l. – prekybiniai laivai, va. – valtys, vež. – vežimai,

mi. – miestiečiai, g. – gyventojai, pir. – pirkliai, vi. – vienuoliai, sl. – slavai (vergai),

s. a. – samdomi arkliai, ži. – žirgai, m. ži. – maži žirgai, m. a. – maži arkliai.)

Aeps (1252 – 1255, 1258 – 1259, 1260 – 1263) (d. – pk ~6 km š. Rudaminos) 672 m. hėstų ž. Pickegall įk. svėjų vytis Snuson, 861.10.26 paėmė Riorik. Aeps (angl. apse) – apsyda. 3 bo. pilį su 75 s. s. ant 5 s. p. sa: b. ir 75 k. su 6 sv. bei 2 a. Mieste buvo: 82 n., b. n., baž., mok., pi., pr. e., 357 mi., 8 pir., 51 sl., 25 m. ži., 55 m. a., 3 s. a. ir 23 va. Už 6 vk. buvo Garsus, už 7 – Zusy, už 10 – Zakurj, o už 15 – Ausholjm.

Bėrston (1251 – 1252, 1258 – 1263) (d. – Birštonas), angl. Bear-stone – „Lokio akmuo“. 875.6.14 jatvegų ž. Vilkenbethe įk. Riorik, 886.7.15 paėmė Hovvord. Bėrstone ant 4 s. p. su 231 s. 5 bo. išorės sieną ir 78 s. 3 bo. vidinę sieną buvo: 22 n., 5 b. n., baž., pi. ir 53 g. Ją gynė: 5 b., 150 k. ir 8 ch. su 8 sv. bei 3 a. Už 22 vk. buvo Bubr, už 88 – Viljne.

Borisov (1238 – 1248) 631.6.3 žem. ž. Wingowe ir Butwa įk. Saulėsvaiko sūnus Boris, 788 m. miestą paėmė Busigero sūnus 45-s litvų vad. Siba. 18 bo. mieste su 345 s. s-s ant 3 s. p. buvo: 137 n., 7 b. n., baž., 3 mok., pi., ar., pr. e., 2 šu., 583 mi., 7 pir., 162 sl., 8 s. a., 15 ži., 52 m. ži. ir 7 vež. Jį sa: 7 b., 345 k. ir 15 ch. su 12 sv. bei 5 a. Už 18 vk. buvo Buda, už 23 – Obuh, o už 76 – Lėpėlj.

Brensk Jatvežskij (1252 – 1254, 1259 – 1260) (d. – Brańsk r. Len.) 835.7.9 jatvegų ž. Lukow įk. sl. 8 bo. mieste su 202 s. s. ant 6 s. p. buvo: 51 n., 3 b. n., mok., pi., pr. e., 237 mi., 2 pir., 52 sl., 5 ži., 2 s. a., 2 vež., 2 l. ir 23 va. Jį sa: 2 b., 200 k. ir 15 ch. su 9 a. Už 26 vk. buvo Bėlsk, už 27 – Suraž, už 45 – Drogičin, už 48 – Zabruv (d. – Zambrów), už 50 – Mėljnik, už 59 – Vizna.

Drogičin (1252 – 1254, 1259 – 1263) 848.7.28 jatvegų ž. Kadgela įk. jatvegai. 3 bo. pilyje su 151 s. s. ant 8 s. p. buvo: 13 n., b. n., pi., 51 g., pir., 6 sl., 9 ži., 50 m. ži., 2 s. a., 4 vež. ir 9 va. Ją sa: b., 75 k. ir 8 ch. su 3 a. Už 5 vk. buvo Stulb ir Korčėv (Korczew), už 45 – Brensk, už 56 – Bėlsk, už 117 – Varšov.

Drogičin (1251 – 1255) (Bal. p. v.) (d. – Drohičin, Drohiczyn r. Len.) 285 m. litvų ž. Neriva įk. sarmatai. 10 bo. pilį su 245 s. s-s ant 8 s. p. sa: 3 b., 250 k. ir 8 ch. su 4 sv. bei 3 a. Joje buvo: 65 g., 2 pir., 15 sl., 29 n., 3 b. n., baž., pi. ir šu. Už 11 vk. buvo Vogdimėr, už 28 – Zditov, už 37 – Vėtly, o už 55 – Kobryn.

Druck (1254 – 1255, 1259 – 1263) (d. – pv 8 km p. r. Toločino Bal. r.) 437 m. vėsjų ž. Grejhendawn įk. Bulo sūnus Bavėriks. Miestas ant 75 s. k. turėjo 16 bo., 734 s. s-s, 5 bo. Pilį, 118 n., 12 b. n., baž., mok., pi., ar., pr. e., 251 mi., 5 pir., 78 sl., 19 ži., 52 m. ži., 8 s. a., 5 vež., 5 krepšiai ir 5 va. Jį gynė: 850 k., 8 b. ir 57 ch. su 50 sv., o pilį – b., 75 k. ir 5 ch. su 7 sv., kiekvienas su 32 akmeniniais rutuliais. Už 18 vk. buvo Tėtėrin, už 32 – Bobr, už 34 – Občuga, už 35 – Šklov.

Gluhov (1234 – 1251) 838 m. sėvėrenų ž. Vumaensheda įk. Isuso, 7-jo pal. polovų chano Sabha-hano, sūnus b. Ivan, 884.7.17 paėmė kn. Oljg. 6 bo. pilį su 122 s. s. ant 5 s. p. sa: 5 b., 125 k. ir 8 ch. su 7 sv. ir 3 a. Mieste buvo: 286 n., 9 b. n., 2 baž., 5 pi., 3 mok., 3 tu., pr. e., kal., ar., 1353 mi., 17 pir., 395 sl., 36 ži., 8 s. a., 7 vež., o priem. – 13 sla. Už 23 vk. buvo Jaroslavėc, už 39 – Putivlj, už 55 – Ryljsk, už 58 – Novgorod-Sėvėrskij, už 61 – Rėdičėv, už 72 – Sėvsk.

Glussk (1253 – 1255) (d. – miestelis 46 km p. v. Bobrujsko Bal.) 828.8.22 litvų ž. Peragodia įk. sl., 934.4.23 paėmė kn. Ingvar. 15 bo. miestą ant 4 s. p. su 402 s. s-s sa: 5 b., 400 k. ir 18 ch. su 7 sv. bei 2 a. Jame buvo: 45 n., 5 b. n., baž., mok., ar., kal., 94 mi., pir., 8 sl., 14 ži., 25 m. ži., 8 s. a., 8 vež. ir 12 va. Už 18 vk. buvo Gilis (d. – pv. ties k. Gorodok š. r.), už 75 – Trėmlj (d. – Trėmle p. r.), už 78 – Sluck.

Gorodno (1248 – 1255) (d. – Grodno) Gardėn 227 m. sarmatų ž. Seim įk. 3-jo gotų kn. (128 – 153) Bėrigo pal. Bėblblizo sūnus gotų vytis Glumigizė, 1045.7.16 jį su 3 žemėmis paėmė kn. Gėorgo Svėtrigajlo sūnus Svetoslav Svordvot ir naujai pavadino Gorodno. 25 bo. tv. supo 275 s. s. ant 2 s. p., už kurios buvo 247 s. s. ant 3 s. p. ir vidinė pilis su 87 s. s. ant 7 s. p. Jas sa: 18 b., 550 k. ir 27 ch. su 24 sv. ir 3 a. Mieste buvo: 385 n., 22 b. n., kn. rūmai, šv. Mihailo katedra, 2 baž., 5 pi., 5 mok., 2 tu., pr. e., kal., 3 grūdų ar., 1235 mi., 28 pir., 6 vi., 75 sl., 10 ži., 322 m. ži., 255 m. a., 17 s. a., 7 vež., 3 maži vež., prie. su 7 l. ir 25 va., o priem. – 20 sla. Už 22 vk. buvo Gorodėc, už 25 – Indura, už 38 – Pul, už 43 – Solensk, o už 125 – Vizna.

Kalėv (1252 – 1255) (d. – pv Nemuno saloje į p. nuo Kauno centro) 784 m. svėjų (švedų) persikėlėlių ž. įk. kuršių („kurskij“ 1260 m. monetoje) kn. Kalėv. 6 bo. pilyje ant 8 s. p. su 252 s. s-s buvo: 16 n., b. n., pi., 3 l. ir 7 va. Ją sa: b. ir 150 k. su 8 sv.

Kamėnėc (1236 – 1240) (d. – pk už tilto per Smotrič v. miesto dalyje) 25 m. sarmatų ž. Ragdown ties ž. Smolrag (į r. nuo Smotrič) sarmatai įk. Pėtrosos, 320 m. jį paėmė gotai, 357 m. – gotų kar. (355 – 375) Hėrmanarih, 381 m. – utigurų vadas (380 – 412) Balambėr, 523 m. – sl., naujai pavadinęs Kamėnos, 958.8.2 – Svetoslav Bujfast, tuomet miestą naujai pavadino Kamėnėc. Tv. ant 25 s. k. turėjo: 752 s. s. su išorinėmis 15 bo., 78 n., 16 b. n., baž., pi., 3 šu., 158 mi., 30 sl., 127 ži., 131 arklį, 5 s. a., jautį, 3 vežimus, 2 mažus vežimus, 7 krepšius, 5 l. ir 25 va. Ją sa: 16 b., 875 k. ir 67 ch. su 25 sv. bei 17 a. Be to jos viduje buvo pilis su 3 bo., 5 n., 5 b. n., baž., pi., 5 b. ir 50 k. Už 17 vk. buvo Bok (d. – Orinin), už 21 – Hostis (d. – Hotin), už 25 – Balin, už 28 – Bėsik (d. – Karačkovcy š.), už 32 – Smotrič, už 48 – Bakota (p. r.), už 57 – Gusetin, o už 99 – Tėrėbovlj.

Kijev (1235 – 1236) (d. – Kyjiv) 582.8.2 slavų ž. Berskaver įk. polovų chanas (564-599) Baruh Sabha-han. Polovų kalboje kijev – žentas. Aukštutinį miestą ant 37 s. k. supo 4 s. pločio, 2 s. gylio griovys ir 715 s. s. iš ąžuolinių rąstų su 21 bo. ir Ugrų vartais. Jame buvo: Mihailo katedra, Dešimtinės Dievo gimdytojos, Šventų Andrėjo, Dmitrijo, Fiodoro, Natalijos ir Vasilijo baž., monetų kalykla, 5 grūdų ar., Oljgos tėrėm ir Vladimiro rūmai. Su aukštutiniu miestu ribojosi Sofijos su 1250 s. mūru ir trimis Auksiniu, Žydu ir Ledskiu – Lenku vartais, bei priemiesčiai: Podol su 2750 s. statine tvora ir 4 s. pločio grioviu, Kopyrjo galas su 1000 s. statine tvora ir 4 s. pločio grioviu bei Pėčėrsk. Mieste su priemiesčiais buvo: 9142 n., 258 b. n., Sofijos ir Uspėnskijo katedros, Dievo gimdytojos Užmigimo, Šventų Gėorgijo, Ilijos, Ioanno, Irinos, Jėkatirinos, Kirillo, Lazarjo, Mihailo Novgorodo, Nikitos, Nikolajo, Piotro, Simėono, Trejybės ir Vlasijo, Žengimo į Dangų, Spaso, Spaso ant Bėrėstovo bei katalikų Šv. Marijos baž., Šventų Gėorgijo, Irinos, Mihailo, Fiodoro, Kirillo, Simėono ir Stėpano, Pėčėros bei Vydobičo vien., 15 tu., mugė, pr. e., 5 kal., 9 pi., 27 mok., 45237 mi., 358 pir. ir 7457 sl. 1235.5.29 jį gynė: 78 b., 1545 k. ir 275 ch. su 87 sv. bei 51 a. Už 8 vk. buvo Gorodėc (d. – Vygurovsčina), už 13 – Vyšgorod, už 17 – Zvėnigorod (d. – Vėta Počtovaja), o už 21 – Bėlgorod (d. – Bėlogorodka) ir Gostomėlj.

Krėvo (1217 – 1218, 1237 – 1252) (21 km p. v. Smorgonj) 240 m. pr. Kr. žem. ž. Antecelve įk. litvai, 988.6.27 paimtas vėsjais, 9.5 paimtas žem. 17 bo. tv. ant 6 s. p. su 424 s. s. ir 2 bo. viduje sa: 8 b., 425 k. ir 25 ch. su 8 sv. Joje buvo: 64 n., 8 b. n., baž., pi., mok., pr. e., ar., 238 g., 4 pir., 29 sl., 21 ži., 28 m. ži., 6 s. a. ir 6 vež. Už 11 vk. buvo Losk, už 20 – Slavėsk, už 26 – Osmėn, už 31 – Lėbėdėv, už 42 – Tvėrėmėt.

Ltava (1223 – 1238) (d. – Poltava Ukr.) 152 m. ž. Fulstamp įk. Sitos sūnus sarmatų kn. (126 – 159) Bušlaj, 435 m. Muzuko sūnus gunų kn. (434 – 445) Blud pastatė 5 bo. pilį su 128 s. s. ant 12 s. k., pervadinęs Bariskup į Baltovak, kurią 615 m. sėvėrai pavadino Ltava. 5 bo. miestą su 154 s. s. ir 3 bo. viduje ant 21 s. k. sa: 2 b., 175 k. ir 9 ch. su 5 sv. bei 4 a. Jame buvo: 585 mi., 6 pir., 52 sl., 89 n., 2 b. n., baž., pir., ar., tu., 2 šu., 5 ži., 3 s. a., 3 vež., 2 krepšiai ir 2 maži krepšiai. Už 22 vk. buvo Sosnov (d. – Sosnovo p. v.), už 50 – Mgov (d. – Opošne), už 95 – Sary, už 132 – Lubėn, už 146 – Horošėv (d. – Horošėvo 16 km p. Harjkov), už 151 – Žėlni, o už 308 – Sugrov (d. – Lisičansk p. r.).

Luck (1260) 532 m. litvų ir baltų horvatų ž. Grejhenbodia įk. Mozdoko sūnus Ilija, 651 m. slavenai Lusk pavadino Lucku. Jame buvo: 732 g., 152 sl., 141 n., 5 b. n., 2 baž., pi. ir mok. Už 6 vk. buvo Židičin (d. – Židyči š.), už 9 – Krupa (p. r.), už 14 – Lysčė (p. r.), už 17 – Koršėv (p. v.) ir Jaroslav (d. – Jaroslaviči p. r.), už 18 – Šėpolj (š. v.), už 21 – Vasiljkov (d. – Muravisčė š. r.) ir Ostrožėc (p. r.), už 25 – Radomyšlj (p. v.) ir Torčin (v.), už 20 – Kolodežin (p. v.).

Mėdėnik (1239 – 1255, 1260 – 1263) (d. – Medininkai) 1239.2.5 ž. Medenick įk. Mindovė. 3 bo. pilį su 275 s. s. ant 8 s. p. sa: 2 b., 150 k. ir 15 ch. su 8 sv. bei 3 a. Joje buvo: 13 n., 2 b. n., ar., pi., šu., 16 sl., 5 ži. ir 52 m. ži. Už 8 vk. buvo Bugor (d. – pk š.), už 12 – Slusk, už 23 – Osmėn, už 25 – Viljne, už 33 – Kroljsk, už 51 – Troki.

Mitov (1252 – 1257, 1260 – 1263) (d. – Jelgava) 756 m. žem. ž. Saule įk. Smėlovko sūnus krivičių kn. Bloha, o po 2 m. jį paėmė žem. vad. Svabahor. 15 bo. miestą su 459 s. s-s ant 3 s. p. sa: 5 b., 250 k. bei 25 ch. su 7 sv. ir 7 a. Jame buvo: 158 n., 5 b. n., 2 mok., 8 pi., 3 šu., pr. e., kal., 2 ar., 15 l., 23 va., 983 mi., 28 pir. ir 30 sl. Už 23 vk. buvo Kristin, už 41 – Riga, už 58 – Brunovo (d. – Brunava netoli Bauskos), o už 123 – Shruny (d. – Skrunda).

Mozyrj (1253 – 1255) (Bal. p. r.) 64 m. gotų ir litvų ž. Newrou įk. gotai, 375.5.25 paėmė hunnai, 534 m. – avarai, 588 m. – sl. kn. Gostislav. 15 bo. miestą su 457 s. s-s ant 5 s. p. sa: 450 k., 8 b. ir 35 ch. su 13 sv. bei 7 a. Jame buvo: 2435 mi., 32 pir., 267 sl., 325 n., 9 b. n., 6 baž., vien. su 96 vi., 7 mok., 5 ar., 2 tu., kal., 13 šu., 7 pi., 21 ži., 207 m. ži., 32 s. a., 31 vež., prie. su 21 l. ir 98 va. Už 9 vk. buvo Braslav (d. – Kalinkoviči š. r.), už 11 – Rosomilova (d. – Zagoriny š. v.), už 20 – Strėljsk (p. r.), už 91 – Gorvalj (š. r.), o už 92 – Ovruč.

Mstibov (1246 – 1255, 1259 – 1260) (d. – kaimas 15 km v. Volkovysko Bal. v.) 1246.9.18 ž. Salwisowe įk. Mindovė. 4 bo. pilį su 76 s. s. ant 15 s. k. sa: b., 75 k. ir 5 ch. su 8 sv. Už 14 vk. buvo Svisločj, už 15 – Volkovysk.

Mstislavlj (1240) (d. – miestelis 92 km r. Mogiljovo Bal. r.) 17 m. litvų ž. Thrash įk. sarmatai (d. – pk Dėvičjja), 217 m. litvai paėmus, pavadino Glaustas, 968.1.2 paėmė kn. Bujfast, 1135.7.2 kn. Roman Svordvot įk. Mstislavlj (d. – pk Zamkovaja) sūnaus Mstislavo Kovholoa garbei. 19 bo. miestą su 531 s. s-s ant 13 s. k. gynė: 550 k., 5 b. ir 22 ch. su 13 sv. bei 4 a. Jame buvo: 680 mi., 7 pir., 102 sl., 136 n., 5 b. n., baž., mok., ar., tu., šu., 14 ži., 8 s. a., 5 vež., 5 krepšiai, 5 l. ir 21 va. Už 12 vk. buvo Togov (d. – Mazolovo p. v.), už 22 – Brusy (d. – Stajki š. r.), už 23 – Raj Smolėnskij (d. – Malyj Raj š. v.), už 35 – Kričėv, už 37 – Resno, už 56 – Dėrėbuž, o už 89 – Smolėnsk.

Nėmiza (1235 – 1255, 1259) (d. – pv ~6 km p. r. Minsko pv.) 753 m. baltos vėsjų ž. Bullnick įk. sl. oro dievo ir pomirtinio šv. Balvano (rus. „bolvan“ – stabas) viešpačio Nėmizos garbei. 3 bo. pilį su 75 s. s. ant 3 s. p. sa: b., 75 k. ir 8 ch. su 8 sv. bei 3 a. Nėmizoje buvo: 72 n., b. n., baž., mok., 5 pi., kal., 523 g., 3 pir. bei 82 sl. Už 6 vk. buvo Mėnsk, už 21 – Ostrošick, už 38 – Turėc.

Nėsvėž (1251 – 1253) (d. – Nėsviž 96 km p. v. Minsko) 852 m. litvų ž. Levcovia įk. sl. kn. Blėzos, 875.10.28 paėmė Oljg. 6 bo. pilį su 178 s. s-s ant 5 s. p. sa: 5 b., 150 k. ir 8 ch. su 8 sv. bei 2 a. Joje buvo: 68 n., 7 b. n., baž., mok., pi., tu., kal., 5 kubilai su vandeniu, 280 g., 2 pir., 52 sl., 12 ži., 37 m. ži., 12 m. a., 3 s. a., vežimas, netoli – 8 sla. Už 7 vk. buvo Babtajly, už 15 – Gorodėja, už 18 – Klėčėsk, už 21 – Snov, už 28 – Kopylj, už 62 – Sluck.

Novgorod-Litvos (1236 – 1255, 1260 – 1263) (d. – Navagrudak) Noborg 935 m. ž. Litwa. įk. 5-jo svėjų b. Saksi pal. Bihogi sūnus vytis Brėsti, 948.10.15 paėmė Svetoslav Bujfast, naujai pavadinęs miestą Novgorod. 7 bo. pilį su 235 s. s. ant 75 s. k. sa: 6 b., 250 k. ir 25 ch. su 21 sv. bei 6 a. Mieste buvo: 385 n., 2 baž., vien. su 255 vi., 3 pi., 3 mok., 3 tu., pr. e., monetų kalykla, kal., 2 grūdų ar., kn. rūmai, 27 b. n., 1373 mi., 26 pir., 79 sl., 23 ži., 114 m. ži., 125 m. a., 28 s. a., 15 vež., 3 maži vež., priem. – 23 b. sla. Už 12 vk. buvo Boruvsk, už 14 – Radogosča, už 25 – Novgorodok, už 27 – Oljhov ir Vėluna, už 31 – Maluny, už 32 – Zvoz, už 37 – Turėc, už 38 – Sanniki.

Novgorod-Sėvėrskij (1206 – 1235) 985.8.17 sėvėrų ž. Hajhaetsheda įk. 5-jo danų kn. Garaljdo pal. Nikolajo sūnus b. Bruk. 5 bo. pilį ant 12 s. k. sa.: b., 75 k. ir 5 ch. su 5 sv. 348 s. miesto s. su 17 bo. sa: 6 b., 500 k. bei 25 ch. su 20 sv. ir 5 a. Mieste buvo: 3085 n., 131 b. n., 3 baž., 7 mok., 2 pi., 3 tu., pr. e., mugė, kal., 2 kn. rūmai, vien. su 82 vi., 11237 mi., 75 pir., 856 sl. prie. su 25 l., 7 prekiniais l. ir 250 va. Už 6 vk. buvo Lėnjkov, už 12 – Rykov (d. – Kirovo p. v.), už 39 – Obložki, už 69 – Šiškov (d. – Šiškovka v.), už 73 – Starodub.

Rogatin (1253 – 1255) (miestas 65 km p. r. Ljvovo) 955.10.18 bužanų ž. Fingertipa ir Stretchleg įk. Ulėbo sūnus b. Vlas. 22 bo. miestą su 515 s. s-s ant 81 s. k. sa: 5 b., 550 k. ir 22 ch. su 7 a. Jame buvo: 82 n., 5 b. n., baž., 2 pi., tu., ar., 2 šu., 287 mi., 6 pir., 28 sl., 10 ži., 8 s. a., 8 vež., 5 krepšiai, 1 l. ir 23 va. Už 21 vk. buvo Glėb (d. – Luka p. v.), už 31 – Zobor (d. – Urmanj š. r.), už 33 – Galič, už 35 – Židyčėv (d. – Židačov v.), už 55 – Zborov, už 56 – Bork-Strypskij.

Starodub (1235) (miestas Brensko srityje Rus.) 916.7.12 vėsjų ž. Bulcover įk. sl. 21 bo. miestą ant 3 s. pylimo su 1427 s. s-s sa: 4 b., 525 k. ir 25 ch. su 13 sv. bei 5 a. Jame buvo: 152 n., 5 b. n., 2 baž., 5 pi., pr. e., ar., šu., 679 mi., 5 pir., 7 vi., 114 sl., 133 ži., 7 s. a., 6 vež. ir 6 krepšiai. Už 9 vk. buvo Oglav (d. – Lėvėnka r.), už 13 – Korob (d. – Rebcėvo š. v.), už 17 – Nabrosok (d. – Litovsk š. v.), už 21 – Gorodok-Starodubskij (d. – Bobrik r.), už 24 – Valuėv (d. – Riuhovo š.), už 25 – Sinin (r.), už 26 – Plavny (p. v.), už 31 – Rosusj (d. – Rassuha š. r.), už 34 – Bugovrag (d. – Malyj Topalj v.), už 36 – Optėnj (p. v.), už 37 – Radosč (d. – Pogar r.), už 53 – Rogov (d. – Rogovo 10 km p. v. Počėp), už 54 – Hosroj (d. – Sėlisčė š. v., 12 km p. v. Suražo), o už 57 – Drokov (19 km š. r. Suražo).

Tėrėbovlj (1209 – 1235) (d. – miestas Tėrnopoljo srityje, Ukr.) 583 m. hunų ž. Crukedleg ties ž. Crukedbrash įk. avarai. 6 bo. miestą su 185 s. s-s ant 8 s. p. sa: 5 b., 150 k. ir 35 ch. su 7 sv. bei 14 a. Jo pilį su 5 n., 3 b. n., pi. ir šu. sa 3 b. ir 55 k. su 5 sv. Mieste buvo: 78 n., 5 b. n., cerkvė, mok., pi., mugė, kn. rūmas, 3 šu., 255 mi., 25 pir. ir 37 sl. Už 5 vk. buvo Stėze (d. – pv. p.), už 8 – Zvoliny (d. – Sėmėnovo p. p. v.), už 15 – Mikulin (d. – Mikulincy š. v.), už 19 – Bavarov (d. – Bavorov š.), už 21 – Horostkov, už 76 – Galič, už 85 – Rogatin.

Tihomlj (1233 – 1253) (d. – kaimas 2 km š. r. Jampolj Tėrnopoljo srityje) 1152.8.3 bužanų ž. Wingrefa ties ž. Bowber ir Mausa įk. 3-jo polovų hano Sakalo pal. Savėlijo sūnus b. Svetoslav Sakal. 3 bo. pilį ant 12 s. pylimo su 57 s. s. sa: b., 50 k. ir 5 ch. su 2 a. Šalia buvo 35 s. s. ant 12 s. pylimo. Tihomlje buvo: 52 g., 5 sl., 15 n., b. n., pi., 2 ži., s. a., 7 va. ir mažas krepšys. Už 17 vk. buvo Brykov (d. – pv. kaime Oniškovcy š. kaimo Bryko, š. v.), už 18 – Gluhovėc (d. – Lanovcy p. v.), už 32 – Boljšakov (p. v.), už 34 – Gorica (š. r.), už 83 – Dedjkov-Bužskij.

Troki (1252 – 1255) (d. – Trakų pusiasalio pilies š., lenkų troki – diržai) 1252.8.2 pilį kaime Troki ž. Strenge įk. Vido Vilko sūnus Viljneus kn. Mstislav Vsėvolod Ėrdėnj. Joje buvo: 258 s. s-s ant 23 s. k. ir 2 s. aukščio kranto (šlaito ilgis), 5 bo. apačioje ir 2 – viršuje, 2 b. n., 36 n. ir pi. Ją gynė: b., 250 k. ir 8 ch. su 8 sv., dar b. ir 100 k. buvo ant kalvos. Už 5 vk. buvo Ugolok, už 12 – Hvostkov, už 25 – Suma, už 31 – Tulljnik, už 58 – Solenik.

Tvėrėmėt (1252 – 1255) (d. – pv ~13 km š. Molodečno) 888.5.19 žem. ž. Laumena pelkėje ties upeliu Smėrdija įk. svėjai, rugpjūčio 23 paėmė žem. 18 bo. miestą su 556 s. s. ant 8 s. p. sa: 6 b., 550 k. ir 25 ch. su 8 sv. Jo 5 bo. vidinį pilį sa dar: b., 75 k. ir 4 ch. su 8 sv. Jame buvo: 97 n., 7 b. n., baž., mok., pr. e., 2 ar., 213 mi., 6 pir., 98 sl., 21 ži., 252 m. ži., 51 m. a., 6 s. a., 5 vež. ir 3 krepšiai, priem. – 7 sla. Už 5 vk. buvo Burba, už 6 – Vilėjka, už 42 – Krėvo.

Viljne (1252 – 1255) (d. – Vilnius) 924.5.25 įk. drėvlenų kn. Vėsisvet, 983.9.20 paėmė kn. Vladimir, 1125.9.25 – Oljgo sūnus Sėslavljo kn. Svetoslav, 1128.5.7 Kijėvo kn. Mstislav atidavė Hungarios kar. Stėfanui II už draudimą, nuo 1144 m. pilies viršininkas – kn. Davilj. 6 bo. pilį ant 43 s. k. supo 275 s. s. Mieste buvo: 227 n., 32 b. n., kn. rūmas, 4 pi., 2 baž., 3 sholijos (mok.), pr. e., 3 tu – gyvulių, žuvų ir daiktų, monetų kalykla, kal., 1279 mi., 35 pir. ir 125 sl., priem. – 25 b. sla. Už 15 vk. buvo Dobromyslj (d. – Dobromislė), už 25 – Troki, už 35,7 – Kėrnov (d. – Kernavė).

Voruta (1228 – 1256) (d. – pv prie upės 27 km š. v. Grodno, sl. voruta – vartai) 1228.4.8 ž. Katbelowa įk. Mindovė. 6 bo. pilį ant 7 s. p. su 288 s. s., 18 n., 5 b. n. ir pi. sa: 5 b., 250 k. ir 8 ch. su 8 sv. Už 11 vk. buvo Pul, už 17 – Gorica, už 28 – Gorodno, už 47 – Bazal, už 75 – Suprasilj.

Voslonim (1242 – 1244, 1260 – 1263) (d. – Slonim Bal.) 1051.5.29 litvų ž. Crismen ir Lectonia pastatė kn. Jaroslav Svėtrigajlo. 15 bo. miestą ant 7 s. p. su 754 s. s-s sa: 5 b., 375 k. ir 35 ch. su 15 sv. bei 15 a. Jame buvo: 88 n., 5 b. n., baž., 2 mok., ar., pr. e., 357 mi., 5 pir., 52 sl., 18 ži., 52 m. ži., 51 m. a., 5 s. a., 5 vež. ir 5 va. Už 9 vk. buvo Žirovica, už 15 – Sgozva, už 17 – Slonim, už 20 – Zbočno, už 25 – Vėgorsk, o už 59 – Volkovysk.

Zaslavlj (1238 – 1255, 1256 – 1258, 1260 – 1263) (d. – pv ~1,5 km p. v. Zaslavlj 21 km š. v. Minsko 53°59’44,88″N 27°16’39″E) 984.5.12 litvų ž. Littowe įk. kn. Valdėmar, 1128.11.17 paėmė Mstislavo sūnus Kursko kn. Izeslav su Gėorgo sūnumi kn. Andrėju ir Vladimiro sūnumi Turovo kn. Večėslavu. 5 bo. mieste ant 8,2 s. p. su 154 s. s-s ir dar bo. viduryje buvo: 42 n., baž., mok., tu., ar., 215 mi., 5 pir., 28 sl., 3 va. ir 15 ži. Jį sa: 150 k., 3 b. ir 35 ch. su 20 sv. Už 3 vk. buvo Izeslavlj, už 12 – Drotėft, už 14 – Sėmsk, už 21 – Pėtrovlj, už 22 – Mėnsk, už 23 – Raff, už 31 – Ostrošick.

Žėlni (1216 – 1222) (d. – pv ties kaimo Žovnino prie Sulos žiočių 187 km p. r. Kijevo) 1116 m. ž. Sharpstoun įk. Pietų Pėrėjaslavljo kn. Vladimiro sūnus Jaropolk. 16 bo. pilį ant 7 s. p. su 582 s. s. sa: 5 b., 250 k. ir 36 ch. su 16 sv. bei 6 a. Mieste buvo: 2761 mi., 36 pir., 736 sl., 682 n., 5 baž., 2 mok., 8 pi., 6 b. n., kal., mugė, 3 tu., pr. e., 2 ar., prie. su 25 l., 7 pr. l. ir 50 va. Už 7 vk. buvo Voinj (d. – užtvindyta pv p.), už 8 – Hur (d. – pv. Žovnino I), už 15 – Aduly (d. – užtvindyta pv p. v.), už 53 – Zlobin (d. – pv kaime Mėljniki š. v.), už 151 – Ltava.

Žemių žemėlapiai

žemėlapis 1-1
žemėlapis 3-3
žemėlapis 1-2
žemėlapis 1-3
žemėlapis 2-1
žemėlapis 3-1
žemėlapis 3-2
žemėlapio 3-2 žemės

Mindovės žemės

Alze 1252–61Ansatrapa 1243–50Antecelve 1237–52 Arowisten 1242–55, 60–63 Arsa 1252–55Asse 1236–55, 60–63Athauwl 1252–58Austehi 1242–55, 60–63Austheit 1252–63Austhil 1252–55, 57–59, 60–63Axbat 1233–53 Axblejd 1233–53Axstoun 1206–55, 58–63Baekhen 1253Barstoun 1260–63Batwa 1253–55 Berdira 1254–55, 59–63 Bernow 1251–55 Berscaver 1235–36Bersden 1251–58, 60Berson 1252–58, 60–63Betegall 1252–54Bisen 1241–57

Bjordowe 1257–63

Blejda 1252–59

Bojantdogowe 1254–55, 59–63

Bojsmaesk 1236–56

Boldikia 1241–57

Bowawl 1235–53

Bowber 1215–23

Bowleg 1215–54

Bowrambar 1235–36

Brevsike 1251–57

Brokentuth 1233–53

Bullcafa 1252–55, 59–63

Bullele 1252–63

Bullewa 1241–56, 60–63

Bullnick 1241–55, 60–63

Bulwa 1252–55

Buta 1252–55

Butap 1252–55

Butdawna 1254–55

Butwa 1253–55

Camenswik 1252–55, 57, 59, 60–63

Calf 1253–55, 60–63

Calfwa 1253–55, 60–61

Capowa 1237–55, 55–63

Cauve 1252–55

Cela 1252–55

Chifshaeta 1251–55

Chifsheda 1251–55

Chifwa 1254–55, 59–63

Cirezne 1252–55

Claimingturtl 1235

Claimingwolresa 1252–55, 57–59, 60–63

Crase 1242–55

Crasim 1251–63

Creinhedhen 1252–55, 57–59, 60–63

Crismen 1252–59

Crukedleg 1209–35

Cullene 1252–53

Cursove 1252–53

Davheda 1254–55

Davtrank 1254–55

Davwa 1252–55, 59–63

Dawnhia 1253–55, 59–63

Daynowe 1252–59

Dednesling 1223–55

Deltuva 1251–55

Denowe 1252–59

Densentri 1254–55, 58–63

Derne 1252–60

Detard 1252–55

Devoutwa 1252–55

Dirsan 1252–58

Dobele 1252–57

Dogheda 1252–58

Dovcurv 1223–33

Draweten 1250–55

Eregall 1252–55

Erles 1252 – 60

Ermland 1250–55, 60–63

Fingertipa 1253–55

Foxcaba 1253–55, 59–63

Foxhed 1253–55, 59–63

Fulstamp 1223–38

Gaidejot 1243–52

Gaisow 1238–55

Gederejta 1252–58

Grejhendawn 1254–55, 59–63

Grojna 1235–55

Grosse 1252–60

 

Hajhaetsheda 1206–35Hendawna 1254–55Henheda 1252–55 Henwa 1254–55, 59–63Hornova 1258, 60–63Hovcafa 1253–55, 59–63 Hovcow 1253–55Iarmens 1252–55 Iazvingia 1252–55Igelwa 1252–55, 57–59, 60–63 Kadgela 1252–54, 59–63Kalanken 1252–57, 59–63 Katbelowa 1228–55 Kaulega 1253–55 Kitia 1252–55, 60–63 Kopwe 1253–55 Labanorou1252–58, 60–63Laindoga 1252–55 Landdukte 1236–53, 58–63 Lantmar 1253–58 Laumena 1252–55Lavkisken 1253–55 Lectimia 1238–55, 59–63

Lectonia 1236–55, 59–63

Lectowa 1236–55, 60–63

Leghov 1252–55, 59–63

Legwa 1247–55

Lekenwisk 1252–58

Lenen 1253–55

Lerdentrag 1252–55, 59–63

Lethonia 1236–55, 59–63

Lettowia 1235–55, 59–63

Levcovia 1236–55, 60–63

Lich 1252–55

Liddock 1236–54

Linen 1252–55

Linkmena 1252–55, 60–63

Litchifsheda1254–55,59–63

Litheda 1232–33

Lithovia 1236–55, 60–63

Littowe 1238–55, 59–63

Litwa 1236–55, 60–63

Lizwania 1252–55

Locksteen 1252–63

Lodenbek 1254–55

Lokene 1236–55, 59–63

Lowberia 1215–53

Lukow 1252–54

Mallays 1253–55

Mask 1236–55

Mawubieti 1252–55, 57–59, 60–63

Meddene 1252–55

Medenick 1238–55

Meisegala 1252–55

Mintow 1252–63

Nails 1252–55

Nalsha 1251–58

Nederow 1252–53

Ner 1236–52, 60–63

Nerge 1252–55

Neriva 1251–53

Newrou 1253–55

Nodune 1251–55

Noram 1252–55

Nowen 1253–55

Nowenene 1252–61

Osvia 1253–55, 60–63

Othalich 1252–54

Ousteythen 1251–55

Ouchstethe 1252–58

Palenke 1252–55

Pastew 1252–55, 60–63

Pastow 1252–55

Pawunde 1252–56

Pelone 1252–55

Peragodia 1253–55

Perlayn 1235–55, 60–63

Pernarow 1252–55

Pernhed 1252–55

Perntail 1252–55

Perntrunk 1252–55

Perstewis 1252–55, 60–63

Pickegall 1252–55, 59–63

Pierse 1253–59

Plutena 1252–55

Pograud 1252–58, 59–63

Pojntova 1252–58, 60–63

Poken 1252–55, 60–63

Pratenia 1252–55

Prissa 1252–55

Pristen 1252–57

Privia 1252–55

Purke 1242–56, 60–63

Rafbuta 1260–63

Rafhama 1252–55

Rafhendawna 1212–22, 23–24, 58–63

 

Rafhenheda 1212–22,23–24, 58–63 Rafravna 1212–51Ragdown 1236–40Ragedcadgela 1252–55, 57–59, 60–63Rajbow 1223–28, 53–55 Rashegene 1252–55Rashseine 1236–54Rat 1235–55, 59–63 Ratlina 1252–63Rinkledfishtail 1252–55, 57–59, 60–63 Romelen 1252–61Rudene 1236–55, 59–63Saklinik 1210–55, 58–60Salwisowe 1235–55, 58–63 Sandenizen 1236–55 Saule 1252–57, 60–63Sawalaw 1238–55, 58–63Seim 1251–55Sela 1252–61Selew 1236–55, 60–63 Selivon 1252–61Seymet 1252–59Sentane 1252–59

Sesholi 1252–58

Setgalla 1252–53

Sethen 1236–55, 56–63

Shalow 1252–59

Shonei 1235–55, 59–63

Shuova 1252–55

Sicule 1235–55, 59–63

Sildawn 1254–55, 59–63

Silia 1252–55

Siste 1252–58, 59–63

Skalew 1252–55, 59–63

Slimhorsthwot 1258–63

Sloass 1252–55

Slubiord 1233–36

Soldov 1252–57

Sosowia 1252–55

Stawan 1252–55, 59–63

Streberne 1252–55, 58–63

Strenge 1236–55

Sudovia 1252–55

Suthhedow1258–59,60–63

Swainik 1252–58, 59–63

Swanbodia1212–22, 23–24, 58–63

Swanspilow1236–58, 60–63

Swantupe 1236–54, 59–63

Taurag 1237–54, 57, 58

Thanova 1247–55, 59–63

Thanowyk 1235–55, 59–63

Tharostedi 1252–55, 57–59, 60–63

Thikhen 1258–60

Thona 1252–55

Thoraxe 1252–55

Thornybit 1254–55, 59–63

Topbuta 1251–55

Tornbuta 1206–55, 58–60

Towrag 1252–55

Trap 1248–55, 58–63

Tromen 1236–55, 59–63

Turtlstouna 1235–59, 60–63

Upmalla 1252–63

Uppitalow 1235–55, 58–59

Uspal 1252–61

Utten 1237–55

Uziwa 1252–55

Varna 1252–55, 60–63

Vassal 1252–55, 58–63

Verseven 1252–55

Vilkenbethe 1251–57

Wayze 1252–53

Wandeiagel 1242–55

Wange 1238–53

Warlava 1242–55, 57

Warttaini 1252–55, 60–63

Washcorn 1236–55

Weygowe 1253–55

Welzowe 1252–53,59

Weyse 1252–53

Wicowa 1253–55

Wicuvanda 1252–55

Wirswin 1254–55

Wingowe 1253–55

Witenbek 1252–55, 57–59, 60–63

Witinga 1215–55

Witten 1243–52

Wolresa 1253–55

Wolrespan 1252–55, 57–59, 60–63

Wolresstoun 1253–55

Zikir 1252–57

 

Žemių aprašymai

(Сокращения, sutrumpinimai: tr. – trobos., lū. – lūšnos, slab. – slabados, tv. – tvartai, ar. – aruodai, m.s.p. – muitų surinkimo postai, b. – bojarai, b. v. – bojarų vaikai, pir. – pirkliai, p. – popai, ch. – cholopai sl. – slavai, l. – laivai, ži. – žirgai, a. – arkliai, m. ži. – maži žirgai, m. a. – maži arkliai, j. – jaučiai, ka. – karvės, ki. – kiaulės, av. – avys, ož. – ožkos.)

Axstoun: 125 tr., 790 sl., 5 b., 13 b. sūnūs, 3 ch., 20 ži., 126 a., 56 j., 285 ka., 57 ož., 78 av., tv., ar. ir 56 vežimai.

Camenswik: 1726 tr., 5 slab., 13623 jatvegai, 13 pir., 57 ch., 7 l., 546 m. ži., 7127 m. a., 531 jautis, 3168 ka., 2527 ož., 1435 av., 6 tv. ir 5 ar.

Cauve: 5253 tr., 21 slab., 42477 sudinai, 47 b., 97 b. sūnūs, 53 pir., 205 ch., 35 l., 2596 m. ži., 33952 m. a., 2326 j., 15237 ka., 3141 ož., 5336 av., 24 tv. ir 36 ar.

Hajhaetsheda: 45175 tr., 157 slab., 215637 sl., 75 b., 173 b. sūnūs, 232 pir., 152 l., 52 m.s.p., 215 muitininkai, 5623 ži., 132175 a., 7415 j., 88645 ka., 22541 ož., 175282 av., 171 tv. ir 135 ar.

Litwa: 7925 tr., 25 slab., 61620 litvų, 51 b., 101 b. sūnus, 75 pir., 292 ch., 38 l., 2829 m. ži., 32876 m. a., 2114 j., 15259 ka., 2452 ož., 5391 av., 32 tv. ir 36 ar.

Mask: 736 tr., 5 slab., 5236 litvų, 12 b., 23 b. sūnus, 6 pir., 13 ch., 9 l., 357 m. ži., 5753 m. a., 961 j., 3721 ka., 165 ož., 587 av., 3 tv. ir 3 ar.

Saklinik: 664 tr., 1 slab. su 7 ch., 4232 hėstai, 6 pir., 2 p., 5 m.s.p., 21 muitininkai, 645 ži., 16 m. ži., 27 m. a., 87 ož., 18 avinai, 53 av., 8 j., 52 ka., 3 tv. ir 6 ar.

Saule: 6801 lū., 23 slab., 56841 žemait, 47 b., 97 b. sūnūs, 65 pir., 231 ch., 52 l., 2927 m. ži., 31257 m. a., 2371 j., 15206 ka., 2246 ož., 5382 av., 29 tv. ir 35 ar.

Slimhorsthwot: 1576 lū., 2 slab., 12133 žemaitai, 3 pir., 5 l., 575 m. ži.

Suthhedow: 62 tr., 352 sudovai, 23 ži., 28 m. ži., 32 m. a., 53 ki., 38 ož., 5 avinai, 5 av., 3 jaučiai, 15 ka., tv.

Thikhen: 973 lū., 7553 žemaitai, 2 pir., 355 m. ži. ir 534 m. a.

Trap: 781 tr., 15 slab., 5372 sl., 26 b., 58 b. v., 73 ch., 5 pir., 2 p.

Vilkenbethe: 5399 tr., 16 slab., 42126 jatvegai, 35 b., 83 b. sūnūs, 39 pir., 178 ch., 25 l., 1687 m. ži., 32520 m. a., 2852 j., 15258 ka., 2557 ož., 5251 av., 20 tv. ir 32 ar.

Literatūra

(žiūrėkite rusų dalyje)